Ar privalome išklausyti, kai nepažįstami mums nori

[Kaštonas]

"išpažintis yra akimirka," cit. Blumo

IX. Atgailos sakramento vaisiai
1468  ,,Visa atgailos veikmė yra ta, kad mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste.72 Tad šio sakramento tikslas ir vaisius yra sutaikinimas su Dievu. Kas eina Atgailos sakramento su gailesčio kupina širdimi ir maldingai nusiteikęs, ,,tas patiria sąžinės ramybę ir giedrą, kurias paprastai lydi tvirta dvasinė paguoda"73. Iš tiesų susitaikinimo su Dievu sakramentas duoda tikrą ,,dvasinį prisikėlimą", sugrąžina Dievo vaikų gyvenimo kilnumą ir jo lobius, kurių brangiausias yra draugystė su Dievu.74

1469  Šis sakramentas mus sutaikina su Bažnyčia. Nuodėmė kenkia broliškai vienybei arba ją nutraukia. Atgailos sakramentas tą vienybę atnaujina arba atkuria. Ta prasme jis ne tik gydo tą asmenį, kuris yra grąžinamas į Bažnyčios bendriją, bet gaivina ir Bažnyčios, kentėjusios dėl vieno savo nario nuodėmės, gyvenimą.75 Kai nusidėjėlis priimamas atgal į šventųjų bendriją arba joje sutvirtėja, jį sustiprina dvasinės gėrybės, kuriomis dalijasi visi gyvieji Kristaus kūno nariai, tiek dar keliaujantys žemėje, tiek jau esantys dangaus tėvynėje.76

Reikia priminti, kad sutaikinimo su Dievu pasekmė yra, sakytume, kiti susitaikinimai, kurie atitaiso visa kita, ką suardė nuodėmė: atleidimą gavęs penitentas savo būties gelmėse susitaikina pats su savimi, atkurdamas savo vidinę tapatybę; jis susitaikina su broliais, kuriuos kokiu nors būdu buvo nuskriaudęs ir įžeidęs; jis susitaikina su Bažnyčia; susitaikina su visa kūrinija.77
1470  Atgailos sakramente nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos, baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria sunkioji nuodėmė.78 Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą ,,ir nepateks į teismą" (Jn 5, 24).

Lk 5 12 Jam esant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: ,,Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!"13 Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: ,,Noriu, būk švarus!" Ir iškart raupsai pranyko.
14 Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: ,,Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti". 15 Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų.