Šventojo abato Dorotėjaus pamokymai

[Kaštonas]

1.Dievas iš savo malonės žmonėms davė juos nuo blogio apvalančius Įsakymus, kad, jeigu panorėtume, tai laikydamiesi šių Įsakymų galėtume apsivalyti ne tik nuo nuodėmių, bet ir nuo pačių aistrų, nes viena yra aistros, o kita – nuodėmė. Aistros – tai pyktis, puikybė, neapykanta, geismas ir pan. O nuodėmė atsiranda tuomet, kada žmogus, vedamas savo aistrų, joms pasiduoda – kūno pagalba atlieka tai, ką jį skatina daryti aistros. Nes galima jausti aistras, būti jų kaitinamam, bet kūnu joms nepaklusti, tokiu būdu nepadarant nuodėmės.

2. Senojo Testamento Įstatymo tikslas buvo mus pamokyti nedaryti tai, nuo ko patys nenorėtume nukentėti. Todėl jis mus ir stabdė tik nuo to, kad nedarytume blogio, tai yra blogo veiksmo. O Naujajame Testamente yra reikalaujama išvaryti iš širdies pačią aistrą, skatinančią mus daryti blogį, – išvaryti pačią neapykantą, meilę aistroms ir visas kitas aistras.

3. Pasiklausykite, ką sako Viešpats: ,,Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą"(Mt 11, 29). Čia Jėzus ne tik nurodė nuodėmės priežastį ir visokio blogio šaknį, bet kartu atskleidė ir vaistą nuo šio blogio – visokeriopą gėrį. Jis parodė, kad būtent savęs aukštinimas mus nutrenkė žemyn ir kad gauti malonę neįmanoma kitaip, kaip tik per priešingybę – išmintingą nusižeminimą. O dėl ko gi mes panirome į sielvartą ir skausmą? Ar ne dėl savo išdidumo? Žmogus Dievo buvo sukurtas gyventi rojuje džiaugsmui ir laimei. Jam buvo liepta nedaryti tik vieno dalyko, tačiau jis nepakluso ir jį padarė. Ar suvoki, koks tai išdidumas ir koks nepaklusnumas – išdidumo sūnus? Tuomet Viešpats tarė: ,,Žmogus nemokės pasitenkinti vien tik džiaugsmu, jeigu nepatirs blogio pasekmių, nes darydamas blogį visiškai pražus. Jeigu žmogus nesužinos, kas yra sielvartas ir skausmas, kas yra sunkus darbas, tai nesužinos, kas yra džiaugsmas ir poilsis", – ir žmogų išvarė iš rojaus. Taip žmogus buvo atiduotas savo paties savimeilei ir savo paties valiai, kad būtų sutrupinti jo kaulai ir kad per tai jis išmoktų vykdyti ne savo paties valią, o Dievo Įsakymus ir kad visa kančia ir blogis, kylantys iš neklusnumo, jį išmokytų paklusnumo palaimos. Kaip yra pasakęs pranašas: ,,Tavo paties nedorumas nubaus [pamokys] tave" (Jer 2, 19). Todėl Dievo malonė mus ir kviečia: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!" (Mt 11, 28). Šiuo paraginimu Jėzus kviečia: štai jūs jau privargote ir prisikentėjote, patyrėte blogas nepaklusnumo pasekmes, dabar ateikite ir kreipkitės į Mane, savo Dievą, atgaivinkite save išmintingu nusižeminimu, o ne išdidžiu svarstymu, kuriuo save numarinote. ,,Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą" (Mt 11, 29).

4. Abatas Markas yra pasakęs: ,,Užkietinta širdis negali išsilaisvinti iš blogio ir įgyti dorybę. Tik sugrudusi širdis darosi paklusni Įsakymams, išsilaisvina iš blogio, įgyja dorybes ir tik po to pakyla į ramybę."

5. Kai kurie Dievą mylintys žmonės, tokie kaip šventasis Antonijus, šventasis Pachomijus ir daugelis kitų šventųjų, Šventuoju Krikštu nuplovę ir panaikinę aistrų veikimą, panoro nugalėti ir pačias aistras ir taip tapti neaistringais. Jie priėmė apaštalo Pauliaus kvietimą: ,,Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių" (2 Kor 7, 1). Tačiau žinodami, kad būnant pasaulyje tai pasiekti yra labai sudėtinga, jie atrado ypatingą gyvenimo ir veikimo būdą, t. y. atsiskyrėlio, atsisakiusio pasaulio, gyvenseną. Šie šventieji, palikę pasaulį, ėmė gyventi dykumose, pasiryžo pasninkauti ir budėti, miegoti ant plikos žemės ir atsisakė daugelio kitų dalykų – visiškai išsižadėjo tėvynės ir giminių, dvarų ir bet kokio turto kaupimo.

6. Jie ne tik išliko paklusnūs Įsakymams, bet ir atnešė Dievui dovanų. Įsakymai duoti visiems krikščionims ir kiekvienas krikščionis turi juos vykdyti. Tai yra tas pats, kaip mūsų pasaulyje atiduotume karaliui duoklę. Tačiau kaip ir mūsų pasaulyje yra didžių ir žinomų žmonių, kurie karaliui atiduoda ne tik privalomą duoklę, bet dar jam teikia ir dovanų, dėl ko karaliaus būna pagerbti, taip ir šventieji dykumų Tėvai Dievui ne tik duoklę atidavė, vykdydami Jo Įsakymus, bet teikė ir dovanų – savo skaistumą ir visišką paklusnumą, nesiekdami nieko, kas nėra Įsakymas, ir nieko, kas yra savos valios vykdymas. Nes apie pirmuosius yra pasakyta: ,,Kas pajėgia išmanyti – teišmano" (Mt 9, 12), o apie antruosius: ,,Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje" (Mt 19, 21).

7. Šie Dievą mylintys žmonės sau nukryžiavo pasaulį, o po to pasiryžo ir save nukryžiuoti pasauliui, sekdami apaštalu Pauliumi, kuris yra pasakęs: ,,Pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui" (Gal 6, 14). Nes kai žmogus išsižada pasaulio ir tampa eunuchu, tai yra palieka tėvus, pasaulietinius siekius ir rūpesčius, tuomet jis nukryžiuoja pasaulį sau. O kada išsilaisvinęs nuo išorinių dalykų ima priešintis ir patiems malonumams, pačiam daiktų troškimui ir prieš savo norą numarina aistras, tuomet jis save nukryžiuoja pasauliui ir gali kartu su apaštalu drąsiai tarti: ,,Pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui" (Gal 6, 14).

8. Šventieji Tėvai, atsidavę žygdarbiui, pasaulį nukryžiavo sau ir save pasauliui. O mes iš pažiūros nors ir nukryžiavome sau pasaulį, jį palikdami ir ateidami į vienuolyną, savęs nukryžiuoti pasauliui nenorime, nes mylime jo malonumus, esame aistringai prie jų prisirišę, mėgstame pasaulietinę garbę, esame prisirišę prie maisto, drabužių ir kitokios sumaišties. Vis dėlto mes neturėtume šitaip elgtis ir jeigu jau atsižadėjome pasaulio ir jo daiktų, tai turime atsižadėti ir paties aistringumo pasaulietiniams dalykams.

9. Jeigu palikome pasaulį, tai palikime ir aistringumą jam, nes aistringumas vėl mus pririša prie pasaulio ir su juo sujungia, nors tai būtų ir labai nereikšmingi dalykai. Tad jeigu norime visiškai pasikeisti ir išsilaisvinti nuo aistrų, turime išmokti atkirsti savo norus, kad ir su kokiais mažais dalykais jie būtų susiję. Juk niekas neduoda žmonėms tiek naudos, kaip savosios valios atsisakymas. Ir iš tikrųjų per tai žmogus padaro didesnę pažangą, nei kad įgytų kokią kitą dorybę. Įsivaizduokime ką nors einant, o mintis jam ir kužda: ,,Pažiūrėk šen, pažiūrėk ten." O šis nepaklūsta tokiam savo norui, jį atmeta ir nepažiūri. Ir vėlgi sutinka jis besikalbančiuosius, o mintis jam ir vėl sako: ,,Persimesk ir tu su jais vienu kitu žodeliu." Tačiau jis atmeta savo norą, nesustoja ir nesikalba. Tokiam žmogui priėjus prie virtuvės, mintis vėl lenda: ,,Užeik paklausti virėjo, ką gamina pietums." Tačiau jis ir vėl atkerta savo norą ir neužeina į vidų, ir taip toliau... Tokiu būdu toks žmogus, atsisakydamas savo įgeidžių, įgyja įprotį ir, pradėdamas nuo mažų bei nereikšmingų dalykų, pasiekia pergalių ir dideliuose dalykuose. Ateina laikas, kada ir didelius norus jis be vargo lengvai nukerta ir taip ima visiškai nebeturėti savo valios ir todėl, kas beatsitiktų, išlieka romus. Tokiu būdu su Dievo pagalba žmogus palaipsniui sugeba visiškai atsisakyti savosios valios, tapdamas neaistringas.

10. Kažkuris iš senolių yra pasakęs, kad pirmiausia mums yra reikalingas nusižeminimas. Kodėl gi jis taip pasakė? Kodėl nenurodė, kad pirmiausia mums svarbus susilaikymas? Juk apaštalas Paulius skelbia: ,,Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko" (1 Kor 9, 25). Arba kodėl nepasakė, kad pirmiausia yra reikalinga Dievo baimė? Juk Šventajame Rašte yra parašyta: ,,Pagarbi Viešpaties baimė yra žinojimo pradžia" (Pat 1, 7). Arba kodėl nesakė, kad pirmoje vietoje mums turi būti išmalda ir tikėjimas? Juk pasakyta: ,,Be tikėjimo, neįmanoma patikti Dievui" (Žyd 11, 6). Kodėl senolis visas šias mums taip reikalingas dorybes praleidžia, o pirmiausia iškelia nusižeminimą? Jis tuo mums parodo, kad nei išmalda, nei susilaikymas, nei Dievo baimė, nei tikėjimas negali būti tobuli be nusižeminimo. Nusižeminimu yra sutrupinamos visos priešo strėlės. Visi šventieji ėjo nusižeminimo ir vargo keliu.

11. Tas pats senolis yra kalbėjęs: ,,Nusižeminęs žmogus ant nieko nepyksta ir nieko nesupykdo." Nusižeminimas į sielą pritraukia Dievo malonę, o Dievo malonė, aplankiusi sielą, ją išlaisvina nuo šių dviejų sunkių aistrų. Juk kas gali būti blogiau, kaip pykti ant artimo arba jį supykdyti? Bet ką aš čia kalbu, tarytum nusižeminimo dorybė išlaisvintų tik nuo dviejų aistrų? Ji išlaisvina sielą iš bet kokios aistros ir bet kokio gundymo.

12. Kai šventasis Antonijus pamatė išskleistus visus velnio tinklus ir atsidusęs Dievo paklausė: ,,Kas gali jų išvengti?", tuomet Dievas jam atsakė: ,,Jų galima išvengti nusižeminimu." Ir kas labiausiai keista, pridėjo: ,,Šėtono tinklai net neprisiliečia prie nusižeminusios sielos." Ar dabar suvoki šios dorybės jėgą? Iš tiesų nėra nieko tvirtesnio už nusižeminimą ir niekas nėra pajėgus jo nugalėti. Jeigu nusižeminusiam žmogui atsitinka kas liūdno ir skaudaus, tuomet jis iš karto sau taria, kad šito jis yra vertas, ir nepradeda nieko kaltinti ir niekam nepriekaištauja. Ir taip jis visa, kas su juo beatsitiktų, pakelia be panikos, liūdesio, su didžia ramybe, todėl ir ant nieko nepyksta ir nieko nesupykdo.

13. Nusižeminimo dorybė yra dvejopa, kaip kad yra ir du išdidumai. Pirmasis išdidumas yra toks, kuris smerkia brolį ir stengiasi jį pažeminti kaip nieko nereiškiantį, o save laikyti aukščiau jo. Toks žmogus, jeigu laiku neatsipeikės, greitai po truputį priartės prie antrojo išdidumo – pradės didžiuotis prieš patį Dievą ir savo žygdarbius bei dorybes priskirs sau, o ne Dievui, lyg pats vienas savo žiniomis ir protu būtų tai pasiekęs, o ne su Dievo pagalba. Pagal tai galima spręsti, iš ko susideda ir du nusižeminimai. Pirmasis nusižeminimas – savo brolį laikyti protingesniu ir visa kuo tave viršijančiu arba save laikyti žemiau visų. Antrasis nusižeminimas – visus savo žygdarbius ir dorybes priskirti Dievui. Ir tai jau yra tobulas šventųjų nusižeminimas.

14. Tobulas nusižeminimas sieloje gimsta vykdant Dievo Įsakymus. Kada medžiai sunokina daug vaisių, tuomet patys vaisiai šakas nulenkia žemyn, o šakos, kurios yra be vaisių, pačios veržiasi aukštyn ir auga tiesiai. Yra tokie citrusiniai medžiai, kurie neduoda vaisių, kol jų šakos auga tiesiai į viršų, bet jeigu kas nors, paėmęs akmenį, jį pariša po šaka taip, kad ši palinktų, tuomet tokia šaka pradeda megzti ir nokinti vaisius. Taip ir siela, kai nusižemina, ima duoti vaisių, ir kuo daugiau vaisių duoda, tuo labiau nusižemina. Todėl šventieji kuo labiau artėja prie Dievo, tuo labiau save regi nuodėmingus.

http://www.pnb.lt/pnb_lt/content.php?page=skaitykla/dorotejaus_pamokymai/index

[Kaštonas]

15. Niekas žodžiais negalės nusakyti, kas yra nusižeminimas ir kaip jis gimsta sieloje, jeigu to nepažins iš savo patirties. Vien iš žodžių jo niekas negalės iki galo pažinti. Kartą abatas Zosima kalbėjo apie nusižeminimą: ,,Kuo šventesnis žmogus, tuo jis yra labiau nusižeminęs." Tuomet tai girdėjęs kažkoks sofistas jo paklausė: ,,Argi tu nežinai, kad esi dorybingas? Juk tu žinai, kad vykdai Įsakymus, tad kaipgi tu šitaip teisingai elgdamasis save vis tiek laikai nuodėmingu?" Senolis, nerasdamas, ką jam į tai atsakyti, tarė: ,,Nežinau, ką tau pasakyti, bet laikau save nuodėmingu." O kai sofistas labai įkyrėjo savo klausimu ,,kaip?", senolis jam atsakė viena: ,,Nežinau kaip, bet tikrai save tokiu laikau. Neglumink manęs." Panašiai nutiko ir Agatonui, kada artėjo jo gyvenimo pabaiga, o susirinkę broliai jo klausė: ,,Tėve, negi tu bijai?" Į tai jis atsakė: ,,Kiek galėdamas stengiausi vykdyti Dievo Įsakymus, bet aš esu žmogus ir iš kur man žinoti, kad mano veiksmai patiko Dievui? Juk vienoks yra žmonių teismas, o kitoks – Dievo."

[Kaštonas]

33. Piktajam patinka pasikliaujantieji savo protu, nes tokie padeda ir priešui juos pulti, ir patys sau spendžia pinkles. Aš nežinau kitokio būdo nupulti vienuoliui, kaip tik pasitikint savo širdimi. Kai kurie sako, kad žmogus puola tai nuo vieno, tai nuo kito, tačiau aš nežinau kitokio nuopuolio, kaip tik tas, kuris įvyksta žmogui pasikliaujant pačiu savimi. Pamatysi puolusįjį, žinok – jis pasitikėjo savimi. Ir už šita nieko nėra pavojingesnio ir labiau žlugdančio.

[Kaštonas]

9. Jeigu palikome pasaulį, tai palikime ir aistringumą jam, nes aistringumas vėl mus pririša prie pasaulio ir su juo sujungia, nors tai būtų ir labai nereikšmingi dalykai. Tad jeigu norime visiškai pasikeisti ir išsilaisvinti nuo aistrų, turime išmokti atkirsti savo norus, kad ir su kokiais mažais dalykais jie būtų susiję. Juk niekas neduoda žmonėms tiek naudos, kaip savosios valios atsisakymas.

[Kaštonas]

46. Neretai nutinka taip, kad sėdi sau brolis vienas pats gilioje vidinėje tyloje, bet štai ateina kitas brolis ir, jiems besikalbant, pasako ką nors tokio, kas jį suglumina. Ir štai jis viduje sau galvoja: ,,Jeigu šis brolis nebūtų atėjęs ir manęs sugluminęs, tai aš nebūčiau nusidėjęs." Koks juokingas svarstymas! Argi tas, kuris pasakė žodį, jam ir uždegė vidinę aistrą? Jis tik padėjo iškilti į paviršių tam, kas ir taip jame tūnojo. Ir dabar vertėtų ne broliui, bet sau priekaištauti, atgailaujant dėl aistros. Toks žmogus panašus į supelijusią duoną, kuri iš išorės atrodo sveika, o ją perlaužus pasimato, kad ji pilna puvėsio, arba panašus į iš išorės švarų indą, kurį atidarius pasklinda smarvė. Taip ir šis brolis, kuriam atrodė, jog buvo tyloje, tačiau jo gelmėje tūnojo aistra ir, broliui tarus keletą žodžių, iš jo pasklido smarvė. Todėl jeigu jis nori, kad būtų jo pasigailėta, tuomet tegul atgailauja sau priekaištaudamas. Tik tokiu keliu eidamas, jis padarys pažangą ir nutyrins save. O atėjusiajam broliui jis turėtų padėkoti, nes jis jam padarė didelę paslaugą.

47. Žmogus nusidėdamas išvargsta, nes nuodėmė iškankina tą, kuris jai pasiduoda. Todėl viskas, kas su juo beatsitiktų, jį vargina. Jeigu žmogaus gyvenime pradeda dominuoti gėris, tai tuomet, kas anksčiau žmogui buvo sunku ir jį vargino, dabar, jam darant pažangą, tampa lengva.

http://www.pnb.lt/content.php?page=skaitykla/dorotejaus_pamokymai/index

[Sigitas]

,,108. Jeigu susitikęs su broliais nepajėgi išlaikyti savo sielos ramybės, tai bent stenkis niekuo nesusigundyti, nieko nepasmerkti, nepiktžodžiauti, nekritikuoti brolių žodžių ir jų elgesio." Šita patiko labiausiai! 

P.S. Noriu savo komentarą pridėti, paaiškinti: skaitant žodį "broliais" reikia suprasti - 'broliais ir sesėm' (lygiai kaip ir skaitant Šventajį Raštą, kur rašoma "broliai" ten turima omeny ir brolius ir seses Kristuje Jėzuje).

[Saulius]

O man labai patiko šis:
28. Nenoriu, kad atlikdami bet kokį darbą, nors jis būtų ypač svarbus ir reikalautų didelio atidumo, jį darytumėte besiginčydami, įsitempę arba sutrikę, bet noriu, kad būtumėte įsitikinę, jog bet koks darbas, didelis jis ar mažas, yra tik viena aštuntoji to, ko mes siekiame. O išsaugoti savo širdį tyrą – septynios aštuntosios. Tad jeigu jūs darote kokį nors darbą ir jį norite atlikti teisingai, stenkitės ir darbą gerai atlikti, kas yra tik viena aštuntoji, ir save išsaugoti – kas yra septynios aštuntosios. O jeigu atliekant darbą jums tektų ginčytis ir pakenkti sau arba kitam, tai prarasime septynias aštuntąsias, norėdami išsaugoti vieną aštuntąją.