Malda: savais žodžiais, ar "poteriais"?

[kukulis]

Aš manau, kad nesusikalbėjimas gali būti dėl to, kad skirtingai supranamas žodis "prisiversti". Nes gali būti skirtingos tiek vidinės tiek išorinės kliūtys, trukdančios maldai.

Pvz. jeigu vidinė kliūtis yra tingėjimas, arba noras tuoj pat daryti kažką malonaus, tai šio noro atsisakymas ir savo tingumo nugalėjimas tikrai vertintinas teigiamai; ir čia teisus Kaštonas. Bet jeigu ta vidinė kliūtis yra netikėjimas apskritai, tuomet pati malda gali būti veidmainystės aktas, ir tuomet čia teisi yra Silvija.

[Kaštonas]

"vos ne priverstiniu būdu, kas su laiku ėmė duoti ne kokius vaisius. " Tai čia maždaug apie ta patį.
Galimi pvz. Šv. Augustinas, Ignacas, Pranciškus ..... Pradžioje miro, paskui prisikėlė.


Kukuli. Sūnaus palaidūno istorijoje yra tiek "mano" tiek Silvijos  aptariamas variantas.
Beje. Pastaruoju metu yra tokia versija, kad sūnus palaidūnas ne tas kuris išėjo ir prapylė. Tasai palaidūnas kuris priekaištauja tėvui.

"tai šio noro atsisakymas ir savo tingumo nugalėjimas tikrai vertintinas teigiamai;"
Mano "variante" ne tingumo nugalėjimas, o "einu melstis todėl, kad Jis yra  visa ko prasmė ir be Jo viskas yra niekas " Ne todėl, kad reikia ar kaip nors kitaip, bet todėl, kad noriu*. Noriu būti su Juo, ir todėl, kad žinau ką reiškia būti be Jo.
Būti!!!


"Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina.
Viskas praeina, o Dievas nesikeičia.
Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą,
tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka."

[Silvija]

Galima šitą dilemą spręsti ir naudojant Mortos/Marijos palyginimą. Jėzus sakė: "Marija pasirinko geriasiąją dalį" (t. Paisijus sako atvirkščiai). Bet ir tai buvo tik "dalis", vadinas, kita dalis - Marijos užtarnauta. Kalbant apie maldą, manau mes turime abi dalis jungti, kaip kad pradžioje ir buvo kalbama:

Kai Piligrimas skaitė pranešimą Karmelitų parapijos namuose, buvo užsimezgusi diskusija, kaip geriau melstis : savais žodžiais, ar poteriais. Tą diskusiją kažkaip nugesinom, kad neišsipėstume per toli nuo temos ribų. Tik įsidėmėjau, kad  buvo sakoma, kad turi būti  50%/50%, nors santykis gali būti ir kitoks.

[Kaštonas]

Jei pasakė, 50/50 tegul taip ir lieka. Nenoriu komentuoti tokio pasakymo. Tegul pasakyti žodžiai lieka adresato ausims.

Mano nuomonė gyvenimas kaip ir malda nėra statinis reiškinys.
Šiandiena norėsis kalbėti, po metų gal jau norėsis klausytis Tylos.
Pvz. Ignaciško dvasingumo formos maldoje, pokalbis, dialogas, "savais žodžiais" kalbamas tik maldos pabaigoje. Ty pvz. po 50 min.
Tuo noriu pasakyti, kad aplamai nelabai yra ką bendrai apie tai kalbėti. Ty. tai priklauso nuo konkrečios asmenybės ir nuo jo dvasinės brandos.
Ne visi gi turi būti Ignaciški ....

(plg. Marijos ir Mortos atvejui turime atskirą temą)

[Silvija]

Kukulis rašė "...nors santykis gali būti ir kitoks". Manau, Pilgrim pritartų ir aš pritariu nes tai priklauso, kaip ir sakai, "nuo konkrečios asmenybės ir nuo jo dvasinės brandos."

[Kaštonas]

 "...nors santykis gali būti ir kitoks"."

Cit gali apimti ir Dievo įvaizdžių temą. Dvasinio palydėjimo temą. Ir dar ...
Nereik, manau, apie tai toliau kalbėti viešai.
Susitiksit vėl pasikalbėsit.

[Silvija]

Susitiksit... pakalbėsit...

O gal: "susitiksime, pakalbėsime..."?

[Varlė keliauninkė]

Kaštonui
Katalikų bažnyčioje yra ir daugiau dvasingumo formų, ne vien tik šv. Ignacas.

[Kaštonas]

Na taip Keliauninke.
Man atrodo taip ir pasakiau.

[Diak. Tomas M.]

Aš irgi esu skaitęs, kad malda, kai meldiesi, nors tau to nesinori yra žymiai nuopelningesnė. T.y. kai Dievas mums siunčia, pavadinkime, malonią maldą, kunigas sako, kad tokia malda ne tik neneša nuopelnų, bet yra mums dovana, t.y. kažkuria prasme mes net į skolą gauname. Todėl ir įvyksta tie sausros epizodai gyvenimuose, kad kaip Erastas Murauskas sako, Dievas paima saldainiuką ir pasiūlo pradėti dirbti tikrą darbą (žygdarbį).

Ištrauka iš Šv. Pranciškaus Saleziečio, kuris yra vienas iš švelniausių dvasinių mokytojų ("Išganymo kelias " p. 247):

... Taip ir mūsų geri darbai, padaryti graudume, žavesy, mums patiems atrodo meilesni, bet varge ir dvasios sausroje padaryti yra daug vertingesni ir Dievo akivaizdoje galingesni.

Ten dar daugiau apie tai rašo, paskaitykite.

[Silvija]

O kodėl sakoma: kas gieda, dvigubai meldžiasi? Kad giesmė veržtųsi iš tavęs su jėga, reikia labai mylėti. Neįsivaizduoju kaip būtų įmanoma giedoti prisiverčiant

[Diak. Tomas M.]

Galima, juk Akedijos knygoje rašoma, kad vienas iš jos poveikio yra nenoras giedoti... o ką daryti, kai toks poveikis yra - jam pasiduoti, ar giedoti savo menkume, kaip gaunasi ir tuo nuolankiai priimti tokią maldą, kokią Dievas leidžia tau turėti?

[Silvija]

Labai gerai, Tomai  dabar man aišku, kurioje vietoje išsiskiria mūsų požiūriai ir kodėl bereikalingai ginčijamės.

Pameni tą Evangelijos vietą, kur sakoma, kad Viešpats paliks būrį avių ir eis ieškoti vienos paklydusios, taip pat yra pasakyta, kad danguje daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nei dėl pulko teisiųjų. Skaitydami Bažnyčios tėvų raštus, man rodos kartais išleidžiame iš akių Mokymo visumą. Ar atoniečio Paisijaus mintis, kad Dievas labiau brangina maldą to, kuris meldžiasi prisiversdamas nei to, kuriam ji liejasi laisvai, turėtų reikšti, kad mūsų maldos, išsilieję iš širdies savais žodžiais, yra kažkas prastesnio? Nemanau. Dangaus Tėtis rūpinasi visais savo vaikais ir, žinoma, Jis pirmiau prieis ir paglostys galvą to, kuris buvo suklupęs ir po to padarė pažangą. Bet nenulei akių ir nuo tų savo vaikų, kurie manosi, kad su jais viskas tvarkoje - vien leidus tokiai minčiai veikti, jų malda pavirs į maldą fariziejaus, kuris sakė "aš ne toks, kaip anas... "

Neturėtume konkuruoti, kieno ir kuri malda teisingesnė 

[Diak. Tomas M.]

Man atrodo ši diskusija buvo ne apie tai kieno malda teisingesnė, bet apie tai, kad "sunki malda" neša daugiau nuopelnų. T.y. gali melstis 100 žmonių ir visų jų malda bus teisinga ir Dievui maloni, bet ne visų žmonių maldos pasieks tokių pačių nuopelnų.

[Silvija]

Ši diskusija yra apie poterius ir maldą savais žodžiais. Gali atsitikti, kad nenoras melstis kils tiek savais žodžiais, tiek poteriais, ir bus didelis nuopelnas tam žmogui, kuris įveiks savo negalėjimą. O kai įveiks, pati Dvasia ateis pagalbon

Tai, manyčiau, buvom kažkiek nuklydę į kitą temą apie tai, kas yra nuopelnas.

[Varlė keliauninkė]

Teoriškai yra žinoma ir tikima, kad tas kas myli, neskaičiuoja / neplanuoja / nesitiki nei esamų nei būsimų nuopelnų. kitaip sakant yra laisvas net ir nuo šito

[Diak. Tomas M.]

Kiek man pasitaikė, ta tema buvo nagrinėjama tokiame kontekste, kad padrąsintų žmonės suspaudime, tad čia kaip ir nėra lenktynių, kas kiek "uždirbo".

[kukulis]

Man tai patiko tas ironiškas pasidalinimas, kur "savais žodžiais" kareiviai meldėsi "coca-cola" ir "hamburgeris" .

Aš tai svarstau taip: kai žmogus gimsta, tai išmoksta kalbėti iš savo tėvų. Paskui jau sakinius savaip gali dėliotis, bet žodžius naudoja tuos, kuriuos išgirdo, o ne pats sukūrė. Gal būt panašiai yra ir su malda? T.y. "poterių" sakiniai yra pakylėtos formos, ir "tempia žmogų į viršų", kad ir jo dvasia būtų pakylėta.

Tačiau, kaip kalbėjo Piligrim, kad krikščionis eina į pasaulį ir neša Dievo šviesą, analogiškai, ir mūsų kasdienybė yra sudvasinama; tokiu būdu malda savais žodžiais , paimtais iš kasdieninės kalbos, iš aplinkos, kurioje mes gimėme, augome ir gyvename, su mūsų rūpesčiais - viskas pavedama Dievui. T.y. šalia pakylėtos kalbos, turi būti kažkokie momentai, kada žmogus nebijo savais žodžiais kreiptis į Dievą. O tada jau kaip kam - vieni tai padarys vieną kartą į savaitę, kiti 50% / %50 kasdien; dar kitiems - tai bus pagrindinis maldos būdas, o "poteriai" tik papildoma nedidelė dalelė (nors aš iki tokio lygio dar nedaaugau ).