Apie savo valios atsisakymą

[Diak. Tomas M.]

Pradedu šią temą, kad šiek tiek visiems labiau susimąstyti apie savo valią ir kodėl yra gera mintis jos atsisakyti.

Pilgrim rašė:

Mes visi turime savo minčių, bet tuomet sutinkame Dievą ir pažįstame Jo mokymą. Tuomet mes atsisakome savo valios, savo minčių

ar Dievas nori, kad būtume bevaliai, būtume tarsi tampomos marionetės ? neturėtume minčių ?
šv. Pranciškaus malda, padaryk mane pasiuntiniu ... kad neščiau ...
kad būčiau pagalba ... bet tuomet Dievui reikia mano minčių, tokio koks esu,
klystantis, nesuprantantis bet neuždarantis savyje Jo įkvėptų įžvalgų,
kuriomis galiu pasitarnauti.

Nematau Pilgrim idėjos Šv. Pranciškaus maldoje - kad aš būčiau Dievo įrankiu, nemanau, kad man reikia kažkokių savo minčių... Taip, aš neturiu priešintis tam, ką Dievas nori per mane nuveikti, bet tai nereikalauja mano didelio indėlio, kas liečia tai, kas per mane bus nuveikta. Apaštalams buvo pasakyta, kad jie nesiruoštų savo gynimo kalbų, nes kai ateis laikas, Šv. Dvasia jiems pasakys ką sakyti ir jokie priešininkai negalės jiems paprieštarauti. Bet čia tik diskursas, ne esmė.

Taigi, esmė tame, kad savo valios atsisakymas kažkodėl yra traktuojamas tapimu marionete 

Bet yra atvirkščiai. Nuo krikščionybės aušros vyrai ir moterys traukė į vienuolynus su labai aiškiu motyvu - kad atsisakyti savo valios ir visą likusį gyvenimą pragyventi vykdant abato valią, per kurią pasireiškia Kristaus valia. Šv. Benediktas Reguloje, skyriuje apie 12 nusižeminimo pakopų rašo:

Mums gi uždrausta elgtis pagal savo valią, kaip sako Raštas: "Nusigręžk nuo savo norų".

Pirmoji, antroji ir trečioji nusižeminimo pakopos yra skirtos visiškai atsisakyti savo valios.

Tuomet verta paskaityti Šv. Liudviko de Monforo knygą apie tobulą pasiaukojimą Švč. Mergelei Marijai, kur visas skyrius yra skirtas savo valios atsisakymui: "II Dalis. II Skyrius: Jėzui Kristui ir Marijai mes priklausome kaip vergai" ("Auksinė knyga").

Galima įsivaizduoti, kad šiais laikais, kai vakarų kultūra mums vis aukština savo valios (laisvės) kultą, yra sunku net pagalvoti, kaip galima būti meilės vergu (Šv. Liudvikas gana nuodugniai išaiškina, kuo skiriasi tarnas ir vergas, kodėl tobulai pasišvęsdami Dievui, mes turime tapti Jo vergais, t.y. neturinčiais nieko savo, įskaitant valios).

Beje, Šv. Liudvikas šį tobulą atsidavimą vadina "įsimylėjusios valios vergyste". Tad čia vėl matome, kad savo valios atsižadėjimas nėra buvimas bevale, tampoma marionete, priešingai, tam, kad pilnai atsižadėtum savo valios, reikalingos milžiniškos tos pačios valios pastangos, ir išvystytos nusižeminimo, nuolankumo ir paklusnumo dorybės.

[Augustas]

Bėda yra ta, kad mes apibrėžiam žodį "valia" kiek kitaip, nei ji buvo apibrėžiama anais laikais. Ir žodžiai "atsisakyti savo valios" mūsų laikais suprantami visiškai kitaip, nei buvo suprantami anais laikais. Nežinau, kaip kitiems, bet man tikrai prireikia nemažų valios pastangų, kad nusidėjęs nueičiau išpažinties.  Tad visiškai atsisakyti savo valios man reiškia, kad aš turėčiau neiti išpažinties, kai nusidedu. Panašių valios pastangų man prireikia, kad išgerčiau vaistus, kurių skonis yra bjaurus, kai susergu. Kalbant apie religiją, tai man kartais reikia turėti valios, kad atmesčiau pagundą nesimelsti arba melstis trumpiau, nei įprastai esu nusistatęs melstis. Tad ką reiškia šiame kontekste "neturėti valios" arba "atsisakyti valios"?   

[Kaštonas]

"Tad ką reiškia šiame kontekste "neturėti valios" "

Šiame kontekste klausimas ne apie valią, o apie tai kas svarbiau vietoje to.

[Silvija]

Iš anksto nujaučiu didelę nesusikalbėjimo riziką dėl tam tikrų terminų, kurie ne be reikalo yra nebenaudojami. Net ir tu, Augustai, manau nesupratai, ką Tomas norėjo pasakyti. O kai tie patys lietuviški žodžiai ir jų deriniai - laisvė, valia (laisva valia), vergas - turi skirtingas prasmes, labai verta pagalvoti apie pašalinį jų vartojimo efektą.

Beje, Šv. Liudvikas šį tobulą atsidavimą vadina "įsimylėjusios valios vergyste". Tad čia vėl matome, kad savo valios atsižadėjimas nėra buvimas bevale, tampoma marionete, priešingai, tam, kad pilnai atsižadėtum savo valios, reikalingos milžiniškos tos pačios valios pastangos, ir išvystytos nusižeminimo, nuolankumo ir paklusnumo dorybės.

Sutinku. Tačiau visa tai galima paaiškinti ir kitokiu kalbėjimu, ką ir daro šiuolaikiniai teologai bei dvasiniai žmonės. Labai svarbu pažinti Patį meilės davėją Dievą, kuriame žmogus tampa laisvu (ir tiesa padarys jus laisvus). Iškart išryškėja lietuviško "vergas" netinkamumą, nebent šį žodį vartojant kaip ir aš dėtume į kabutes. Naujasis Testamentas jo taip pat nenaudoja, priešingai, Jėzus kalba apie išlaisvinimą iš vergystės, šitaip parodydamas mums tikrą Tėvo veidą.

Suprantama, būti vergu Meilės, kuri viską daro dėl mūsų gerovės, yra visai kitos rūšies vergystė. Bet būkime paklusnūs ir Bažnyčiai, kurį gyvena laike ir keičia tai, kas keistina, ne šiaip sau.

P.s. pažinti, įtikėti Dievo meilę - tai pažinti ir Jo valią, kurioje net nereikia didelių (vergiškų) pastangų Jam atsiduoti ir prarasti savajai valiai, kurį siektų ne to, kas mums iš tikrųjų naudinga.

[Kaštonas]

"Nematau Pilgrim idėjos Šv. Pranciškaus maldoje"
O man atrodo, kad pokalbis prasideda it nuo dešimtos klasės. Panašiai kaip knygą skaityti nuo vidurio ar jos pabaigą.

"Taip, aš neturiu priešintis tam, ką Dievas nori per mane nuveikti,"
Per ką per mane?! per Pranciškų, per Tomą, per Svajūną, per forumo skaitytoją?!

1, gyvenau, gyvenau atsisakiau savo valios pažinau Dievą!
2, gyvenau, gyvenau pažinau Dievą, "atsisakiau savo valios"!
3,


"Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kurį galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat jį smerkia kaip spąstus religinėje srityje."

[Silvija]

Lygiai tokie pat spąstai gali būti ir siekimas šventumo.

Vis dėlto, Jėzus kalbėjo apie tobulumo siekimą (Mt 19):

Turtingas jaunuolis

16 Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: ,,Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?" 17 Jis atsakė: ,,Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų". 18 Tas paklausė: ,,Kokių?" Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; 19 gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. 20 Jaunuolis tarė: ,,Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?" 21 Jėzus atsakė: ,,Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane". 22 Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.

Gali būti, kad Jis permatė jaunuolio narcizistinę intenciją, bet nebūtinai. Šis galėjo būti tiesiog "nepriaugęs", nepašauktas eiti toliau, kas yra jau Dievo malonė.

Taip ir su visišku savo valios atsisakymu - pilnai įvykdoma tik per Dievo malonę, pažinus ir esant vienybėje su Pačia Meile. T. y. mylint visus žmones iki kryžiaus aukos.

[Kaštonas]

" kalbėjo apie tobulumo siekimą:"
Nužengimu!!! Jis pats   n u ž e n g ė

"Jūs be manęs nieko negalite padaryti!!!" o čia (kolkas) kalbama apie savomis pastangomis* užlipimą.

"Gali būti, kad Jis permatė jaunuolio narcizistinę intenciją, ....."
kol kas nenagrinėsiu.

"su visišku savo valios atsisakymu - pilnai įvykdoma tik per Dievo malonę,"

[kukulis]

Na, valios atsisakymas irgi yra valios aktas, todėl pilnai valios atsisakyti vis vien niekad nepavyks. Be to, Dievas sukūrė žmogų laisvą. O laisvė būtent ir reiškia, kad žmogus turi savo valią.

Manau čia esmė ne valios atsisakymas kaip tokios, o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis.

[Kaštonas]

"o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis."
Svajonės ir norai nėra blogai. Ty GERAI


Vakar Tomas įkėlė jog katalikai prarado 5M tikinčių. Šiandiena būtu tavo valia prarastume dar 5M.
Nedarykite VISŲ pagal vieną kurpalių.

Jei tu esi kviečiamas atsisakyti savo norų tegul TAU taip ir būna.

[kukulis]

Apie ką tu čia? Kaip mano valios pastangomis prarastume 5M katalikų?
Vėl mėnulio fazė ne ta?

[Kaštonas]

Todėl, kad perdarinėji kita žmogų pagal savo planą. Ty puikybė
Puikybė yra ir perdarinėti save.

[kukulis]

Kokį žmogų perdarinėju?

P.S.
Žinai, kad žodis šėtonas, pagal šaknį reiškia tą patį kaip ir "kaltintojas".
Tai kuo tu čia mane kaltini šėtone

[Silvija]

Na, valios atsisakymas irgi yra valios aktas, todėl pilnai valios atsisakyti vis vien niekad nepavyks. Be to, Dievas sukūrė žmogų laisvą. O laisvė būtent ir reiškia, kad žmogus turi savo valią.

Tikrai, negalime niekinti savęs tokių, kokiais sukūrė mus Dievas. Tame tarpe savo kūno (kūno marinimas yra dar vienas keistinas terminas, duodantis didelį pašalinį poveikį.

[Kaštonas]

"Kokį žmogų perdarinėju?"

Nepriimk tiesmukai. Mintis į eterį paleidai.
Nuoširdžiai, Ačiū, kad kalbi.


"Tai kuo tu čia mane kaltini šėtone
"
.........

[Silvija]

"o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis."
Svajonės ir norai nėra blogai. Ty GERAI

kaip ir aistros - žiūrint kokios ir kur nukreiptos jos. Ne būtinai tai GERAI.

[Kaštonas]

Atskirk norus, svajones ir aistras.

[Silvija]

Svajonės ir norai gali būti blogi. Ar paleidęs savo žodį į eterį, nerizikuoji dar penkiais m?

[Kaštonas]

"Svajonės ir norai gali būti blogi." jei jie blogi tai gal ir savosios valios atsisakymas gali būti blogas?

[Silvija]

Gali. Geras pastebėjimas  Daugelis dalykų turi dvi puses - šviesią ir tamsią. Pvz mums duoti talentai - jei jie tarnauja Dievo vynuogyne - GERAI, jei savo pačių narcicizmui - blogai.

[Kaštonas]

 

Todėl manau yra neteisinga (rizikuojam) kalbėti APLAMAI.
Ta prasme :
Kiekvieno tikinčiojo kelias yra unikalus.