Sensus fidei - tikėjimo nuovoka

[Silvija]

Keletas ištraukų iš naujo dokumento (nuoroda į jį apačioje). Kas tas 'sensus fidei', kuris šiuo metu tapo ypač reikšmingas?

Popiežiai visais laikais norėjo pasitarti su vyskupais, "kad pažintų visos Bažnyčios tikėjimą, remdamiesi Dievo tautos, kuri ,,in credendo yra neklystanti" (plg. EG, 119), tikėjimo nuovokos sensus fidei autoritetu." Šiandien Katalikų Bažnyčia deda ypač stiprų akcentą - niekas nebus išgelbėtas vienas, reikia ne tik savo paties įsitikinimais remtis, bet ir nuolankiai klausytis kito. Tad ir mūsų forume pateiktos nuomonės ir pasvarstymai ne visada gali būti priimami už gryną. Tačiau labai svarbu, kad kiekvienas galėtų išsisakyti.

- "Sinodinė [Bažnyčios] kelionė skleidžiasi istoriniame kontekste, pažymėtame epochinėmis permainomis visuomenėje ir reikšmingu pereinamuoju procesu Bažnyčios gyvenime, ir tų dalykų nevalia ignoruoti. Skleidžiantis šio konteksto sudėtingumui su jo įtampomis ir prieštaravimais, esame kviečiami ,,ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje" (GS, 4).

- "13. Susirinkimas [Vatikano II] pabrėžė, kad dėl Krikštu gauto Šventosios Dvasios patepimo ,,visuma tikinčiųjų <...> tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ,,nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio" visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės" (LG, 12). Būtent Dvasia veda tikinčiuosius ,,į tiesos pilnatvę" (Jn 16, 13). Per Šventosios Dvasios veikimą ,,ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą" (DV, 8 ). Ši ganytojų suburta tauta laikosi Bažnyčiai patikėto Dievo Žodžio šventojo paveldo, nuolat ištikimai laikosi apaštalų mokymo, broliškos bendrystės, duonos laužymo ir maldos, ,,vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas" (DV, 10).

- "14. Ganytojai, Dievo paskirti ,,autentiško visos Bažnyčios tikėjimo sergėtojai, aiškintojai ir liudytojai" (16), neturėtų bijoti klausytis jiems patikėtos kaimenės: konsultavimasis su Dievo tauta nereiškia, kad Bažnyčioje perimami daugumos principu besivadovaujančios demokratijos principai, nes dalyvavimo bet kokiame sinodiniame procese pagrindas yra dalijimasis aistra dėl bendros evangelizacijos misijos, o ne konfliktuojančių interesų atstovavimas. Kitais žodžiais tariant, bažnytinis procesas galimas ,,tik hierarchiškai sutvarkytoje bendruomenėje" (17). Vieningas visos Bažnyčios konsensusas tame pačiame tikėjime yra įgyvendinamas per vaisingą ryšį tarp Dievo tautos sensus fidei ir ganytojų mokymo funkcijos. Kiekvienas sinodinis procesas, kuriame vyskupai yra kviečiami atpažinti, ką Dvasia sako Bažnyčiai, ne patys vieni, bet klausydamiesi Dievo tautos, kuri ,,taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė" (LG, 12), akivaizdžiai vaizduoja Bažnyčią ugdantį ,,keliavimą drauge". Šventasis Benediktas pabrėžia, jog ,,Viešpats dažnai apreiškia geriausią sprendimą" (18) tam, kuris neužima svarbių postų bendruomenėje (tuo atveju jauniausiam); todėl vyskupai turėtų pasirūpinti pasiekti visus, kad tvarkingai skleidžiantis sinodinei kelionei būtų įgyvendinta tai, ką apaštalas Paulius siūlo bendruomenėms sakydamas: ,,Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!" (1 Tes 5, 19–21).

http://lvk.lcn.lt/naujienos/,476

[Diak. Tomas M.]

Šitas sinodinis procesas man atrodo įtartinas dalykas - matome, kaip jis pasireiškė Vokietijoje, kur jau nori legalizuoti homoseksualių porų "laiminimus", moterų kunigystę ir pan. Gaila, kad tokiems dalykams prastumti, yra apeliuojama į gailestingumą, lankstumą, Sensus Fidei ir pan. Būtent, čia ir reikia naudoti Sensus Fidei, kad atpažinti tokias situacijas.

Pats Sensus Fidei yra be abejo geras dalykas! Vienas geras pavyzdys yra Arijonų erezijos krizė, kai apie 85% vyskupų buvo vienaip ar kitaip pasidavę tam netikram mokymui, o tikintieji atpažino tai ir prisidėjo gelbint Bažnyčią tokioje sunkioje situacijoje.