Šiuolaikinis požiūris į Lectio Divina 04 - Meditatio, teksto reikšmės apmąstymas

[Silvija]

Po lectio, kai kėlėme sau klausimą: kas sakoma šiuo tekstu, pereiname prie meditatio, kai keliame klausimą: kas sakoma šiuo tekstu man.

Sąsaja tarp tolimos praeities ir šiuolaikinio mūsų pasaulio atsiranda supratus, kad žmogaus prigimtis išlieka iš esmės ta pati įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Pagrindinės mūsų gyvenimo problemos ir sunkumai yra labai panašūs į Biblijos laikų žmonėms kilusius. Mums visiems būdingi tie patys dvasiniai poreikiai ir sunkumai, visi trokštame pažinti Dievą. Taigi Biblija nėra tik senovinė knyga, ji yra ir šiuoklaikinė knyga, prabylanti į mūsų nūdieną.

Taip, kaip paklausę muzikos esame jos veikiami dar kurį laiką, taip ir Dievo žodyje pasilikdami ir  leisdami jam įsišaknyti iki pat širdies gelmių, leidžiame apglėbti mūsų mintis, jausmus, gyvenimą. Kartais yra gerai kelti sau klausimus, bet būna, kad ir pats Raštas ima klausti mūsų, šitaip skatindamas išsiveržti iš patogios mums būsenos. Kokius įpročius, požiūrius turiu pakeisti, kad gyvenčiau pagal žodį? Kodėl aš taip nenoriu įdėmiau apmąstyti šią ar kitą teksto vietą? - šitaip tekstas kartais ima ,,skaityti" mus pačius!

Medituodami Dievo žodį, pradedame suprasti jį alegorine, moraline bei anagogine (anagein – sen.gr. klb. reiškia ,,pakelti") prasmėmis. Pavyzdžiui, žydų Velykos – Perėjimas (Pascha) buvo svarbiausias įvykis Izraelio tautos istorijoje, bet jis siejasi ir su dabartiniu krikščionio gyvenimu, nes Kristaus Kryžiumi ir Prisikėlimu alegorine prasme įvyksta Pascha. Skaitydami, kaip Dievas išlaisvino izraelitus iš egiptiečių vergijos, moraline prasme suprantame ir kaip mes patys turėtume pilnavertiškai gyventi Kristaus Prisikėlimo slėpiniu. Giliausiai Velykos – Perėjimas mums atsiskleidžia mintyje, kad Dievas mums nori duoti gyvenimo ir laisvės apsčiai – tai anagoginė šio teksto prasmė.

Istorija byloja, kad tas Dievas, kuris išvedė savo tautą iš Egipto, ir toliau labai panašiai darbuojasi mumyse. Šitaip ieškodami dvasinių prasmių mes iškeliame sau klausimus: Kaip tekstas susijęs su Jėzumi, kaip – su manimi ir kas jį sieja su visų mūsų ateitimi?

Šv. Ignacas be kita ko mokė medituojant pasitelkti ir vaizduotę. Galima susitapatinti su kokiu nors žmogumi ir įsivaizduot save atsidūrus įvykių sūkuryje, o po to – stebėti savo širdį: ką galvoju ir jaučiu? Ką reiškia būti šalia Jėzaus? Ką Jis man sako ir ką aš – Jam?

O švenčiausioji Mergelė Marija tiesiog įkūnija meditatio, nes ji ,,dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje" (Lk 2,19). Evangelijoje pagal Luką yra dar ir toks epizodas: pas Jėzų ateina Jo motina su broliais, tačiau negali patekti pas Jį per minią. Jėzus tuomet taria: ,,Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo" (Lk 8,21).

Taigi, jei žodį saugojam ir leidžiame jam įsišaknyti savo širdyse, esame visi Jėzaus šeima