Ar privaloma priklausyti savo parapijai?

[Saulius]

Mūsų miestelio bažnyčioje įvyko eilinis kunigų pasikeitimas: du kunigai buvo sukeisti vietomis. Pas mus atvykęs kunigas nusistebėjo dėl mažo žmonių dalyvavimo ir kad žymi dalis kuršėniečių išvyksta Šv.Mišiose dalyvauti į kitų miestų bažnyčias. Jis pasakė kad tikintieji nesuvokia ką reiškia žodis "parapija".
Ėmiau savęs klausti: kodėl mes su žmona visada vykstame pas vienuolius? Pagalvojau, kad panašūs dalykai gali vykti ir visoje Lietuvoje ir ne tik.
Šiandien gyvename ypač sudėtingu laikotarpiu su daugybę iššūkių ir papiktinimų. Juk dažnai, mes tikintieji ieškome atsakymų į tuos iššūkius ir vietinėje bažnyčioje per pamokslą tų atsakymų negauname - tada vykstame kitur. Juo labiau, kai vietinio kunigo kalba primena "metinį" pavyzdinių pamokslų konspektą ir nūdienos keliamų iššūkių nei kiek neatspindi. Prisiminkime tėvą Stanislovą, kuris buvo "ištremptas" į užmirštą provincijos bažnytėlę - ar jam kada trūko žmonių. Eh, - reikia melstis už kunigus, kviečiu visus maldose prisiminti visus dvasinius luomus. Nes, kai nelieka bažnyčioje tikinčiųjų - jos ima griūti.

[Pilgrim]

kad tikintieji nesuvokia ką reiškia žodis "parapija".

ir tai yra tiesa. Todėl ir blaškomės po bažnyčias.

kodėl ... vykstame pas vienuolius?

tai susiję su jau minėtu parapijos nesuvokimu ir geras pastebėjimas šiuo klausimu man nuskambėjo
R. Valatkos straipsnyje:
Kodėl likom be Rio de Žaneiro olimpinio aukso?

Kas žudo dabarties Lietuvą? Gauti daug ir dar daugiau. Duoti? Na jau ne.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-valatka-kodel-likom-be-rio-de-zaneiro-olimpinio-aukso.d?id=72100808

[Diak. Tomas M.]

Pilgrim, kaip manai, kodėl visais amžiais žmonės traukė pas šventuosius, vienuolius, dykumų atsiskyrėlius ir pan. Ar jie irgi nesuprato, kas yra parapija?

[Pilgrim]

Kelionės ir apsilankymai pas atsiskyrėlius, vienuolius ir pan. turi būti vienkartiniai,
kuomet susiklosto tam tikros gyvenimo aplinkybės. Taip visais laikais ir būdavo.
Tai, kad dabar mūsuose yra kitaip ... visai kitas klausimas.

[Diak. Tomas M.]

Kaip tai vienkartiniai? Prisimink atsiskyrėlių pradininką Šv. Antaną, juk ten, kur jis apsistojo, netoliese atsirado miestas... Todėl ir buvo sakoma, kad jie bėgo iš miesto, bet dėl jų švento gyvenimo nederlinga dykuma tapo miestu.

[Pilgrim]

taip, vienkartiniai ... Pavadinkim šiuos žmonės dvasios milžinais ir pabandykim paklausti ko žmonės keliavo pas juos? ... kad jie padėtų spręsti gyvenimo iššūkius. Kai esi paklydęs savo gyvenime ir nežinai kaip gyventi, kaip elgtis. Tuomet eini pas didį žmogų, pas autoritetą, kad tau padėtų patarimu, įžvalgomis, nurodymais. Gauni reikalingą patarimą ir grįžti kur ? ... namo ... iš kur atėjai, į savo gimtą parapiją. Kad savo aplinkoje spręstum savo gyvenimo iššūkius.
Vienkartiniai tai reiškia, kad ne kasdien, ne kas savaitę, bet kartą ar du kartus per metus. Panašiai kaip rekolekcijos. Juk į jas nevažiuoji kiekvieną savaitgalį, bet atėjus laikui.

[Sigitas]

Mūsų miestelio bažnyčioje įvyko eilinis kunigų pasikeitimas: du kunigai buvo sukeisti vietomis. Pas mus atvykęs kunigas nusistebėjo dėl mažo žmonių dalyvavimo ir kad žymi dalis kuršėniečių išvyksta Šv.Mišiose dalyvauti į kitų miestų bažnyčias. Jis pasakė kad tikintieji nesuvokia ką reiškia žodis "parapija". ... kai nelieka bažnyčioje tikinčiųjų - jos ima griūti.

Girdėjau, jog Šiaulių ir Kuršėnų kunigus klebonus sukeitė vietomis. Nepavydžiu dabar kuršėniškiams. 

[Diak. Tomas M.]

Pilgrim, aš sutinku, kad svarbiausias dalykas yra Eucharistija, tad jei parapijos klebonas prastai sako pamokslus, tai galima ir pakentėti, bet yra žymiai daugiau situacijų, kurios priverčia ieškotis naujų "namų". Pavardinsiu iš mano patirties:

Liturgijos, kuri yra miela širdžiai nebuvimas - mano atveju ekstraordinarinės formos. Bet tai nėra pagrindinė priežastis, nors pati liturgija nebyliai moko daug dalykų, kurių nėra naujojoje, ypač pagarbos šventiems dalykams, kas yra labai aktualu, vedantis mažus vaikus ir nuo pat pradžių formuojant teisingą požiūrį į Šv. Mišias - svarbiausią dalyką jų ateities gyvenime.

Klausyklų nebuvimas - išpažintys vyksta tik vieną ar kelias dienas per savaitę, tam tikromis valandomis arba reikia skambintis ir atskirai tartis išpažinčiai.

Liturgijoje pastoviai vykstantys nusižengimai, laisvos interpretacijos ir pan. Kaip kad:

- kunigas pamokslo metu ar per ramybės palinkėjimą palieka altorių, "laksto" po bažnyčią.
- žmonės per ramybės palinkėjimą irgi blaškosi, sukinėjasi, lenkiasi skersai suolus...
- žmonės per Tėve Mūsų maldą kabinasi rankomis (kartais net tarp skirtingų bažnyčios pusių)
- ekstraordinariniai dalintojai šeimininkauja prie altoriaus (kunigas tuo metu sėdi)
- nepagarba Švč. Sakramentui - dalijama be padėkliuko, Ostijos krinta ant žemės, niekas nepažymi tos vietos, elgiasi, kaip kad nieko ypatingo neįvyko...
- neįmanoma priimti Komunijos ne į rankas (dėl tos (ir ne tik) priežasties stengiuosi eiti pas kunigą, nes ekstraordinariniai dalintojai pasimeta, bruka Ostiją į rankas ir pan.
- dalija Komuniją žmonės su labai įvairia apranga, su kuria (pagal Varlytės įdėtą paveiksliuką) žmones net prašo neiti į bažnyčią... su tokia apranga lipama prie skaityklos ir skaitinių skaityti.
- parapijoje neskatinami pamaldumai, pvz. nėra Eucharistinės adoracijos (nes kunigo žodžiais "žmonės to neprašė") ir kt.

Dar galima antraeiliu paminėti Liturgijos muziką, nors kai mano žmona per vienas Šv. Mišias paklausė gospel, tai sakė, kad nelabai norėjo grįžti, o per jaunimo Šv. Mišias gitaros su būgnais ar dar kokiais instrumentai tai irgi nelabai maldai nuteikia. Ir kai išgirsti tai, kas tavo sielą akimirksniu pakylėja iki lubų, tuomet susimąstai. Beje, nieko neturiu prieš močiučių giesmes, kaip kad pas Silviją kaimelyje - tautos palikimas visuomet vertingas, net jei ir ne unisonu.

Na ir jei jau apie muziką, tai tuomet dar pridursiu ir: tylos momentų nebuvimas. Liturgija-pamokslas-Liturgija-Komunija-stojam-palaiminimas-visi-namo...

Ar man reikia eiti ir bandyti "daryti tvarką" parapijoje? Juk ten yra dauguma, kuriems viskas yra "tvarkoje", o jei pasakytum kitaip, tai jiems net nepatiktų. Tad jei mano parapija yra tokia, aš savaime suprantama, ieškosiu kitos, kur jausiuosi, kaip Dievo namuose. Kai kurie dalykai, kaip pvz žmonių rankų pozicija, meldžiantis Tėve Mūsų, yra asmeninis dalykas, bet kai eini su vaikais, norisi, kad jie neprisigaudytų visokių "cūdų". Bet pvz. dėl liturginių nusižengimų ir bendrai žmonių laikysenos šventų dalykų atžvilgiu yra sudėtingiau, nes vaikai nesąmoningai jaučia, kaip yra ir tokius dalykus po to sunku taisyti, nes jie jau matė, kad kiti elgiasi būtent taip...

Beje, vienoje parapijoje metus laiko dalyvavau valdybos veikloje ir supratau, kad nepritapsiu, dalykai, kuriuos siūlydavau matomai buvo per didelis nukrypimas nuo to, kas jau yra. Aišku, tuomet pamaniau, darysiu bet ką, ko jiems reikia, bet net kai ir pasisiūlai, atrodo, kad tave vis pamiršta.

[Pilgrim]

Tomai,
kalbi ir remiesi savo situacija, kuri yra Amerikoje. Lietuvoje situacija kitokia.
Klausyklos savo vietoje, išpažintys irgi laiku, prieš kiekvienas šv. Mišias.
Turite savo kultūrinę aplinką, kuri skiriasi nuo Lietuvos.
Liturgija ... tema kuria domiuosi ir į kurią gilinuosi. todėl susilaikau nuo komentarų.

Ar man reikia eiti ir bandyti "daryti tvarką" parapijoje?

būtent taip,
nes jei visi taip mąstys, kad ne man ir elgsis atitinkamai, tai ir parapijos neliks,
nes visi išsibėgios ... ten kur geriau ... ten kur kiti daro ir man nereikia

[Saulius]

Pilgrim, atsiprašau iškart dėl to ką tuoj pasakysiu (nenoriu nieko įžeisti).
Sutinku, kad idealu būtų jei būtume drąsūs ir eitume pas kunigą iš kart po Šv,M., ir išsakytume ką galvojame apie jo pamokslą, tarkim, kad jis ne tik nuobodus, bet kad iš vis primena Brežnevo laikų lentelę, skirtą sakyti kalboms įvairiomis progomis (vyresnės kartos žmonės tikrai turėtų prisiminti tą lentelę ), o  kunigas kupinas nuolankumo įsiklausytų į tikinčiųjų komentarus ir tai kas atitinka Apreiškimo Dvasią atitinkamai reaguotų.
Bet taip nėra:
Pirma, kunigas neturėtų tiek laiko išklausyti visų norinčių pasisakyti, o jei reaguotų į daugumą tikinčiųjų, bažnyčia taptų klubu.
Antra, parapijietis nors per pamokslą užmiega - vis tiek gerbia kunigą, jis neišdrįs "mokyti mokyto".
Drąsos turime nedaug, peržvelkime į mūsų forumo dalyvius: kiek iš 414 narių atsiliepė į Tomo M. kvietimą susipažinti ir pasirašė tikrus vardus ir atvirai įsidėjo savo nuotrauką, kad kaip jis siūlė, galėtume atpažinti vienas kitą susitikę? Jei pasitikime Dievu - ko bijome?
Pasiūlymas visiems - drąsos! Atsinaujinkime savo profilį...

[Kaštonas]

"Girdėjau, jog Šiaulių ir Kuršėnų kunigus klebonus sukeitė vietomis. Nepavydžiu dabar kuršėniškiams.  "

Lepterti ar pasitaisysi?

[Kaštonas]

"Pirma, kunigas neturėtų ...."

Manau galėtum užimti jo vieta.

[Pilgrim]

O gal čia kunigas ne prie ko ...
gal tai mano vieta pasireikšti, gal pvz.  ateisiu pas kunigą ir sakysiu įsipareigoju po šv. Mišių atsistoti bažnyčios gale ir visiems palinkėti geros savaitės, palinkėti Dievo malonės, gal būsiu tas kuris inicijuosiu parapijoje svetingumo tarnystę.
Gal būsiu tas pirmasis kuris pasakysiu ... aš nepadariau, o ne - kitas ne taip daro.

[Kaštonas]

Viliuosi ir šiais metais susidarys "nauja" vyrų maldos grupelė.
Ne už ilgo galės pasireikšti.

[Kaštonas]

Atstumas matau ne problema.
Pakviesiu į maldos grupelę.  Jei jis žino ką turi daryti ir ko turi nedaryti kunigas, galės VESTI maldos grupelę.

[Saulius]

Jei pažiūrėsite aukščiau, diskusijoje tikrai neminėjau nei vietovardžių, nei pavardžių, tegu taip ir lieka.
Sigitas be reikalo replikavo "girdėjau..." - siūlyčiau nesivadovauti nuogirdomis.
Ir dar Sigitai, - nereikia užuojautos, nes tiek žmonės, tiek kunigai nuolatos keičiasi. Ir jei kuris suklumpa ar apsnūsta - gali atsitiesti ar prabusti. Kaip minėjo Pilgrim, reikia keistis pirmiausia pačiam, - taigi visi keičiamės patys 

[Kaštonas]

"Jis vedęs, Kaštonai "
Tiks ir toks.

" reikia keistis pirmiausia pačiam, - taigi visi keičiamės patys  "
kaip tau sekasi pačiam tai daryti?

[Kaštonas]

Jei tau tai Sauliau, pasirodė kalbėjimas užuominomis - atsiprašau.
Aš to nesiekiau.
Būsi pakviestas į maldos grupelę pirmu numeriu. Ką pagalvojau, ta pasakiau.

"kad jis ne tik nuobodus, bet kad iš vis primena Brežnevo laikų lentelę, "
gerai pamąstyk ką parašei.

[Silvija]

Manau, turėtume kelti sau klausimą, kodėl Dievo valia atsidūriau čia, šioje parapijoje, tarp būtent tokių žmonių. Ar turėtume ieškoti pasaulyje idealios vietos sau gyventi, melstis, dalyvauti bendruomeniniame gyvenime, tiesiog kaip Danguj? Ar tokia vieta yra?

O Jėzus norinčius sekti Juo perspėjo, kad nebus kur galvos priglausti...

[Saulius]

Kaštonui, - tai aš turiu tavęs atsiprašyti, nes iš tikrųjų esi teisus - keistis labai sunku. šimtus kartų mėginau tai daryti ir išeidavo taip kaip sakoma: "norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada". Tada supratau, kad Dievas keičia žmogų pagal savo valią. Jis visa išklausė, ir davė ir dabar duoda ko man reikia iš tikrųjų, bet dažnai ne to ko prašau.
Iš tikrųjų man net nemalonu kreiptis "kaštone". Ačiū jums norėčiau kreiptis į jus vardu.
..."kad jis ne tik nuobodus" (turėjau omenyje pamokslą) - žinau negaliu teisti - tai vėl mano puikybė, nes vienam nuobodus, kitam pamokantis - čia kaip pažiūrėsi, gaila, bet yra kaip yra: kartais girdžiu ką Dievas sako ir per "nuobodų pamokslą", kartais tik piktinuosi.

Silvija, taip, kilo toks klausimas, bet greitai jį užmiršau, nes supratau kad norint taip kelti klausimą "kodėl Dievo valia atsidūriau čia, šioje parapijoje" - reikia būti pažengusiam savo tikėjimo kelyje. Pas mane didesnės pažangos nėra: esu priklausomas nuo bendruomenės, reikia kad kas nors vis primintų pagrindinius dalykus.
Na, nesame visiškai atsiskyrę nuo savo parapijos, bet dažniau šv.Mišių važiuojame į kitą miestą.