Pagoniškasis dvasingumas, kas tai?

[kukulis]

Įdomią mintį girdėjau apie tai, kas yra pagonybė. Pasirodo tai nėra atskira religija, o tiesiog tam tikra žmogaus dvasinė būsena, kai žmogus pereina į vartotojišką požiūrį dvasinių dalykų atžvilgiu.

Šis vartotojiškas požiūris labai tampriai susijęs su prigimtinėmis žmogaus aistromis, o taip pat ir su šio pasaulio sukurtąja aistra - meile pinigams.

Todėl pasakymas, kad fariziejai nebuvo pagonys, teisingas tik formaliąja prasme, kad jie neišpažino pagoniškos religijos. Tačiau ir mūsų laikais yra tokių katalikų, kuriuos drąsiai galime laikyti pagonimis.

Tas Švento Rašto ir įvairių maldų bei tikėjimo tiesų supratimas Šventosios Dvasios šviesoje, labai susijęs su žmogaus gyvenimu. Ir jeigu žmogaus gyvenimas atspindi žmogaus dvasinę šviesą, tai tokį žmogų jau galima laikyti autoritetu ir verčiant dvasinius tekstus, o ne vien pagal užimamą poziciją visuomenėje ar Bažnyčios hierarchijoje.

Manau kad ir tarp fariziejų buvo šventų žmonių, tokių, kaip minimasis Nikodemas Evangelijoje pagal Joną.
O taip pat ir savo vidumi pagoniškų fariziejų, kuriuos smerkė Jėzus.

[Diak. Tomas M.]

Labai įdomios mintys apie pagonybę (gal apsimokėtų atskirti į naują temą?)

Aš panašią nuomonę susidariau, klausydamas tėvo Hardon SJ katechetikos paskaitų, kur rodos jis pasakė, kad šiuo metu reikia per naują evangelizuoti didžiąją dalį JAV katalikų. Taip pat ir vienas kunigas pasakojo, kad tėvai, paklausti, kodėl krikštija savo vaiką, atsakė "kad vaikelis sveikas būtų". Taip ir pastebime šią vartotojiškumo kultūrą, kai vieną dieną tėvai skaito horoskopą, norėdami sužinoti, kas jų laukia ateity, o kitą dieną Bažnyčios prašo pakrikštyti vaikelį, kad šis būtų sveikas.

Kai motina Teresė atsiuntė į JAV savo seseris, jos klausė - kodėl siunčiate čia savo ordiną, juk JAV nėra tokio skurdo, kaip kitose šalyse? Ji atsakė, kad nėra materialinio skurdo, bet yra didelis dvasinis skurdas, todėl ir siunčia savo seseris.

Gaila, bet man rodos, kad šiuo atžvilgiu Lietuva ir bendrai Europa niekuo nesiskiria nuo JAV.

[Pilgrim]

Labai jau vinguriuoja mūsų mintys ...
jei apie tekstą ortodoksas.lt tai jame dėstoma analizė bei polemika "šiek tiek" diskusinė ir todėl kelčiau tos analizės prasmingumo klausimą.
jei dėl tikslumo reikalingumo, tai beveik jau ir išsiaiškinta, žodinis tikslumas nebūtinai yra tikslas, tikslas ką Dievas per tai (įvykį, mintį ar kt.) norėjo pasakyti ir pagarba tam Dievo žodžiui, šiuo atveju pagarba išreiškiama per vertimo tikslumą, koks tas tikslumas, paraidinis ar kitoks, jau kitas klausimas.
jei apie pagonybę, tai labai jau "suvelta" viskas į vieną vietą. Būsenos, aistros čia neturėtų būti. Takoskyra tarp pagonybės ir krikščionybės išreiškiama tokia schema: maginis mąstymas - pranašiškas mąstymas. Kuo labiau  mumyse įsigalėja maginis mąstymas tuo labiau artėjame prie pagonybės ir nesvarbu, kad formaliai esame katalikai, kad formaliai einame į bažnyčia, bet kaip teisingai pasakė Tomas, jei krikštinam vaiką, kad jis sveikesnis būtų, tai tada katalikas-pagonis.
Ir ... Vakarų Europa tikrai lygu JAV, ypač po praėjusio penktadienio JAV aukščiausiojo teismo sprendimo, bet Lietuva dar ne lygu, kol kas ne lygu.

[Kaštonas]

Vis dar prisiminu Donato (kitoje temoje ) pasakyta frazę.

Apie fariziejus gal kam bus įdomu
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-01-30-kun-remigijus-semeklis-fariziejiskasis-paulius/3354

[kukulis]

Na, fariziejus Jėzus smerkė NE dėl to kad jie buvo FARIZIEJAI, o dėl kitos priežasties. O kad ta pati priežastis tiko daugeliui fariziejų, kažką sako apie žmogaus prigimtį. Būtent: turtų ir visuomenės padėties apžavai nuveda daugelį į dvasinę mirtį. Tuo tarpu sunkumai ir išbandymai žmogų taurina, nors irgi ne kiekvieną.

Čia ir pasimato kokiu būdu meilės pinigams, bei garbėtroškos ydos siejasi su žmogaus dvasine būsena, ar konkrečiau - pagoniškuoju jo dvasios bruožu.

[Kaštonas]

,,Saugokitės fariziejų raugo", - kalbėjo Jėzus Evangelijoje pagal Luką (Lk 12, 1). Kas gi yra tas fariziejų raugas? To meto ,,bažnyčia" nuolat buvo verčiama laikytis įstatymo ,,raidės": principų, doktrinų, formulių, dvasinių tiesų, kurios iškeliamos aukščiau paties Dievo.

Biblija - tai priemonė, o ne tikslas

Mūsų tikslas - pažinti ne Jo Knygą, bet šios Knygos Viešpatį. Raidė žudo, bet Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 2).  Fariziejams Rašto studijavimas nedavė naudos, tiksliau - neatnešė vaisių. Vaisius - tai GYVENIMAS, ir šio vaisiaus negalime suklastoti, nes tai - pakeista širdis. Žmogus gali šiek tiek pakeisti savo elgesį, bet tik Dvasia gali pakeisti širdį. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas, - sake Jėzus (Jn 6, 63).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-29-jurga-karosaite-kad-netaptume-fariziejais/121270

Jn:3:4   Nikodemas paklausė: ,,Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?"

Rom:8:14   Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.

[Diak. Tomas M.]

Taisyklių laikymasis, net paraidinis nėra pats iš savęs blogas. Prisimink, kad Dievo baimė yra išminties pradžia.  Pats Dievas davė tas taisykles ir pats Dievas reikalavo, kad tų taisyklių būtų griežčiausiai laikomasi.

Juk fariziejų problema buvo ne tame, kad jie vertino Raštą pagal raidę, bet ta, kad jie norėjo, kad visi tos raidės laikytųsi, o patys tuo tarpu sau darė išimtis, kaip ypatingai žmonių grupei. Šventųjų vienuolių biografijose oi kiek rasi to "paraidinio" laikymosi, nes kaip karmelitų išmintis sako: "Saugok savo regulą, tuomet ir regula saugos tave". Juk bendrai paėmus, įstatymai ir įsakai buvo duoti tam, kad žmogų apsaugoti nuo savo paties silpnumo.

Vienas kunigas per pamokslą apie Kanos vestuves padarė gražią sąsają su mūsų gyvenimu - kad atsirastų vynas, pradžioje ąsočiuose turėjo būti vanduo. Vanduo tai yra tada, kai vykdai įstatymą. Gal tai darai iš inercijos, ne iš širdies gilumų, bet tai darai. O Dievas paima vandenį ir jį patobulina - paverčia vynu. Mūsų įstatymo vykdymas įgyja naują prasmę, veikiami Dievo malonės mes pradedame suprasti gilesnę savo pašaukimo ir gyvenimo prasmę, pradedame vykdyti įstatymą iš meilės.

[kukulis]

Raidė žudo, bet Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 2)

Gal čia ta situacija, kai meilė išstumia baimę?

Kaip rašo šventieji, tai mūsų prigimtis tokia pakrikus, kad savo jausmais negalime pasikliauti. T.y. tai, ką dabar laikome meile, iš tiesų nėra ta tikroji meilė, todėl ir turime laikytis įstatymų. Bet vėl, kaip parašyta tame Kaštono įdėtame straipsnyje, reikėtų į įstatymą žiūrėti lanksčiai, o ne sausai "pagal raidę". O jau vėliau, kai pažinsime tikrąją meilę, tuomet nebereiks jokių įstatymų.

[Kaštonas]

Jau dabar Kukuli pažįsti Meilę. :-)

[Kaštonas]

Mokinystė – tai kito priėmimas

Mes mieliau mokome kitus, nei mokomės patys. Ypač mes, krikščionys, vis pamirštame, kad tikėjimas nėra banko indėlis, kurį kartą pasidėjęs gali ramiai gyventi iš palūkanų. Tikėjimas – tai kelionė, kurioje mes vis labiau bręstame ir vis labiau įaugame į Dievo Karalystės tikrovę. Būti kelyje – tai nuolat augti, stiprėti per vis naujus išbandymus.

Sakoma, kad Viešpats puikiai žino, kiek galime pakelti, ir neduoda sunkesnės naštos. Kai mūsų tikėjimas stiprėja, tai dažnai ir našta, kurią tenka nešti, sunkėja. Neretai žmonės stebisi, jog net lengviau buvo gyventi be tikėjimo. Ką gi, kai prastą regėjimą turintis žmogus užsideda akinius, jis pamato ne tik spalvingesnį pasaulį, bet ir tuos nešvarumus, kurių anksčiau nepastebėdavo. Pamato nenuvalytas dulkes, pagalbos prašančias rankas, savo ydas – viso to seniau nebuvo pastebėjęs.

Beje, čia galima pasitelkti ir bet kurios mokyklos pavyzdį. Pirmosiose klasėse pamokų būna mažiau, krūviai nedideli, paskui mes į kiekvieną dalyką pradedame gilintis vis labiau. Paradoksalu, kuo daugiau sužinome, tuo labiau įsitikiname, kiek dar mažai žinome. Aiškiausia būna tada, kai turi tik paviršutiniškų žinių, tada viską lengviau sudėlioti į schemas, nesirūpini atspalviais. Tačiau kai pradedi gilintis, pamatai, kaip sunku protu aprėpti tikrovę, kaip sudėtinga perprasti visus niuansus.

Jėzus sako sekėjams: ,,Turite tapti kaip vaikai..." Tai mokinystės pradžios taškas – atgręžti smalsumu, nuostaba ir pasitikėjimu žėrinčias akis į Mokytoją. Pripažinti savo ribotumą, poreikį augti, priimti kitą kaip autoritetą, kaip tą, kuris nesuvaržo manęs, bet mane augina.

Jėzaus mokyklos išskirtinumas, kad čia nebūna diplomų ar paskutiniojo skambučio. Nebent jį vadintume tą akimirką, kai baigiasi mūsų žemiškoji kelionė, o diplomą suvoktume kaip įrašą Gyvenimo knygoje. Iki paskutinio atodūsio turime auginti tikėjimą, kiekvieną kartą tirpdyti pagundą sakyti, jog jau visko išmokau ir galiu pavaduoti Dievą.

Mokinystė – tai puikybės ištirpdymas ...
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-29-andrius-navickas-buti-mokiniu/84689

Esame kviečiami liudyti ne tvarką ir teisingumą, ne kurią nors etinę sistemą, bet meilę, kuri viską sujaukia, kuri sugeba prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą ir radikaliai pakeisti gyvenimus, kuri ištraukia už pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio.

Ar įmanoma sekti tokiu Dievu? Jei Jis neištiesia rankos – ne. Jei netampame vėl kaip vaikai atviri stebuklui, netampame mokiniais – ne.

Būti krikščionimi, būti Jėzaus mokiniu nereiškia užsiauginti storesnę odą ir pritapti prie nuodėmės deformuoto pasaulio. Tai veikiau žengti į pasaulį, pripažinus, kad Jo dovanojama viltis, tikėjimas ir meilė kiekvieno iš mūsų gyvenime pakartoja vandens virsmo vynu stebuklą, pripažinus, jog Jis yra mūsų Viešpats, laisvės ir gyvybės šaltinis. Jis yra tikrasis Mokytojas.

Mes patys esame tik nenaudingi tarnai, kuriuos Jo meilė pavertė Dievo bičiuliais. Ne Dievas yra mūsų, bet mes esame Dievo.

[Kaštonas]

Kitų teisimas apakina, o meilė viską apšviečia. Teisdami kitus mes apankame ir nebematome savo pačių blogio bei malonės, kuri išlieta kitiems lygiai kaip ir mums. Tuo tarpu pasilikdami Kristaus meilėje mes suvokiame savo nuodėmes ir kaltes, nes žinome, kaip Jėzus kentėjo ir kaip kryžiaus papėdėje buvo atleista visiems žmonėms. Krikščioniškoji meilė artimą mato per kryžiaus prizmę ir todėl mato aiškiai. Jeigu teisiant kitus tikrasis mūsų motyvas būtų sunaikinti blogį, tai pirmiausia blogio turėtume ieškoti ten, kur jis tikrai yra, - savo pačių širdyse. O kai ieškome blogio kituose, tikrasis mūsų motyvas tėra pateisinti save, nes siekiame išvengti bausmės už savo nuodėmes teisdami kitus ir Dievo žodį sau taikome vienaip, o kitiems - kitaip. Visa tai labai pavojinga ir neteisinga. Sau priskiriame ypatingą privilegiją, o kitiems - ne. Tačiau Kristaus mokiniai neturi nei savo teisių, nei gėrio ar blogio standartų, pagal kuriuos galėtų vertinti kitus; jie tėra gavę tik Kristaus bendrystę. Mokinys neturi teisės atsisėsti į teismo krasę ir teisti savo artimą, nes taip jis neteisingai uzurpuotų jurisdikciją (t. y. teisę teisti).

Krikščioniui draudžiama ne tik teisti kitus žmones; net ir išgelbėjimo žodis turi ribas. Krikščionis neturi nei galios, nei teisės įkyriai brukti jį kitiems kada panorėjęs. Pastangos jėga primesti kitiems Evangeliją, lakstyti paskui žmones stengiantis atversti juos į savąjį tikėjimą ar ,,organizuoti" netikinčiųjų gelbėjimą žmogiškais resursais yra bergždžios ir pavojingos. Bergždžios todėl, kad kiaulės neatpažįsta perlų, kurie numetami joms po kojomis, o pavojingos dėl to, kad profanuoja atleidimo žodį, nes tie, kuriems mes stengiamės jį įpiršti, niekina tai, kas šventa. ...

Skirtumas tarp mokinių ir pagonių Dievo ieškojimo yra toks: mokiniai žino, ko ieško, o pagonys - ne. Dievo galime ieškoti tik tada, kai Jį pažįstame. Kaip galite kažko ieškoti ir tai rasti, jei net nežinote, ko ieškote? Mokiniai ieško to Dievo, kurį atrado pažade, gautame iš Jėzaus.

Ištrauka iš knygos ,,Mokinystės kaina"
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-27-dietrich-bonhoefer-mokinys-ir-netikintieji/95995

[kukulis]

Šiaip ar taip, labai įdomus priėjimas iš mokinystės pusės.

Man ta frazė labai užstrigo, apibūdinanti skirtumą tarp krikščionio ir pagonio:
Ne Dievas yra mūsų, bet mes esame Dievo.

[Donatas]

"Prieš trejetą metų Paryžiaus kardinolas Suhard paskelbė: ,,Grynos, atskiros krikščionių bendruomenės, saugios nuo stabmeldiškų įtakų, jau nebėra" (Aufstieg oder Niedergang der Kirche?, 64 p.). Ir šie žodžiai jau nesukėlė jokios nuostabos, nes jie buvo šiurpios tikrovės išraiška."

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-03-15-antanas-maceina-kas-yra-krikscionybe-zodis-ar-gyvenimas/59468