Ar tikime į Bibliją ar į Dievą?

[Pilgrim]

Andriau,
Apreiškimo knygos autorystė priskiriama apaštalui Jonui. Tačiau jis taip pat parašė ir Evangeliją. Jau Evangelijos pradžioje apaštalas išaiškina terminus. Tuos terminus apaštalas vartoja ir tolimesniuose raštuose.
1. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
2. Jis pradžioje buvo pas Dievą.
3. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
...
14. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Žodis apaštalui yra labai aiškus, tai Jėzus ir niekas kitas. Originalo kalboje - LOGOS.
Ne rašto eilutės, o - " 14. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų ... "
Logika ... pasaulis yra labai logiškas, nes - "3. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę." nes jame yra LOGOS, įsikūnijęs Žodis, logiškas pasaulis.

O Šventas Raštas tiesiog yra Šventas Raštas. Savo turiniu tai pasakojimas apie Jėzų, pasakojimas apie Žodį. Pasakojimas žmogui suprantamu būdu, pasakojimas žmogaus žodžiais. Nes žmogus "nesupranta", "nemoka" Dievo kalbos. "nes mano mintys, ne jūsų mintys" (o mintis juk išreiškiame žodžiais, tai ir tęsiant analogiją "mano žodžiai, tai ne jūsų žodžiai). Kadangi Šv. Rašte yra tiesų, kurios viršija žmogaus supratimą ir pats žmogus jų niekaip negalėtų išmąstyti, todėl Dievas žmogiškajam autoriui įkvepia mintį, ką jis turi pasakyti ar užrašyti. Šis "įkvėpimas" ir būtų Dievo "kalbėjimas" žmogui įprastu būdu žmogiškąją kalba. Todėl šią Dievo "kalbą" įvardiname Dievo žodžiu, Dievo kalba. Tačiau šis Dievo kalbėjimas yra ne tik raštuose bet visame tame, ką Katalikų Bažnyčia įvardina kaip tikėjimo paveldą.

Tomai,
su tuo ... ir ... ir bus nelengva.
Ne visas tikėjimo tiesas galima išaiškinti - kaip tai ? pvz. nekaltas prasidėjimas. Tiesiog yra taip - ir Bažnyčia apie tai pasako mes nežinome kaip tačiau tiesiog taip yra. "nes ne kūnas ir kraujas tai apreiškė". Galbūt ne visiems duota tokia dovana tai suvokti ir priimti.

[Žuvis]

Mielieji broliai Kristuje, man taip įdomu skaityti Jūsų diskusijas. Tai skatina pažvelgti, priimti per kito pažinimā DŽ. Juolab kai esu neseniai keliaujanti dvasiniu keliu.

Na, o dėl Kristaus kūno ir kraujo priimamo Šv. Mišių metu - ne kartā kilo klausimas: jei jau tai taip nesvarbu, kodėl tuomet kunigams suteikta tokia garbė priimti Kristaus kraujā?  (t. y. žmogui nėra duota išreikšti valios). Vienu metu buvo teigiama, jog nehigieniška duoti gerti iš vienos taurės, daug žmonių - gali neužtekti.... (tačiau yra bažnyčių, kuriose lyg šiolei praktikuojama). Yra juk vienas iš būdų - mirkymas. Taip, gal ir kiek ilgėliau užtrunka, tačiau irgi yra galimybė. Kodėl tuomet retai praktikuojamas?

Tokia graži malda, kuriā mėgstu melstis:
Kristaus Siela, pašvęsk mane!
Kristaus Kūne, išgelbėk mane!
Kristaus Kraujau, pagirdyk mane....

[Andrius4]

Andriau, su tavim labai įdomu diskutuoti, nes patys mes turime pasigilinti labiau į savo tikėjimą, kad atsakytume į tavo klausimus, kas be abejo yra labai naudinga mums

Čia ir yra pati mylimiausia dalis, kai reikia gilintis vis giliau ir giliau. Gauti  vis naujo ir švaraus gyvybes vandens.  Ir pakelti viska kas jau nusėdo(arba sėda) mumyse, kad nebūtu drumzliu. nes jai susidaro keli sluoksniai drumzliu, apatiniai sluoksniai eina i užmarštį... Nes tikrai jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir rašai

Pilgrimai,
Viskas yra teisingai ką rašai. Bet ar tai keičia esme, kai kalbame apie Dievo vale? Ar žodis iš mažosios (ž) turi mažesnį Dievo autoritetą ir galima ji ignoruoti, eiti i kompromisą, ar kryžminti? Todėl kai aš turiu galvoje Dievo Žodį, aš turiu galvoja visa Biblija. Negi tai yra klaidinga? Aš suprantu, kad Biblijoje tokiu būdu išskiriama,  kai kalbama apie Kristu. Ir sakykim apie Dievo žodį išreikšta per pranašą. Bet tai nekeičia pačios esmes. Nepasikeičia dėl to Dievo valia. Dievas yra vienas, kokioje formoj Ji bepristatytum. Ar,  kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, ar kaip Kristu, ar kaip Šv. Dvasia. Nes yra parašyta: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. ir tai yra pats pirmas Dievo įsakymas. 
Aš gi visa laika ir kalbu, kad pagrindas yra Kristus ir išgelbėjimas yra tik per Ji. Ir kad nėra kito vardo duoto po dangumi(Apd 4:12). Kad Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius(Heb 13:8 ). Kad reikia krikštytis Kristaus vardu(Apd 2:38). Kad Kristus yra pirmiau nei Abraomas(Jn 8:58). Viskas per Kristu. Netgi Biblija per JI, dėl Jo mums duota. Todėl Biblija tampa Jo dalis. Ir tampa man asmeniškai Dievo Žodis iš didžiosios(Ž)

Pilgrimai, žinau, kad ta vieta yra skirta Tomui: " Ne visas tikėjimo tiesas galima išaiškinti - kaip tai ? pvz. nekaltas prasidėjimas. Tiesiog yra taip - ir Bažnyčia apie tai pasako mes nežinome kaip tačiau tiesiog taip yra. "nes ne kūnas ir kraujas tai apreiškė". Galbūt ne visiems duota tokia dovana tai suvokti ir priimti." 
Tokios dovanos ir nėra. Tai apreiškimas. Todėl jai Dievas apreiškė vienam, apreikš tai ir kitam. Nes Dievas yra teisingas.( turiu galvoje tuos, kurie ieško Dievo Karalystes)Nes parašyta:
Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta.(Lk 11:9)


Žuvyte,
Uždavei labai, labai gera klausima.

[Diak. Tomas M.]

Dalinai tą klausimą jau atsakiau - Bažnyčia nustojo teikti Šv. Komuniją Vyno pavidale, nes žmonės pradėjo neteisingai tai interpretuoti, neva jei negavau Vyno, vadinasi nepilnai priėmiau Šv. Komuniją.

Antras dalykas yra šventi indai - pagal gilią Bažnyčios tradiciją tik konsekruoti asmenys turėtų liesti liturginius indus. Pvz pas ortodoksus atrodo Duona ir Vynas šaukšteliu įdedamas į burną:

The faithful people receive Holy Communion on a spoon. They are given both the consecrated bread (NIKA), and the sanctified wine.

Čia dar keletas istorinių motyvių:

Due to many factors, including the difficulty of obtaining wine in Northern European countries where the climate was unsuitable for growing grapes, drinking from the chalice became largely restricted in the West to the celebrating priest, while others received communion in the form of bread only. This also reduced the symbolic importance of choosing wine of red colour.

Leaders who accepted the Protestant Reformation, such as the Lutheran Church, insisted on use of wine in celebrating the Lord's Supper. As a reaction to this, even in those Western European countries that, while remaining Roman Catholic had continued to give the chalice to the laity, this practice faded out, in order to emphasize Catholic belief that the whole Christ is received under either form. The Eastern Churches in full communion with Rome continued to give the Eucharist to the faithful under the forms of both bread and wine. The twentieth century, especially after the Second Vatican Council, saw a return to more widespread sharing in the Eucharist under the forms of both bread and wine. In the Anglican Communion (including the Church of England and the Episcopal Church in America), wine is still part of the Holy Eucharist.

In the Eastern Orthodox Church the clergy continued to receive the consecrated wine by drinking directly from the chalice, but in order to avoid the danger of accidentally spilling some of the Blood of Christ the practice was developed of placing the consecrated Body of Christ in the chalice and administering Holy Communion to the faithful, under both species, with a sacramental spoon.

... kodėl tuomet kunigams suteikta tokia garbė priimti Kristaus kraujā?

Kažkaip šiais laikais pas žmones atsirado keistas savo "vertės" supratimas  Viena moteris pamenu, replikavo Ad Orientem Šv. Mišias (kai kunigas atsisukęs į Altorių), neva "kunigas negerbia žmonių, nes atsuka jiems užpakalį". Vietoje to, kad gilintųsi į Liturgijos prasmę, žmonės pradeda savo žemišką supratimą taikyti dangiškiems dalykams... gero iš to neišeina

Taip ir šiuo klausimu pirmiausiai reiktų galvoti, ne kokia garbė suteikiama Dievo tarnui (kuris savo visą gyvenimą Jam pašventęs), bet tai, kad aš apskritai nesu vertas priimti Dievo į savo širdį. Vienintelis dalykas, kas mane padaro vertu, tai pats Dievas iš savo gailestingumo nuplaudamas mūsų nuodėmes savo Krauju. Tuomet, kai suprantame savo vietą visoje įvykių plotmėje, dingsta ta puikybė, kad man kažkas dar priklauso. Tuomet mūsų širdyje atsiranda erdvė labai šventam dalykui - nuolankumui ir paklusnumui.

Ar kunigas pats vienas stovi prie Altoriaus ir aukoja Amžiną Kristaus Auką? Juk ne kunigas, bet Kristus per kunigą

[Kaštonas]

Na, o dėl Kristaus kūno ir kraujo priimamo Šv. Mišių metu - ne kartā kilo klausimas: jei jau tai taip nesvarbu, kodėl tuomet kunigams suteikta tokia garbė priimti Kristaus kraujā?  (t. y. žmogui nėra duota išreikšti valios)"

Yra duotas "būdas išreikšti tau savo valią."
Atsakant tiesiai į klausimą, tai Jis ne VISUS vadina MOKINIAIS. (Vieni gi ateina duonos prisivalgyti, kiti....)

[nf]

Todėl kai aš turiu galvoje Dievo Žodį, aš turiu galvoja visa Biblija. Negi tai yra klaidinga?

Ar galima visą ST priimti kaip Dievo žodį? Kiek girdėjęs paaiškinimų, tai dalis knygų ST yra tiesiog istorinių įvykių aprašymas.

[Andrius4]

"Ar galima visą ST priimti kaip Dievo žodį?" 
     
Visa Biblija yra įkvėpta Dievo ir nieko joje nėra ko neturi buti ir kas nesusiję su Kristumi. Paimkim Rūtos knyga, tai istorija ir labai graži istorija. Ir ką gi bendro ji gali turėti su Kristumi? O tai, kad Boazas turėjo viešai išpirkti viska kas buvo Naomes vyro Elimelecho ir juos sūnų Kiljono ir Machlono, kad tuo pačiu galėtu nupirkti,(įsigyti) Rūta, kaip nuotaka. Nes taip reikalavo įstatymas, kuris be abejo buvo duotas Dievo. Ir ar Kristus neturėjo viešai išpirkti to kas buvo prarasta, kad galėtu įsigyti sau nuotaka iš pagoniu?
Rūta, kaip žinome iš istorijos irgi buvo iš pagoniu. Todėl Boazas šioj istorijoj simbolizuoja Kristu, o Rūta simbolizuoja Kristaus nuotaka

[Sigitas]

Na, o dėl Kristaus kūno ir kraujo priimamo Šv. Mišių metu - ne kartā kilo klausimas: jei jau tai taip nesvarbu, kodėl tuomet kunigams suteikta tokia garbė priimti Kristaus kraujā? ...

Kožnam be vienam Romos Katalikui labai yra svarbu žinoti ir įsisamoninti tai, kuo tikime. Mišių aukos metu, kai sudabartinama Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, paskutinė vakarienė ir atnašos duonos bei vyno pavidale virsta tikru ir cielu, vientisu kiekviename net menkiausiame gabalėlyje, trupinėlyje Kristaus Kūnu ir Krauju. Svarbiausia tai, jog tiek duona virsta Kristaus Kūnu ir Krauju, tiek vynas virsta tikru Kristaus Kūnu ir Krauju. Ir kai tikintysis priima į savo kūną Ostijos (Komunijos) pavidale Kristaus Kūną, tai priima ir Kristaus Kraują. Aišku, būna, kai Mišių metu žmonėms dalijama ne vien duonos pavidale, bet ir vyno pavidale duodama atsigerti ar pamirkoma Komunija į taurę su konsekruotu vynu. Taigi, nors įprastai kai dalijamas Švenčiausias Sakramentas, kunigas sako Kristaus Kūnas (Korpus Christi), tai iš tiesų yra viena su Kristaus Krauju, net jei iš praktiškumo priimama tik viename, duonos pavidale.

Tą, jog Kristaus Kraujas ir Kūnas yra nedalomas, labai gerai įrodo Eucharistinis stebuklas Sokulkoje (Lenkija).

[Kaštonas]

"Citata iš: Kaštonas  Spalio 02, 2015, 11:42:56

Na, o dėl Kristaus kūno ir kraujo priimamo Šv. Mišių metu - ne kartā kilo klausimas: jei jau tai taip nesvarbu, kodėl tuomet kunigams suteikta tokia garbė priimti Kristaus kraujā? ...

Kožnam be vienam Romos Katalikui labai yra svarbu žinoti ir įsisamoninti tai, kuo tikime."

1Kor11 23 Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną 24 [i5]ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: ,,Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui".
25 Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: ,,Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui". 26 Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.
27 Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. 28 Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. 29 Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.[i6] 30 Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.[i7] 31 Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami. 32 O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.
5   1 Kor 11,24-11,26: Kūnas, atiduodamas už žmones, krauju patvirtinta sandora, Viešpaties mirties minėjimas – visi šie posakiai rodo, kad Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė auka ir kad šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas
6   1 Kor 11,29: Kai kurie rankraščiai ir vertimai papildo: Kas valgo ir geria nevertai, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes neišskiria (neįvertina) Viešpaties Kūno.
7   1 Kor 11,30: Už nepagarbą Išganytojo Kūnui ir Kraujui Dievas yra baudęs kai kuriuos korintiečius ligomis ir net mirtimi.

Tokia tendencija buvo lydima naujo liaudies pamaldumo Eucharistijai. Tikintieji ėmė telkti dėmesį ypač į Kristaus sudabartinimo Eucharistijoje momentą ir kartu į nuolatinį Kristaus buvimą Ostijoje, kuri jau imta garbinti ir už Eucharistijos šventimo ribų. Tikinčiųjų sąmonėje taip pat pradėjo formuotis supratimas, kad tam tikros maldos ir veiksmai (ypač jei jie susiję su krikščioniško tikėjimo ir meilės darbais) gali atstoti konsekruoto pavidalo priėmimą. Iš čia atsirado vadinamoji ,,Dvasinė komunija", kuri tikintiesiems jau tapo dažniausia sakramento priėmimo praktika. Gimė nauja pamaldumo srovė, telkianti žvilgsnį į Ostiją ir Taurę. Troškimas jas matyti XII a. pagimdė naują gestą: po konsekracijos žodžių šie du pavidalai jau iškeliami į viršų, kad būtų parodoma, jog duona ir vynas tikrai tapo Kristaus Kūnu ir Krauju.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-20-br-lukas-skroblas-osb-svc-kristaus-kuno-ir-kraujo-sventes-istorija/118996

,,Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžiną gyvenimą"(Jn 6,54). Žydams tas buvo nesuprantama.  Skandalas.  Kaip Jis gali duoti valgyti savo kūną? Tai sunku suprasti, jeigu nesuprantame, kas iš tikrųjų yra Jėzus ir kodėl Jis sako: ,,Aš esu gyvenimo duona". Mums yra aišku, kad visi šitie Jėzaus žodžiai veda į Eucharistiją.  Kyla klausimas: o kaip su tais krikščionimis, kurie neturi Eucharistijos, arba ją švenčia kitaip negu katalikai.  Tačiau Dievo gyvenimas yra visuose, kurie priima Tėvo meilę, nors jų Eucharistijos šventimas yra kitoks. Eucharistija ir teisingas jos supratimas yra didelė Dievo dovana. Apie Eucharistijos reikšmę esame daug girdėję, nors vis dėlto reikėtų visiems į tą dovaną dar labiau gilintis.  Svarbu yra sąmoningai dalyvauti Mišių aukoje, o ne tik ,,išklausyti", kaip pas mus yra įprasta  sakyti.
Atkreipkime dėmesį į šios Evangelijos 57-tą eilutę: ,,Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą,  taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane". Tai gyvenimas, ateinąs iš Tėvo.  Taip, kaip Jėzus ,,gyvena per Tėvą", taip ir mūsų gyvenimo šaltinis ateina iš Tėvo.
Paklauskime savęs: ,,Ar aš trokštu tos gyvosios duonos? Ar dalyvaudami Mišiose ir priimdami komuniją tikrai susivienijame su Jėzumi  ir su savo broliais ir seserimis?"
Viešpatie Jėzau, Tu esi gyvenimo duona, teikianti man pilnutinį gyvenimą ir vedanti į amžinybę.  Pažadink manyje didesnį alką pažinti Tave, mylėti  Tave labiau ir niekuomet nuo Tavęs neatsiskirti.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-04-24-jn-6-52-59-kas-valgo-sia-duona-gyvens-per-amzius/130013

[Kaštonas]

Ar galima visą ST priimti kaip Dievo žodį? Kiek girdėjęs paaiškinimų, tai dalis knygų ST yra tiesiog istorinių įvykių aprašymas."
Ar galima? tikriausiai šis klausimas skamba kiekvienam asmeniškai.

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=toc
ST "padalintas" į tam tikras grupes(rinkinius). Tarp kurių yra "ISTORINĖS KNYGOS" kuriose aprašomi tikri įvykiai ir tikri faktai. Kiekvienas* įvykis TURI "teologinę PRASMĘ". Šie įvykiai rutuliuojasi ir šių dienų gyvenimuose.

[Andrius4]

Klausimas pasitikslinimui,

Kaip Jus tykyte ta vieta, kada Kristus laužė duona sakydamas : "Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas". Ar tai ir buvo Kristaus kūnas? Ar tai simbolizavo Kristaus kūną? Tas pats klausimas ir dėl vyno?

Ačiū,

[Kaštonas]

"Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas". Ar tai ir buvo Kristaus kūnas? Ar tai simbolizavo Kristaus kūną? "
kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius
Amen


1410  Eucharistinę auką aukoja pats Kristus, amžinas Vyriausiasis Naujosios Sandoros Kunigas, veikdamas per Jam patarnaujančius kunigus. Taipgi pats Kristus, realiai čia esantis duonos ir vyno pavidalais, yra eucharistinės aukos atnaša.

1413  Konsekruojant įvyksta duonos ir vyno transsubstanciacija [esmėkaita] į Kristaus kūną ir kraują. Konsekruotais duonos ir vyno pavidalais čia ir dabar tikrai, realiai ir substancialiai esti pats gyvasis ir šlovingasis Kristus, su kūnu ir krauju, siela ir dievyste.254

[Sigitas]

Klausimas pasitikslinimui,

Kaip Jus tykyte ta vieta, kada Kristus laužė duona sakydamas : "Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas". Ar tai ir buvo Kristaus kūnas? Ar tai simbolizavo Kristaus kūną? Tas pats klausimas ir dėl vyno?
Ačiū!

Brolis Kristuje Jėzuje, Andrius, kelia tipišką protestantišką klausimą. Nieko naujo, žvelgiant istoriniu aspektu. Mums, Romos Katalikų Bažnyčiai, Kristaus Kūnas ir Kraujas nėra tik simbolis, bet tikrąja prasme, tiesiogine prasme - tikras valgis ir gėrimas, tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas! Būtent todėl pagonys ankstyvuosius krikščionis dar vadino kanibalais, nes mes pamaldų metu garbiname ir šloviname savo Viešpatį o pamaldų pabaigoje Jį suvalgome!
Pravoslavai, kaip ir katalikai, išlaikė sakramentinę paskutinės vakarienės prasmę, o štai jau evangelikai liuteronai ją yra praradę ir tešvenčia tik kaip simbolį. Reformatai ir kitos protestantiškos denominacijos paskutinės vakarienės atsiminimą švenčia tik Velykų pamaldų metu irgi tik simboline prasme, todėl naudoja paprastą baltą duoną, keptą kokioje nors kepykloje, pirktą iš parduotuvės.

Mes garbiname ir adoruojame tikrą Kristaus Kūną ir Kraują, esantį tabernakulyje, bei per Mišias ateinantį ant Altoriaus.

Yra buvę istorijoje labai daug įvairių Eucharistinių stebuklų, kai Ostija pavirsta tikru, kraujuojančiu širdies raumeniu, arba kai vandalų išmėtyta Komunija tikinčiųjų surinkta ir pagarbiai sudėta negenda jau keletą šimtų metų. Kas nežinote, pasieškokite internete, rasite.

P.S. Labai senai noriu paprašyti brolio Kristuje Jėzuje, Kaštono laikytis lietuvių kalbos gramatikos taisyklių, o ypač nepamiršt uždėti kabutes ant cituojamo teksto, nes kitąkart nebsuprantu kur jis rašo savo galva ir kur tik copy-paste daro svetimą tekstą. Taigi, gerbkime save, gerbkime kitus, taip parodysime, jog gerbiame ir mylime mus sukūrusį Dievą.

[Varlė keliauninkė]

Visa Biblija yra įkvėpta Dievo ir nieko joje nėra ko neturi buti ir kas nesusiję su Kristumi. Paimkim Rūtos knyga, tai istorija ir labai graži istorija. Ir ką gi bendro ji gali turėti su Kristumi? O tai, kad Boazas turėjo viešai išpirkti viska kas buvo Naomes vyro Elimelecho ir juos sūnų Kiljono ir Machlono, kad tuo pačiu galėtu nupirkti,(įsigyti) Rūta, kaip nuotaka. Nes taip reikalavo įstatymas, kuris be abejo buvo duotas Dievo. Ir ar Kristus neturėjo viešai išpirkti to kas buvo prarasta, kad galėtu įsigyti sau nuotaka iš pagoniu?
Rūta, kaip žinome iš istorijos irgi buvo iš pagoniu. Todėl Boazas šioj istorijoj simbolizuoja Kristu, o Rūta simbolizuoja Kristaus nuotaka

Labai graži interpretacija, Andriau. Dar pridėčiau, kai krikščionys susivienys su žydais, tada galima bus laukti Karaliaus - Kristaus atėjimo, nes moabitė Rūta buvo karaliaus Dovydo močiutė (ar promočiutė). Todėl reikia melstis už tą būsimą vienybę (Pr 12, 3).

Kaip Jus tykyte ta vieta, kada Kristus laužė duona sakydamas : "Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas". Ar tai ir buvo Kristaus kūnas? Ar tai simbolizavo Kristaus kūną? Tas pats klausimas ir dėl vyno?

Atsakymas turėtų būti Jn 6, 55: Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Dabar tik klausimas - kas ta duona ir kas tas kraujas. Dėl šių dviejų yra daugybė interpretacijų. Pvz žydiška tradicija sako, kad Kristaus laikais, o ir prieš Jį, kiekvienas sandėris, kiekvienas susitarimas, net kiekviena valgymas kartu neapsieidavo be duonos ir vyno. Mokytojo ir mokinių duonos valgymas kartu ir vyno gėrimas judėjų kultūroje simbolizavo mokinių ištikimybę mokytojui ir jo mokymui. Taip pat duona simbolizavo Torą - Dievo Žodį, Dievo mokymą, kurį izraelitai gavo ant Sinajaus kalno. Labai ilgai ir daug reikėtų kalbėti apie tai, kad suprasti, kaip ten iš tikrųjų buvo. Pvz tada mokytojas, turintis mokinių, buvo jų aptarnaujamas ir aprūpinamas viskuo, o Jėzus per paskutinę vakarienę apvertė tradiciją aukštyn kojomis - pats nuplovė mokiniams kojas.. Pamenat, kaip Petras to išsigando? Išsigando, nes buvo manoma, kad mokinys priimantis mokytojo patarnavimą gali nesulaukti metų galo. Taip pat Jėzus pats yra Dievo Žodis, todėl jo duodama duona ir vynas tikrai yra pats Jėzus. Bet tik tuo atveju, jeigu valgantis tikrai yra Jo mokinys - susivienija su Mokytoju Jo aukoje ir pats yra pasiruošęs lygiai taip pat numirti.

Vakar kunigas per pamokslą aiškindamas Evangeliją Mk 10, 2–16, pasakė, kad fariziejai į pirmą vietą pastatė ne Dievo Žodį (Torą), bet tradiciją. Galvoju, kad ir pas mus, katalikus dažnai panašiai atsitinka..

[Varlė keliauninkė]

Po šio rašinėlio neaiškūs man visgi lieka du dalykai:
_vyno atsisakymas per Mišias
_tabernakulio iškėlimas į šoninę navą

Nemanau, kad kas nors paaiškins tai, todėl tik šiaip sakau.. kalbėjimas tyrams..

[Andrius4]

Vakar kunigas per pamokslą aiškindamas Evangeliją Mk 10, 2–16, pasakė, kad fariziejai į pirmą vietą pastatė ne Dievo Žodį (Torą), bet tradiciją. Galvoju, kad ir pas mus, katalikus dažnai panašiai atsitinka..

Štai,  ką aš ir skelbiu visa ta laika.

(Mk 7:8-9)8 Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių". 9 Ir jis pridūrė: ,,Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius!
(kituose vertimuose rašo" tradicijas" vietoj "papročiu").

Drąsiai sakau Varlyte, kad Dievas tau tai apreiškė...Nes aš pasikartosiu, aš nieko nesakau, dėl tu vietų kurios Biblijoje yra aiškiai nenusakytos. Bet tos vietos kurios aiškiai nusakytos, ką ir kaip daryti. Jos negali buti pakeistos, ar pakoreguotos, modernizuotos. Visada turim prisiminti, kad Kristus nesikeičia, o ir Jo mokimas tai pat. Ir Apaštalas Paulius aiškiai tai rašė. Kad jai kas skelbtu kitokia Evangelija tebūna.....Prašau jūsų rimtai tai apsvarstykite savo širdyse. Kas bus kai Kristus paklaus: Kodėl krikštijotės i titulus, o ne i Mano Vardą? Kai Petras mokė atgailauti ir krikštytis i Mano Vardą? Kai turėjote  Biblijas ir jums buvo tai paskelbta per Biblija? Ką tada atsakysime Kristui?

(Jn 15:22) Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.

Kuom pasiteisinsime? Ką apkaltinsim dėl to? Tik pačius save, kad žiūrėjom ir nematėm, kad klausėm ir negirdėjom. 
Krikštas, tai pats pamatas i gimimą iš dvasios.
Atsakykite man: Kur keliauja kūdikis kuris miršta dar ligoninei, praėjus savaitei po gimdymo, kuris net neturėjo galimybes buti pakrikštytas? Tik nesakykite, kad i pragarą, kada Kristaus kraujas nuplauna įgimtą nuodėmę. Todėl, kas gi balina ir taip jau balta? Balinama tik tada, kai sutepta. O nuo kada žmogus susitepa? Nuo tada, kai ima skirti gera nuo pikto ir vis tiek daro pikta. "nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas"(Mk 14:38)
Kodėl nenorima to matyti? Mes juk gyvename paskutinei epochoje. Loadikėjos bažnyčios laikotarpyje, kuris yra paskutinis. Ateina baisus suspaudimas, apie kuri kalbėjo Kristus(Mt 24:21) Kitaip sakant mes gyvename paskutinei dienoje ir kai laikas baigsis daugiau laiko nebebus(Apr 10:6) Tai vienas dalykas, o kitas dalykas. Kas gali pasakyti, kiek kam yra duota dienu? Kažkieno dienos išsenka rytoj. Kas gali žinoti, kiek žmonių užgeso man berašant? Kur jie nukeliavo? Mane siaubas apima vien apie tai pagalvojant. Kristus verkė, dėl šitų žmonių kurie ji atstume, nes Jis nenorėjo, kad kuris nors  pražūtu.  Todėl yra be galo svarbu neiškreipti Kristaus mokymo. Kristus = Žodis. Tad jai nėra priimamas pilnas Žodis. Tai ar yra priimamas Kristus? Ir tada, ar galima išsigelbėti be Kristaus?

[Silvija]

Katalikybei pasiekus Šiaurės Europos šalis, susidurta su vyno išgavimo ir pristatymo sunkumais, nes klimatas yra netinkamas auginti vynuoges. Taupant vyną, dažniausiai atvežtą iš šiltesnių kraštų, buvo pereita prie Komunijos dalijimo tikintiesiems vienu – duonos – pavidalu ne tik Šiaurėje, bet ir Pietuose. Tai taip pat sumažino simbolinę raudonos spalvos vyno pasirinkimo reikšmę. Be to, tarp tikinčiųjų kai kur paplito klaidingas įsitikinimas, jog per Šv. Mišias vynas pakeičia ir savo fizinę bei cheminę sudėtį. Todėl Bažnyčia norėdama pataisyti ,,perdėtą" tikinčiųjų tikėjimą nusprendė naudoti baltą vyną. Iš tiesų, duona ir vynas tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju, bet tai ne fizinis, o eucharistinis prisikėlusiojo Kristaus buvimas šiuose pavidaluose. Po II Vatikano Susirinkimo Katalikų Bažnyčia vis drąsiau sugrįžta prie šio simbolio, nes toji Viduramžių erezija jau liko praeityje. Šiandien tokio pavojaus nebėra, priešingai, nemažai katalikų jau nebetiki eucharistinio Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Šis spalvos simbolis ne tik praturtina liturgiją, bet ir prisideda prie tikinčiųjų neokatechizacijos, ypač ten, kur Komunija tikintiesiems dalijama abiem – duonos ir vyno – pavidalais. Kaip rašo Katalikų Bažnyčios Katekizmas, ,,Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, Komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius", (...) tačiau ,,sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė Komunija abiem pavidalais" (n. 1390).

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sekmadienio-evangelija-tikejimu-regimas-buvimas.d?id=46980955

Kodėl krikštijotės i titulus, o ne i Mano Vardą?

Kaip suprasti, krikštijamės į titulus? Pagrįsk, Andriau, šį kaltinimą.

[Kaštonas]

" (1)_vyno atsisakymas per Mišias
(2)_tabernakulio iškėlimas į šoninę navą"


1. Jaučiuosi sugėdytas. Šiemet neišvažiavau į rekolekcijas (ten kraujas liejasi kiekviena diena. Bet slaptoje ne dėl kraujo. Pas Jį.).... Darau pasiryžimą. Kiekviena ketvirtadienį, eisiu į Šventąsias Mišias, iškart po jų būna adoracija. Ta diena komunija dalijama dviem pavidalais, žmonių būna ypač mažai.
2.Mano akivaizdoje Šventų Mišių auką aukoja Kristus.

[Pilgrim]

Andriau,

Mes juk gyvename paskutinei epochoje. Loadikėjos bažnyčios laikotarpyje, kuris yra paskutinis.

žvelgiu į Šventą Raštą  ir jame randu: Mt 25, 13 "Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos"
ir jokių Loadikėjos laikotarpių.

Kur keliauja kūdikis kuris miršta dar ligoninei, praėjus savaitei po gimdymo, kuris net neturėjo galimybes buti pakrikštytas? Tik nesakykite, kad i pragarą,

Katalikų Bažnyčia nekalba kad tokie kūdikiai keliauja į pragarą. Todėl ir mes nesakome, kad į pragarą.

[Kaštonas]

"Katalikų Bažnyčia nekalba kad tokie kūdikiai keliauja į pragarą. Todėl ir mes nesakome, kad į pragarą."

Aš būčiau atsargesnis šitaip teigti.