Dievas. Mokslas. Psichologija.

[Silvija]

Sako, kad šitoje NT vietoje (mano paryškintas žodis) originalo kalboj reiškia būtent mėšlą:

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.

(Fil 3, 8. )

[Varlė keliauninkė]

Tai kad ne, "mėšlas" gal tai tik šiaip kokia nors šalutinė reikšmė.
Angliškai mechaniškai iš graikų verčiama"chaff" (pelai), o išversta "rubbish" (šiukšlės, atmatos).
Hebrajiškai verčiamas "לסחי" (purvas, nešvarumai). Nors kita vertus, žydai mėgsta stipriai išsireikšti

Tai, ką Bažnyčios tėvai vadino širdimi, yra ne vien protas, bet ir tam tikra jausminė sritis

Dėl taip suprastos"širdies" evangelijose ir apskritai biblijoje labai abejočiau. Žydai "širdimi" laikė tai kas yra galvoje, nežinau ar tai protu reik vadint, ar sąmone, ar supratimu. Greičiausia viskas kartu. Ir tai tikrai jokiu būdu ne jausmų sritis.
Pvz Ef 4, 22-24:

privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

Ką manot apie šitą eilutę? Gal yra kokie teologų komentarai?

[Pilgrim]

Dėl širdies sampratos, skaityk -

Širdis - viena pagrindinių Rytų krikščionių antropologijos sampratų. Dera turėti omenyje, jog žodžio "širdis" vartosena nėra suvienodinta, todėl šį žodį randame skirtingai vartojamą Senajame Testamente, Naujajame Testamente ir skirtingų kraštų, skirtingo laikotarpio Bažnyčios Tėvų raštuose.

http://www.ortodoksas.lt/2014/05/kas-yra-sirdis.html

na ir visai į temą
Psichologijos ir filosofijos sąveika Evagrijaus Pontiečio mokyme
http://www.ortodoksas.lt/2015/05/psichologijos-ir-filosofijos-saveika.html

[Varlė keliauninkė]

Galima pastebėti, jog nederėtų suprasti "širdies" kaip emocinio organo. Vakarų kultūroje, ypač romantiniame kontekste, širdis dažnai suvokiama kaip žmogaus emocinis centras, jausmų vieta. Griežta prasme, tokių sąsajų ortodoksinėje antropologijoje nėra ir "širdies malda" nėra "jausminga malda", o netgi priešingai - ji reikalauja beaistriškumo (apatheia).

dekui, Pilgrimai

[kukulis]

Stop. Beastriškumas ne tas pats kas bejausmiškumas. Taip mini Jonas Laiptininkas, o taip pat labai daug kartų akcentuoja šiuolaikiniai rytų krikščionybės teologai.

[Augustas]

Nes vienas žmogus kaip nors pavadintas įsižeis, o kitas neįsižeis.

Taip, Kukuli, taip ir yra. O tas, kuris neįsižeis, yra tas, kuris įpratęs rinktis tas nieko nežeidžiančias interpretacijas automatiškai. Tiesiog iš įpročio pasirinko nieko nežeidžiančias interpretacijas (net pats nepastebėjo, kaip pasirinko tas interpretacijas) ir tokiu būdu liko neįsižeidęs bei ramus.

Nes kai tiesiogiai pavadina, tai nėra jokių interpretacijų, o viskas būna pakankamai aišku.

Iš tikrųjų tai niekada nebūna pakankamai aišku.

Tačiau vis vien po to daug kas priklauso ir nuo charakterio savybių ir nuo žmogaus būsenos. Tas pats žmogus, viename gyvenimo etape vienaip sureaguos, o kitame kitaip. Kai bus geros nuotaikos, vėl vienaip sureaguos, o kai blogos - kitaip.

Taip, Kukuli, tai priklauso nuo įpročių, nuo to, kaip žmogus įpratęs interpretuoti vieną ar kitą jam nutinkantį dalyką. O žmogaus (emocinė, jausminė) būsena bei nuotaika, kaip jau rašiau, priklauso nuo interpretacijų, kurias yra įpratęs pasirinkti konkretus žmogus. Žinoma, čia reikia suprasti ir tai, kad visi mes turim polinkių ir įsisenėjusių įpročių (kuriuos, pvz., atsinešam iš nuosavos šeimos) dalykus, įvykius, faktus interpretuoti ne taip. Todėl mums čia ir yra reikalingas atsižadėjimas, askezė, dvasinė kova, vienu žodžiu, kruopštus ir sistemingas saviugdos darbas su savimi, kad pakeistume tuos įsisenėjusius ydingus interpretavimo įpročius kitais geresniais.


P.S.

Tai, ką Bažnyčios tėvai vadino širdimi, yra ne vien protas, bet ir tam tikra jausminė sritis, kurios, vis dėl to nepavyksta redukuoti vien iki cheminių reakcijų smegenyse.

Tas tai taip, yra ir tokia patirtis, kurią mes vadiname egzistencine patirtimi ir kuri apima visą žmogaus asmenybę ir netgi ją peržengia. Šitos patirties tikrai negalima suvesti vien tik į chemines reakcijas žmogaus smegenyse. Bet mes dabar apie tai nekalbam. Mes dabar kalbam viso labo tik apie banalias emocijas, kurios kyla, pvz., išgirdus kokį nors "riebų" žodį, ir apie tai, kodėl jos tokios kyla bei ką su jomis daryti.

[kukulis]

Ir vėl tu teisus, bet ir vėl labai viską susiaurini. Be interpretacijų dar yra ir žmogaus polinkis, noras veikti, priklausantis nuo jo dvasinės būsenos ir nuo jo bendrystės su Kristumi. Ir viskas ne vien interpretacijų automatizme.

Vienas šventasis parašė taip.
Kelio pradžia - kai tave įžeidžia, o tu, nors ir sureaguoji, bet nugali įžeidimą malda ir ašara.
Kelio vidurys - kai tave įžeidžia, o tu nepajunti jokio suirzimo dėl įžeidimo.
Kelio pabaiga - kai tave  įžeidžia, o tu nulieji ašarą už įžeidėją, kuris blogu poelgiu padarė žaizdą savo sieloje.

Dar yra kalbama apie tokius dalykus kaip pažeminimų troškimas.

Gal būt pradžia ir prasideda nuo interpretacijų, bet pasekoje skaidrėja, valosi ir auga ir žmogaus širdis. Ir tai nėra vien tik interpretacijų automatizmas. Širdis ne tik užduoda interpretacijų automatizmą, bet ir pati generuoja mintis, polinkius ir siekius.

[Pilgrim]

  klausimai psichologijai 
psichologija kalba apie žmoguje vykstančius procesus, apie protą, valią, atmintį ir t. t.

ką ji atsakytų į didžiųjų mistikų pvz. Kryžiaus Jono, Teresės Avilietės mokymus apie valią, protą, atmintį ?
Kryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti

ką atsakytų Dykumų tėvams į jų mokymą apie aistras, mintis ir sumanymus pvz. Evagrijus Pontietis
Evagrijus sumanymus suskirstė į aštuonias grupes:
1.   apsirijimas,
2.   palaidumas (gašlumas),
3.   godumas,
4.   liūdesys,
5.   nusiminimas (nusivylimas),
6.   pyktis,
7.   tuščiagarbiškumas (garbės troškimas),
8.   puikybė.

ką atsakytų Bažnyčios mokytojams į jų teiginius apie nuodėmę
Benediktas XVI - nuodėmė suardo santykius, vadinasi, sugriauna viską

[Kaštonas]

"ką ji atsakytų į didžiųjų mistikų pvz. Kryžiaus Jono, Teresės Avilietės mokymus apie valią, protą, atmintį ?
Kryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti"

Na nevisai taip. Taip, kai kalbam apie maldą. Bet ne taip yra, kai kalbėtume pvz. aš su tavim.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-03-isleista-thomo-mertono-knyga-kopimas-i-tiesa/94746

Turiu dvi šias knygas.

Aplamai.
Pastebiu kalba vistik sukasi aplink EGO.

[Pilgrim]

Kryžiaus Jonas ir Tomas Mertonas yra skirtingi autoriai. Na ir Kryžiaus Jonas apie atmintį kalba keliose vietose.
Dar tokia mintis atėjo į galvą - EGO terminas ateina iš psichologijos ar jis sutampa Bažnyčios tėvų mintimis, išreikštomis jų
raštuose.

[Kaštonas]

Mertonas toje knygoje ir nagrinėją, ką Kryžiaus Jonas turėjo galvoje kalbėdamas apie protą, valią, jausmus ir mistiką.
https://www.dropbox.com/sh/1eil82yhuoyl95o/AAB-oaBnBRRk902agnckVoOka?dl=0

Nemanau, kad kas naujo atėjo kaip tik nauji terminai.
Ego iš niekur neatsirado, o vat psichologija "atsirado" tada kai problemas buvo norėta spręsti be Dievo.

[Kaštonas]

" O tas, kuris neįsižeis, yra tas, kuris įpratęs rinktis tas nieko nežeidžiančias interpretacijas automatiškai. Tiesiog iš įpročio pasirinko nieko nežeidžiančias interpretacijas (net pats nepastebėjo, kaip pasirinko tas interpretacijas) ir tokiu būdu liko neįsižeidęs bei ramus."

Augustai bet tu juk nežinai, kiek žmonių ieško atleidimo?! kiek žmonių kas diena po kelis kartus sako ".... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame mūsų kaltininkams."
Tas tiesa, kad dalis žmonių tai sako "automatiškai". Bet tai visai nereiškia, kad jie gyvena atleidę. (ir tai visai kitos temos diskusija)
Maldoje tariame PRAŠYMĄ Dievui, o dovana priklauso nuo malonės Davėjo.
Rezume. Žmogus kuris gavo atleidimą turi it sugijusią žaizdą. Ty randas yra, bet nebeskauda...
Ir tai visai ne automatiškai. Todėl nelieka reikalo interpretuoti.
Jn 8   32 jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus".

" Nebejaučiu pykčio
[...] Iš tiesų dar norėčiau pasakyti, kad nebejaučiu pykčio mane labiausiai sužeidusiems žmonėms, kuriems jaučiau pyktį visą gyvenimą - jaučiu tik gailestį, matau juos pačius kaip daug kentėjusius ir dėl to nemokėjusius tinkamai mylėti. Matau ne "teoriškai", bet jaučiu jų kančią, gailiuosi jų. Man tai labai didelė malonė! Nes tie žmonės yra mano tėvai.
Mane Dievas po atleidimo išvadavo iš pykčio, kuriame buvau įkalinta ir niekaip pati savo jėgomis negalėjau iš tikrųjų atleisti, ir iš graužaties dėl to pykčio!

Labai Jums ačiū!"
http://atleidimas.lt/veikla/rekolekcijos-myleti-ir-atleisti

[Augustas]

Kryžiaus Jonas sako, kad atmintis turi būti tuščia t. y. reikia jokio vaizdinio neturėti savo atmintyje ir nesistengti atsiminti

Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę.   

ką atsakytų Dykumų tėvams į jų mokymą apie aistras, mintis ir sumanymus pvz. Evagrijus Pontietis
Evagrijus sumanymus suskirstė į aštuonias grupes:
1.   apsirijimas,
2.   palaidumas (gašlumas),
3.   godumas,
4.   liūdesys,
5.   nusiminimas (nusivylimas),
6.   pyktis,
7.   tuščiagarbiškumas (garbės troškimas),
8.   puikybė.

Kova su šitais įpročiais galėtų būti puiki priemonė psichikos higienai palaikyti.

ką atsakytų Bažnyčios mokytojams į jų teiginius apie nuodėmę
Benediktas XVI - nuodėmė suardo santykius, vadinasi, sugriauna viską

Nuodėmė apskritai yra ne psichologijos sritis, o moralinės filosofijos bei, geriausiu atveju, edukologijos sritis. Tačiau psichologai, be abejo, yra pastebėję, kad egocentriška nuostata (psichologijos sąvoka) taip pat gadina ir žmogaus psichinę sveikatą (egocentriški žmonės patiria daugiau distresų ir frustracijų), ir žmogaus tarpusavio santykius. Bet tai yra ne psichologijos kaip tokios klausimas, o labiau medicinos ir edukologijos klausimas.

Augustai bet tu juk nežinai, kiek žmonių ieško atleidimo?! kiek žmonių kas diena po kelis kartus sako ".... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame mūsų kaltininkams."
Tas tiesa, kad dalis žmonių tai sako "automatiškai". Bet tai visai nereiškia, kad jie gyvena atleidę.

Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?

" Nebejaučiu pykčio
[...] Iš tiesų dar norėčiau pasakyti, kad nebejaučiu pykčio mane labiausiai sužeidusiems žmonėms, kuriems jaučiau pyktį visą gyvenimą - jaučiu tik gailestį, matau juos pačius kaip daug kentėjusius ir dėl to nemokėjusius tinkamai mylėti. Matau ne "teoriškai", bet jaučiu jų kančią, gailiuosi jų. Man tai labai didelė malonė! Nes tie žmonės yra mano tėvai.
Mane Dievas po atleidimo išvadavo iš pykčio, kuriame buvau įkalinta ir niekaip pati savo jėgomis negalėjau iš tikrųjų atleisti, ir iš graužaties dėl to pykčio!

Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo.

Maldoje tariame PRAŠYMĄ Dievui, o dovana priklauso nuo malonės Davėjo.
Rezume. Žmogus kuris gavo atleidimą turi it sugijusią žaizdą. Ty randas yra, bet nebeskauda...
Ir tai visai ne automatiškai. Todėl nelieka reikalo interpretuoti.

Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji.   Bet čia nekalbame apie tai, ką daryti, kai priėmei tave žeidžiančią įvykio interpretaciją, kuri iškilo iš gimtosios nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties, pasaulio dvasios ar net piktosios dvasios. Čia kalbame apie tai, kodėl apskritai įsižeidžiame.

[Kaštonas]

Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?"
Tai aš jau atsakiau Augustai. Bet tau atrodo tai nieko nekeičia, nes interpretuoji. kaip TAU patinka. Šiuo atveju ir yra viena iš pykčio galimų priežasčių.

"Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo."
"Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę."
Tiems?!
Koučingas !
mh.
Interpretacijos interpretacija. Jovalas.

"Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji."
Mano (persiprašau, atrodo Kryžiaus Jono )pastebėjimų Dievas į kairę, į dešinę interpretacijų nedalina. Juo labiau tiems kurie turi savo interpretacijas.(Panašu jiems to ir nereik, jie turi (kol turi) savo interpretacijas. )

[Augustas]

Žinau, kad daug žmonių ieško atleidimo. Bet ką tai keičia tame, ką parašiau aukščiau (apie įvykius ir jų interpretacijas)?"
Tai aš jau atsakiau Augustai. ... Šiuo atveju ir yra viena iš pykčio galimų priežasčių.

Nebaigei savo minties, Kaštone. Tai pirma. O antra, geriau netraukti kieno nors žodžių iš bendro konteksto. Mes ten su Kukuliu nagrinėjom klausimą, kodėl vienas žmogus įsižeidžia, o kitas neįsižeidžia, nors abu buvo pavadinti tuo pačiu "riebiu" žodeliu. Tad esu priverstas prašyti nuodugnesnio paaiškinimo mano paryškintai vietai, t.y., kas būtent yra viena iš pykčio galimų priežasčių - "riebus" žodelis, kuriuo buvo pavadintas supykęs dėl to žodelio žmogus, ar to "riebaus" žodelio žeidžianti žmogų interpretacija.

"Mano paryškinta vieta kaip tik ir yra įvykių interpretacija, Kaštone. Interpretacija, kurią pasiūlo Dievas žmogui, ieškančiam išeities iš pykčio ir neapykantos kalėjimo."
"Šis maldos paradoksas iš tiesų egzistuoja ir galioja tiems, kurie turi "pernelyg" lakią vaizduotę."
Tiems?!
Koučingas !
mh.
Interpretacijos interpretacija. Jovalas.

Nuostabu, kaip taikliai pastebėta, Kaštone. 

"Žinoma, pačiam kurti kažkokios interpretacijos nėra reikalo, kai yra Dievo pasiūlytoji."
Mano (persiprašau, atrodo Kryžiaus Jono )pastebėjimų Dievas į kairę, į dešinę interpretacijų nedalina. Juo labiau tiems kurie turi savo interpretacijas.(Panašu jiems to ir nereik, jie turi (kol turi) savo interpretacijas. )

O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, D3mone? 

[Silvija]

O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, D3mone? 

O čia kas dabar? 

[Kaštonas]

Čia teigiančiojio viena, o rašančio kita - pyktis.

[Pilgrim]

Na taip ... 

Šis maldos paradoksas

Na, ne tik maldos, Kryžiaus Jonas kalba ne tik apie maldą.

Kova su šitais įpročiais

Evagrijus Pontietis nekalba apie įpročius, o apie tai, kad kiekvieną žmogų nuolatos puola įvairios mintys, sumanymai, dažnai besireiškiantys vaizdinių pavidalu, skatinantys jį padaryti kažką blogo. Šios mintys kyla ne iš paties žmogaus – jos ,,tiesiog šauna į galvą". Jeigu žmogus šiais sumanymais ar ketinimais paseka, jis nusikalsta, nusideda. Tobulumo siekiantis žmogus kovoja su sumanymais, jiems atsispiria ir galų gale išvalo nuo jų savo širdį.

Nuodėmė apskritai yra ne psichologijos sritis

Taip, pati sąvoka yra teologinė, bet pasekmės juntamos įvairiose gyvenimo srityse,
taip pat ir tose, kurias tyrinėja psichologija. Todėl  pastoracinė ar ypač ortodoksinė psichologija kalba apie
nuodėmę ir jos įtaką žmogaus gyvenimui. Jei trūksta informacijos šiuo aspektu, tai kitas klausimas.

ką Kryžiaus Jonas turėjo galvoje

žino tik pats Kryžiaus Jonas ir ... Dievas

Dar keletas minčių ...
Dievas sukūrė pasaulį ir jame nustatytą tvarką, pagal savo numatytą planą. Ir Dievas matė, kad tai gera.
Kai vyrą ir moterį; sukūrė juos davė paliepimą pripildykite žemę ir valdykite ją valdyti reiškia pažinti,
pažinti Dievo numatytą planą, pažinti tikrovę,
vienas iš pažinimo instrumentų yra protas, kuris kaip variklis "priverčia" funkcionuoti mokslą 
Bet kol kas ne apie tai ... Žmogus šiek tiek "prisidirbo", tas šiek tiek davė pasekmes tebūna už tai pasmerkta žemė
pasekmės tai, kad tikrovė tapo deformuota, kad pažinimo instrumentas tapo deformuotas.
Taigi ... ką siekia pažinti mokslas ? šią deformuotą tikrovę ? ar "tikrą" tikrovę ? kur riba tarp tikrovės ir deformacijos ?
ar žinai tą ribą ? kurioje vietoje deformacija ? žinau ... iš kur ?
Nuodėmė deformuoja viską, totaliai viską, gyvūniją, žmogaus kūną, pažinimo instrumentus, gyvenimus, fizikos dėsnius ...
tačiau, kurioje vietoje deformacija ... Pradžioje Dievas sukūrė kaip tas pradžioje ? kaip turi būti iš tikrųjų ?
Psichologija, sociologija, teisės mokslai, politologija ... kokią tikrovę tiria ? tikrą ar deformuotą ? kur deformacijos riba ?
kokią tikrovę, su Dievu ar be Dievo ?
naudojimo instrukcija  komentarus rašyti tik praėjus 24 valandoms po perskaitymo 

[kukulis]

Gal visa esmė tame, kad žmogus nėra įgalus pats valdyti savo emocijas, išskyrus vien pats sau proto pagalba bandydamas iš naujo/kitaip interpretuoti įvykusią situaciją. Bet tai labiau ne valdymas, o tik bandymas kažkiek įtakoti.

Tuo tarpu Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo teikiamas malones.

T.y. Augustas kalba apie sąmoningą žmogaus sielos dalį - protą.
Piligrim ir Kaštonas kalba apie Dievo malones.

Aš gi nuo savęs ką bandžiau paminėti, yra tai, kad yra dar viena žmogaus dedamoji dalis, kurią pavadinau širdimi. Nesigilinant į terminus, tiesiog norėjau pasakyti, kad galutinį rezultatą ( supykimą, pirmą atėjusią mintį, o gal priešingai - užuojautos, atgailos jausmus ) lemia ne dvi dedamosios ( Dievo malonė ir protas ), o trys ( Dievo malonė, protas ir širdis, kuri nėra vien tik emocijų organas, kaip kažkas paminėjo aukščiau diskusijoje ) .

Tokiu būdu jeigu įtraukiame ir trečią dedamąją "širdį". Tada galime užduoti klausimą, kokiu būdu galime keisti savo širdį.
Visų pirma, pasikartojant, žmogui pačiam sąmoningai, valios pagalba, beveik neįmanoma daryti tikrų pasikeitimų, nes viską daro Dievas. O vis dėl to, Dievas nieko nedaro prieš žmogaus valią, todėl kad ir minimali, žmogaus pastanga privalo būti.

Todėl, kas liečia protą, tai Augustas labai gerai pastebėjo, kad pati labiausiai tiesioginė žmogaus galimybė įtakoti savo jausmus - iš naujo bandyti interpretuoti situaciją, taip kad nesupyktum. ( Ir vėl aš iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad būna situacijų, kai viską supranti, o vis vien negali nustoti pykti, ir vėl ir vėl ir vėl prisimeni ir vis interpretuoji ir vis be pabaigos negali nieko padaryti ... )
Čia reikalinga savistaba ir Evangelinis žvilgsnis į gyvenimiškas situacijas.

Tačiau yra ir dar vienas būdas, neskaitant proto, kuris įtakoja širdį, ir priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra "širdies saugojimas". Vengti situacijų, kurios teršia širdį, ir stengtis būti tokiose situacijose, kurios taurina širdį.
Manau, kad Piligrim čia labai gerai pastebėjo, kad nuodėmė sužeidžia žmogaus prigimtį. Vadinasi mano nuodėmės taip pat užteršia mano širdį. Ir po to jau gali interpretuoti kaip nori, o tik vienas Dievas gali  atleisti nuodėmes.

P.S.

O tai ką Dievas daro, jei Jis nedalija minėtųjų interpretacijų į kairę ir į dešinę, !@#$%^? 

Augustai, pamėgink iš naujo interpretuoti.
Nes dažnai susidaro neigiamas  įspūdis apie žmogų dėl įvairių nesusipratimų. Reikia grįžti iš naujo skaityti ir bandyti rasti kur aš pats padariau klaidą, nes dažnai ir kitas supyksta dėl to kad aš jį išprovokavau.

[Kaštonas]

"žino tik pats Kryžiaus Jonas ir ... Dievas"
Taip. Ir Dievas ateina pas daugelį, siunčia Šventą Dvasią. (Bandau labai atsargiai parašyti)
Šios dienos skaitinys. Et vieni sutapimai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-21-jn-17-20-26-tegul-visi-bus-viena/130938

"Čia reikalinga savistaba ir Evangelinis žvilgsnis į gyvenimiškas situacijas."
Super.
Bėda ta, kad be kito žmogaus,    ....  , mes save matome kaip ausis be veidrodžio.
Jn 15, 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių;
nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

"Dar keletas minčių ...
Dievas sukūrė pasaulį ir jame nustatytą tvarką, ..."
Rom 5