Mykoliuko tikėjimas

[Mykoliukas]

bet manau kad Dievas yra sukuriamas tarpusavio santykiuose

kaip tai atsitinka ?

Jei jūs norite sugeneruot Dievą, įsivaizduokite kad Jis dabar tarp mūsų. Kad susirašinėja du Dievo Sąmonės aspektai. Mes. Viename laido gale AŠ, kitame Jūs. Atstumas, laikas ir erdvė yra iliuzija.
Mes meldžiamės Dievui, tam kad jis padėtų ar atsiskleistų, kad išnyktų ribos. Bet nereikia net melstis, užtenka siekti ir šnekėt apie tai, kad AŠ noriu su JUMIS gerų santykių. Nes Jūs dalis Dievo, ir aš dalis Dievo. Egzistuoja viena sąmonė, ta sąmonė dabar verda ir mes komunikuojame forume. Sąmonė pati su savim nesusitaria, pati komfrontacijoje, vat ir kyla klausimas - ką daryt, kad jausti Dievą? Tai žiūrėkite į mane, kaip į Dievo dalį, kaip į Žmogų tikrąją to žodžio prasme. Koks tai žvilgsnis bus? Kaip jūs į mane žiūrėsite? Aš į Jus stengiuosi žiūrėt su visa pagarba. Bet aš net neabejoju įsitikinęs tuo, kad jei aš ir Jūs galvosime apie tai, kaip nepakenkt kitam mes va šiame forume pajausime, kad susirašinėja ne BioRobotai, o Sielos. Nes kiekviena žinutę, aš mąstysiu, kaip Jūsų neįžeidus, kaip su Jumis susirašyti, kad Jūs pasijaustumėte šiltai, jaukiai, maloniai, kad būtumėte ir jaustumėtes, jog Jus laiko ištikro protingu, išmintingu, suprantingu, kilniu, doriu, moraliu Žmogumi ir poto net įsitikins kad taip ištikro yra. Kad Jūs esate pavyzdys man. Nors aš to nejaučiu galbūt, bet vientik rašant tai, jau šyla mano vidus. Mes turėtume vienas kitą Garbinti - gal taip suprasime ką reiškia garbinti Dievą?

[Pilgrim]

Na matai Mykolai, mano suvokime Dievas nėra sugeneruojamas.
Jis taip pat nėra aspektai, sąmonės dalelės.
Tu esi asmuo, aš esu asmuo, Dievas taip pat yra Asmuo.
Mes kaip asmenys pasižymime tam tikromis savybėmis, Dievas taip pat.
Šios savybės tiesiog yra skirtingos.

[Silvija]

Iš esmės, Mykoliukas pasiūlė Dievą "sužaisti", tarsi Jo nebūtų. Tarsi viskas priklausytų tik nuo žmogaus. Tai vadinama santykių kultūra ir, aišku, žmonijai tai padeda. Tik ar tai - iš tikrųjų Dievo garbinimas?

[Mykoliukas]

Na matai Mykolai, mano suvokime Dievas nėra sugeneruojamas.
Jis taip pat nėra aspektai, sąmonės dalelės.
Tu esi asmuo, aš esu asmuo, Dievas taip pat yra Asmuo.
Mes kaip asmenys pasižymime tam tikromis savybėmis, Dievas taip pat.
Šios savybės tiesiog yra skirtingos.

Bet juk sutiksite jog tarp manęs ir Jūsų yra kažkas bendro?
Jei mes savybėmis nebūtume panašūs mes net negalėtume kontaktuot. Aš Jūsų išvis nejausčiau. Su Dievu yra truputi sudėtingiau, aš jo nei matau, nei jaučiu.
Tai su nematomu objektu labai sunku sukurti kažkokį santykį. Su Jumis man problemų nėra, su Dievu man atrodo neįmanoma. Tai ar nelogiška, kad jei mes pabandysime žaisti tarpusavio santykiuose įsivaizduojamus santykius ir savybes, kurios turėtų sąskambį su Dievo savybėmis, mes Jį ir pajausime? Nes gi kur kitur jei ne su kitu žmogum aš galiu pabandyti žaisti Dievo ir Žmogaus žaidimą? Ar kaip Jūs įsivaizduojate, kad pas Jus atsiras kažkas bendro su Dievu?

[Mykoliukas]

Iš esmės, Mykoliukas pasiūlė Dievą "sužaisti", tarsi Jo nebūtų. Tarsi viskas priklausytų tik nuo žmogaus. Tai vadinama santykių kultūra ir, aišku, žmonijai tai padeda. Tik ar tai - iš tikrųjų Dievo garbinimas?

Mes ištikro nežaidžiame ir negarbiname vienas kito, mes tik garsu pasakome taip, bet visad elgiames atvirksciai. Mes turime susitart, kaip žaidžiame.

[Silvija]

Susitarti tai galima, bet ar ilgai tai veiks? Arba, ar bus šimtaprocentinis pasitikėjimas? Nes tiek mes, tiek tamsta, jau suklupome ir neparodėme to žodžiais. Kaip aš galiu pasitikėti, kad daugiau to nebus? 

Krikščionybėje yra atleidimo praktika.

P.s. Be to, žmogaus gyvenimo tikslas nėra pasijusti "šiltai, jaukiai, maloniai" ir laukti, kad kiti laikytų "ištikro protingu, išmintingu, suprantingu, kilniu, doriu, moraliu Žmogumi. "

[Silvija]

Tačiau nesakau, kad tokia santykių kultūra yra blogis. Blogis yra apsimetinėjimas, tolerancija netoleruojamų dalykų ir Dievo užmiršimas, laikant vien žmogų svarbiausiu iš svarbiausiųjų.

[Pilgrim]

Su Dievu yra truputi sudėtingiau, aš jo nei matau, nei jaučiu.

dažniau yra kalbama apie Dievo pažinimą, bet ne apie Dievo patirtį. Todėl ir
tampa sudėtingiau.
Dievas yra patiriamas.

Nes gi kur kitur jei ne su kitu žmogum aš galiu pabandyti žaisti Dievo ir Žmogaus žaidimą?

gražus pastebėjimas, bet šį žaidimą galima žaisti tik su Dievu.

[kukulis]

Asmeniškai mano atsivertimas nuo to ir prasidėjo, kai aš uždaviau klausimą, ar mes Dievą patys išfilosofavom, ar jis tikrai egzistuoja.
Tuomet atėjo patirtis.
Tą momentą laikau savo atsivertimu, kurį protestantai dar vadina "Šventosios Dvasios krikštu".

Beje, kažkada skaičiau tokią fantastinę knygą, kur buvo aprašoma planeta, kurioje gyveno mėsėdžiai augalai, savo aukoms sušvirkščiantys nuodų, nuo kurių jas apima ekstazė, kurioje viena realaus laiko sekundė pavirsta visa diena, dienos tampa šimtmečiais, metai - tūkstantmečiais. Auka patirdavo haliucinacijas, kuriose realizuodavo visas savo svajones ir troškimus. Be to tie augalai savo aukas virškindavo nepaprastai lėtai - beveik dešimtmetį. Tai buvo tarsi amžinybės atitikmuo. Į tą planetą pirkdavo bilietus turtingi visatos piliečiai, tokiu būdu darydavosi "eutanaziją", leisdami būti suvalgomi tų mėsėdžių augalų.

Klausimas ar mes norime tokio dangaus, ar mes norime tikrovės?

Taip pat, kai kalbama apie mirusį ir sakoma, kad jis gyvens likusių gyventi širdyse, man tai atrodo taip nyku ir kvaila .. Geriau jau tegul būna ta amžinybė ne tokia maloni kaip aprašoma fantastinių arba mistinių autorių knygose, bet tegul ji būna tikra.

[Sigitas]

Jei jūs norite sugeneruot Dievą, įsivaizduokite kad Jis dabar tarp mūsų. Kad susirašinėja du Dievo Sąmonės aspektai. Mes. Viename laido gale AŠ, kitame Jūs. Atstumas, laikas ir erdvė yra iliuzija.
Mes meldžiamės Dievui, tam kad jis padėtų ar atsiskleistų, kad išnyktų ribos. Bet nereikia net melstis, užtenka siekti ir šnekėt apie tai, kad AŠ noriu su JUMIS gerų santykių. Nes Jūs dalis Dievo, ir aš dalis Dievo. Egzistuoja viena sąmonė, ta sąmonė dabar verda ir mes komunikuojame forume. Sąmonė pati su savim nesusitaria, pati komfrontacijoje, vat ir kyla klausimas - ką daryt, kad jausti Dievą? Tai žiūrėkite į mane, kaip į Dievo dalį, kaip į Žmogų tikrąją to žodžio prasme. Koks tai žvilgsnis bus? Kaip jūs į mane žiūrėsite? Aš į Jus stengiuosi žiūrėt su visa pagarba. Bet aš net neabejoju įsitikinęs tuo, kad jei aš ir Jūs galvosime apie tai, kaip nepakenkt kitam mes va šiame forume pajausime, kad susirašinėja ne BioRobotai, o Sielos. Nes kiekviena žinutę, aš mąstysiu, kaip Jūsų neįžeidus, kaip su Jumis susirašyti, kad Jūs pasijaustumėte šiltai, jaukiai, maloniai, kad būtumėte ir jaustumėtes, jog Jus laiko ištikro protingu, išmintingu, suprantingu, kilniu, doriu, moraliu Žmogumi ir poto net įsitikins kad taip ištikro yra. Kad Jūs esate pavyzdys man. Nors aš to nejaučiu galbūt, bet vientik rašant tai, jau šyla mano vidus. Mes turėtume vienas kitą Garbinti - gal taip suprasime ką reiškia garbinti Dievą?

Nors ir new age išsireiškimais, bei nukrypimais į šonus, tačiau iš esmės visgi labai taikliai Mykoliukas aprašė tai, ko nori ir moko Jėzus Kristus.
,,Jėzus atsakė:
,,Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:
Aš tariau: jūs esat dievai!?
Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,
kuriems skirtas Dievo žodis." (Jn.10,34-35).
Krikščionys vieni kitų negarbina ir neturėtų garbinti, tačiau GERBTI privalo ir elgtis bei rašyti su didele pagarba kitam žmogui, net jei oponento tikėjimas, patirtis, įsitikinimai ir nuomonė yra visiškai kitokia ar net priešinga. To pavyzdys mums, katalikams, yra motina Teresė iš Kalkutos. 

[Mykoliukas]

Is anksto perpseju rasau, su plansete tad, lietuvisku raidziu ir nebus...

Tačiau nesakau, kad tokia santykių kultūra yra blogis. Blogis yra apsimetinėjimas, tolerancija netoleruojamų dalykų ir Dievo užmiršimas, laikant vien žmogų svarbiausiu iš svarbiausiųjų.

Puiku, jei Mes suklystame ir tai tam tikra prasme musu nautra, tai tai nera blogai. Nes ner prasmes uzsiciklinti ties tuo, kas man neleidzia greiciau judet tikslo link. Nepadariau klaidos - saunu, padariau klaida - saunu taip pat, gal kazka suprasiu naujo...
Taip iseina, kad mes nieko ir neturime keisti, o tai kaip yra su ta pacia tendencija, perspektyva judame toliau. Tiesiog gyvename, o gyvenimas mus moko ir keicia.

O koks yra zmogaus tikslas? As manau, kad tikslas buti Dievu, ir Zmogum vienu metu. Negaliu suformuluot tikslo. Jei isskirti tik kazkoki aspekta butu neteisinga. Tai koks Zmonijos bendrai paemus tikslas? Jei paemus visus gamtos elementus, nuo akmens iki zmogaus ir ateivio (jei toks egzistuoja) koks ju tikslas ? Galite padet ir suformuluot? Ir iskarto klausimas  - Ar tikslo suformulavimas kazka keicia, kaip kad predestinacijos klausime? Gal man geriau net nezinot tikslo? Gal pasiekti tiksla nezinomybeje?

dažniau yra kalbama apie Dievo pažinimą, bet ne apie Dievo patirtį. Todėl ir
tampa sudėtingiau.
Dievas yra patiriamas.

Nelabai supratau, tai patiriamas ar pazistamas?
Galima butu iskelti visos kurinijos tiksla Dievo pazinima/patirima? Ar sis tikslas itraukia visus kitus likusius mano kasdieniskus darbus, veikla?

gražus pastebėjimas, bet šį žaidimą galima žaisti tik su Dievu.

O kaip tada zaisti zaidima su Dievu ? Jei as jo nematau, jei as jo negirdziu, jei as jo nesuprantu? Ir jei zaidimas su Dievu, kam Jus reikalingas? Kam man isvis Jusu kazko klausti jei zaidimas su Dievu?

Klausimas ar mes norime tokio dangaus, ar mes norime tikrovės?

Taip pat, kai kalbama apie mirusį ir sakoma, kad jis gyvens likusių gyventi širdyse, man tai atrodo taip nyku ir kvaila .. Geriau jau tegul būna ta amžinybė ne tokia maloni kaip aprašoma fantastinių arba mistinių autorių knygose, bet tegul ji būna tikra.

Siaip jei ne paslaptis ir tai nera kokie tais asmeniniai dvasiniai potyriai, kokia patirti jus apturejote? Kas tai per patirtis? Jus Dieva pajautete?

Sutinku, labai geras  pavyzdys. Tai kas yra tikra? Tai ka as matau pries save ant stalo ? Tai tikra? Sapnas tikras? Kas tikra ir netikra? Kur baigiasi ir prasideda realybe? Ar Dievo sukurtame kurinyje isvis gali egzistuoti, kazkokios realybes ribos? Dievas sukure kazka netikro? Jei mano dabartine realybe yra materiali tai ji man tikra. Tai Dievas dave man tikra realybe kuri yra melas, ir nori kad as is jos issinarpliociau? O kur ir i ka as galiu issinarpliot, jei nera ir nematau kazkokios kitos buveines? Ir priemoniu nematau...

Nors ir new age išsireiškimais, bei nukrypimais į šonus, tačiau iš esmės visgi labai taikliai Mykoliukas aprašė tai, ko nori ir moko Jėzus Kristus.
,,Jėzus atsakė:
,,Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:
Aš tariau: jūs esat dievai!?
Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,
kuriems skirtas Dievo žodis." (Jn.10,34-35).
Krikščionys vieni kitų negarbina ir neturėtų garbinti, tačiau GERBTI privalo ir elgtis bei rašyti su didele pagarba kitam žmogui, net jei oponento tikėjimas, patirtis, įsitikinimai ir nuomonė yra visiškai kitokia ar net priešinga. To pavyzdys mums, katalikams, yra motina Teresė iš Kalkutos. 

Taip pat visiskai sutinku. Garbinti Zmogu butu kvailoka ir naivoka, ji reik tiesiog gerbti. Bet paziurekit tai yra praktiskai ta pati saknis. Gerb. Garb. Matyt mano pagarba Jums veliau pavirsta Garbinimu Dievo. Ar ne? As, vistiek kaip nesuksi, pradzioje kuriu kazkoki santyki i Jus. Ar mano santykis i Jus nera svarbus? Gal mano santykis i Jus ir i Dieva turetu but visur 50/50? Ar 30/70? Ar 70/30? O gal isvis Jus cia ne prie ko,  o esu As ir Dievas. Ir mes esame vienas pries kita. Bet tada kas Jus tokie? Mano kelyje reiksmes neturintys veiksniai? Tai kaip yra?

Ar butu galima gaut vienu sakiniu, teze, apibrezimu, ka reiktu padaryt - universaliai, kad tapt Dievo liudytoju. Ar yra toks veiksmas? Burtazodis? Malda? Ritualas? Prasymas? Meditacija? Saviitaiga ar dar kazkas kito...

[Silvija]

Oho! Aš sužavėta! Tiesiog, labai gražus toks ieškojimas.

Bet čia tik pirmas įspūdis, eisiu dar skaityt antrą kartą ir jei atliepti greitai į paskutinį klausimą, tai sakyčiau - malda. Taip, tokio Dievo troškimo Jis negali neišgirsti ir neatsiliepti į jį! Bet tik reiktų būti labai kantriam laukiant

[Sigitas]

... Jei paemus visus gamtos elementus, nuo akmens iki zmogaus ir ateivio (jei toks egzistuoja) koks ju tikslas ? Galite padet ir suformuluot?

Žinok, ateiviai egzistuoja.  Tik ša, niekam to nesakyk, nes jie čia pat, gal būt netgi skaito ką tu parašei. Ateivių egzistencijos įrodymu gausu visur, netgi Biblijoje: ,,Dovydas tarė: ,,Iš kur tu esi?" Jis atsakė: ,,Aš esu sūnus ateivio" (2Sam.1,13); ,,... ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami" (Apd.17,21); ,,paveldą paskirstysite burtų keliu sau patiems ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų, kurie pagimdė pas jus vaikų." (Ez.47,22); ,,mylėsite tad ir jūs ateivį" (Įst.10,19).
Tad apie ateivius arba gerai arba nieko! 

P.S.: apie egzistavimo tikslą. Manau, netgi pirmykštė materija, ta, kuri nieko nejaučia ir nesivysto, turi pirminį ir pagrindinį tikslą - garbinti Kūrėją tarnaudama savo buvimu. Ta materija, kur vystosi ir jaučia (tarkim augalai, gyvūnai) apart pirminio egzistencinio tikslo būti ir garbinti Kūrėja, turi ir antrinį - būti naudingu savo aplinkoje, ten, kur yra, pagal specifinę paskirtį. Trečios ir aukščiausios pakopos materija - žmogus, turi apart pirmų dviejų minėtų prasmių dar ir trečią - kelti sau ir aplinkiniams klausimus apie egzistencijos prasmę bei ieškoti ir rasti atsakymus į šiuos klausimus. Taigi, Mykoliuk, esi teisingame kelyje ir atsimink, jog nėra kvailų klausimų, yra tik žmonės, nežinantys atsakymų į juos. 

[Silvija]

dažniau yra kalbama apie Dievo pažinimą, bet ne apie Dievo patirtį. Todėl ir
tampa sudėtingiau.
Dievas yra patiriamas.

Nelabai supratau, tai patiriamas ar pazistamas?
Galima butu iskelti visos kurinijos tiksla Dievo pazinima/patirima? Ar sis tikslas itraukia visus kitus likusius mano kasdieniskus darbus, veikla?

O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. (Jn 17, 3)

Į pažinti įeina ir patirti.

http://www.palendriai.lt/straipsniai/270-o-amžinasis-gyvenimas-–-tai-pažinti-tave.html

[Pilgrim]

Nelabai supratau, tai patiriamas ar pazistamas?

jei apskritai tai ir vienu ir kitu būdu
nes trūksta mums šio balanso
nukeliaujame į kraštutinumus,
o reikia abiejų.

pabandysiu pavyzdžiu apie jūrą.
1. jūra ...
apie ją perskaitysiu  keliautojų pasakojimus,
peržiūrėsiu fotografijų albumus,
išstudijuosiu mokslininkų tyrimus
ir tada galiausiai šitą žinosiu apie jūrą.
2. arba ...
ankstyvą rytmetį stovėsiu jūros pakrantėje
kuomet bangos skalaus mano pėdas
krūtinė kvėpuos vėjo atgintu vandens aromatu
ir tada aš išgyvensiu, patirsiu, "susitiksiu" jūrą.

panašiai ir su Dievu ...
galiu perskaityti daug literatūros apie Dievą,
diskutuoti protingais klausimas kas jis galėtų būti arba nebūti,
netgi kažką padaryti dėl Dievo,
tačiau ...
niekada Jo nepatirti, niekada nesusitikti.

kaip ir su jūra,
skaityti knygą apie ją, žiūrėti filmą, fotografiją,
bet niekada nesėsti į automobilį ir nepasiryžti kelionei
link jūros, "susitikimui" su ja.
taip ir su Dievu ...
skaityti Šventą Raštą, šventų žmonių pamokymus,
netgi ateiti į Bažnyčią, bet
niekada nežengti žingsnio link susitikimo su Gyvuoju Dievu,
neiškeliauti į kelionę "atrasti" Dievą.

Jei as jo nematau, jei as jo negirdziu, jei as jo nesuprantu?

paradoksas,
bet Dievas leidžiasi atrandamas, pastebimas ir girdimas.
reikia tik pradėti Jo ieškoti

Ir jei zaidimas su Dievu, kam Jus reikalingas? Kam man isvis Jusu kazko klausti jei zaidimas su Dievu?

žiūrėk ... žaidime dalyvaujate dviese: tu ir Dievas.
Ir jei tu atsakymas į klausimus tau nežinomas, bet ar tu žinai kito žaidėjo atsakymą į tuos pačius klausimus ?
ar klausei ? ... bet kaip galima ... labai paprastai reikia tik pradėti žaidimą.

[Silvija]

Pilgrim, man atrodo tavo pavyzdys su jūra yra labiau apie žinojimą ir patirtį, nei apie pažinimą ir patirtį. Biblijoje, pavyzdžiui, žodis pažinti vartojamas kai kalbama apie vyro ir žmonos sueitį (Adomas vėl pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu).

Mano nuomone (jau minėjau), į pažinti įeina ir patirti.

[Mykoliukas]

Oho! Aš sužavėta! Tiesiog, labai gražus toks ieškojimas.

Bet čia tik pirmas įspūdis, eisiu dar skaityt antrą kartą ir jei atliepti greitai į paskutinį klausimą, tai sakyčiau - malda. Taip, tokio Dievo troškimo Jis negali neišgirsti ir neatsiliepti į jį! Bet tik reiktų būti labai kantriam laukiant

O jus negalvojate, kad zmogus gimes, nieko be maldos ir nedaro siame gyvenime? Jo visas gyvenimas yra viena istisa malda. Vienas ilgas dialogas su Dievu visom imanomom formom, kokios tik gali but.
Ir jei sutikti su tuo teiginiu jog realybe, visata yra viena Mintis, tiesiog Mintis(meile, Dievas, neturi reiksmes), kuria mes jauciame kaip materialuji pasauli ir esame dalis Jos, tai malda butu lyg kreipimasis i pati Save? Man tiesiog nesusirisa galai, kur prasideda ir baigiasi Dievas? Ir kaip as su Juo galiu but du atskiri objektai? Jei as nebuciau dalis Jo, Jisai tai as niekad netureciau galimybes pazinti Ji. Nes tarp musu paprasciausiai nebutu jokiu bendru savybiu. Ir tada gaunasi paradoksas, kad as ieskau Dievo, o ne Saves. Kaip su sukdamasis ratu uodega vejasi. Tai uodega yra Dievas. Viskas ka man reik padaryt. Tai sustot!
Jei as ta vienintele egzistuojanti Mintis ir budamas, ji ir joje vienu metu, meldziu Jos tai as meldziu Saves pacio. As meldziu Saves pacio but geresnis, atlaidesnis, nuosirdesnis ir t.t. ir t.t. Ir gautusi naivu tiket jog kazkas be manes mane pakeis, as galiu tik melsti saves pasikeisti... As save melsdamas performuoju. Tai Dievas gautusi potenciale esantis mano Idealas. Manyje numatyta but, kaip Dievas. Juk ir pasakyta, pagal savo atvaizda sukure Dievas kurini. Kurinys = Dievas. Tai kur baigiasi ir prasideda kurinys? Ar kurinys nera Dievas? Jei Dievas ir turi kazkokia funkcija tai Jis ja ir atlieka, sukuria kurini. Tai bet jei Dievas nebutu ir kuriniu, kas butu nelogiska, nes Jis yra Visagalis, Jis neegzistuotu, nes niekas negaletu jo pamatyt ir pasakyt kad Jis egzistuoja. Tai Jis per zmoniu akis stebi pasauli? Jis pats save liudija. As paziurejes i suni, i obuoli i medi, i savo ranka, matau Dieva? Jei ne tai kas tai? Mano akys tai Dievo akys? Jei ne tai kas tai? Dievas pats save stebi? Jei Jis saves nestebi, tai kaip Jis galetu man suteikti pazinima? Ar Jis kiekviena diena ir nesuteikia Jo pazinimo? Ar as kiekviena diena gyvendamas
neliudiju Jo? Jis pats Save liudija per mano akis. Ar ne?

žiūrėk ... žaidime dalyvaujate dviese: tu ir Dievas.
Ir jei tu atsakymas į klausimus tau nežinomas, bet ar tu žinai kito žaidėjo atsakymą į tuos pačius klausimus ?
ar klausei ? ... bet kaip galima ... labai paprastai reikia tik pradėti žaidimą.

Dekui uz atsakyma.
Tai zaidimas nebutinai reiskia pazinima, i savo klausimus as gaunu atsakymas. Man atrodo visi gauna. Bet ar pazista Dieva tikraja to zodzio prasme, as abejoju. Tai Dievo pazinimas yra kazkokia transendencine, metafizine busena ar kas? Ar tai mano kasdienis bendravimas su Juo, Gyvenimu. Jus turite kontakta su Dievu? Jei taip, galite pasakyt, kas tai yra? Ar kas nors is cia forume esanciu yra isitikines, kad Dievas tai asmuo? Ir kokia forma ta jo asmenybe pasireiskia? Juk ne mieste sutinki, ar mieste? O jei ne mieste, tai kazkokiame dvasiniame isgyvenime? Man logiska butu, jog visa problema yra manyje ir Dievas esu As. Tas man logiska. Ir tada logiska butu jog Dievas yra asmuo. Bet kai turimas santykis i kazkoki metafizini Dieva man labai abejotinai skamba. Ir vel tas pats klausimas, kur prasideda kurinys ir baigiasi ir prasideda Dievas? Ir jei kurinys nebutu dalis Dievo, kaip jis ta rysi su Dievu sukurtu?

P.S.: apie egzistavimo tikslą. Manau, netgi pirmykštė m... ... jog nėra kvailų klausimų, yra tik žmonės, nežinantys atsakymų į juos. 

Dekui.  bet man klausimas vistiek islieka, kur ir kas tas Dievas? )

[Pilgrim]

Tai zaidimas nebutinai reiskia pazinima

Nebūtinai ... nors gali būti ir pažinimas, gali būti ir susitikimas, gali būti ieškojimas ...
pavyzdžiui pokerio partija tai gali būti ir kito žaidimo dalyvio pažinimas per žaidimo būdą, emocijas ir pan.,
tai gali būti ir draugų susitikimas ir tiesiog gera partija, geras loginis uždavinys.
Aš tikiu, kad Dievas yra Asmuo.
ir Dievą sutinki visur net ir toje "pilkoje bei dulkinoje" kasdienybėje.
kartais labai Dievą norime padaryti "panašų" į save ir pamirštame, kad Jo bendravimo arsenale
visa visata. Kad vienam Jis prakalbės per Šventąjį Raštą, kitam per spalvotuosius kvarkus, dar kitam per sūpuojamą vaiką,
dar kitam prie ... banguojančios jūros.

na ir dar apie vieną paradoksą, (vienuolio benediktino br. Jokūbo žodžiais)

Kontempliuoti iš principo galima viską ir paveikslą, ir tranzistorių, ir muilo gabalą. Bet tai, kas iš mūsų būtinai reikalauja kontempliacijos ir neprileidžia prie savęs jokiu kitokiu būdu, tai - kūrinys. Kas yra kūrinys? Tai gali būti muzikos, architektūros kūrinys, šokis, parkas, mintis, knyga, teorija, smėlio pilis supilta paplūdimyje... Kas yra kūrinys lyginant jį, pavyzdžiui, su produktu? Abu yra žmogaus veiklos rezultatai. Protingos, tikslingos veiklos. Yra labai sudėtingų produktų. Kompiuteris, pavyzdžiui, yra ir dar sudėtingesnių, o kūrinys gali būti labai paprastas: vaiko piešinėlis – "Saulė"... Produktas, net sudėtingiausias, nereikalauja kontempliacijos, kūrinys, atvirkščiai, – net paprasčiausias, be jos nepasiekiamas . Kodėl?
Kodėl kūrinys prie savęs kaip prie kūrinio neprileidžia nieko, išskyrus kontempliuojantįjį? Kodėl jis neatsiveria jokiam kitam žvilgsniui, išskyrus tą, kuris kontempliuoja - yra atviras, neprievartaujantis, savo laisvę dovanojantis žvilgsnis?
Todėl, kad kūrinys nėra kažkas, ką galima nupirkti arba kam nors naudoti. Todėl, kad kūrinys nėra produktas, bandantis paslėpti savo bevardį egzistavimą po garsios firmos ženklu, pridengti savo negyvą būtį puošniu įpakavimu. Nes kūrinys yra gyvas, kalbantis į širdį, ieškantis girdinčios širdies. Jis neturi kainos, neduoda jokios naudos, bet... mums gali pavykti išgirsti slėpiningą balsą, sklindantį iš jo, suklusti, tapti liudininku, dar daugiau – adresatu, kurį pagaliau pasiekė ilgai klaidžiojęs, iki šiol neatvertas, neperskaitytas, gilaus širdies draugiškumo pasiilgęs ,,laiškas". Nes apačioje visuomet yra jį sukūrusiojo parašas, nes kūrinys visuomet asmeniškas, jis yra šito asmens kūrinys. Todėl kūrinio negali ,,pastebėti" beveidis ,,savininkas" ar ,,naudotojas" – tam reikia asmens, na, pavyzdžiui, tos jaunos merginos, tos, vienintelės, juodomis, svajingomis akimis. Ji nedievina Van Gogo ,,Saulėgrąžų", nes mato kažką, kas svarbiau, kažką, į ką visu savo nepakartojamu žavesiu ,,rodo" ,,Saulėgrąžos". Ką?
Už kūrinio, per kūrinį, kūrinyje –nulietame kūrybos ,,kūne" ji įžvelgia, ji regi jo gyvybę, ji girdi pulsuojančią jame jį kūrusiojo laisvę.

[Silvija]

O jus negalvojate, kad zmogus gimes, nieko be maldos ir nedaro siame gyvenime? Jo visas gyvenimas yra viena istisa malda. Vienas ilgas dialogas su Dievu visom imanomom formom, kokios tik gali but

.

Galvojame jeigu tik tas gyvenimas atiduotas Jam, o ne kam kitam.

Kodėl Asmuo? Gal todėl, kad Jis ateina į pasimatymus, kalbasi...Kaip tai? Bandysiu vieną patirtį papasakoti.

Kurį laiką (ilgokai) jaučiau sausrą, tarsi nebūtų Dievo, ėmė brautis abejonės, tarsi būčiau išsigalvojusi visas ankstesnes Jo patirtis. Tai ėmė varginti, vis labiau ėmiau trokšti susitikimo. Mintyse ir širdyje (maldoje) pažadėjau ateiti į Adoraciją (kur išstatytas Švenčiausiasis) ir laukti kokio nors atsakymo į mano poreikį. Laikas koplyčioje buvo ribotas, belaukiant jis ėmė tirpti, bet aš tikėjau, kad sulauksiu ir buvau rami. Paskutinėmis minutėmis tarsi iš dangaus nusileidjo ši Švento Rašto vieta iš Lk 2:

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. 26 Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. 27 Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, 28 Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
Simeono giesmė

29 ,,Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
30 nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
31 kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
32 šviesą pagonims apšviesti
ir tavosios Izraelio tautos garbę".
Simeono pranašystė

33 Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 34 O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: ,,Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – 35 ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys".
Onos pranašystė

36 Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, 37 o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. 38 Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Akimirksniu supratau atsakymą: Pasižiūrėk į šiuodu ir į tai, kaip laukė jie.



Galbūt jums pasirodys šis atsakymas nuviliantis, bet man tada taip nepasirodė, priešingai - tai atnaujino mano tikėjimą, išskridau iš bažnyčios šviečiančiu veidu