Kaip pelnyti visuotinius atlaidus?

[Silvija]

Artėjant lapkričio šventėms, mūsų mintys dažniau sukasi apie amžinybę, mirusiuosius, šventųjų bendravimą ir kaip visame tame galiu dalyvauti konkrečiai aš. Kartais iškyla klausimas: ar apsiribosiu tik šv. Mišiomis ir kapų aplankymu, o gal galiu nuveikti daugiau?

Norint nuveikti daugiau, vėl nemažai klausimų iškyla: kas tie atlaidai, dėl ko, kam reikalinga bausmė už jau atleistas nuodėmes? Už ką galime skirti laimėtus atlaidus, kaip dažnai?

Išsamiai ir įdomiai apie tai kalba Marijos Radijo direktorius kun. Gintaras Blužas: http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=26927

[Silvija]

O jau čia - labai konkrečiai apie tai, kaip pagelbėti vėlėms.

[Silvija]

Visuotiniai atlaidai Tikėjimo metų proga.

[Agnietė]

Siandien, Rugpjūčio 2 d. galima pelnyti visuotinius Porciunkulės atlaidus. Sąlygos jiems gauti yra šios: aplankyti bet kurią bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose, priimti šv. Komuniją ir pasimelsti Šventojo Tėvo intencijomis.

Apie Porciunkules Atlaidus skaitykite : http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-08-01-asyziuje-svenciami-porciunkules-atlaidai/105144

[Diak. Tomas M.]

Per dvi dienas - dveji visuotiniai atlaidai!

Tikintiesiems suteikiami visuotiniai atlaidai, bažnyčioje ar maldos namuose recituojant:

Gruodžio 31 d. - paskutinę metų dieną dėkojant Dievui "Padėkos himnu (Te Deum laudamus)"

Sausio 1 d. - dalyvaujant privalomose Šv. Mišiose ir giedant "Himną Šventajai Dvasiai (Veni, Creator Spiritus)"

Sėkmės gelbėjant Skaistyklos sielas

[Žuvis]

Man šis ,,dalykas'' - Atlaidai - kol kas nesuprantamas. Dėja, Silvijos pateikta nuoroda irgi neatsidaro. Gal galite paprastai paaiškinti kam, kokias nuodėmes padarius jie būtini? Ar čia kiekvienas asmeniškai sprendżia? 

Tarkim, rugsėjo 8 t.y. šiandien, daugelis traukia į Šiluvā, tačiau nesinori beždžioniauti, vien dėl to, kad kiti tai daro. Gal galite (be nuorodų į angliškus tekstus ir kitus didelius straipsnius) patiems suprantama kalba paaiškint kam jie reikalingi?

[Diak. Tomas M.]

Pabandysiu, o jei nusivažiuosiu į lankas, tikiuosi mane pataisys kiti.

Kai mes padarome nuodėmę (tiek mažą, tiek didelę), po išpažinties Dievas mums tą nuodėmę atleidžia. Bet... Nuodėmė atleista, bet lieka bausmė už tą nuodėmę (taip vadinama "laikina bausmė", amžina bausmė būtų pragaras), kurią mes turėsime atlikti čia žemėje (ligos, kančia, gailestingumo ir meilės darbai, atgailos malda, dvasinės aukos Dievui, asketinės praktikos...) arba tenai Skaistykloje. Vaikas sudaužė vazą, mes jam atleidome, bet jis dabar turi viską iššluoti, sutvarkyti, o gal dar kokią bausmę ar darbą už neatsargumą atlikti...

Visi šventieji, kaip susitarę, mus ragina geriau jau atkentėti čia žemėje, nes Skaistykloje tas skaistinimo procesas yra žymiai skausmingesnis, o gal ir ilgiau trunkantis. Dar svarbu yra tai, kad žemėje už visus tuos darbus mes dar gauname dvasinius nuopelnus, t.y augame šventume, o Skaistykloje ta kančia mus arčiau prie Dievo jau nepastūmės.

Taigi, mūsų, kaip Dievo tautos tikslas - taip gyventi, kad po mirties tiesiu taikiniu skristi pas Dievą  Bet jei mes nebuvome visai šventi, greičiausiai visgi teks į Skaistyklą pirmiau... 

Bet Dievas mums suteikia kelią tai laikinai bausmei nuplauti. Jis mums suteikia malonę. Atlaidai yra Dievo malonė. Bet Dievas tą malonę suteikia ne tiesiogiai žmogui, bet per savo Bažnyčią.

Savo ruožtu Bažnyčia atlaidus naudoja ne tik kaip malonės šaltinį tikintiesiems, bet ir kaip galimybę tikinčiuosius paskatinti tam tikroms dvasinėms ar asketinėms praktikoms. T.y. Bažnyčia mus skatina daryti tam tikrus dvasinius žygius ir už tai tarpininkauja mums gaunant laikinosios bausmės atleidimą pas Dievą.

Pvz. meldžiantis Švč. Jėzaus Širdies litaniją vieną kartą dienoje yra suteikiama 300 dienų atlaidai.

Atlaidai gali būti visuotiniai - panaikinama visa esama laikinoji bausmė arba daliniai, kai atleidžiama tik dalis tos laikinosios bausmės.

Ką reiškia 300 dienų iš mūsų pavyzdžio? Senais laikais už didelę nuodėmę žmogui galėjo būti skirta didelė bausmė, pvz. draudimas 300 dienų dalyvauti Šv. Mišiose, o gal 300 dienų elgetauti prie Bažnyčios (čia mano fantazija, bet bandau įsivaizduoti). Taigi, tokiu būdu žmogui leidžiama suprasti apie atlaidų "dydį".

Atlaidus tu gali aukoti Dievui už savo sielą arba už mirusiųjų sielas Skaistykloje, taip padėdamas jiems greičiau patekti į Dangų. Svarbu suprasti tai, kad kai mes aukojame atlaidus už sielas Skaistykloje ir šios patenka mūsų užtarimu greičiau pas Dievą, jos toliau visą amžinybę lieka mums dėkingos ir tokiu būdu visą mūsų gyvenimą meldžiasi už mus Dievui. Ar tai nenuostabu, turėti Dangyje visą būrį sielų, kurios už tave meldžiasi? Plius, jei aukoji atlaidus už Skaistyklos sielas, Bažnyčia tau suteikia tokio pačio dydžio atlaidus  Dievo gailestingumas tikrai yra beribis! Beje, tas ryšys (mes aukojamės už Skaistyklos sielas, o šios meldžiasi už mus) yra dalis taip vadinamo "šventųjų bendravimo", kuris yra minimas Tikėjimo Išpažinimo maldoje.

Na ir aišku sąlygos atlaidams gauti - noras gauti atlaidus (svarbu, tai nėra kažkoks automatinis dalykas), išpažintis, dalyvavimas Šv. Mišiose, malda už Bažnyčią ir Šv. Tėvo intencijas (pvz. 1 poterius).

[Sigitas]

Brolis Kristuje Jėzuje, Tomas pamiršo pridurti, jog reikia būti pašvenčiamosios malonės stovyje, t.y. be sunkios nuodėmės, o dar geriau ir be lengvos nuodėmės, bei, kaip rašo liturginis maldynas, būt neprisirišusiam net prie lengvos nuodėmės. Šitas reikalas man kol kas tebėra paslaptis - kaip būti neprisirišusiam net prie lengvos nuodėmės? Juk mes nusidedame kasdien, sakyčiau kas valandą, kas minutę. Na, bent jau mintimis tai garantuotai. 

O visa kita tai paprasta - skaitykime dažniau maldaknygę, ten viskas parašyta. Beje, visuotinius atlaidus galima "pelnyti" netgi būnant vienam, svarbu melstis, tarkim rožančių, sukalbėt poterį Popiežiaus intencija ir, kaip jau rašiau, būt pašvenčiamos malonės stovyje. 

[Žuvis]

Dėkoju, kiek aiškiau, tačiau tuo pačiu ir daugiau klausimų. Tarkim, noriu aukoti atlaidus už senelį. Kaip Tomai, rašai - kad iš skaistyklos greičiau patektų į dangų.
O iš kur man žinoti - skaistykloj jis, ar ne?
Ir dar - ar už savižudžius irgi aukojami atlaidai?
Kas sugalvojo atlaidus?
Kaip pažinti, suprasti, įsivardinti už kokias nuodėmes reikalingi atlaidai? Ar reikia gyvenimo peržvalgā padaryti?
Ar labiau tiktų kaskart dėl pasikartojančių nuodėmėmių ar prisirišimų?
Kaip yra, jei padariau žmogui skriaudā ir išpažinau bei paćio żmogaus prašiau atleidimo? Ar dar ,,laikinoji bausmė'' gręsia?

Gal galėtute kokius kelis pvz iš gyvenimo pateikti - nuo nuodėmės iki atlaidų atlikimo?

[Diak. Tomas M.]

Dėl Skaistyklos vėlių, mes nežinome, nei kas ten, nei kiek laiko jiems liko ten būti, bet aš tiesiog sakau: "Dieve, aukoju tau šiuos atlaidus už savo artimųjų sielas, esančias Skaistykloje, Tavo Išmintis geriausiai žino, kurioms jų labiausiai reikia šios malonės..."

Kiek aš suprantu, už visas nuodėmes gauname laikiną bausmę, tad nereikia eikvoti energijos tam sprendimui, jei sunku apsispręsti, vėl gi, tiesiog sakyk: "Dieve, jei mano sielai dar yra paskirta laikina bausmė, prašau priimk šiuos atlaidus už mane, o jei ne, tegul jie bus skirti sieloms Skaistykloje"

[kukulis]

Manau, kad šioje temoje yra kabliukas, ir tas kabliukas yra būtent žodyje "pelnyti". Jeigu nuvažiuojame į atlaidus vien tam kad juos pelnyti, tai mes tampame paviršutiniškais tikinčiaisiais.

Manau čia turėtų būti kita motyvacija.

[Sigitas]

Viskas gerai su tuo "pelnyti". 
Dievas savo laisva valia dovanoja mums atleidimą nuo visų mūsų nuodėmės pasekmių.
Tai iliustruoja Pranciškaus Asyžiečio porciunkulės atlaidai.
Mūsų reikalas pasielgti tinkamai - įvykdyti nesudėtingas sąlygas.

Atlaidai, tai tos pačios indulgencijos, prieš kurias kažkada labai teisingai prieštaravo Janas Husas, sudegintas kaip eretikas ant inkvizicijos laužo. Jis teisingai prieštaravo sąlygai, jog atlaidus gali nusipirkti turtingieji. Vėliau tą patvirtino popiežius ir nutraukė atlaidų pardavinėjimą.

Iš tiesų mes patys, vien savo pastangomis galime nusipelnyti nebent tik pragarą, amžiną pasmerkimą kur kirminas nemiršta ir ugnis negęsta... bet Dievas mums suteikė vieną išskirtinę GALIĄ: ,,visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą" (Jn.1,12). Taigi tik tikėjimu mes "pelnome" atleidimą ir atlaidus. 

[kukulis]

Na tu pradžioje tarsi paprieštaravai, o paskui pačioj pabaigoj pats parašei, kad tik tikėjimu galime pelnyti atlaidus. Vadinasi tas pelnymas vien nuvažiavimu ir pastovėjimu minioje, neužsiskaito?

[Sigitas]

Vadinasi tas pelnymas vien nuvažiavimu ir pastovėjimu minioje, neužsiskaito?

Taip.

[Silvija]

MR direktorius kun. Blužas (žr. pirmą nuorodą) naudoja kitą žodį - laimėti. Gal jis tikslesnis?  O pastangas ir veiksmus jis vadina ugdymu(si). Panašiai kaip olimpiados (laikotarpio tarp žaidynių) metu sportininkai ugdydavosi olimpinėms žaidynėms.

Jėzus neretai gan pragmatiškai išaiškindavo tiesas. Pvz. atsakymas į klausimą, kuris iš sūnų įvykdė tėvo valią - ar tas, kur žadėjo, bet nenuėjo, ar tas, kuris nenorėdamas tai padarė?

Kartais reikia nuolankiai eiti ir daryti. Net gerai visko nesuprantant, pasitikėjimu.

[Donatas]

Radau paaiškinimą apie atlaidų istoriją, kelius bei klystkelius.

http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/vol-3-1952m/1952m-3-kovo/297-liuteris-ir-atlaidai

[kukulis]

Buvau Šiluvoje su šeima. Nežinau ar laimėjau atlaidus, bet širdy vis vien gera 

[Remigijus]

Mt 18,18
18 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje". Apie visuotinius atlaidus ŠV. Rašte nieko nėra parašyta ( gal aš klystu ? ). Reiškia, visuotiniai atlaidai yra žmonių sugalvoti, tegul ir Bažnyčios vardu. Manau šioje vietoje Bažnyčia gerokai viršija savo įgaliojimus, nes paliečiami labai svarbūs dalykai. Šioje žemėje niekas negali didinti ar mažinti bausmes po mirties prigalvojus visokių sąlygų.  Akivaizdu, kad tai Dievo prerogatyva. Tuo labiau pakeisti  mirusiųjų bausmes - čia jau visai nerimta. Iš kur tas noras Dievo suteiktą įgaliojimą  tarpininkauti atleidžiant nuodėmes išpažinties metu   išplėtoti iki nesuvokiamų dalykų ? Nejauku skaityti, kiek gali sau leisti žmogus, kurdamas tas sąlygas ir sąlygėles ( http://www.lcn.lt/bzinios/bz0012/012str.html ). Kaip turguje, atleiskit. Visą šį absurdiškumą gerai ilustruoja J. Venckaus, S. J. straipsnyje ( http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/vol-3-1952m/1952m-3-kovo/297-liuteris-ir-atlaidai ) aprašytos visuotinių atlaidų ištakos , kai Bažnyčia nuo visų bausmių  pirmą kartą pradėjo atleisti tuos, kurie dalyvavo kryžiaus karuose.  Neseniai Bažnyčia dėl kyžiaus karų visuotinai atsiprašė.
Esu katalikas ir savo Bažnyčios patriotas, todėl labai apmaudu. Norėčiau, kad mano samprotavimai šiuo klausimu būtų paneigti rimtais argumentais.

[Silvija]

Istorinis laikmetis, kai atlaidais buvo atleidžiama bausmė už nuodėmes dalyvavusiems kryžiaus žygiuose, nėra atlaidų kaipo tokių ištakos, o netikusi "plėtotė", apie kurią kalbate. Tridento susirinkimas tai peržiūrėjo. Istorinės atlaidų ištakos yra žymiai senesnės.

Čia yra dvi laidos, kuriose rasite daug atsakymų. Gaila, kalbėtojas nepasirėmė ST ištrauka apie jubiliejų ir jo proga Dievo teikiamas malones. Taigi, ištakos ir atlaidų tradicijos užuomazgos yra net judaizme.

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/18305-2015-12-30-09-00-katechezė.html

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/18305-2015-12-30-09-00-katechezė.html

Mano nuomone, visi šiti dalykai susiję su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu ir Jo Bažnyčia, jie neveikia bukai pildant sąlygas. Tad ačiū, kad gilinatės buvo proga ir man tai padaryti

[Remigijus]

Visur pabrėžiama, kad atlaidai yra nuodėmių pasekmių atleidimas. Ir niekas aiškiai nenurodo, kuo remiantis  nuodėmių pasekmė lieka po nuodėmių atleidimo išpažinties metu. Ir jau visiškai nepaaiškinama , kas suteikė tą atlaidų teisę žmogui. Belieka galvoti, kad visa tai žmogaus išmąstymas ir interpretacijos, kurios man netelpa į logikos rėmus. Jei, kaip sakoma, žmogus be atlaidų gali tikėtis maximum skaistyklos, tai įvykdžius žmogaus – Bažnyčios atstovo sugalvotas sąlygas ir  gavus atlaidus patenkama į rojų. Tai ar ne Dievas yra tikrasis teisėjas ?
Tikra yra tik pats Dievas, tuo tarpu Bažnyčia, kurią sudarome mes – žmonės nėra neklystanti. Prisiminkime tuos pačius Kryžiaus karus, arba perskaitykite Vatikano istoriją, kai vieni popiežiai keitė kitų popiežių nuostatas. Reikia tikėti tuo ką Dievas mums davė žinoti apie save, yra daug slėpinių, kurių mes nesuprantame, bet tikime. Blogai, kai slėpinius kuriame mes patys.