Neturtas

[kukulis]

Tai tema, kurią aptarsim šiandien (2015-07-01)  pas Elžbietietes.
Turiu medžiagos, bet labai nesutvarkyta. Vėliau įdėsiu.

Temą pradėjau, nes gal jau yra kas turi kokių įžvalgų susijusių su neturtu, ar su priešinga jam yda godumu. Ta prasme, kad neturtas tai nėra šiaip turto neturėjimas, o priešingas nusiteikimas turto atžvilgiu negu godumas.

[Silvija]

Neturto įžadai manau reikalingi tam, kad žmogus, pasišvęsdamas Dievui, net neturėtų pagundos prie ko nors rištis labiau, nei prie savo Sužadėtinio. Pasauliečiams šis įžadas tarsi negresia (bet kodėl?  ), jiems jis tik patartinas.

Iš tiesų šiuolaikinė teologija išvedžioja filosofiškai, neva tai - ne apie materialius dalykus, bet pirmaisiais amžiais krikščionys natūraliai (tiesiogiai) išgyvendavo neturto dvasią,  nes visą savo turtą sumesdavo į krūvą.

O ar įmanoma visai neprisirišti prie turto, kai jo turi, čia klausimas.

[Silvija]

Prisiminiau labai geras Mažosios studijos laidas apie palaiminimus, dvi iš jų - apie neturtą. Archyve ieškoti 2015-01-14 ir 2015-01-21 "Noriu tikėti" laidų:

https://www.dropbox.com/sh/vmxi95jv2i28oc8/AAAW4_rXLE03QfpCmYUNTKxda/01_Sausis

Pasitelkdamas ST pavyzdžius iš Rutos knygos Rutą ir Naomę, o iš NT - Mariją ir Mortą, kun. Vl. Solovej kalba apie palaiminimą būtent dviem požiūriais: per materialų neturtą ir per dvasinį neprisirišimą. Beje, pas žydus šio palaiminimo vertą žymi žodis anavim, nusakantis materialiai neturtingą (mūsų supratimu - bomžą).

[Pilgrim]

Šiuolaikinė teologija tikrai neišvedžioja filosofiškai, galbūt mes tik ieškome pateisinimų ir atsirenkame, girdime tik tai kas mums "tinka", kas mus pateisina.
Neturtą labai susiauriname, "pririšdami" jį prie turto ir tuo pačiu tarsi "praleidžiame" esminius momentus.
Pora minčių:
turtas yra priemonė siekti kitokio tikslo, turtas yra priemonė efektyviau atlikti savo gyvenimo misiją, tačiau ... turtas suvilioja ar suklaidina ir iš priemonės tampa tikslu, kurio siekiame kaip didžiausio gėrio. Tuomet kaip chirurgo atliekam operacija reikalinga priemonė, atsisakyti turėti materialius daiktus, neturto pažadas, atsisakyti turto tam, kad išgytum nuo prisirišimo t. y. grąžintum į "priemonės" padėtį.
ar turtas yra tavo ? ar savo jėgomis gavai šį ar kitą turtą ? ... Štai čia būtų nepaprastai svarbus momentas - dėkojimas Kūrėjui už dovanas t. y. nes viskas ką turi yra dovana tau. Todėl tuomet neturtas yra suvokimas, kad tai yra Kūrėjo dovana ir tuomet neturtas yra dėkojimas už begalines dovanas, duoną kasdieninę, transporto priemonę, stogą virš galvos, pinigus kurie bus skirti kino filmui.
Kadangi tai ką gauni yra dovana, tuomet ir pats turi būti dovanojimo dvasioje t. y. būti bet kada pasiruošęs savo artimui, kaip tas gailestingasis samarietis, atiduoti savo artimui tai ko jam reikia. Tuomet neturtas atvirumas priimti ir duoti dovanas.
Neturtas taip pat ir neprisiėmimas nuopelnų už puikiai atliktus darbus ar pasiekimus, nes tai padarė Dievas ir tu buvai tik įrankis, ne savo nuopelnais, bet Tėvo valia.

[Silvija]

Tu, Pilgrim, pats esi teologas, tai tau viskas paprasta. Bet ne visi juk tokie. Jėzus kalbėjo nuo kalno paprastai, nemokytai publikai, todėl Jo kalba buvo tokia, kad suprastų kiekvienas.

Girdėjau mesijinį žydą pirmą Jėzaus palaiminimą aiškinant maždaug šitaip:

Laimingi bus neturtingos dvasios žmonės. Atrodytų keista, kodėl? Juk mes įpratę, kad turtingi dvasia – muzikantai, dailininkai, poetai, žodžiu, kūrėjai, būna tikrai laimingi žmonės. Bet čia visa esmė - kuria dvasia jie turtingi: savo ar Dievo. Ištuštinti save nuo savo dvasios ir reiškia tą neturtą, kurį užpildys Dievo dvasia. Nes jei mes tikime Dievą, tai pasitikime viskuo, ką per mus Jis darys. Ties šia skirtimi (ar tu turtingas savo dvasia, ar Dievo) pradeda pildytis kiti Jėzaus žodžiai: kas ne su manimi, tas prieš mane. Ir praktiškai visas gyvenimas mūsų – tai kova, vykstanti tarp mūsų dvasios ir Dievo, nėra didesnio priešo gyvenime siekiant laimės už mus pačius.

[kukulis]

Na, daug ten kalbėjom. Du akcentus įsidėmėjau.

Pirmas - ne pats turtas yra nuodėmė, bet perdėtas troškimas to turto turėti, godumas ir prisirišimas yra nuodėmė. Net ir bomžas gali būti labai godus ( kartais taip ir būna ), ir labai trokšti turtų jų neturėdamas.

Antras - pats neturtas (turto netroškimas, o ne jo neturėjimas), nors ir yra dorybė, bet pati savaime nėra tikslas. Neprisirišimas prie daiktų leidžia žmogui labiau priartėti prie Dievo, išlaisvina jo sielą ir jo laiką Dievo paieškai, bet jeigu neprisirišimas prie turto pakeičiamas kokiu nors kitu prisirišimu, tuomet tas neturtas neturi jokios vertės.

Dar jūsų pranešimų normaliai neįsisakaičiau, bet čia parašiau greitosiomis savo pirmus įspūdžius po susirinkimo

[Pilgrim]

  Silvija, nesijaučiu esantis teologu, neturiu tiek žinių, kad galėčiau vadintis teologu 
Neturtas dvasioje sakyčiau supratimas, kad viskas gauta iš Tėvo rankų, neturiu nieko ...
kaip ir sakė Pranciškus Asižietis. Yra tokia giesmė
"Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, Iš Tavo rankų ir šviesi  darbų diena.
Iš Tavo rankų man ir laimė mano krito Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena."

[Silvija]

Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos,
ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai,
ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
kol savo rankoj kaip balandį ją laikai.

Tol ji neskris, nepasikels nuo žemės veido,
kol nepaleis Tava valia į laisvę jos ...
Pastogėj Tavo jokie paukščiai nesibaido,
ar bus šviesu, ar be vilties dangus pajuos.

Ir man ramu, ir mano motinai, ir sesei,
ir mūs tėvų, ir mūsų protėvių kapams ..
Iš Tavo rankos mūsų meilė žemės dvasiai
ir turtai dangiški mums, bėdiniems vaikams.
.
(žodžiai B. Brazdžionio)

Silvija, nesijaučiu esantis teologu, ...

Bet esi ir taškas , atsiprašau, jei vakar pasakiau ką nors ne taip.

Beje, o kiek žinių apie Dievą reikia turėti, kad būtum? 

[Giedrė]

Kukuli, labai lauksiu žadėtos medžiagos, nes neturtas man visada asociavosi su skurdu, o tai - žemina. Kita vertus, labai sunku man suprasti vienuolinę nuostatą "nieko neturėti". Juk ne oru gyvename. Ir dar tas nusistatymas - visko prašyti leidimo iš vyresnybės. Jei atvirai, man tai kelia šiurpą. Visada labai baisu, kai reikia ko nors prašyti, tad stengiuosi taip gyventi, kad ko nors prašyti reikėtų kuo mažiau.

Dėl visų tų priežasčių, būtų įdomu sužinoti apie ką diskutavote. 

[kukulis]

Aš medžiagą gražiai surašysiu ir sudėsiu, bet dar kol kas nesurašyta gražiai

O šiaip, ką diskutavome, tai labai atitinką ką parašė Piligrim, galima sakyti, kad mintis atitinka 1:1 . T.y. esmė ne fizinis neturėjimas, o netroškimas turėti. O juk būna taip, kad būtent skurdžius yra labai godus, nes dėl nepritekliaus jis kaip tik pradeda labiau trokšti tų turtų.

Taip pat buvo užsiminta ir apie kitokią neturto dvasią, t.y. net ir asmenines savybes suvokti kaip Dievo dovanas, kaip kad rašė Silvija. Bet šitas suvokimas jau įmanomas tik labai priartėjus prie Dievo.

Be visų šitų pamąstymų taip pat dalinomės patirtimi ir būdais kaip kovoti prieš godumo ydą, o taip pat aptarėme į ką veda ta godumo yda. Vienas dalykas, kuris užstrigo tai buvo tas, kad asmeninio turto netekimai padeda kovoti prieš prisirišimą prie daiktų. Nesvarbu, ar tai būtų daikto pametimas ar vagystės atvejis. Buvo iškelta mintis, kad vagį gal kartais "atsiunčia" ir pats Dievas

[Kaštonas]

"Visada labai baisu, kai reikia ko nors prašyti, tad stengiuosi taip gyventi, kad ko nors prašyti reikėtų kuo mažiau."

ET.

Ir man taip buvo.
Viena diena atsitiko taip, kad VISKO turėjau prašyti. :-D
Nežinau kiek tai svarbu bet "negebėjimas" prašyti tai ta pati puikybė.

[Diak. Tomas M.]

Giedre, čia tas senolis duoda vieną paaiškinimą, kodėl nesinori prašyti kitų:

https://youtu.be/P15ii6GrY5s?t=7m45s

[Varlė keliauninkė]

Toks Filaretas, labai šykštus Aleksandrijos turtuolis, kartą visą dieną pralaukė šalia abos Siluano lūšnelės. Pamatęs jį aba Siluanas išėjo ir tarė: "Filaretai, kodėl taip atkakliai gyveni neturtingas, kad mirtum turtingas?"

[Silvija]

Tik kažin ar tas Filaretas pagavo mintį

[kukulis]

Godumas - nėra natūrali aistra, kaip kad yra su alkiu ir su kūnišku potraukiu. Dievas nesukūrė meilės pinigams. Tuo tarpu nuodėmingos aistros - persivalgymas ir gašlumas kyla iš natūralių nenuodėmingų aistrų - alkio ir dauginimosi instinkto. Netgi vienas šventasis yra pasakęs, kad meilė pinigams yra šio pasaulio kunigaikščio sukurta aistra.

Godumo laipsniai

1) Verslininko bruožas, domėjimasis kur užsidirbti. Šį laipsnį vis dar galima vadinti nenuodėmingu, nes visi žmonės turi rūpintis kaip užsidirbti sau ir šeimai.
2) Noras turėti geriau negu kitas. Pavydas. Tai jau aiški nuodėmė.
3) Nuolatinis daiktų keitimas naujesniais. Morališkai pasenusių daiktų išmetimas ir įsigijimas naujų vien tam kad pasirodyti prieš kitus. Nuolatinė svajonė įsigyti turtų ir  daiktų. Ši svajonė labai trukdo maldai.
4) Širdies prisirišimas prie daiktų. Liūdžiu kai prarandu daiktą, džiaugiuosi kai įgiju. Visi liūdi kai praranda ir visi džiaugiasi kai kažką įgija, tačiau šiame laipsnyje kalbama apie stiprų džiaugsmą ir stiprų liūdesį.
5) Nesusivaldymas.(Neatsimenu komentarų)
6) Šykštumas, varguolių niekinimas. Apie žmogų sprendžiama ne pagal jį patį, bet pagal tai kiek jis turi turtų. O yra tokių atvejų, kai benamiais tampa prieš tai buvę sėkmingi verslininkai ar profesoriai, ir jie jau būdami benamiai išlieka labai giliomis ir vidumi turtingomis asmenybėmis.
7) Nuolatinis rūpestis kad padidinti turtus.


Kas sąlygoja godumą? Kai neturime dvasinių turtų, tuomet pradedame siekti materialių, iš ko ir atsiranda meilė pinigams. Kraštutinis godumo požymis - nuolatinis turtų kaupimas, nesustabdomas ir negrįžtamas procesas.
Pilnutinis godumo požymis - stabmeldystė.

Krikščionys, jei ir netampa akivaizdžiais stabmeldžiais, tačiau meilė pinigams iššaukia nerūpestingumą, dvasinių dalykų apleidimą.

Godumas taip pat gimdo
* vagystes,
* nejautrumą,
* neklusnumą,
* žmogžudystes,
* baikštumą.

Vagystes ir žmogžudystes gimdo dėl to, kad norima paimti turtą, kurį turi kitas. Nejautrumą gimdo dėl to, kad žmogus, prisirišęs prie materialių dalykų pasidaro nejautriu dvasiniams. Neklusnumą gimdo dėl to, kad pinigai sukuria laisvės iliuziją. Baikštumą gimdo dėl to, kad žmogus bijo prarasti turtus.


Panagrinėsime kokią įtaką daro godumas žmogaus
* kūnui,
* sielai ( protui),
* dvasiai,
* visumoje žmogui,
* visuomenei.

Kūnui.

Dėl godumo kyla darboholiškumo liga. Žmogus nešvenčia sekmadienio, pervargsta, išsekina ir kūną ir dvasią. Nemiga. Košmarai.


Sielai.

Sielai atsiranda nejautrumas. Užmiega sąžinė. Priima moraliai neteisingus sprendimus. Dingsta tikėjimas. Siela pasineria į pasaulio aistras.
Sekančiame lygyje atsiduoda grubiems nusikaltimams ( vagystėms, plėšimams ).
Dar sekančiame lygyje įsigali maginis mąstymas; žmogus pradeda užsiimti būrimais.
Protas pasineria į fantazijas. Tampa nejautrus maldai, nes vis mąsto apie žemiškus dalykus.


Dvasiai.

Dėl neturtėlių neapykantos, prarandame Šventąją Dvasią ir Kristų. (Žr. Evangelijos ištrauką apie paskutinį teismą, kai Kristaus klausiama, kada jį aplankėn ar kada paguodėme, o jis atsako, kad tada, kai tai padarėme varguoliams)
Pakeičia požiūrį į maldą, žmogus tampa vartotojiškas (pagoniškas). Stabmeldystė.


Visumoje žmogui.

Žmogus tampa grubus, neadekvatus savo elgesyje. Pvz. mašina partrenkia žmogų, tuomet išlipęs apžiūri ar nieko blogo netampa mašinai, o į sužeistą žmogų tik po to.
Korumpuotas. Už pinigus viską galima padaryti.
Varžymasis su kitais, pavydas. Varžymasis pagal aprangą. Žvaigždiškumas. Žmogus tampa neįgalus gailėtis dėl savo nuodėmių, neįgalus atsiprašyti.


Visuomenėje.

Valstybėje, per žinias tik kalbama apie materialines gėrybes, apie ekonomiką, o apie moralines vertybes, apie žmogaus kilnumą retai išgirsi. Savininkiškumas supriešina žmones.
Valstybėje kyla nusikalstamumas, nes per filmus tik rodo, kaip žmonės prabangiai gyvena ir niekas nieko nedirba.
Goduolis absoliučiai nenaudingas visuomenei. Jis viską tik gadina. Būdamas korumpuotu jis už kyšius tik gadina darydamas ar leisdamas daryti tai, kas yra laikoma negeru.


----
Kovos būdai.


Vienuolynuose.

Vienuoliai ir vienuolės duoda neturto įžadą. Vienuolis privalo nieko neturėti savo. Ši priesaika smeigia peilį tiesiai į širdį godumo aistrai. Tai paprastas, aiškus ir skaidrus būdas, bet labai sunkus.

Pasakojo apie vienuolį, kurio celėje po mirties iškasė puodą su pinigais, kuriuos jis buvo pakasęs po savo lova. Kai vyresniojo paklausė, ką daryti, ar pasiimti į iždą, ar išdalinti vargšams? Jis atsakė, kad pinigus palaidotų kartu su tuo vienuoliu. Trijų dienų laikotarpyje kilo ugnis ties tuo kapu, lyg iš niekur, kur buvo palaidotas vienuolis, ir ta ugnis ten degė ilgai ir viską aplinkui pavertė pelenais. Tai buvo paaiškinta kaip Dievo pykčio ugnimi, kuri užsidegė prieš vienuolį, kuris buvo davęs neturto įžadus, bet juos sulaužė.

Pasaulyje.

Reikia būti nuosaikiam. Reikia įsigyti visko tiek kiek reikia poreikiams, bet ne pertekliui ar prabangai. Turi būti saikingumas, blaivus požiūris ir tikslingumas. Turi būti pakankamas lėšų kiekis ir kad pamaitinti šeimą ir kad turėti laisvo laiko poilsiui ir dvasiniams dalykams ir dar kad užtektų pinigų išmaldai.
Santaupos reikalingos pvz. vaikų ateičiai užtikrinti, bet ne savitikslės.

Bendrai.

Išmaldos davimas. Rėmimasis Dievu. Kuklumas. Kartais padeda asmeninės nuoskaudos praradus kokį daiktą. Pvz. Dievas gali siųsti vagį žmogui, kad sukeltų jam nuoskaudą ir jis toje nuoskaudoje tobulėtų.
Atgailos sakramentas, susijęs su prisirišimu prie daiktų. T.y. savyje stengtis pastebėti godumo apraiškas ir jas išpažinti per išpažintį.

---

Apibendrinimai ir per diskusijas įsidėmėti pastebėjimai.

* Neturtas nėra turto neturėjimas, bet jo netroškimas. "Gali turėti visą pasaulį, bet viduje jaustis lygiai taip pat kaip ir nieko neturėdamas"
* Neturtas nėra savitikslis. Kai  širdis laisva, tai ji įgali priimti Dievą. Neturtas dorybė dėl to, kad po jo seka dvasinių turtų įgijimas.
* Aukštesnis neturto lygis - asmeninių savybių ir talentų traktavimas kaip Dievo dovana ir neprisirišimas prie jų.
* Dovanų priėmimas nebūtinai yra korupcija ar godumas; kartais dovanos priėmimas parodo žmogaus nuolankumą, o jų atsisakymą - puikybę.
* Vagystės atveju žmogus ne vien gaili prarasto turto, bet dažnai tai priima kaip agresiją savo asmenybės atžvilgiu. Tai taip pat gali būti ženklas, kad žmogaus širdis/asmenybė per daug save susaisčiusi su turimais daiktais, kuriuos pavogė vagis.

[kukulis]

Šventųjų raštuose, gal net dviejuose, radau tokį pasakojimą. Matyt tokie pasakojimai sklandė krikščionių tarpe, už tai buvo gerai žinomi

Vienas labai šykštus abatas kartą ėjo iš turgaus nešinas įvairiomis prekėmis. Štai prie jo pristojo elgetos ir ėmė prašyti išmaldos. Jis visaip stengėsi nuo jų ištrūkti, bet niekaip negalėjo. Tuomet pradėjo dairytis kokį čia daiktą mesti į juos kad nuvytų. Akmenų aplink nebuvo, tai sviedė, kas buvo pasitaikę po ranka - duonos kepaliuką. Kad tik atstotų!

Štai jis miršta ir Dievo angelai su velniais derasi dėl jo sielos. Nieko gero jame neranda, nes jis buvo ne koks žmogus. Bet štai ateina Kristus ir sako:
- jis man davė duonos kai prašiau.
- O kada gi jis davė?
- Tada kai sviedė duonos kepalą į elgetą grįždamas į turgų.

Tokiu būdu net ir nevalingą geradarybę, gailestingasis ir žmones mylintis Dievas gali priimti kaip gerą darbą.

[Giedrė]

Labai gera informacija. Ačiū.