Verksmas

[kukulis]

Sveiki,

tema ne apie knygą, tačiau tikiuosi tai taps dvasine diskusija.

Sekančios mintys man kilo prieš kelias savaites, o vakar dar kartą permąsčiau ir susiformavo žodžiai ir sakiniai.

Kas yra verksmas? Juk žmogus verkia dėl daugelio priežasčių, ar ne? Bet norėčiau pradėti nuo vienos.
Pradėkime nuo vaikystės.
Aš visad stebėdavausi, kaip mažas žmogutis taip greitai išmoksta naujų dalykų. Tai kas vyresniam žmogui pareikalautų 10 metų kad išmokti, vaikas gali įsisąmoninti per metus ar dar trumpesnį laiką. Iš kur tai?
Aš pats stebėdamas kitus įvairaus amžiaus žmones, pastebėjau, kad kuo žmogus jaunesnis - tuo jis emocingesnis. Todėl nusprendžiau, kad emocijos yra tarsi energija, kuri skatina žmogų mokytis ir jį keistis. Mažas žmogutis turi tiek daug emocijų, kad tiesiog sprogsta jomis. Todėl pirmas dalykas, kas atsitinka gimus kūdikiui, jis paleidžia savo kakarinę ir verkia, tokiu būdu išlaisvindmas susikaupusias emocijas.

Aš pats iš patirties žinau ką man duoda verksmas. Kai susidaro tokia įtampa, kad nebegali pakęsti, verksmas tarsi viską atpalaiduoja, tarsi sieloje įvyksta kažkokia transformacija. Jeigu sielą palyginčiau su namu, tai įtampa atsiranda tada, kai namo plytos, balkiai, lentos, armatūros sudėtos padrikai, ir tas padrikumas sukelia įvairius išlinkimus ir įvairią įtampą. Atrodo kad namas tuoj grius. O paverkus tarsi kažkas sustumdo ir sudėlioja namo dalis į vietas ir todėl dingsta ta įtampa. Ašaros išplauna nereikalingas medžiagas ir susikaupusias dulkes.

Iš čia seka dar viena išvada, kad gyvenimo sunkumai, kurie sukelia mums ašaras yra ne tiek mūsų auklėjimas, kiek iš esmės mūsų sielų statyba.

Maži vaikai daug auga ir daug bręsta, todėl ir daug verkia.

--

Tačiau juk būna ir kitokių ašarų ir kitokių priežasčių?

[Silvija]

Taip, pastebėjau, kad ir sendami žmonės daugiau verkia, bet dažniau ne iš skausmo, o iš džiaugsmo. Mano tėtis kalbėdamas apie taurius dalykus, graudindavosi. Žiūriu, man irgi tai pradeda reikštis


Dar yra atgailos ašaros - Dievo dovana. Jau esame apie tai kalbėję čia:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,498.msg3956.html#msg3956

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1065.msg14505.html#msg14505

[Varlė keliauninkė]

Ne tau vienai nuo 22:05 iki 24:50
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/68641-2016-11-07-10-00-dvasine-ekologija.html

ps  kukuli, ką tik gimęs kūdikis verkia iš fizinio skausmo, o iš emocijų pertekliaus. Gydytojai sako, kad skauda pirmąkart įkvėpti oro.

[kukulis]

Gal dėl kūdikio ir suklydau

Gražus tekstas pagal tas Silvijos įdėtas nuorodas:
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,498.msg3956.html#msg3956
http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1065.msg14505.html#msg14505

[kukulis]

Pratęsiu mintį.

Nors ašaros gali daug ką reikšti ir kilti dėl daugelio priežasčių, aš iš visų tų reikšmių ir priežasčių išsirinksiu vieną - žmogus per ašaras tobulėja.

Tada šią mintį sujungsiu su kita - žmogaus nuodėme, ir jos atleidimu : "Laiminga kaltė dėl kurios Atpirkėjas atėjo į žemę".
Pas katalikus yra atgailos sakramentas. Kaip jis vyksta? Jis vyksta etapais, pradedant sąžinės apskaita, toliau nuodėmių išpažinimu, gailesčiu ir pažadu taisytis. Darant sąžinės apskaitą, privalu suprasti savo kaltę ir dėl jos gailėtis. T.y. žmogus turi save apkaltinti. Bet yra vienas didelis bet. Kokiu būdu save apkaltiname? Jeigu sakoma aš netikėlis, kvailys ir t.t. - tai yra blogas savęs kaltinimas, nes mes tokiu kaltinimu kaltiname ir Dievą, kuris mus tokius netikėlius, kvailius ar dar kitokius blogiečius sutvėrė. Vadinasi savęs kaltinti kaip žmogaus ar kaip asmens, negalime, kaip ir negalime lygiai taip pat kaltinti ir kitų žmonių kaip asmenų.  Tiek kitų tiek savo atžvilgiu galime kaltinti vien savo veiksmus.
Bet tada kyla toks klausimas, jeigu mes esame sukurti gražūs, teisingi ir geri, tai kodėl mes darome tokius veiksmus kurie yra blogi? Be abejo yra visa teologija, kad žmoguje yra nuodėmė, ir ta nuodėmė verčia daryti kitas nuodėmes ir t.t. Bet mano klausimo esmė ne visai ta. O esmė štai kokia: "Kodėl Dievas negalėjo viso pasaulio sutverti taip, kad nebūtų tos pirmosios nuodėmės, ir nereiktų visiems kankintis dėl nuodėmių, dėl kaltės jausmo ir t.t."?

Atsakymas - nes viskas yra augimas.

Su verksmu susiję štai kaip: verkiame kai skauda. Kai paverkiame skausmas praeina ir mes paaugame.
Taip ir su nuodėmėmis. Mes jas darome, dėl to kankinamės, bet po atleidimo tarsi paaugame.

Augame tarsi per skausmą, kai senuose rėmuose nebetelpame, todėl reikia kažką ardyti ir vėl statyti iš naujo.

Yra tokių veiksmų, tokių kuriuos kai padaro vaikas, gali aplinkiniams kelti juoką, tačiau jeigu tą patį daro suaugęs, sukelia aplinkinių pasibjaurėjimą ir pyktį. ( Čia apie rėmus ).

[Giedrė]

Verkti yra visiškai normalu - tam Dievas ir davė ašaras, kad palengvėtų, kai jaučiamės blogai. Būna ir džiaugsmo ašaros. Manau viską reikia priimti sveiku protu. O, kad ašaros keltų pyktį ir pasibjaurėjimą  ... Man taip nepasitaikė. Kai kas nors kitas verkia, tai pradedu sukti galvą, kuo čia padėjus, kaip pakreipus į gerą pusę.

[Sigitas]

Sveiki, broliai ir sesės Kristuje Jėzuje!
Brolis Kukulis gražią temą pradėjo, ypač patiko toks vyriškas pasakymas apie verksmą:

... Ašaros išplauna nereikalingas medžiagas ir susikaupusias dulkes...

Man gyvenime yra tekę daug daug kartų tas nereikalingas susikaupusias medžiagas ir dulkes plauti ...
Pirmą kartą girdžiu mintį, jog verkdami augame

...verkiame kai skauda. Kai paverkiame skausmas praeina ir mes paaugame. ...

Įdomu. 
Dabar turėsiu pretekstą vėl prisiminti tas akimirkas, kai verkiau, ypač kai labai labai skaudžiai verkiau ir ar po to paaugau? Niekaip to ankščiau nepastebėjau.
Yra tekę sutikti vieną tokią įdomią asmenybę, kuri žmones skirstė į energiją taupančius ir energiją eikvojančius. Pirmai kategorijai priklausantieji retai kada verkia, kiti net itin retai, tiesiog iš viso neverkia, net jei kokia pjuvena į akį papuola. Yra žmonių, kuriems daktarai išrašo dirbtinių ašarų akims drėkinti. Tokių labai gaila, nes jie panašūs į demonus, kurie yra visiški sausuoliai (sausutėliai, tiesiog išdžiūvėliai visomis prasmėmis!).

Kai pasitarnauju vidinio išgydymo tarnystėje tenka sutikti labai daug žmonių, kurie verkia. Verkia skirtingom priežastim esant; tenka atpažinti savigraužos ir savigailos ašaras. Jos Dievui nepatinka, tai vadinamos "krokodilo" ašaros. Tokias ašaras itin sunku rinkti ir nešti pas Dievą. 
Atgailos ašaros yra pačios lengviausios ir pačios saldžiausios Dievui! Jėzus Kristus jas kolekcionuoja ( galim įsivaizduoti kažką panašaus kaip filme "Haris Poteris" ten mokyklos direktorius turėjo tokį bliūdą visokių ašarėlių, tai pas Dievą manau visas ežeras toks randasi ir angelai jame prausias).

Verksmas, manyčiau, yra daugiau nei emocija. Žinoma, prasiveržia jis visada emocionaliai, tačiau emocija ilgai netrunka. Žinome apie raudas, raudų "dainas", netgi yra Raudų knyga Biblijoje. Kai miršta labai artimas žmogus netgi gyvai tikintys krikščionys rauda. Nes mes, žmonės, labai prisirišame vieni prie kitų. Tokie mes esame, ir ačiū Dievui!

Vėlgi pamąstymas - ko klykia naujagimiai? Kiek man teko studijuoti vaiko fiziologiją, tai kitaip kūdikis ir negali - jeigu naujagimis neklykia, vadinasi jis pridusęs, kažkas blogai ir gal tuoj tuoj mirs uždusęs. Tokius mus sutvėrė Dievas ir ačiū Jam už tai! Žinoma, negalime atmesti, jog kūdikis vos tiktais gimęs, yra kupinas emocijų, trokštančių išsiveržti iš jo krūtinės. Gerai pamąsčius prisiminsime daugybę atvejų, kuomet užplūdus emocijom mes net suaugę būdami tegalėjom klykti, šaukti, verkti, rėkti. Vėliau jau ir kokį racionalų žodį ar sakinį pasakyti.

Man, kaip pedagogui, labai patinka mokykloje kai būna skambutis į pertrauką. Tas momentas, kai plačiai atsidaro klasės durys ir vaikai šaukdami išbėga į kolidorių. Kodėl jie šaukia? Dažnai mokytojai gūžčioja pečiais ir grūmoja pirštu kad vaikai nešūkautų. Bet čia vėl viskas atsiremia į žmogaus organizmo fiziologiją - vaikai per ilgai užsibuvo tykiai ir pasyviai suole, jiems plaučiuose pradeda darytis tarsi seno, pridususio oro kamščiai, o pertraukai prasidėjus vaikai to patys nežinodami ir nesuvokdami, aktyviai išventiliuoja plaučius rėkdami, bėgdami, lekuodami it šunyčiai. Tai yra labai gerai!

Dabar peršoksiu didžiulį gyvenimo tarpsnį ir pereisiu prie jau pagyvenusių žmonių. Nors fiziologija panaši, tačiau čia verksmas turi visiškai kitą gimimo vietą. Va šitas verksmas yra brandus ir labai labai brangus Dievui! Ašarų teka mažiau, jos sūresnės ir svaresnės ir tyresnės. Graudinamasi kone kiekviena priežastimi, dažnai netgi ne savo nuosava, o pastebint kitų žmonių gyvenimo įvykius ir lyginant juos su patirtais. Gali būti, jog verkiama tarsi netgi be jokios priežasties ir to verksmo dažniausia joks pašalietis nepastebi. Pašalietis. Savi pastebi ir sureaguoja. Na, būna verksmas toks gilus, jog net savi nepastebi, vien Dievas. Biblijoje yra užrašytas toks verksmas: ,,Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: ,,Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi'". Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: ,,Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!" Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis..." (2Kar.20,1-4). Taigi, akimirksniu Dievas išklausė tokį verksmą, kuris tyras, iš pačios širdies gelmės (ne iš plaučių arba akių!).

Skaičiau, kaip pas vieną Atono kalno atsiskyrėlį vienuolį atėjo pagyvenęs žmogus ir skundėsi, jog yra kietaširdis bei kietasprandis žmogėnas, nes visiškai neverkia, o jei kada ir verkia tai gal kokia viena ašarėlė teišsisprūsta. Senolis nuramino jį ir paguodė, sakydamas jog ne pagal ašarų gausumą Dievas sprendžia apie mūsų atgailą ir širdį. Esama žmonių, kurie čia verkia čia juokiasi, ašaros liejasi laisvai o dvasia lieka neužkliūta, rezultato jokio. 

Pabaigoje noriu grįžti prie brolio Kukulio žodžių

... verkiame kai skauda. Kai paverkiame skausmas praeina ir mes paaugame.
Taip ir su nuodėmėmis. Mes jas darome, dėl to kankinamės, bet po atleidimo tarsi paaugame...

Manau, jog teisingai brolis galvoja, rašo. Jeigu dabar šalia auginčiau vaiką, taip jam ir sakyčiau, taip drąsinčiau ir stiprinčiau. Man to niekas nesakė. Gal geriau sužinoti vėliau, nei iš viso niekada?
Ačiū!