Ar mums reikia ginti(s)?

[Silvija]

Pastaruoju metu internete pasipylė kaltinimų KB kruša, tendencingų straipsnių ir net bandymų sukiršinti tarpusavy vadinamus "modernistus" su "tradicionalistais", pastaraisiais deja užsiima patys katalikai Mūsų patirtis forume kalbant su kitatikiais rodo, kad ginčai ir diskusijos, siekiant apginti savo pozicijas, niekur neveda. Tad kyla klausimas, ką darome ne taip ir ko turėtume vengti, kad situacijos dar nepabloginti? Kaip išgryninti ir apvalyti savo tikėjimą nuo visokių lipnių dulkių, kurios mus pačius silpnina Kristaus misijoje?

Teorinį atsakymą žinau, bet nesinori svaidytis tuo žodžiu. Norisi pakartoti praktinę katalikybę.

Tyla ir malda?
Blogį nugalint gerumu?
Nukenčiant nuoskaudas?
Išsaugant viltį, kai nebelieka vilties?

Kas dar? Pratęskite, prašau...

[Donatas]

Nelabai supratau apie kurią situacija rašai. Ar modernistai vs tradicionalistai ar katalikai vs kiti ?

[Silvija]

Apie puolimą vs gynybą (pulti ar gintis?) nes tai pastebima tiek aplink valtį, tiek valtyje.

Va, jau ir naujas tekstas išėjo: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-19-benedikto-xvi-sekretorius-pranciskaus-kritika-tik-fantazijos/161872

Galima pridurti, kad Benediktas XVI yra ne kartą kalbėjęs apie apaštalo Petro ir kitų valtį, pakliuvusią į audrą Galilėjos ežere, kaip simbolizuojančią visą Bažnyčią, plaukiančią per neramius istorijos vandenis. Štai pora pavyzdžių. 2005 metais, likus mažiau nei mėnesiui iki konklavos, kur jis buvo išrinktas popiežiumi, kardinolas Ratzingeris per Kryžiaus kelią prie Koliziejaus, Didįjį Penktadienį, kalbėjo, kad Bažnyčia dažnai atrodo tarsi valtis, kuri tuoj paskęs, į kurią iš visų pusių sunkiasi vanduo. Tačiau tuo pat metu pabrėžė tvirtą tikėjimą, kad Bažnyčia neliks įveikta ir parblokšta, nes Viešpats padės jai atsitiesti.


Žmonės skuba vertinti ir veikti. Net ir tikintieji.

[Donatas]

Šiaip ar taip vienas iš kardinolų numirė taip ir negavęs atsakymo į "dubia" klausimus. Ir tyla šiuo klausimu tik blogina situaciją.
O apie kokį veikimą rašai? Kol kas viskas tik kalbos ir maldos.

[Silvija]

Na, rašiau bendrai apie žmones... Kalbos irgi gali būti veikimas.

Jei pastebėjai, žmoņės būna dviejų tipų: "mortiški" (nuo Mortos), kurie labiau linkę veikti, neišlaukę, "nepasėdėję prie Jėzaus kojų" kaip Marija (šie "marijiški" ), jie dažnai prieš laiką "išsitaško": apšaukia, apkaltina kitus, save pateikdami teisiais... o tyliai kontempliuojantys viską turi sugerti kaip kempinės. Mums reikia mokytis neskubėti vertinti, įsiklausyti ir įsižiūrėti plačiai, į visą paveikslą. Nepanikuoti toje valtyje. Aš taip galvoju.

"Dubia" klausimai, man rodos, yra mortiškas priekaištas: "Viešpatie, tau nerūpi, kad..." Nes juk viskas buvo išdiskutuota Sinode, tik gal liko nesuprasta?

[Donatas]

Dubia yra konkretūs klausimai, jei ji kyla kardinolams tai paprastam žmogui tai gali būti visiška sumaištis. O jei bendrai dėl gynybos yra įvairių nuomonių. Viena gana įdomi aprašyta knygoje "The Benedict Option: A Strategy for Christians in a Post-Christian Nation" (pačios knygos dar neperskaičiau, bet spėjau peržiūrėjau keletą diskusijų su šios knygos autoriumi). Tai pagal šią nuomonę, kultūrinis karas jau pralaimėtas ir geriausias būdas kovoti su potvyniu yra baigti kovoti su potvyniu ir statytis Nojaus arką, žinoma perkeltine prasme. Anot šio autoriaus mes jau gyvename post krikščioniškame pasaulyje, kurio santvarka žlunga. Panašiai kaip savo laiku žlugo Romos imperija. Autorius siūlo mokytis iš Benedikto, kuris iš pradžių išėjo iš miesto, po to įkūrė vienuolynus kuriuose ir buvo išsaugota krikščioniška kultūra.

[Silvija]

Donatai, tu kaip visada taikliai , džiaugiuosi, kad su tavimi diskutuoti galima apie viską, taip pat ir apie tai, kad mūsų tiesos, kokio autoriteto beišsakytos, gali turėti paklaidą.

Aš pati išsakiau savąją mažytę tiesą , savąsias nuojautas, taip, kaip mano tikėjimas man kužda. Bet visada norisi pridėti, kad tai - tik mano nuomonė, ji gali būti klaidinga. Tas pats su kardinolais, pvz. kard. Maisneris yra/buvo nepakeičiamas kovotojas už tikėjimą Rytų bloke - dėkoju už tai, ką jis atnešė Lietuvai ir meldžiuos už jį. Bet jis lygiai taip pat klystantis žmogus. Dubia - drąsus žingsnis, manau buvo reikalingas, kaip "akmenukas popiežiaus bate" Bet neužmirškim, kad norint priimti popiežiškąjį sprendimą, reikia dar ir plataus, visaapimančio suvokimo, kurį duoti gali tik Šventoji Dvasia. Todėl sunku ką nors daugiau pasakyti, nebent tai, kad teisėti dalykai gali ir turi vykti. Ar dubia teisėta? Turbūt taip, ir popiežius turėtų į ją reaguoti. Bet yra dar ir kontekstas, dėl kurio jis to nedaro. Ar mes viską apie tai žinome?

Kas dėl Arkos, tai mano tikėjimas man kužda nepasitikėti visokiais pasiūlymais atsiriboti, apsitverti sieną ar gelbėti savo kailį, kai kiti skęsta. Dievas pažadėjo, kad Tvano daugiau nebus, vadinas ir Nojaus - ne, mes neturėtume tapatintis su šia ST istorija. Šv. Benedikto istorija - taip pat ne mūsų istorija, į ką buvo pašaukti to meto vienuoliai, nesame pašaukti mes, pasauliečiai.

Vieninteliu orientyru į Tiesą, aš matau Evangelijos mokymą, Jėzaus gyvenimą ir žodžius, sutinkant su šių laikų Bažnyčios vedimu. Na ir asmeninio santykio kūrimą. Jei asmeniškai kurį nors paliečia toks reikalas, kaip Komunijos priėmimas antrąkart susituokus, spręsti reiktų labai individualiai. Tokiems dalykams neįmanoma pritaikyti kieto įsakymo, aš taip manau. Nes kai pats atsiduri keblumuose, pamatai, kad iš pašaliečio žvilgsnio viskas lyg ir aišku, o iš tavo pozicijos situacija atrodo visiškai kitaip. Dvasininkai turi išmokti vertinti situacijas iš vidaus, ne vien iš išorės, kad galėtų palydėti žmones.

O pasitikėjimas Bažnyčia - tai kaip tam tikras garantas, manau rizikuoja tie, kurie išlipa iš laivo į savo mažas valteles.

P.s. Ar Jėzus gynėsi? Kam jis buvo išėjęs į dykumą? Jis juk nekvietė žmonių taip daryti, priešingai, rodė kaip gyventi kitaip manančių apsuptyje. Jis net sakė, kad du vienoj lovoj gulintys gali patirti skirtingą baigtį... Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras...

[Pilgrim]

Ar Jėzus gynėsi?

Lk 22,38 Jie tarė: "Viešpatie, štai čia du kalavijai!" Jis atsakė: "Gana!"
dėl Dubia ... perskaitykit lėtai apmąstant žodis po žodžio Dubia ir diskutuojamus Amoris Laetitia skyrius
daug atsakymų susidėlios.

[Silvija]

Ką reiškia, Pilgrim, ta Evangelijos vieta? Būtinoji gintis?

[Donatas]

Pasiūlymas paskaityti abu dokumentus labai geras, deja tektų skaityti tokia kalba kuria kiekvieną žodį apmąstyti nepavyks. Nebent turit nuorodą į "Amoris Laetitia" lietuvišką variantą.
Silvija, o tu rašei  "kaip Komunijos priėmimas antrąkart susituokus,", tačiau kaip tai įmanoma? Juk kol kas neįmanoma susituokti antrą kartą, kol abu sutuoktiniai yra gyvi ir pirma santuoka galiojanti.
Ar šitaip jau nebėra?

[Silvija]

Be abejo, Dievo palaiminta tik viena santuoka. Aš nenoriu plėstis apie tai, nes neišmanau, bet gal gali būti situacijų, kai įrodyti santuokos buvus negaliojančia neįmanoma, tuomet gaunasi, kad antroji - iki mirties po klaustuku.

[Donatas]

Mano manymu čia ir yra detalės, kurios verčia reikalą jei ne aukštyn kojom, tai bent jau ant šono. Juk jei klausimas būtų apie susituokusius ir gyvenančius ne su sutuoktiniu, tai skambėtų visai kitaip nei pradinis variantas. Iš to ir kyla nesusikalbėjimas ir jei prasideda emocijos, etiketės ir skirstymas į gerus ir blogus katalikus tai nieko gero nelauk...

[Pilgrim]

Amoris laetitia
lietuvių kalba yra pardavinėjamas, galima įsigyti.
Dar buvo spausdinamas "Bažnyčios žiniose".
Dubia
pilnas lietuviškas tekstas yra propatria puslapyje.

bet gal gali būti situacijų

ne tik gal ... bet ir yra ... net labai daug ... kad tyli dantis sukandę jau kitas klausimas.
(kalbu apie Lietuvą, o ne kažkurią kitą valstybę).

[Donatas]

Pilgrim dėkui - jei kam dar reiks http://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf

[Augustas]

Ką reiškia, Pilgrim, ta Evangelijos vieta? Būtinoji gintis?

Ne, ta Pilgrim'o pasiūlyta Evangelijos vieta reiškia neprievartinį pasipriešinimą. Tai reiškia - priešintis privalom, bet prievarta nieko nepasieksim, t.y., nepasieksim, kad žmonės atsiverstų ir pradėtų autentiškai tikėti į Jėzų Kristų.

[kukulis]

Viskas priklauso nuo situacijos. Per žalią galima eiti per kelią, o per raudoną - ne.
Kartais reikia gintis aktyviai, kartais pasyviai, o kartais pulti; o dar kartais atsukti kitą skruostą.
Viskas pagal situaciją.

1 Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.
2 [i1]Laikas gimti ir laikas mirti;
laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.
3 Laikas žudyti ir laikas gydyti;
laikas griauti ir laikas statyti.
4 Laikas verkti ir laikas juoktis;
laikas gedėti ir laikas šokti.
5 Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;
laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.
6 Laikas ieškoti ir laikas pamesti;
laikas turėti ir laikas išmesti.
7 Laikas perplėšti ir laikas susiūti;
laikas tylėti ir laikas kalbėti.
8 Laikas mylėti ir laikas nekęsti;
laikas karui ir laikas taikai.

O dėl nuoskaudos, tai galima nuoskaudą nukęsti, o galima ir visai neįsiskaudinti, pvz. neskaityti visokių keistų straipsnių.

[Silvija]

Neskaityti, nekomentuoti, nesivelti ir saugoti širdies ramybę   katalikiška?

Viskas priklauso nuo situacijos.

[Donatas]

Iš kur gali būti nuoskauda? Jei rašoma teisybė, tai kam skaudintis, jei neteisybė - vėlgi kam skaudintis?

[Silvija]

O iš kur tada KB traukia tokius dalykus:

http://www.vievioparapija.eu/naudinga/gailestingumo-darbai-kunui-ir-sielai

?

Aš nekalbu apie jokius straipsnius, kalbu apskritai.

[kukulis]

Pravoslavai turi tokį posakį:
"Vsiakoe smushchenie ot besov".
Nežinau ar mes katalikai galime naudotis šiuo posakiu, bet teisybės yra

Manau kad turime gintis, kada tai įmanoma ir kada suprantame, kad tai atneš naudos, o ne žalos.