Apie Kristaus veido paniekinimą - Priešinkimės aktyviai!

[Silvija]

Žiūrint ką reiškia "aktyviai"

[Giedrė]

Man tai reiškia - visais įmanomais nesmurtiniais būdais.

[Diak. Tomas M.]

Čia geras straipsnis ar veiksmai šios suirutės metu buvo fundamentalistiniai:


http://blogas.ateitis.lt/ant-fundamentalizmo-supuokliu/

[Silvija]

Bet juk aš ne prieš protestą ir ne prieš ateitininkus , buvo ten be jų ir kitų katalikų. Turim pagalvot ir apie galimus atvejus ateityje. Ir aš kalbu daugiau ne apie patį įvykį, o apie tai, kas vyko po jo - visokius niekingus ginčus.

Kaip kažkada sakei, Tomai, šita kova – tai kova žmonių širdyse ir kova už žmonių širdis. Ar laimėsim ją, priklausys nuo mūsų širdžių intencijų grynumo (kas tuo metu ten bus rasta: meilė ar neapykanta). Štai dėl to ir ginklai turi būti kiti, ir priešo ieškoti turim ne vienas kitame, o nusitaikyti į tikrąjį. Galbūt kartais jis taip susitapatina su žmogumi, kad mums net sunku atskirt (kaip tikrą kviečio grūdą nuo raugės), tada ir pradedam vardinti vardais ir pavardėmis...

Vakar kaip tik maldynėly ,,Magnificat" buvo pop. Pauliaus VI meditacija "Slaptas, klaidas sėjantis priešas" apie tai, kaip turim kovoti. Tiksliau, kaip reikia gintis: ,,[...] Galėtume pasakyti: visa tai, kas gina mus nuo nuodėmės, tuo pačiu metu saugo ir nuo to neregimojo priešo. Malonė yra lemiama apsauga. Nekaltumas yra tartum tvirtovė. Ir kiekvienas teprisimena, kaip apaštalų mokyme kareivių ginkluotė simbolizuoja dorybes, kurios krikščionį padaro nepažeidžiamą:

Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! (Rom 13,12)

Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. (Ef 6,11;14-18a)

O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą. Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, (1 Tes 5,8-9)

Vis dėlto kartais reikia imtis specialių askezės priemonių siekiant  išvengti tam tikrų velnio puolimų [...]"

Ir dar norėčiau pridėti nuo savęs: ne todėl, kad įžeisti mūsų jausmai, turėtume "kautis". Vyskupai išreiškė susirūpinimą dėl religinės nesantaikos kurstymo, o toks pasipriešinimas, kuris gali įžiebt naujus karus, būtų blogiau už jokį.

[Diak. Tomas M.]

Gera citata, ji visai tinka ir prie asketinių praktikų diskusijos

Beje, tą straipsnį įdėjau ne su mintimi, kad tu prieš protestą, bet tik pamąstymui, nes ten neblogai susumuoti įvairūs įvykių aspektai 

[Silvija]

Dar vienas straipsnis kunigo R. Grigo, stovėjusio prie Nacionalinio dramos teatro kartu su protestuotojais; man ypač svarus jo argumentas, kad norint žmonėms sugyventi tarpusavyje, būtina laikytis tam tikrų savęs apribojimų ir tai (protestuoti prieš tokį nesiskaitymą su grupės žmonių vertybiniais įsitikinimais) buvo jau ne tik krikščionių reikalas, bet ir kiekvieno doro žmogaus.

Čia labai į tašką pateikta C. S. Lewis'o kūrinio ištrauka, kurioje jis "kone pranašiškai vaizduoja tai, kas dabar vyksta Europos ir Lietuvos tikrovėje. (Neveltui Antanas Maceina teigė, kad tikrai talentingi filosofai ir menininkai yra pranašai, atlieka tą funkciją, kuri Senajame Testamente buvo patikėta Dievo įkvėptiesiems)."

Lewiso analogija tokia įtaigi, kad leisiu sau šiek tiek pacituoti. Siužetas: liberalus mokslininkas siekia karjeros perspektyviame institute, kurio elitas puoselėja ,,pasaulio pertvarkymo taip, kaip reikia" planus. Sąlyga tapti vienu iš perkurtos žmonijos lyderių – atsisakyti visokių sąžinės kompleksų, emocinių įtakų, - visko, kas prieštarautų racionalaus proto veikimui. Viename iš jaunojo Marko Studoko perauklėjimo seansų NKEI (Nacionalinio koordinuotųjų eksperimentų instituto) direktorius Frostas atveda ugdytinį į objektyvumo salę ir liepia jam trypti ant grindų gulintį ,,atgrasiai realistinį ispanų mokyklos darbo" Nukryžiuotąjį. Nors Markas krikščionybe ,,išvis niekuomet netikėjo /.../, dabar jam pirmąkart atėjo į galvą mintis, kad joje visdėlto gali šis tas būti. /.../ -Tai...-Jis nenoriai mostelėjo ranka link baisios baltos figūros ant kryžiaus. –Juk tai tik prietaras. –Ir ką? –Na, jeigu taip, kas čia objektyvaus trypti jam veidą? Argi spjaudyti į jį ne lygiai taip subjektyvu kaip ir garbinti? /.../ juk tai tik medžio gabalas /.../". Verčiamas atlikti "objektyvumo veiksmą ypatingam prietarui pašalinti", Markas analizuoja savo būseną: ,,Tiesa, kryžius ant grindų jam visiškai nekėlė maldingų jausmų. Tačiau paklusti /.../ reikalavimui nesinorėjo. Išniekinti kad ir medinį tokios agonijos atvaizdą būtų šlykštus ir nežmoniškas aktas. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis. Atsiradus šiam krikščionybės simboliui pasikeitė visa situacija. Viskas sumišo. Nustatydamas tą paprastutę Tiesaus ir Iškreipto priešpriešą jis, matyt, bus kažką pražiopsojęs. Kodėl čia tas kryžius? Kodėl dauguma nuodingųjų paveikslų – religiniai? Markas jautė, kad mūšio lauke netikėtai atsirado daugiau veikėjų – ir galimų sąjungininkų, ir galimų priešų. /.../ Jau rengėsi daryti kaip liepiamas, greičiau baigti šį nemalonų reikalą, bet jį sulaikė figūros ant grindų bejėgiškumas. Jausmas buvo nesuprantamas. Jį sulaikė ne tai, kad tos rankos bejėgiškai prikaltos, bet tai, kad jos tiktai medinės, todėl dar labiau bejėgės, kad tas daiktas, nors ir tikroviškas, yra negyvas ir tikrai nesmogs atgal. /.../ Markas puikiai suprato, kad delsiant pavojus tik auga. /.../ Jautėsi bejėgis tarsi tas medinis Kristus. Kai atėjo ši mintis, visai kitaip pažvelgė į gulintį ant grindų Nukryžiuotąjį – ne kaip į medžio gabalą ir ne kaip į seną prietarą, bet tarsi į trupinėlį istorijos. Krikščionybė, aišku, nesąmonė, tačiau tas žmogus, be abejo, gyveno ir buvo šiuo būdu nužudytas tų dienų Belberio (NKEI miestelio pavadinimas – aut. past.). Ir staiga suprato, kodėl šis įvaizdis, pats tiesiogiai nepriklausydamas tai tikrumo ir sveikumo idėjai, vis dėlto yra iškreiptojo Belberio priešingybė. Tai įrodymas, kas nutinka, kai Tiesus susiduria su Iškreiptu, paveikslas to, ką Iškreiptasis padaro Tiesiajam – ir padarys jam, jei jis liks tiesus. Tai buvo kryžius pačia tikriausia to žodžio prasme. – Tai Jūs rengiatės atlikti užduotį ar ne? - paklausė Frostas. /.../ Markas /.../ įtemptai galvojo, nes žinojo, kad jeigu liausis, visą apsisprendimą jam iš rankų išplėš paprasta mirties baimė. Krikščionybė tėra pasaka. Būtų kvaila mirti už religiją, kuria jis net netiki. Ir tas Žmogus ant šito kryžiaus bylojo, kad tai tik pasaka, ir mirė skųsdamasis, kad Dievas, kurį garbino, jį apleido – kad visata yra apgavikė. Bet tada iškilo klausimas, apie kurį Markas dar niekad nebuvo pagalvojęs. Ar tai ir buvo posūkis prieš Žmogų? Jei visata yra apgavikė, kokia prasmė kovoti jos pusėje? O jei tai, kas tikra, yra bejėgiška, visur ir visada pasmerkta pajuokai, kankinimams ir galų gale mirčiai, kas tuomet? Kodėl nepasileidus pasroviui? Markas taip išsigando, kad visos jo baimės tarsi ir dingo. Jos buvo tarsi apsauga... visą gyvenimą saugojo jį nuo beprotiškų sprendimų, tokių kaip tas, kurį jis padarė dabar pasisukdamas į Frostą ir tardamas: - Tai tikras absurdas, ir tebūsiu aš prakeiktas, jei padarysiu ką nors panašaus"

[Giedrė]

R. Kastelučis Lietuvos katalikus išvadino fašistais:

http://tv.lrytas.lt/?id=13496692421348376191

Rafinerija - nepagarbi tikintiesiems:

http://blog.lrytas.lt/rafinerija/2012/10/apie-mena-ir-morale/

Dar viena nuoroda:

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nvasiliauskaite-krikscionybe-izeidzia-ne-spektaklis-o-fanatiku-minia.d?id=59709595

Režisieriaus aiškinimai:

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/r-castellucci-spektaklio-ziurovai-spektakli-reiketu-rodyti-baznyciose-jis-tarsi-pamokslas.htm

Kun. R. Grigo išmintingi pastebėjimai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-15-kun-robertas-grigas-isduotas-veidas/89390

Galiausiai visą tiesą atvirai pasakė J. Laučiūtė:

http://www.lzinios.lt/Komentarai-ir-debatai/Dievas-gyvena-detalese

Sekiau šią temą ilgai ir galiu padaryti tik vieną išvadą - dabar skiname karčius vaisius, subrendusius per penkiasdešimt sovietų okupacijos ir karingojo ateizmo skiepijimo metų.

[Diak. Tomas M.]

Patiko ši citata iš paskutinio paminėto straipsnio:

"Juk visada žmogus, norėdamas elgtis priešingai, nei reikalauja doroviniai dėsniai, pirmiausia stengiasi paneigti tokių dėsnių egzistavimą. Kad būtų patogiau jaustis darant bloga, blogis pervadinamas gėriu. Su didžiausia išmone mėginama mus įtikinti, kad nėra jokių universalių ir nekintančių dorovinių dėsnių ir taisyklių, kad tai tik sutartiniai dalykai, kad žmogus gali gyventi kaip tinkamas, pagal savo susikurtą moralę. (...) Bet juk žmogaus prigimtis per tūkstantmečius nė truputėlį nepasikeitė.

Tiesiog tie, kurie dėl asmeniškai patogesnio gyvenimo nusprendė dorovės dėsnių nesilaikyti, nori, kad ir visuomenė tuos dėsnius ignoruotų, kad visuomenės akyse dėsnių laužytojai neatrodytų amoralūs. Pasitelkiama žiniasklaida, kuri palaiko kultūrą, paremtą pseudovertybėmis, o tuos, kurie be išlygų gina vertybes, vaizduoja kaip atsilikusius laisvės ir pažangos priešus" (Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio universitetų profesorius, bioetikos mokslų daktaras Andrius Narbekovas).

[Giedrė]

Dar vienas "perlas":

http://www.pasiduodu.lt/2012/10/08/castellucci-dievo-veidas-ir-protestai/

Vadiname Lietuvą katalikišku kraštu, bet realiai mūsų, katalikų, visai nedaug yra.

[Diak. Tomas M.]

Taip pat įvertinkite savo "patirtį" teatre – kaip dažnai matote spektaklius, kokį išsilavinimą turite šioje srityje. Jei jūsų patirtis ir išsilavinimas minimalus, neskubėkite pirmas išsakyti savo nuomonės. Paklausykite, ką apie tai kalba kiti (dar geriau – kitokią nei jūs nuomonę turintys žmonės).

Man kažkaip įdomu pasidarė, kaip daugelis šventųjų be kultūrinės "patirties ir išsilavinimo" iki dangaus sugebėjo nusikapstyti

[Nieko nežinau]

Buvau Jurgio bažnyčioje, skaityti, domėtis ir kalbėti tomis dienomis teko daug (palaikant protestavusius), iš naujo atradau ateitininkiją, bet... dabartiniu laiku pritariu t. V. Aliulio MIC pozicijai, kuris šiaip labai šiltai palaiko protestavusius ir protestą vadina moraline pergale: "Nepalaikykime to spektaklio milžinišku iššūkiu, kuriuo turėtume gyventi kelis mėnesius ar visus metus."

[Diak. Tomas M.]

Mane kiek stebina, kad mūsų broliai katalikai, pozityviai vertindami ar net stebėdami tą "spektaklį", nepagalvojo apie "rizikos faktorių". T.y. rizikos įžeisti Dievą. Tu eini ir darai kažką, širdyje tiksliai nežinodamas, kokia visgi yra to paseka, gal viskas OK, o gal čia įžeidimas...

Kiekvienas, turėtų tai apmąstyti, o tie, kurie manosi mylintys Dievą, ypatingai. Ir ar neatsiranda stabdžiai, sakantys "gal geriau pabūnam paprastesni, bet išvengiame tos nereikalingos rizikos įžeisti Dievą...".

Ar šiais laikai, norėdamas būti "drąsus" ir progresyvus krikščionis, turi rizikuoti ir savo brangiausiu turtu?

[Silvija]

Iš tikrųjų reikalas labai sumaltas, patys viską skaitėm ir žinom, niuansų daug, o tai, kad dar dabar dirbtinai tęsiama, norint palaikyti visą šį susipriešinimą, irgi kai ką rodo - nenori žmonės ramiai ir gražiai gyventi Šou laikai - reikia įspūdžio, emocijų karo, adrenalino...

Individualizmas visuomenėj ima viršų, o kas gi tai yra? Ogi ta pati pirmapradė nuodėmė, savąjį "aš" - savo nuomonę, savo meną ir pan - statyti aukščiau Dievo. Mūsų tikėjimas veda į dieviško asmens ieškojimą, mūsų visų bendrystės per pasidalinimą talentais ir dovanomis atradimą, į vienybę. Tuo tarpu pasaulis skatina individualizmą, kuris skaldo: būk originalus, išskirtinis, išsišok, laužyk normas... savo patogumo aukojimas vardan bendro labo jau tapo visiška atgyvena.

Labai pritariu Tomui dėl to, kad kai situacija tampa kritinė, turim atsargiai reaguot, bijant įžeisti Dievą.