Ar reikia melstis už mirusiuosius?

[Diak. Tomas M.]

... kad maldos ar mišios už mirusius jiems negali jau niekuo padėti jus nežinot.

[Silvija]

Mes tikime, kad maldos už mirusiuosius jiems gali padėti. Taip pat ir jų maldos už mus, gyvuosius.

Iš KBK:

953  Meilės bendrumas: šventųjų bendravime [in sanctorum communione] ,,nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta" (Rom 14, 7). ,,Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai" (1 Kor 12, 26–27). Meilė ,,neieško savo naudos" (1 Kor 13, 5).512Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą, kurį pagrindžia šventųjų bendravimas. Kiekviena nuodėmė kenkia tam bendravimui.

II. Dangaus ir žemės Bažnyčios bendravimas
954  Trys Bažnyčios būviai. ,,Kol ateis Viešpats savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai ir kol, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta, vieni iš Jo mokinių tebekeliauja šioje žemėje, kiti, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, vėl kiti, pasiekę garbę, 'aiškiai regi vieną triasmenį Dievą, tokį, koks Jis yra'."513

Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo ir artimo meilės dalininkai ir giedame tą patį garbės himną mūsų Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami Jo Dvasią, sudaro vieną Bažnyčią ir jungiasi Kristuje vieni su kitais.514
955  ,,Tebekeliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, anaiptol nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, tik stiprėja, dalijantis dvasinėmis gėrybėmis."515

956  Šventųjų užtarimas. ,,Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus":516

Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas.517

Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.518

957  Bendravimas su šventaisiais. ,,Tačiau dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija; iš Jo, kaip versmės ir galvos, srūva visokia malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė":519 Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!520

958  Bendravimas su mirusiaisiais. ,,Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius 'kadangi šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės' (2 Mak 12, 45–46); Bažnyčia taip pat rūpindavosi juos užtarti."521 Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

<...>

1689  Eucharistinė auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškos mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje.21 Taip švęsdama Eucharistiją, per komuniją priimdama Kristaus Kūną, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo, tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris ,,užmigo Viešpatyje".

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N13F6E.html

[Andrius4]

(Lk 9:59-60)59 Kitam žmogui jis pasakė: ,,Sek paskui mane!" Tas prašė: ,,Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti". 60 Jis atsakė: ,,Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!"

(Job 1:4-5)4 Jo sūnūs buvo įpratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviesti savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. 5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas, būdavo, susikviečia juos pas save ir pašventina, atsikeldamas anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną jų skyrium. Mat Jobas sau sakydavo: ,,Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje". Taip Jobas visuomet elgėsi.

Čia matome, kad už gyvus reikia atnašauti.

[Silvija]

O tu visas Evangelijos eilutes taip tiesmukiškai vykdai? Tai gal reiktų ir Mk 9, 42-47 ?

[Kaštonas]

Dabar taip bėgiosime per temas paskui?

Žyd:9:14   tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.
Žyd 9, 14 tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.

Žyd:10:14   Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.
Žyd 10, 14 Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.

[Andrius4]

O tu visas Evangelijos eilutes taip tiesmukiškai vykdai? Tai gal reiktų ir Mk 9, 42-47 ?

Labai juokinga Silvija. Visos eilutes kažką reiškia, vienos tiesiogiai, kitos netiesiogiai. Vienas gali į vykdyti kūniškai, o kitas dvasiškai. Pvz. Juk kūniškai išnaujo negali gimti, Kai Kristus sakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės".

Taip Kaštone šiai dienai melstis reikia, neatnašauti. Bet už gyvuosius, mirusiems mes nebegalim padėti, nes jie turėjo savo laiką žemėje.

(Ez 18:21-24) 21 Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. 22 Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas, – jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. 23 Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?
24 Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio bjaurystėmis, kurias nedorėlis daro, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo, – dėl jų mirs.
[/u]

[Pilgrim]

mirusiems mes nebegalim padėti, nes jie turėjo savo laiką žemėje.

tai kur dabar jų laikas.

[Diak. Tomas M.]

(Lk 9:59-60)59 Kitam žmogui jis pasakė: ,,Sek paskui mane!" Tas prašė: ,,Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti". 60 Jis atsakė: ,,Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!"

Andriau, ši citata turi kitą reikšmę. Pažiūrėk, ką sako senieji Bažnyčios tėvai:

For it follows, And he said to another, Follow me. But He says this to him, whose father He knew to be dead. Hence it follows, But he said, Lord, suffer me first to go and bury my father.

THEOPHYL; He did not refuse the discipleship, but his wish was, having fulfilled the filial duty of burying his father, to follow Christ more freely.

AMBROSE; But the Lord calls those upon whom He has compassion. Hence it follows, And Jesus said, Let the dead bury their dead. Since we have received as a religious duty the burial of the human body, how is it thus that the burial even of a father's dead body is forbidden, unless you are to understand that human things are to be postponed to divine? It is a good employment, but the hindrance is greater, for he who divides his pursuits, draws down his affections; he who divides his care, delays his advances. We must first set abort the things which are most important. For the Apostles also, that they might not be occupied in the office of distributing alms, ordained ministers for the poor.

CHRYS. But what more necessary than the burial of his father, what more easy, seeing that there would not be much time given to it? We are then hereby taught that it becomes us not to spend even the slightest portion of our time in vain, although we have a thousand things to compel us, nay to prefer spiritual things to even our greatest necessities. For the devil watchfully presses close upon us, wishing to find any opening, and if he causes a slight negligence, he ends in producing a great weakness.

AMBROSE; The performance of a father's burial is not then prohibited, but the observance of religious duty is preferred to the ties of relationship. The one is left to those in like condition, the other is commanded to those who are left. But how can the dead bury the dead? unless you here understand a twofold death, one a natural death, the other the death of sin. There is also a third death, by which we die to sin, live to God.

CHRYS. By thus saying, their dead, he shows that this man's father was not his dead, for I suppose that the deceased was of the number of the unbelieving.

AMBROSE; Or because the throat of the ungodly is an open sepulcher, their memory is ordered to be forgotten whose services die together with their bodies. Nor is the son recalled from his duty to his father, but the faithful is separated from the communion of the unbelieving; there is no prohibition of duty, but a mystery of religion, that is, that we should have no fellowship with the dead Gentiles.

CYRIL; Or else, his father was borne down with years, and he thought he was doing an honorable act in proposing to pay the kind offices which were due to him, according to Exodus, Honor your father and your mother. Hence when calling him to the ministry of the Gospel, our Lord said, Follow me, he sought for a time of respite, which should suffice for the support of his decrepit father, saying, Permit me first to go and bury my father, not that he asked to bury his deceased father, for Christ would not have hindered the wish to do this, but he said, Bury, that is, support in old age even till death. But the Lord said to him, Let the dead bury their dead. For there were other attendants also bound by the same tie of relationship, but as I consider dead, because they had not yet believed Christ. Learn from this, that our duty to God is to be preferred to our love for our parents, to whom we show reverence, because through them have we been born. But the God of all, when hen as yet we e were not, brought us into being, our parents were made the ministers of our introduction.

AUG. Our Lord spoke this to the man to whom He had said, Follow me. But another disciple put himself forward, to whom no one had spoken any thing, saying, I will follow you, O Lord; but let me first go and bid them farewell who are at home, lest perchance they look for me as they are wont.

CYRIL; Now this promise is worthy of our admiration and full of all praise, but to bid farewell to those who are at home, to get leave from them, shows that he was still somehow divided from the Lord, in that he had not yet resolved to make this venture with his whole heart. For to wish to consult relations who would not agree to his proposal because one somewhat wavering. Wherefore our Lord condemns this, saying, No man, having put his hand to the plough and looking back, is fit for the kingdom of God. He puts his hand to the plough who is ambitious to follow, yet looks back again who seeks an excuse for delay in returning home, and consulting with his friends.

AUG. As if he said to him, The East calls you, and you turn to the West.

THEOPHYL: To put one's hand to the plough, is also, (as it were by a certain sharp instrument,) by the wood and iron of our Lord's passion, to wear away the hardness of our heart, and to open it to bring forth the fruits of good works. But if any one, having begun to exercise this, delights to look back with Lot's wife to the things which he had left, he is deprived of the gift of the kingdom to come.

GREEK EX. For the frequent looking upon the things which we have forsaken, through the force of habit draws us back to our past way of life. For practice has great power to retain to itself. Is not habit generated of use, and nature of habit? But to get rid of or change nature is difficult; for although when compelled it for a while turns aside, it very rapidly returns to itself.

THEOPHYL; But if the disciple about to follow our Lord is reproved for wishing even to bid farewell at home, what will be done to such as for no advantage-sake frequently visit the houses of those whom they have left in the world?

[Andrius4]

Na mano anglu nėra toks stiprus, kad viska suprasčiau, todėl nors ir kaip norėčiau nepagaučiau to teksto tikslios minties. Tik vienas pastebėjimas, kad tame tekste nėra jokiu nukreipimu į panašias Rašto vietas, kuriomis butu galima remtis aiškinant šita.

[Diak. Tomas M.]

O ar yra būtina sąlyga, kad būtų panašių vietų, o jei tokių nėra?

[Andrius4]

Tai ne sąlyga, bet tokiu būdu yra tikslesnis Raštu aiškinimas. Ir esu girdėjas toki pasakymą, kad Raštai aiškina Raštus. Ir aš tuo tikiu, nes negali išsiaiškinti Raštu nesiremdamas Raštais. Kitokiu atveju atsiranda kokiu tik nori aiškinimu.

[Kaštonas]

"Visi painioja. Sako "pajutau dvasinį įkvėpimą". Nuolat kalbama apie dvasinius pojūčius .. paguodas ir nepaguodas "
Kas tie visi?
Kas ten nuolat kalbantys apie "paguodas ir nepaguodas" ?

Nuo "Galiu" iki "išraiška."
Šitie trys žodžiai man labiausiai patiko "Galiu ir klysti"
Ten tiek prirašyta... Trumpai. Pasaulėžiura keičiasi arba nesikeičia, nepriklausomai pagonis tu ar tikintys. Kalbėsi apie "paguodas ir nepaguodas" ar rašysi.

1. Kokie išskirtiniai tavo gyvenimo bruožai rodo, kad Dievas sukūrė tave ypatingam tikslui?
2. Kaip šie gyvenimo bruožai gali kalbėti tau apie tai, kad tavo gyvenimas nėra beprasmis?
4. Kokiu būdu gyvendamas šioje žemėje esi pakviestas dalyvauti Dievo plane?
6. Pamąstyk apie tai, kad Jėzus mirė ant kryžiaus būtent už tave
7. Kokius žodžius norėtum užrašyti ant savo paminklo?

[Kaštonas]

3. Remiantis KBK 356-358 pagalvok, kodėl Dievas tave sukūrė.
5. Skaitydamas Ps 139 pamąstyk, kokios tavo gyvenimo situacijos skatina tave slėptis nuo Dievo.

[kukulis]

Ok, jau 7.

Tai ką gi jie vis dėl to reiškia?

[Kaštonas]

Tema tokia Kukuli
Ats: Ar reikia melstis už mirusiuosius?

[kukulis]

Ok, kaip tie septyni punktai atsako į šį klausimą " ar reikia melstis už mirusius? " ?

[Kaštonas]

Na tai priklauso taip kaip tu (nebūtinai tu) į juos atsakysi.

[es_pada]

Maldų už mirusiųjų sielas niekada nebus per daug,tad  gerai nors kartą per metus užsakyti..
Ypač jei žinot,koks žmogus buvo šiame gyvenimą..

[kukulis]

Ir dar, pastaruoju metu patyriau, kad jeigu maldą lydi pasninkas, tai atsiranda pojūtis, kad Dievas tikrai išklausė maldos.