Ar mes turime tapti (būti) kariais, kad apgintume savo tikėjimą?

[Diak. Tomas M.]

Čia mes dalinsimės įvairiais vertais dėmesio resursais, kuriuos užtikome šį mėnesį.

[Silvija]

http://kvjk.lt/tema/apie-sveika-mityba

Apie tai, kaip reikia būti atidiems ne tik, ką dedame į burną, bet ką ir į širdį.

[Diak. Tomas M.]

Sutinku su straipsniu. Taip pat manau problema yra ne tik mūsų norėjime užsikasti galvą į smėlį, bet ir stipraus Bažnyčios balso nebuvimo... tas kreipimasis turėjo būti parašytas ne nuo mažytės Egzorcistų asociacijos, bet nuo Vyskupų Konferencijos...

Kai piemenys miega, tai ir avys pakrikusios ar tamsos vilkų viliojamos ir draskomos

[Silvija]

Vyskupams elementariai nelieka laiko miegui, kaip ir daugeliui iš mūsų

Tema iškėlė kitą temą:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-11-tom-sheridan-buti-priestaraujanciu-kataliku-issukis-nepagarbai/83649.

Seniai kirba apie tai kalbėtis: kad šiandien krikščionis turi tapti kariu, tai faktas, bet kokie gi tie ginklai turi būt? Aišku, lengviausia atsakyti vienu žodžiu - meilė - ir tai savaime suprantama. Bet juk žinome kiek tos meilės spalvų ir atspalvių...

[Diak. Tomas M.]

Kaip ir minėto straipsnio autorius sako:

Pradžiai – gal pamėgintume būti tiesiog mandagūs? Paprasta, sutinku, bet įvykdoma. O gal dar svarbiau yra būtinybė išreikšti nepasitenkinimą tuo, kas šiandien toleruojama viešajame diskurse.

Taigi, gana paprasta galimybė būti kariu - gyventi ir savo pavyzdžiu atstovauti savo tikėjimą ir vertybes. Tiek bendravime, darbe (mandagumas, ...), tiek nebijant pareikšti savo nuomonės (dėl gyvybės išsaugojimo, šeimos sampratos, visuomenės įvykių ir pan.).

[Silvija]

Paprastume - genialumas  O genialiu būti žmogus gali tik gavęs dovaną iš Aukštybių.
Tiesa, taip kariauti kartais irgi pavargsti (nuo persekiojimų, kurie eina kartu su malonėm), norisi greičiau, paprasčiau, garsiau... o vėliau pasirodo, kad tai nebuvo nei greičiau, nei paprasčiau.

Su Dievu - trumpiausias kelias.

[Silvija]

Didelis, bet tikrai vertas dėmesio tekstas, tarsi pratęsiantis kataliko kaip kovotojo temą:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-18-bernardas-gailius-katalikybe-kaip-politika-i/84077
Straipsnio autorius sako: Taigi jei atsitiesdamas iš Nuopuolio žmogus privalo išvengti velnio žabangų ir sutramdyti savo nuodėmingumą, akivaizdu, kad krikščionybės esmė yra labai karinga. Tai – dvasinė kova, kovojama dviejuose lygmenyse. Su nuodėme ir nuodėmingumu žmogus kovoja savo viduj. Su velniu kovojama išorėje, pasaulyje, demaskuojant jo įtaką ir kėslus bei skelbiant Dievo tiesą.

[Diak. Tomas M.]

Kai kurie žmonės yra, kaip aš vadinu "natūraliai geri". Dievas juos veda už rankos saugiais šviesos keliais. Ir tai yra gerai.

Man taip nepasisekė, todėl kiekvieną mielą dieną tenka ginti savo kataliko vardą prieš pasaulį ir aišku prieš save patį. Gal todėl pas mane ir yra tas potraukis ginklams, koviniams menams ir kovoms su kardais?

[Silvija]

Tikrai? 
O gal pasisekė? Nes šitaip gali pasitarnauti Dievui būdamas tuo, kas esi. Juk mūsų tarpe yra ir romiųjų, ir alkstančių teisybės, tyraširdžių ir taikdarių, ir visų pastangas, jei tik jos nukreiptos  tuo tikslu, kokiu reikia, laimina Dievas. 

Blogiausia, manau, kai žmogus apsimeta kažkokiu kitokiu, nei yra. Būtų labai neįdomu, jei visi būtų tik "natūraliai geri". Šis pasaulis būna ir nuožmus, todėl kartais reikia pastovėti ir kitom savybėm apsiginklavus.

O ir išvis, kas yra geras? Kaip Jėzus sakė, geras tik vienas Dievas. Bet kažkodėl Jis leidžia mums patekt į labai nelengvas situacijas, leidžia kiekvienam nešti kryžių, kartais net iki labai didelės kančios (tiek kiek pakeliam), tai kodėl Jis tada yra geras? Sunku suprast tokį gerumą, nes kartais mes jį visai ne taip įsivaizduojam.

Todėl manau mes geri esame tik tiek, kiek esame Dievo.

[Silvija]

Apaštalas Paulius taip pat buvo karys. Prieš atsiverčiant – Senojo Testamento, aršiai kovojantis ir nevengiantis žiaurių priemonių ,,klaidatikiams" sutramdyti. Po įspūdingo atsivertimo, jau NT žmogus, kovojo kaip uolus evangelistas ir Kristaus liudytojas tiesos ginklais.

Kas esame mes ir kokio nusistatymo turime būti – popiežius Benediktas XVI:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-28-benediktas-xvi-bukite-tokio-nusistatymo-kaip-kristus-jezus/84631

[Silvija]

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-29-andrius-navickas-buti-mokiniu/84689

Būti mokiniu - niekad aktualumo neprarandanti žmogaus būsena, darantį jį gyvu. Tai - džiaugsmas ir skausmas, ramybė ir kova, kontempliacija ir veikla - visa suderinama vienu metu

[Silvija]

Jei Viešpats nelaikytų visko Savo Rankose, mūsų tikinčiųjų rankos nusvirtų iš nevilties - taip aršiai braunasi rafinuotas "gėris" į mūsų gyvenimus: http://www.nsta.lt/index.php/pozicija/54-del-moteru-informacijos-centro-rengiamos-programos-darzelinukams Įdomu, kad tokią programą darželinukams rengia moterys. Man už jas gėda


Dar vienas tyrimas į tą pačią temą: http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/tyrimas-sukretes-pasauli-773120/

[Silvija]

Manau, kad šį tekstą taip pat verta dėti prie "kovos" temų, nes kai kam, pvz man , įsivest tvarką savo gyvenime kartais pareikalauja ne mažiau jėgų, nei tikram kare

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-11-ber-nar-d-duc-ru-et-ramybe-siapus-patirties/85261

[Silvija]

Trumpai drūtai ir, kaip sakoma, į dešimtuką - kun. A. Malakauskis OFM apie šiandienines pasaulio, o tuo pačiu ir Bažnyčios problemas:

"Motinos Teresės seserys, veikiančios visame pasaulyje, pastebėjo atskirų visuomenių žaizdas: Rytų Europoje viena didžiausių visuomenės žaizdų yra alkoholizmas, o Vakarų Europoje – individualizmas ir iš to kylantis vienišumas. Todėl Rytų Europoje jos daugiausiai dirba su žmonėmis, kenčiančiais dėl alkoholizmo, o Vakaruose jos lanko vienišus senelius, dirba su vienatvės paliestais žmonėmis. Žmogus yra pašauktas laisvei, tai sako ir Dievas, tačiau Vakarų visuomenėje būtina atgaivinti bendruomenės jausmą. Kai žmonės dalijasi ir yra kartu, žmogus tampa laimingesnis."

O kaip Lietuvoje? Ko gero - ir tai, ir tai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-03-a-malakauskis-ofm-vakaru-visuomeneje-butina-atgaivinti-bendruomenes-jausma/86232

[Silvija]

Kad daugiau Dievas duotų tokių kandidatų!

http://viluckas.lt/taip-as-%E2%80%93-kandidatas-i-seima/

[Diak. Tomas M.]

Nors aš manau, kad čia yra labai slidus kelias... kad eiti į politiką ir nesusitepti, tai nežinau ar bent Lietuvoje yra toks pavyzdys, duok Dieve, kad būtų... 

[Silvija]

Taip, Tomai, bet ką daryti?

Dabar labai palankus metas išeiti (į areną) tiems, kurie dėl Dievo ir Lietuvos galėtų daug padaryti, bet dėl tam tikrų priežasčių ligšiol galvojo panašiai kaip tu, nes tai būtų buvę tolygu klimpimui į pelkę be vilties išsikapanot.

Esam beveik revoliucinėj situacijoje, naujo sąjūdžio gimimo prieangyje. Man patiko T. Vilucko apibūdinimas "turiu vilties, kad sulauksime nesmurtinės, violetinės spalio revoliucijos". Aš taip pat turiu vilties, kad šie rinkimai bus kitokie. Galim jau pradėti melstis dėl to

[Giedrė]

Bet Viluckas labai žemai tame sąraše. Kažin ar bus išrinktas

[Nieko nežinau]

Žinot, bekarštėjant įvykiams Garliavoje, iš vieno garbaus asmens išgirdau mintį, kad "stovime ant pilietinio karo ribos... nebent atsiras kažkas kas labai išmintingai išves"... Na gal netiksli, bet kažkokia panaši mintis. Ir štai šiandien žiūrėdama į naują politinį darinį mąstau... kad gal ir yra vilties antrąjai "nebent" versijai, nes o kas būtų jei kai kurių asmenų ten nebūtų, ne tik sąraše, apskritai...  Aišku "kas būtų, jei būtų" nėra konstruktyvu, bet "pagaunu save" kartais apie tai pamąstant.

[Silvija]

Šių metų birželio 19-ąją Lietuva turėjo unikalų šansą galutinai įtvirtinti konstitucijoje tikrąją šeimos sampratą, kuri atitinka šeimos prigimtį ir krikščioniškas mūsų tautos tradicijas.

Deja, tam pritrūko TIK VIENO BALSO. Tauta privalo žinoti, kas gina tikrąsias jos vertybes, o kas siekia atidaryti duris šeimos sampratos iškraipymams, iš bailumo paitaikaujamą šeimą ir valstybę griaunančioms jėgoms.

Čia galima rasti seimo narių, pasisakiusių UŽ ir PRIEŠ sąrašą.

O ką pasirinksime spalio 14 d.?