Donatas B.

[Donatas Banaitis]

"Na štai, pasidalijome nuomonėmis.
Dabar klausimas, kas toliau? "

Mano "misija" yra ten kur einu padėti žmonėms prieiti prie vienos išvados. Visi gyvename po viena saule, visi vaikštome ta pačia žeme, tad nepaisant savo kultūrinių skirtumų imam ir išmokstam susitarti kad visi norime gyventi geresniame pasaulyje ir tik visi kartu su Dievo pagalba neskirstant aš tikiu į tą, tu į aną galime tai pasiekti. Nesakau kad bus lengva, sakau kad yra verta stengtis.

"Kokio tu Donatai, amžiaus?"
Šiuo metu šis fizinis kūnas yra pradėjęs 29 metus. Realaus savo sielos amžiaus negaliu suvokti, nes protas viską matuoja nuo A iki B, gal jei bandyčiau skaičiuoti visus savo gyvenimus čia žemėje... na bet vėlgi tuomet problema, nes mes čia metus skaičiuojame pagal Žemės apsisukimo ciklus, o kitur kur gyvenau tose planetose apsisukimų ciklai kitokie, plius prieš ateidamas į šią planetą aplamai gyvenau ilgai milžiniškoje kosminėje stotyje kuri stovėjo Sirijaus žvaigždyne, o kadangi stotis stovi vietoje ir nesisuka tai net nežinau kokiais ciklais remtis, gal skaičiuoti Sirijaus kaip saulės apsisukimo ciklus? bet jeigu laivas juda tai tuomet gaunasi labai realitivu hmm... net nežinau ką atsakyti šiuo metu:)

"Kokia tavo profesija?"
Pagal studijų profesiją esu automobilių elektrikas kur praleidau kiek metų, bet dabar nutraukiau visą tą veiklą nes noriu dirbti vien ties savo projektu. Gal jei pasaulis greitai nepasikeis teks vėl grįžti prie "normalaus darbo" bet po kol kas apie tai negalvoju.

"galim pasižadėti, kad asmeniškai tavęs, kaip žmogaus stengsimės nepulti"
Iš šio teiginio man labiausiai patiko žodis "stengsimės" Nieko tokio studijavau kovų menus nemažai metų ir vis dar praktikuoju, tad puolimų nebijau, mušė mane ten kaip galėjo, beveik nuo visų atsigyniau:) Beje kovų menai mane labai išmokė nelaikyti pykčio ir lengvai atleisti žmogui "praktiškai", kai pavyzdžiui praskelia tau lūpą ar užtaiso mėlynę po akimi ir gauni vaikščioti atrodydamas kaip "guzas" pora savaičių. Bet tuo metu dirbau apsaugoje tai, kaip apsauginis tai tik rimčiau atrodžiau Iš pradžių atrodo kad pikta tiek ant savęs, kad nesugebėjai to smūgio išvengti, nors ir žinai kad darei geriausią ką galėjai tuo metu kad apsigintum, tiek ant priešininko juk susitarėm kad be rimtų mėlynių. Bet kai kitą kartą vėl jį susitinki ir stoji priešais jį praktikuotis pamatai tavo atžvilgiu meilę, bei pagarbą jo akyse, tada supranti kad nuoširdus atleidimo prašymas, bei nuoširdus atleidimas tikrai veikia, nes per praktikas visada užgaudamas kitą pirma atsiprašydavai, juk nenorėjai sužeisti, ir tik sulaukęs nuoširdaus kito atleidimo galėdavai tęsti treniruotę be pykčio ir nereikėjo mums jokių "advokatų". Na bent jau mus taip treneris auklėdavo. Žinau kad gal tai ir nėra realus gyvenimiškas pavyzdys, bet kiek esu ir gatvėje užpultas ar susimušęs visiems atleidau, ir pykčio jokio jų atžvilgiu nesinešioju. Kartą vieniems chuliganams buvo iškelta baudžiamoji byla, nes apmušė mane ir dar kelis mano pažystamus, o tie chuliganai akto metu buvo apsvaigę nuo narkotikų. Mane iškvietė į komisariatą kad prieš juos liudyčiau teisme ir aš atsisakiau, nes pasakiau jog jokio pykčio jų atžvilgiu neturiu, juk jie buvo apsvaigę nuo narkotikų ir nesuprato ką daro, ir neketinu jų kaltinime bei teisme dalyvauti, nes iš tikro netikiu šiuolaikine teismo sistema, (paskutinės dalies bylos tyrėjui aišku garsiai nesakiau, tik sau pačiam). Na va, čia šiek tiek apie mane

Ačiū už klausimus.

[kukulis]

Perkėliau Donato prisistatymą iš temos apie kančios prasmę į šitą temą, kurioje dabar esame