Pabėgimas iš pasaulio

[kukulis]

Nesupratau 

Nes dar nepasiekei tinkamo dvasinio "lygio"

[Sigitas]

... Paspausk šią nuorodą Sigitai
http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=634&Itemid=553

Nuoroda į knygą.
Esu ją skaitęs, vėliau ją atidaviau vienam menkai pažįstamam klaipėdiečiui, kuris labai jos norėjo.

Visgi drįstu prieštarauti. Vienuolį vienuoliu daro jo apranga ir gyvenamoji vieta. Na, šventojo Ignaco Lojolos įsteigtas jėzuitų ordinas nenaudoja abitų, jie rengiasi paprastais rūbais. Kita vertus, kone visi jie yra kunigai (ne veltui jėzuitai vadinami tėvų ordinu) ir jų kunigiškoji sutana turi raudonus apsiuvus ( panašiai kaip monsinjorų). Visgi dar toli iki vienuolystės katalikas turi radikaliai pakeisti gyvenimo būdą, t.y. pradėt gyvent dorai ir dievobaimingai, vengdamas pagundos ir progos nusidėti.

Pats kad ir kaip norėčiau tapti vienuoliu, juo niekada negalėsiu būti, tam yra labai rimtų kliuvinių, jaunystės klaidų, kurių jau neištaisysiu niekada. Tomas Kempietis, aišku, autoritetas, tačiau esu tikras, jog jis taip pat ir paprastas klystantis žmogus, net jei ir paskelbtas šventuoju, pakol vaikšiojo šia ašarų pakalne pridarė klaidų, nuodėmių, neteisingų apsisprendimų, už kuriuos vėliau, aišku, atgailavo ir gal būtent todėl tapo tokiu asketu, ką mes randame skaitydami jo knygą "Kristaus sekimas".

Pabaigai vėl noriu grįžti prie pirminės savo minties, jog vienuolį vienuoliu daro apranga ir gyvenamoji vieta. Žinoma, apart abito ir vienuolyno sienų vienuolį vienuoliu daro Jėzus Kristus, niekada tuo neabejojau. Taip, kaip ir mums, ne vienuoliams, reikia tramdyti sukilusias aistras ir vengti progų nusidėti, gyventi nevergaujant materialinėms šio pasaulio vertybėms, gyventi neapkalbant ir nesmerkiant jokio žmogaus, gyventi siekiant šventumo žvelgiant į šventųjų gyvenimus - kaip jie apmarindavo savo kūną su aistromis ir troškimais, kaip jie bendraudavo su žmonėmis, kitąkart jiems linkintiems\darantiems bloga, kaip praktiškai išreikšti Dievo meilę, kuri liepsnoja mumyse...

Visgi esu įsitikinęs, jog vienuoliams yra žymiai lengviau, nei mums, kuriems kas rytą keliantis iš lovos reikia galvoti - ką rengtis? Vienuoliams žymiai lengviau spręsti turtinius klausimus, nes jie turi vienuolyno vyresniuosius, kurie yra už juos atsakingi;  vienuoliams neskauda galva kaip užsimokėti už dujas, elektrą, vandenį, šiukšlių išvežimą, šildymą, internetą, kabelinę televiziją, etc... Vienuoliams neskauda galvos - ką duoti vaikams valgyti? Jiems nėra potencialaus pavojaus netekti darbo, jiems neskauda galvos kiek gaus pensijos senatvei atėjus, jiems neskauda galvos - ar mylimoji/mylimasis yra ištikimas/a?

taigi, pripažinkime faktą, jog vienuolį vienuoliu daro jo socialinė padėtis/išvaizda ir gyvenamoji vieta. Kad ir kaip poetiškai beskambėtų, visgi realybė yra tokia.

Kitas klausimas - kam bėgti iš pasaulio? O gal jums, broliai ir sesės Kristuje Jėzuje, šis klausimas atrodo kvailas ir tinkamas nebent tik temoje "kva kva"? 

P.S.: atsiprašau, rašiau skubėdamas, pridariau klaidų ir spontaninių netolygumų pasisakyme, nes brolis Kristuje Jėzuje Kaštonas pataikė į skaudžią vietą. Ačiū Dievui už tai! Dieve, gydyk mane, mus! 

[Pilgrim]

Sigitai,
ką tuomet pasakytum apie taip vadinamąsias trečiąsias vienuolynų šakas - vienuolius pasauliečius, dar kitaip vadinamus tretininkais. Kaip su jais ? jų atveju ?

[Kaštonas]

' nes brolis Kristuje Jėzuje Kaštonas pataikė į skaudžią vietą. Ačiū Dievui už tai! Dieve, gydyk mane, mus"

Atsiprašau.

[Giedrė]

Visiems ir visada reikia galvoti apie senatvę, Sigitai. Daug kunigų miršta apleisti, be pajamų, be vaistų, o gauna tik mažiausias pensijas. Taip neturėtų būti. Pvz. kun. Kavaliauskas mirė apleistas, visko stokodamas. Tėvui Stanislovui reikalingus vaistus už dideles sumas pirkdavo prezidentas A. Brazauskas. Kun. Svarinsko reabilitacijai apmokėti aukas rinko ateitininkai. Apie paprastus vienuolius ir vienuoles man baisu ir pagalvoti, nes iš viso jiems amžinai visko reikia prašyti vyresnybės, o ta vyresnybė ... dažnai tik varnas gaudo. Tokia situacija - skandalinga. Ir tai nieko neturi bendro su šventumu ar aukojimusi - daugiau su vyskupų ir kurijų apsileidimu, priorų ir abatų abejingumu. Tokia mano nuomonė. Galite pykti, galite ne. Dievas taip elgtis ir apleisti dvasininkus bei vienuolius senatvėje tikrai nenurodė.

Beje, Sigitai, - kančia labai nemalonus ir varginantis dalykas. Te Dievas Tau jos daug neduoda.

Tai kada gi bus tos mūsų internetinės rekolekcijos, Piligrim?

Manau, kad nebūtina "bėgti" iš pasaulio, bet kartais reikia atsitraukti, kad pasisemtume paprasčiausios ramybės.

[Sigitas]

Sigitai,
ką tuomet pasakytum apie taip vadinamąsias trečiąsias vienuolynų šakas - vienuolius pasauliečius, dar kitaip vadinamus tretininkais. Kaip su jais ? jų atveju ?

Garbė Jėzui Kristui, mielieji ir mylimieji broliai ir sesės!
Dėkoju Dievui už jus ir jūsų jautrumą, meilę. Rašau dabar būdamas bendruomenės ,,Žemės druska", mano bendruomenės, organizuojamoje stovykloje, trumpam pasitraukęs nuo stovyklavietės įkūrimo darbų, minutėlei kitai pailsinti kojas.
Tretininkai man yra labai artimi, mano katalikiško tikėjimo pradžioje vienas tretininkas pranciškonas labai daug padėjo susigaudyti kas yra kas katalikų pasaulyje. Norėjau tapt pranciškonu tretininku, bet suradau charizmatikus katalikus ir pasilikau, va jau keliolika metų šioje charizmatikų bendruomenėje. Teko artimai susipažint ir su domininkonų pasauliečių ordino žmonėmis.
Visgi tretininkai yra tretininkai, pasauliečiai pasaulyje, o ne atsiskyrę, jiems visi mano minėtieji galvos skausmai veikia. Aišku, blogai kai skurde turi mirti pasižymėję kunigai, betgi jie nebuvo vienuoliai. O mes kalbam apie vienuolius.
Pabėgimą iš pasaulio suprantu ne vien kaip vienuolyną, pabėgt iš pasaulio galima ir, va, stovykloje, bent savaitgaliui.
Dykumos tėvai gi nebuvo vienuoliais, bent pirmieji tai tikrai.
Pats pabėgimą iš pasaulio suprantu kaip atsitraukimą nuo finansinių ir materialinių vertybių, rūpesčių, reikalų į tylą, tuštumą, vienatvę. Bent trumpam pusvalandžiui pabūti vienumoje su Dievu, su savimi, su kūrinija.
Todėl man patinka gyventi kaime, vienam, kitą kartą netgi be patogumų, pavyzdžiui praėjusią žiemą stiprus vėjas nutraukė elektros laidus ir beveik penkias paras buvau be elektros ir vandens. Sudeginau visas buvusias troboje žvakes, turėjau džiaugsmo išmokti troboje vaikščioti apgraibomis. Telefono akumo neturėjau kur pakrauti, niekas neskambino ir aš niekam neskambinau, girdėjau tik savo ir šuniuko balsą. Vo buvo rekolekcijos!
Sudievu, broliai ir sesės mūsų mylimąjame Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

[Giedrė]

Tėvas Stanislovas buvo kapucinų vienuolis, Sigitai. Esmė ne vienuolystėje kaip tokioje, o aplaidume. Sėkmės stovykloje.

[kukulis]

Tėvas Stanislovas buvo kapucinų vienuolis, Sigitai. Esmė ne vienuolystėje kaip tokioje, o aplaidume. Sėkmės stovykloje.

Žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi.
Jeigu be civilizacijos patogumų yra galimybė išgyventi tylos palaimą, net jeigu tai įvyksta ir dėl galimo aplaidumo, tai kodėl gi ne? Juk Dievas moka išnaudoti net ir žmogaus silpnybes, tam kad jį išgelbėtų ir teiktų savo malones.

[Silvija]

Tai kada gi bus tos mūsų internetinės rekolekcijos, Piligrim?

Giedre, registruokis pagal šią instrukciją:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1161.msg15226.html#msg15226

[Giedrė]

Kukuli, ne taip supratai. Aplaidumas yra tame, kad Dievui gyvenimą pašventę žmonės senatvėje priversti skursti ir vargti, o tie, kurie turėtų pasirūpinti jų ramia senatve tuo nesirūpina. Skurdas per prievartą ir vienatvė tikrai nėra Dievo malonės. 

Silvija, ačiū už nuorodą.

[kukulis]

Aišku, o aš maniau tu Sigitą kritikuoji, kad nepasitaisė elektros instaliacijos

[Giedrė]

 

[kukulis]

Brendo brendo ir pribrendo susirinkimas šv. Kryžiaus parapijoje pagal šią temą

Kviečiu šiandien (2015-08-05) Kauno šv. Kryžiaus parapijos namuose 18:50 atvykti į Šiluvos Mergelės Marijos Draugijos susirinkimą, pasimelsti ir pamąstyti atsitraukimo/pabėgimo iš pasaulio, atostogų ir rūpesčių tema.

[Sigitas]

Papasakok ką nusprendėte.  Na, vakare, kai grįši. 

[Eugenijus]

Na na, tik neišbėkite visi susimildami iš pasaulio. Pasauliui jūs reikalingi. Bėgantys iš pasaulio panašūs į dezertyrus.

[kukulis]

Papasakok ką nusprendėte.  Na, vakare, kai grįši. 

Nieko nenusprendėm

Pabendravom; padainavom kelias giesmes;  pasimeldėm ir tiek

Na na, tik neišbėkite visi susimildami iš pasaulio. Pasauliui jūs reikalingi. Bėgantys iš pasaulio panašūs į dezertyrus.

Tai čia tipo toks labiau vidinis pabėgimas akcentuojamas

[Sigitas]

Na na, tik neišbėkite visi susimildami iš pasaulio. Pasauliui jūs reikalingi. Bėgantys iš pasaulio panašūs į dezertyrus.

Įdomu kaip pats įsivaizduoji tą pabėgimą iš pasaulio?

[Pilgrim]

Pabėgti iš pasaulio ...
gali ir turi kiekvienas katalikas.
Vienuolis ...
vienuoliu gali būti beveik bet kas. Gal tik ne kiekvienas vienuolynas, priklausomai nuo konkrečios situacijos, bus įmanomas.
Na ir gal vienuoliams ar jų gyvenimo būdui priskiriame tai ką
įsivaizduojame ar tai ko mums trūksta mūsų gyvenime.

[Varlė keliauninkė]

O neturėtume kalbėdami apie 'pabėgimą' iš pasaulio (mintimis, širdimi?), greta pakalbėti ir apie sugrįžimą į pasaulį? T. y. kokie sugrįžtame, ar bent kas nors keičiasi?
Nes tokia Jo tvarka yra.. Jn 3,16

[kukulis]

Man šis klausimas pasirodė įdomus tuo, kad atsitraukimą/pabėgimą nuo pasaulio laikome naudingu/geru dalyku; tada klausimas, o koks sugrįžimas būtų naudingas/geras ?

Ar nuo gero dalyko reikia pabėgti/atsitraukti?
Pasirodo reikia. Prisiminiau vieną pamokymą apie pasninką? Pasirodo pasninkas yra apsiribojimas geruose dalykuose, o ne bloguose!! Esmė tame, kad jeigu kažko gero vartojame per daug, tai tas geras dalykas mums tampa blogu. Pvz. pavalgyti yra gerai, bet persivalgyti jau nebe. Panašiai yra ir pvz. su vyno gėrimu. Prasiplečiant į šią temą, turbūt kalba pasisuktų apie darbą ir kitokią gyvenimišką veiklą, kuri pati savaime nėra bloga, tačiau kai jos per daug, tai tampa blogiu, nes yra suardoma vertybių hierarchija, kurioje pirmoje vietoje turėtų būti Dievas.

Čia forume irgi buvo aprašomas atsitikimas, kaip pasninko metu vienas vienuolyno vyresnysis valgė sausainius, dėl ko pasipiktino jaunesnis vienuolis. Tačiau vėliau paaiškėjo, problema ne sausainio valgyme, o susivaldyme, nes tas vyresnysis su vienodu širdies nusiteikimu galėjo ir valgyti ir nevalgyti tų sausainių, nes jame buvo išnykęs (bent jau taip rašoma) potraukis skaniam maistui.

Taip ir su sugrįžimu į pasaulį, jeigu pasaulis nebevilioja tavęs kaip to vyresniojo sausainiai, tai jau galima pradėti kalbėti apie sugrįžimą į jį?