Malda: savais žodžiais, ar "poteriais"?

[kukulis]

Kai Piligrimas skaitė pranešimą Karmelitų parapijos namuose, buvo užsimezgusi diskusija, kaip geriau melstis : savais žodžiais, ar poteriais. Tą diskusiją kažkaip nugesinom, kad neišsipėstume per toli nuo temos ribų. Tik įsidėmėjau, kad  buvo sakoma, kad turi būti  50%/50%, nors santykis gali būti ir kitoks.

Kiek supratau apie tai dar galėtų daug kas daug ką pasakyti.
Gal būtų daugiau pastebėjimų, ar asmeninių patirčių?

[Silvija]

Man tai yra labai natūralu savais žodžiais , nes visą laiką jaučiuosi esanti JO akivaizdoje, tai kartais ir sušneku ką nors , gaila tik, kad atliepo nelabai išgirsti einas...

Kita vertus, poteriai - tai mokykla, kaip reikia melstis. Man patiko, kaip kun. Artūras Kazlauskas kalbėjo apie TM maldą: ji pagal dvylikos apaštalų mokymą Didache, galima sakyti, yra kaip pirmasis Katekizmas arba pirmojo Jeruzalės susirinkimo dokumentas. Apaštalai mokė ją melstis triskart dienoje, (tai manau, kad šitą išpildau  ). Kaip kunigas taikliai pastebėjo, mūsiškė malda gali būti gera malda tik tiek, kiek ji yra TM maldoje (viskas turi kilti iš to). Ir jei ko nors prašoma ne taip, kaip TM, to apskritai negalima prašyti.

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/57223-2016-06-16-00-30-dievo-zodis.html

[Augustas]

Sutinku su Silvija.  Manau, jog tos formalios kasdieninės maldos yra maldos pradžiamokslis bei galėtų būti pagrindinės kasdienos maldos, o "Tėve mūsų" malda galėtų būti netgi kasdieninės sąžinės sąskaitos pagrindas. Žinoma, su ta sąlyga, jog supranti, ką sakai ir ko meldi, kai meldiesi, pvz., "Tėve mūsų" malda.

[Sigitas]

... kalbėjo apie TM maldą...

Norėjau pasitikslinti - "TM" tai čia turima omenyje "Tėve mūsų"? Nes galima ir kitaip sutrumpinimą išversti, pvz: tarybinė moteris  . Pats stengiuos apsieiti be sutrumpinimų, nebent žemaitiškai galūnę nukirsdamas.

Noriu pasidalinti savo supratimu kam reikalingi tie vadinamieji "poteriai" (kas nežino, šis žodis yra kilęs iš lotyniškų "pater noster" reiškiančių "tėve mūsų").
Taigi, buvo laikas, kai tiesiog nekenčiau poterių, t.y. maldų, užrašytų bent kurioje  maldaknygėje. Tuo metu melsdavausi tik tada, kada ateidavo įkvėpimas melstis ir melsdavausi tik ekspromtu kylančiais žodžiais iš mano ar Dievo dvasios. Po to nutiko toks dalykas, jog nebejutau įkvėpimo, nebeužeidavo dvasios pagava melstis. Buvo, jog nesimelsdavau parą, kitą, savaitę... žodžium visiškas dvasinis štilis, liaudyje vadinama dykuma. Velnias mane taip susuko, jog nutolau nuo Dievo belaukdamas įkvėpimo. Vėliau pradėjau patirti to atšalimo pasekmes ir tai mane išgąsdino taip stipriai, jog prisiminiau iš  vaikystės išmoktus poterius ir pradėjau jais melstis, nes taip vadinamų "savų" žodžių maldai taip ir nerasdavau. Šitaip suvokiau, jog poteriai yra reikalingi kai žodynas išsenka, o dvasios pagava taip ir neateina.

Pats pamėgau rožančių. Būna, jog ateinu į bažnyčią gerokai dar prieš Mišias. Tai rožančių išsitraukiu ir suvardiju visas savo turimas intencijas, o tada poteriauju. Buvo, jog rožančių išsitraukiau, persižegnojau, pabučiavau kryžiuką ir vietoj "Tėve mūsų" pradėjau melstis kalbomis. Ir taip apie valandą laiko, visą tą laiką, kur būčiau rožančių "kalbėjęs". Pats stebėjaus, bet paklusau Dvasiai. Nuo to momento nebedarau skirtumo ar meldiesi poteriais ar meldiesi savais žodžiais ar meldiesi Dvasios įkvėptais ir pačiam nesuprantamais žodžiais. Svarbu kad tik nuoširdžiai, su įsijautimu į tai, ką ištari, jei meldžiuos skaitydamas iš maldaknygės, tai stengiuos įsijausti į skaitomos litanijos ar kokios kitos maldos žodžių prasmę ir esmę, kad nebūtų taip: "Dieve, paklausyk, aš tau paskaitysiu iš tos knygutės tuos protingus žodžius". 

Pabaigai norėjau pridėti šventojo Atono kalno Paisijaus žodžius, jog kai tikintysis meldžiasi prisiversdamas, tokią maldą Dievas labiau brangina, nei tą, kuri eina kone pati savaime. 

[Diak. Tomas M.]

Svarbu kad tik nuoširdžiai, su įsijautimu į tai, ką ištari, jei meldžiuos skaitydamas iš maldaknygės, tai stengiuos įsijausti į skaitomos litanijos ar kokios kitos maldos žodžių prasmę ir esmę, kad nebūtų taip: "Dieve, paklausyk, aš tau paskaitysiu iš tos knygutės tuos protingus žodžius". 

Manau visi pereina per tą "kartojimą". Prieš kokį pusmetį, nepamenu, kur perskaičiau, kad reikia stengtis ir lūpomis ir mintimis kartoti maldos žodžius. Tai skiriasi nuo mintimis klausymo ar sekimo savo žodžių. Kartais būna, kad lūpos rodos skuba, o kartais mintys, bet kai tas išorinis ir vidinis balsas pagaliau sinchronizuojasi, labai įdomus jausmas apima, tu tarsi skambi ta malda. Tokiu būdu net ir poteriai skamba gyvai

Mano pagrindinė malda yra Valandų Liturgija, kas dažniausiai yra psalmės ir Bažnyčios maldos, tad galima sakyti, meldžiuosi ne savo žodžiais, bet įdomų dalyką pastebėjau... kartais kai truputį pasimeldžiu savo žodžiais, paskui mąstau, kad kažkaip gaunasi labai panašiai kaip psalmėse, t.y. toks tarsi rimas atsiranda kartais

Iš esmės paėmus, tai juk psalmės yra pavyzdys, kaip reikia melstis savo žodžiais įkvėptiems Dievui, tad net tie, pas kuriuos savų žodžių bagažas mažas, meldžiantis psalmėmis, tu nejučia perimi tą stilių.

[Sigitas]

Jo, broli Kristuje Jėzuje, Tomai! 
Būna, kad vairuoju automobilį ir pradedu mintyse melstis kurios nors litanijos žodžiais (beveik visos litanijos prasideda taip pat), o po to ką atsimenu, arba tiesiog eigoje kuriu savo litaniją, kuri maldai pasibaigus išgaruoja iš atminties. Pamėgau tą pravoslavų vadinamą "Viešpaties maldą", kurią mintyse, o jei esu vienas, tai ir pusbalsiu, meldžiuosi rusų kalba (pagal kino filmą "Sala", o be to man rusiškai ji gražiau skamba).
Dažnai ir Šventojo Rašto žodžiai įsipina, ypač psalmių. 

[kukulis]

Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.
Mūsų parapijos vienuolė patarė pirmą slėpinį melstis už šeimą, antrą - už giminę, trečią - už kunigus ir pašaukimus, ketvirtą už tuos kurių nemėgstu, penktą - už visus sutiktuosius tą dieną.

Tai man taip ir gaunasi - meldžiuosi rožančių, o galvoju apie tuos žmones, už kuriuos tą rožančių meldžiuosi.

Todėl tobulai vien poteriais melstis man beveik neįmanoma, nes tiesiog tam neužtenka koncentracijos.

Dėl maldos savais žodžiais.
Vienas dalykas, kurį pastebėjau melsdamasis savais žodžiais, yra tas, kad jeigu bandau sakinius sudaryti tokius, kokie panašūs yra litanijose arba poteriuose, tai man gaunasi labai nenuoširdu ir netikra. Geriausiai gaunasi, jeigu meldžiuosi panašiai kaip kalbėdamas su savo dvasios vadovu. Tik tiek, kad mano paties požiūriu, tai atrodo tarsi kokia profanacija. Meldžiantis savais žodžiais niekad nesijaučiu pakylėtos būsenos, tačiau tai tarsi nuima atstumą tarp manęs ir Dievo. Tarsi Dievas kaip draugelis nusileidžia pas mane ant žemės. Tačiau man daug didesnis noras yra ne kad Dievas taptų toks kaip aš, bet geriau aš stengčiausi eiti link Dievo. Todėl savais žodžiais paprastai meldžiuosi trumpai.

[vida]

Tėvas Stanislovas vieno interviu metu pasakė, kad , kai jau prisigalvoji kaip melstis- tiesiog pas jį besilankantiems žmonėms pasiūlė maldą- Viešpatiek, duok savo ranką.
O šiaip man atrodo, kad tai labai asmeniška ir individualu kiekvienam iš mūsų.
Aš irgi dažnai pagalvoju, kad rožinis ar gailestingumo vainikėlis, kurį ilgą laiką uoliai meldžiau turi kilti iš širdies. Kad tai nebūtų tik dėl pliusiuko . Dievo neapgausime.
Širdies šauksmą sudaro daug dalykų. Kartais net nežinai kodėl kyla stiprus noras melstis.
Dievas yra tvarkoS Dievas. Todėl save visada reikia drausminti ir laikytis tvarkos maldos gyvenime.
Yra rytas, diena, vakaras, naktis. Būna naktį pabundi ir negali užmigti - kad neįsileisti negerų minčių - meldiesi. Padeda, geri migdomieji. Tik nežinau ar tai Viešpačiui patinka.

[kukulis]

Kad rožančius - geri migdomieji, tą patyriau ne vieną kartą . Ir taip pat nežinau ar Dievui tai patinka ar nelabai 

[Diak. Tomas M.]

Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.

Na, tai ir yra taip vadinamas "žygdarbis" ar "umnoe delanije", kurį tu vystai visą savo gyvenimą, kad išvalyti mintis ir jas palenkti į Dievą. Įsivaizduoju, kad lašas po lašo koncentracija, prie to dirbant, turi vis ilgėti.

Čia aišku irgi yra skirtumas tarp ortodoksinio/jėzuitiško supratimo, kaip reikia melstis. Kiek pamenu iš Ignatijaus Brenčianynovo, tokia būsena, kai meldiesi, bet galvoji apie kažką kitą, yra rezervuota aukščiausio dvasingumo žmonėms ir iki to reikia eiti ne vieną dešimtmetį

O čia tau paveikslėlis, kad ramiau miegotum.

[es_pada]

Aš beveik visada meldžiuosi savais žodžiais,nemėgstu deklamuoti ilgų maldų,kurių nesuprantu,arba tiesiog 'actus iaculatoriae'..
Ad gloriam.

[kukulis]

Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.

Na, tai ir yra taip vadinamas "žygdarbis" ar "umnoe delanije", kurį tu vystai visą savo gyvenimą, kad išvalyti mintis ir jas palenkti į Dievą. Įsivaizduoju, kad lašas po lašo koncentracija, prie to dirbant, turi vis ilgėti.

Čia aišku irgi yra skirtumas tarp ortodoksinio/jėzuitiško supratimo, kaip reikia melstis. Kiek pamenu iš Ignatijaus Brenčianynovo, tokia būsena, kai meldiesi, bet galvoji apie kažką kitą, yra rezervuota aukščiausio dvasingumo žmonėms ir iki to reikia eiti ne vieną dešimtmetį

Ne visai.
Tiksliau iš kitos pusės. Man atrodo rašė, kad meldiesi dirbdamas bet kokį darbą, arba apie ką nors galvodamas. Bet ne apie tą laiką kuris buvo konkrečiai skirtas maldai.

[Eugenijus]

Anekdotas. Perskaičiau šį anekdotą jėzuitų žurnale.
Būrys Amerikos kareivių pateko į pasalą ir visiems jiems grėsė neišvengiama mirtis.Ką daryti? Jie prisiminė girdėję, kad neišvengiamos mirtis akivaizdoje reikia melstis. Tačiau kaip? Nei vienas nemokėjo jokių maldų, nes visi buvo lankę laisvamanių mokyklas, kuriose nebuvo tikybos pamokų, todėl nei vienas kareivis nemokėjo jokių poterių. Pagaliau vienas kareivis prisiminė, kad meldžiantis reikia kartoti kažkokius žodžius. Kokius? Nutarė tad melstis savais žodžiais, kokie tuo metu atėjo į galvą - vienas kareivis vis kartojo - "coca-cola, coca-cola, coca -cola", o kiti choru atsiliepdavo -"hamburgeris". Ir taip jie meldėsi - "coca-cola, coca-cola -hamburgeris, coca-cola, coca-cola-hamburgeris....."

[kukulis]

O kas toliau buvo? 

[Kaštonas]

Bet kuriuo atvejų tapo tikintys.

[kukulis]

Į ką, į McDonald'ą?

[Kaštonas]

 tai jau nesvarbu.Svarbiausia meldžiasi.

[Silvija]

... kalbėjo apie TM maldą...

Norėjau pasitikslinti - "TM" tai čia turima omenyje "Tėve mūsų"? Nes galima ir kitaip sutrumpinimą išversti, pvz: tarybinė moteris  . Pats stengiuos apsieiti be sutrumpinimų, nebent žemaitiškai galūnę nukirsdamas.

Priimu repliką  čia taip parašiau, nes dar forumo pradžioje buvom susitarę taip trumpinti, kalbant apie maldas, bet iš tiesų tokio trumpinio Bažnyčia nenaudoja.

Pabaigai norėjau pridėti šventojo Atono kalno Paisijaus žodžius, jog kai tikintysis meldžiasi prisiversdamas, tokią maldą Dievas labiau brangina, nei tą, kuri eina kone pati savaime. 

Negaliu suprasti tokio pareiškimo ir manau katalikams neprivalu tuo remtis  Juk jei Dievas, pagal Jėzų, yra mūsų Tėtis - Aba - tai kaip Jis gali labiau vertinti vaiko prisivertimą ateiti pas Jį už natūralų norą, būdingą mylinčiam sūnui/dukrai? Ar negali būti tai kokia nors vertimo ar konteksto nesupratimo klaida? Panašu, kad mintis kilo pagal tą Evangelijos vietą, kur vienas sūnus tėvo skirtą darbą atliko nenorom, o kitas norėjo atlikti, bet taip ir nepadarė. Ortodoksai kartais meldimąsi vadina darbu (netgi žygdarbiu), katalikai gi - pokalbiu, ženklinančiu dviejų asmenų ryšį.

[Kaštonas]

" vaiko prisivertimą ateiti pas Jį už natūralų norą, būdingą mylinčiam sūnui/dukrai?"

Mane šis klausimas taip pat labai domino.

Mk 10 13 Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. 14 Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: ,,Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.
Man kažkada atrodė, kad Jėzus užsirūstino ant mokinių.
"Natūralaus " klausimo vieta veda į sūnaus palaidūbo palyginimą.

Lk 15 32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'"
Trumpai kalbant "vertinti pradedame tada kai netenkame. ...
Prisikėlusį traukia "seni įpročiai". Kančia išgrynina. Kančioje matai kas yra tikra. Kančioje gimsta meilė. Ir kančioje matau Viešpaties šlovę. Susitikimas.

Plačiau apie tai knygoje ,,KRISTI AUKŠTYN"

[Silvija]

Aš taip galvoju: Bažnyčia turi misiją ugdyti tikintį žmogų (ne visi juk gauna malonę iškart mylėti Dievą, arba bent jau to nesuvokia), tad ugdymas visais laikais vykdavo vos ne priverstiniu būdu, kas su laiku ėmė duoti ne kokius vaisius. Mes turime žvelgti į pirmuosius krikščionis - Bažnyčios tėvus ir mokytojus - bet jau iš šios dienos perspektyvos. Kad nekartotume istorijos klaidų.