Pedagogika

[kukulis]

Daug esu mąstęs apie savanaudiškumą. Iš esmės savanaudiškumas nėra blogis. Blogis yra egoizmas, kai apskritai nematoma kito. Tuo tarpu sau naudos ieškantis žmogus nebūtinai pamirš kito žmogaus naudą. Aišku čia ir terminų klausimas, nes aš kai rašau "savanaudis" tai turiu omeny tą,  kuris ieško naudos sau, bet ne vien sau; o "egoistas" tai tas, kuris ieško naudos vien sau, kitam netgi pakenkdamas. Ilgai mąstęs priėjau prie išvados, kad apskritai ieškoti naudos sau nėra joks blogis, o netgi gėris; visa esmė - tai priemonės, kuriomis sau tą naudą darome, o sielos viduje - požiūris į savo artimą.

Kitas dalykas, kaip mes reaguojame, kai mus kas nuliūdina?  Atsimenu anekdotą, kai motina sako vaikui: "jei paskęsi, tai negrįžk, nes užmušiu".

Tuo tarpu, Marija pasielgė taip, kaip rekomenduoja šiuolaikinė pedagogika: nepriekaištavo vaikui, kad jis blogas, ar neklaužada, o išsakė savo jausmus - kad jie su Juozapu jautėsi labai išsigandę ir nusiminę.

[Silvija]

Sigitai, ar tik nesudievinai Marijos dėl Jos nekalto prasidėjimo? Nemanau, kad galime jai priskirti dievažmogiškumą kaip savybę.

Ne visos bausmės turi būti fizinės ir ne visuose amžiaus laikotarpiuose taikomos.

Įdomu būtų išgirsti apskritai apie bausmes, kurias jūs taikote savo vaikams.

[kukulis]

Dažniausiai emociškai sureagavęs arba aprėkdavau, arba uždroždavau per užpakalį. Vienintele tikra bausme, kurią taikydavome, galima laikyti išvarymą į kitą kambarį.
Žmona kartais statydavo į kampą.

Žodžiu nulis metodikos; daugiausia emocijos. Vis dėl to taip kad pagal emocijas kažką leidžiam arba kažko neleidžiam taip nesu pastebėjęs ( nors iš šono gal ir kitaip atrodytų ). Emocijos pasireikšdavo, tik kai vaikas perlipdavo tam tikrą ribą.

Atsimenu, kai vyresnioji dukra buvo mažiukė, tai parduotuvėje žuvų akvariume pamatė atsitiktinai patekusią varlę. Tada bliovė ir liepė ją nupirkti, maždaug penkiolika minučių. Absurdiškiausias noras per visą tėvystę. Taip ir nenupirkom ..

[Silvija]

ačiū, kukuli. Bet pabandyk įsivaizduoti ką tokio amžiaus vaikas gali suprasti iš situacijos, iš pikto tėčio veido ir iš to, kad skauda sėdimąją?

Kokia turėtų būti bausmė, kad jis suvoktų savo nusižengimą? Pamenu, kai vaikystėj parsinešiau kriaušių iš kaimyninio sodo, mama tučtuojau liepė nešti jas atiduoti.

Bet nesu be nuodėmės. Kartą ir aš pasitikau savo vaiką su rykšte 

[Diak. Tomas M.]

Dar kam įdomu apie bausmes, yra garsios rusų klinikinės vaikų psichologės Irinos Medvedevos paskaita. Ten ji nevynioja žodžių į vatą, gal dar prisideda ir rusų tradicinio auklėjimo ypatumai, bet esmė tame, kad į tai ji žvelgia iš specialistės perspektyvos, plius kaip krikščionė... Įdėsiu dar ir kitą jos paskaitą, kur ji analizuoja Šv. Jono Auksburnio (Chrizostomo) tekstą apie vaikų auklėjimą/baudimą:


«Зачем нужны родительские наказания?»


И.Я.Медведева: Иоанн Златоуст о воспитании детей и сегодняшние воспитательные тенденции

Pagal I.Medvedevą yra atvirkščiai - fizinės bausmės efektyvios mažiems vaikams, nes kai vaikai pradeda geriau suprasti, labiau gaunasi ir psichologiškai spręsti situacijas.

[Silvija]

Vis dėlto, tai nekatalikų požiūris ir auklėjimas remiantis stačiatikių rekomendacijomis, bijau, kad gali iškreipti patį katalikiškumą. Rašau tai neperklausius tavo siūlytų paskaitų, gali būti, kad ten yra daug universalių patarimų, bet jaučiu pareigą išsakyti tokį atsargumą.

[Diak. Tomas M.]

O ar yra toks "katalikų požiūris"?

Mes dabar nagrinėjame žydišką ir Rytų Bažnyčios. Jau senokai domiuosi šia tema, bet tokio grynakraujo katalikiško požiūrio neradau. Liberalūs katalikai apskritai manau orientuojasi į populiarius auklėjimo metodus ir autorius, kurie gali būti visai nesusiję su krikščionybe, o tradiciniai katalikai tai rašo panašiai į I. Medvedevą (bent kiek teko skaityti).

[Silvija]

Ko gero turime didelį trūkumą šioje srityje  , na tu pats dažnai cituoti šventąjį J.Bosco, kartais galime atsiversti tautiečio Šalkauskio raštus, bet manyčiau svarbiausia yra mums patiems gryninti savo katalikiškumą, ne šventieji puodus lipdo, kaip sakoma, ieškoti to grynuolio (sprendimų) Evangelijoje ir Jėzaus mokyme, remiantis KB duotu kursu. O kursas - Gailestingumas Dažnai pas žmones teisingumas su gailestingumu galynėjasi, o pas Dievą - ne.

[Silvija]

Vienas iš opiausių auklėjimo klausimų man buvo su kuo leisti/neleisti vaikams draugauti - mažieji labai greitai pakliūna į visokias įtakas. Išsaugoti nuo jų mažą vaiką įmanoma, bet didesnio - niekaip, todėl svarbiausia lieka tai, ką į vaiką įdedi ir kuo jį užpildai vaikystėje, kad vėliau jis gebėtų atsirinkti draugus pats. Nes klaida būtų vyresnį vaiką uždaryti nuo pasaulio, taip reiškiasi tik mūsų baimės, o ne (pasi)tikėjimas.

Kalbant apie katalikiškumą, šiandien per MR išgirdau tokį aiškinimą apie švęsto vandens naudojimą: galima prie namų durų pakabinti indėlį ir kaskart išeinant (į pasaulį), persižegnoti švęstu vandeniu. Motyvas jau girdėtas iš stačiatikių, tik jie siūlo atvirkščiai - grįžtant namo persižegnoti, kad "nesuteršti" savo erdvės.

Tame aš matau šiokį tokį metodikų skirtumą.

[kukulis]

Filosofiškai gal ir įmanoma tuos skirtumus įžiūrėti, tačiau praktiškai galima tiek įeinant tiek ir išeinant persižegnoti ir dar su švęstu vandeniu
Tada kaip traktuoti, ar kad mes laikomės tiek stačiatikių tiek katalikų mokymo, ar kad išduodame tiek stačiatikių tiek katalikų mokymą?

[Silvija]

Tu radai absoliučiai katalikišką sprendimą , nes anksčiau (iki II Vatikano) katalikai buvo apsitvėrę sienom ne kitaip, kaip ir stačiatikiai. Skirtumų gal ir nereiktų ieškoti, bet jie patys randasi "tarp eilučių".

[Kaštonas]

oi Kukuli.

Rašom vertybes žemiau?

[Eugenijus]

Dažniausiai emociškai sureagavęs arba aprėkdavau, arba uždroždavau per užpakalį. Vienintele tikra bausme, kurią taikydavome, galima laikyti išvarymą į kitą kambarį.
Žmona kartais statydavo į kampą.

Žodžiu nulis metodikos; daugiausia emocijos. Vis dėl to taip kad pagal emocijas kažką leidžiam arba kažko neleidžiam taip nesu pastebėjęs ( nors iš šono gal ir kitaip atrodytų ). Emocijos pasireikšdavo, tik kai vaikas perlipdavo tam tikrą ribą.

Atsimenu, kai vyresnioji dukra buvo mažiukė, tai parduotuvėje žuvų akvariume pamatė atsitiktinai patekusią varlę. Tada bliovė ir liepė ją nupirkti, maždaug penkiolika minučių. Absurdiškiausias noras per visą tėvystę. Taip ir nenupirkom ..

[Eugenijus]

Kaip aš "mušdavau" savo mažus vaikus? Kai jie pradėdavo rodyti kaprizus, paimdavau ant rankos tarsi mušti, ir duodavau ranka SAU per užpakalį, garsiai sakydamas - še tau, še tau. Pačiam vaikui niekada nesu sudavęs.
  Kartą mažas sūnus Klaipėdos jūrų muziejuje užsigeidė, kad nupirkčiau laivo modelį, kuris nebuvo parduodamas. Vaikas verkė, šaukė, trypė kojomis, norėjo to laivo, ir gana. Padaviau jam penkis rublius ir pasakiau - eik ir pats nusipirk. Priėjo mažas vaikas prie kasos, toks mažas, kad kasininkei iš viršaus jo net nesimatė. Ir pasakė kasininkei - prašau man parduoti laivą. Kasininkė ramiai paaiškino, kad laivas neparduodamas. Vaikas iškart nusiramino, neberodė kaprizų ir grįžo pas tėvus.

[Silvija]

Kaip gražu, Eugenijau! 

[kukulis]

oi Kukuli.

Rašom vertybes žemiau?

Penkias vertybes?

[Kaštonas]

Jo, bet jei tik vienas dalyvausi bus neįdomu

[vida]

Labai gerai prisimenu, kaip teta pusbroliui liepė atsinešti diržą. Jis nuėjo į kitą kambarį ir kiek rado kelnių tiek movėsi. Praėjo nemažai laiko teta paragino greičiau atsinešti tą diržą, pamačiusi vaizdelį nurimo ir aišku nebemušė.

[Sigitas]

Tiek katalikai, tiek pravoslavai, tiek protestantai, vienu žodžiumi visi krikščionys, turi tą patį Šventąjį Raštą, kuriame randame ir vaikų auklėjimo pagrindus, pvz: ,,kas auklėja savo vaiką, kelia priešams pavydą, o savo bičiuliams pasididžiavimą" (Sir.30,3). ,,Mano vaikai, likite ištikimi savo auklėjimui ir būkite ramūs; kokia gali būti nauda iš paslėptos išminties ir paslaptyje laikomo lobio?" (Sir.41,14). ,,Mano vaike, neatmesk VIEŠPATIES drausmės, nesipiktink, kai jis tave pataiso" (Pat.3,11). ,,Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu" (Ef.6,4). ,,Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo" (Mt.7,11). 

[kukulis]

Mano penkios vertybės gyvenime:

1) Tikėjimas
2) Šeima
3) Sveikata
4) Tėvai ir giminės
5) Darbas

Mano penkios vertybės šeimoje:
1) Žmona
2) Vaikai
3) Taika
4) Sveikata
5) Materialinė gerovė