Scott Hahn"Tėvas, kuris tesi pažadus. Sandorinė Dievo meilė Šventajame Rašte"

[Pranciškus]

Citata iš Scott Hahn " Tėvas, kuris tesi savo pažadus "

"Įvaizdis ir paveikslas"

"Tuomet Dievas tarė: "padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą" <.....> Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; Vyrą ir moterį; sukūrė juos" (Pr. 1, 26-27). Dabar siužetas sudėtingėja. Ką mums, vyrams ir moterims reiškia būti sukurtiems pagal Dievo "paveikslą ir panašumą"
Pirma,  jei esame sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi, mūsų gyvybė yra didžiai šventa. Visuomenė dažnai klysta, vertindama žmogų dėl jo šlovingų darbų, geros išvaizdos, ekonominio produktyvumo ar veiklos rezultatų. Per Antrąjį pasaulinį karą šią klaidą darė naciai, mūsų laikais ji veda prie abortų ir eutanazijos tragedijos.
Žmogaus šventumas apima visus: dar negimusius ir nusenusius, paliegusio kūno ir silpno proto. Kiekvienas asmuo turi šį stulbinamą, neįšmatuojamą orumą, nes kiekvienass yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Net tuos, kurie nusideda ar įvykdo  baisų nusikaltimą, gaubia šis orumas. Joks žmogus nėra anapus atpirkimo.
    Antra, tai reiškia, kad mūsų darbas turi ypatingą vertę. Visuomenė šitai supranta atvirkščiai... Ne mano darbas suteikia man orumą, priešingai, mano darbas vertas pagarbos dėl to, kad nešioju savyje Dievo paveikslą. Pats savaime darbas nėra prakeikimas, net jei dėl Adomo nuodėmės jis prakeiktas būti gniuždančiu triūsu. (žr. Pr. 3, 17-19) pats Dievas dabavosi, kad imtų egzistuoti kūrinija. Prieš nuopolį, mes buvome pašaukti sekti mūsų Dievu Tėvu.

    Trečia, tai reiškia, kad mes esame panašūs į Dievą. Kaip asmenys, mes turime protaujantį intelektą, laisvą valią ir unikalų sugebėjimą mylėti. Maža to, Dievas sukūrė mus išskirtinės prigimties. Mes, žmonės, turintys fizinius kūnus ir protingas sielas, esame kažkur tarp angelų ir gyvulių. Angelai gali mylėti, bet negali daugintis; gyvuliai dauginasi, tačiau be meilės. O mes, žmonės pasižymime tikrai unikaliu gebėjimu daryti ir viena, ir antra santuokinės meilės, kuri yra sandorinės tarpasmeniunės bendrystės ir šeimos gyvenimo versmė, reproduktyviame akte.  Mylėdami kaip sutuoktiniai, tėvai, seserys ar broliai, mes galų gale tampame paties Dievo gyvenimo ir meilės (jie yra viena ir tas pats Dieve) dalininkais. Būdami šeimos žmonės, esame pašaukti gyventi ir mylėti kaip Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Visa tai prasideda nuo santuokos sandoros, kai sąmoningai dalijamąsi tarpasmenine meile gyvybę teikiančiu būdu.
Šiuo metu daugelis kalba apie gerą asmens įvaizdį. Kai kurie sako, kad tai netikra problema, kad iš tikrųjų jis nesvarbus. Nesutinku. Šis dalykas svarbus ir labai. Tik klaidingai suprantams. Ne problema netikra, bet jos sprendimai. Mums būtina ne kurti gerą įvaizdį, bet tikėti, kad kiekvienas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą! "