Ar nuodėmė nesimelsti?

[zulija]

Jėzaus malda - labai geras dalykas. Trumpa, galima bet kada sukalbėti. Galima dar : "Jėzau, pasitikiu Tavimi". Dar girdėjau iš Tėvo Stanislovo tokią maldą: "Nuo velnio žabangų apsaugok mus, Viešpatie. Amen". Ją praktikuoju, kai ko nors bijau ar nerimas kankina.

Norejau paklaust,ar padeda tokia malda?ar nurimsti?

[Giedrė]

Man tai padeda tos maldos, kur minėjau. Apskritai žingsniai į dvasinį nurimimą yra tokie: gana dažna ir visiškai atvira išpažintis pas pasirinktą kunigą (geriausia visada tą patį), sekmadienio šventimas kas savaitę lankantis šv. Mišiose, įvairios maldos pvz. Gailestingumo vainikėlis ar šv. Rožinis, vieną kartą į savaitę (šeštadienį ar sekmadienį) pasikviečiu artimus žmones pietums drauge. Neseniai atradau artimo meilės darbus - padovanojant tai, ko reikia stokojančiam. Nesvarbu kas ir ko paprašo - padarau (kartą į mėnesį). Net jei girtuoklis prašytų degtinei - duočiau. Nevadinu to nei labdara , nei išmalda, nes šie žodžiai žemina prašantįjį.

Davimas - mano mažas džiaugsmo šaltinis, nes paprastai dvasiškai gaunu daugiau laimės nei duodu materialine prasme. Dar labai padeda pasninkas, bet jį kartais sunku praktikuoti, nes kai šeima visa valgo mėsą, sudėtinga laikytis ant duonos ir vandens. Bet vis tiek pasiskirsiu sau pasninko dienas - dar reikiai iki to paaugti. Nežinau, ar Jums padės mano psavarstymai, bet gal ką nors prisitaikysite ir sau. 

[Diak. Tomas M.]

Įdomi tema apie išmaldos davimą, tad atskyriau, kad būtų galima labiau pasigilinti:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,192.msg1261.html#msg1261

[Diak. Tomas M.]

Jėzaus malda - labai geras dalykas. Trumpa, galima bet kada sukalbėti. Galima dar : "Jėzau, pasitikiu Tavimi". Dar girdėjau iš Tėvo Stanislovo tokią maldą: "Nuo velnio žabangų apsaugok mus, Viešpatie. Amen". Ją praktikuoju, kai ko nors bijau ar nerimas kankina.

Norejau paklaust,ar padeda tokia malda?ar nurimsti?

Kiek teko skaityti apie Jėzaus maldą, kelias į ją yra labai lėtas, bet pastovus. Idėja tokia, kad ją turi kalbėti nežiūrint į jokius jausmus - kaip brautis pro tankius krūmynus, nežiūrint kad jie tai veidą braižo. Tai malda, kuri į sielą įeina labai lėtai, kuri tave keičia tau net nepastebint. Todėl net jei tuo momentu atrodo, kad ramybė neateina, melskis toliau ir negalvok apie sustojimą.

Skaitant apie šventuosius, dažnai randame panašią frazę: "...ir kai rodėsi, kad malda yra neveiksminga, ji(s) dar su didesniu užsidegimu meldėsi..." - tai tikriausiai ir yra raktas į tobulėjimą ir pagalbos sulaukimą.

Kartais Dievas nori, kad mes pajustume tą bejėgiškumo jausmą, kai rodos likome vieni viduryje kovos lauko ir tada prisimintume, kad Jis yra ir Jis visuomet su mumis, niekada mūsų neapleis.

[Silvija]

Taip pat ir žymusis danų filosofas Siorenas Kierkegoras pataria:

"Jeigu tu pamatai, kad daiktai ir įvykiai per daug tau kelia nerimo, jeigu tu pastebi, kad gyvenimo rūpesčiai tave bando parblokšti, jeigu gundymai tave apsupa, o tu nori visa tai nugalėti, tai prisimink Viešpatį Jėzų. Sutelk protą ir širdį į jį, ir būsi išlaisvintas".

Sakoma, kad dažna malda yra geriausias priešnuodis simuliakrų pasauliui (lot. simulacrum - stabas, šešėlis), ji padeda atskirt, kas tikra, kas ne.

[Silvija]

Užimti žmonės, vaikučius auginančios mamos ar tie, kas turi Dievui svarbių troškimų, o taip pat išgyvena sielvartą, gali melstis (o kai kurie ir meldžiasi, tik patys to nežino ) vidine malda. Kažkada pati suvokiau, kad tokia malda yra mano gyvenime, o čia dar radau ir šv. Augustino pamąstymus apie tai:

"Mano širdis vaitoja iš sielvarto. Šis slaptas sielvartas žmogui nėra girdimas, tačiau jeigu dvasioje taip daug mąstoma apie troškimą, kad vidinės žaizdos netgi išsakomos balsu, žmogus ieško priežasties. Jis pats savęs klausia: galbūt sielvartauju dėl to, o gal dėl ko kito. Kas gi tai gali suprast, jei ne tas, kuris vaitojimą mato ir girdi? ,,Mano širdis vaitojo iš sielvarto" todėl, kad daugelis žmogaus sielvartą girdi tik kūno ausimis, o širdies balso negirdi niekas.

O kas suprato vaitojimo priežastį? Yra parašyta: ,,Mano troškimas yra tavo akivaizdoje". Ne žmonių, nesugebančių pažvelgti į širdį, bet Tavo. Jei troškimas yra žinomas Tėvui, esančiam slaptoje, Jis tau atlygins.

Taigi tavo troškimas – tavo malda, ir jei nepaliaudamas trokšti, nepaliaudamas ir meldiesi. Ne veltui apaštalas sakė: ,,Melskitės nepaliaudami". Tačiau paisydami šių žodžių, mes niekuomet neišbūname visą laiką klūpodami, išsitiesę ant žemės ar iškėlę rankas aukštyn. Jei taip įsivaizduotume maldą, be pertrūkio išbūti tokiomis pozicijomis, manau nepajėgtume.

Nuolatinė vidinė malda yra visai kas kita, tai – troškimas. Net jei užsiėmęs kitais dalykais lauktum šabo, nepaliautum melstis. Vadinasi jei nori melstis be paliovos, nenustok troškęs.

Kai nepaliauji trokšti, be atokvėpio ir šaukies. O kaip tie, kurie nutilo? Apie juos yra pasakyta: ,,Daugeliui meilė išblėso, nes juos užvaldė nuodėmė".

Atvėsusi meilė širdyje sukuria tylą, tačiau meilei liepsnojant, kyla širdies šauksmas. Jei visuomet myli - be paliovos šaukiesi, jei be paliovos šaukiesi – nuolat trokšti, jei nuolat trokšti – turi ramybę.

,,Mano troškimas yra tavo akivaizdoje". O kaip tuomet, kai troškimas yra Jo matomas, o sielvartas – ne? Ar gali taip būti, kad troškimas ima sielvartauti balsu?

Tam ir šie žodžiai: ,,Tau yra žinomas mano sielvartas. ,, Juk kitados nuolankus Dievo tarnas ir šypsojosi, nes jo širdyje niekuomet neišblėso troškimas. Jeigu viduje trokštama, tai  ir sielvartaujama. Sielvartas ne visuomet pasiekia žmonių ausis, tačiau visados būna išgirstas Dievo."

(Iš maldynėlio "Magnificat")

[Diak. Tomas M.]

... O kaip tie, kurie nutilo? Apie juos yra pasakyta: ,,Daugeliui meilė išblėso, nes juos užvaldė nuodėmė".

Kažkaip susišaukė su šiandienos Dievo Tarnybos skaitiniu iš Šv. diakono Efremo Diatesarono komentaro:

Budėkite, nes kūnui apsnūdus mus užvaldo prigimtis, ir tada įvykiai klostosi ne pagal mūsų valią, bet pagal prigimties polinkius. O kai sielą apima gilus miegas, tai yra silpnumas ar liūdesys, ją užvaldo jos priešas ir su ja daro tai, ko ji nenori. Prigimtį valdo instinktai, o sielą - jos priešas.

Taigi Viešpats paliepė budėti visam žmogui, jo kūnui ir sielai: budėjimas kūną turi apsaugoti nuo tingulio, o sielą nuo sąstingio ir bailumo, kaip sako Raštas: Pabuskite teisieji; ir Pakilau ir vis dar esu su tavimi; ir dar: Nenuleiskite rankų. Turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų.

[Silvija]

Prisiminiau dabar tokį paprastą bet teisingą pasakymą: bloga nuotaika - tai tinginio rūšis. Taip pat dar girdėjau, kad viena iš versijų dėl ko kyla visokios depresijos žmogui - tai iš nieko neveikimo, ir kai jauti, kad štai jau ji ateina, tereikia žengt žingsnį ir imti kažką daryti.

Taip ir su malda. Kartą mūsų klebonas pamokslavo apie tai, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta, nes nesimeldžiama, o nesimeldžiama, nes tiesiog tingima dirbti. Malda - tai juk irgi darbas

Va ir dar vieną labai gražų pasakojimą rusų kalba išgirdau
čia, pradėkit nuo 6:21.

[Agnietė]

Silvija, aciu. Tiek jusu pamastymai, tiek irasas - geras vaistas nuo tinginystes/"depresijos" 

Keista, kai matau jusu, karts nuo karto idedama informacija is rusu provoslavu mokymu -  Osipovas, Tevas Dimitrijus. Atrodo sutapimas, bet tuo paciu ir smagu - as juos irgi kazkokiu budu pries metus buvau atradusi ir klausydavau.

O cia apie malda uz kitus, arba apie uztarimo malda. Idomu  :

https://www.youtube.com/watch?v=JQN8cjlwi7I

P.S. Cia linksminausi su formatavimo mygtukais  , bandziau kaip Silvija ideti ne visa puslapio URL, bet tik nuoroda i puslapi. O gavosi beganti eilute. Paliksiu. Silvija, jus pasikausciusi 

[Silvija]

Kame? Mygtukų spaudyme (beje, nežinau kaip tą bėgančią eilutę padaryt ir kitų daugelio dar nesu išbandžius ) ar kalbėdama apie depresiją ir tinginystę?

Dėl nuorodų į provoslavus tai man Tomas kelias pamėtėjo, po to jau nebegalėjau atsitraukt. Tiesą sakant, ir aš ant Osipovo buvau ,,užsirovus" gal prieš porą metų, bet ne youtube, o šiaip skaitinėjau ir labai supykus buvau, kad jis ,,varo" ant katalikų. Dabar jau tai manęs nebeveikia, nes matau, kad kai kur jis yra teisus.

Šiaip liūdna, jog visas tas mūsų ,,pasikaustymas" žinojime yra nulis, jei neturim ryšio su TUO, apie kurį šnekam, jei nemokam melstis ir nebeatsirenkam kas svarbiausia. O tai labai paprasta, atrodo, būtų Dievą draugu pasidaryt: domėkis, skaityk, medituok savo bambą (kažkas taip yra pasakęs, užmiršau, kas  )... Deja. Dievui pažinti reikia kažko, kas sunkiai nusakoma. Kaip kartą viena mano draugė teisingai atkreipė dėmesį - šv. Pranciškus savo ordino broliukų net nenorėjo ,,leist" į mokslus ir rizikuoti jų tikėjimu, taigi...

Man atrodo, kad yra būtina, jog tie dalykai eitų kartu, taip sakant, teorija su praktika koja kojon, nes kitaip žmogus automatiškai tampi veidmainiu. Žinojimas įpareigoja, bet ar spėjame ir gyvent pagal jį?

(Nevadink manęs "jūs", juk ir aš pati drįstu čia visus broliukus ir sesutes tujinti , nes dvasioje tarsi nelieka amžiaus...)

[sparnai]

Kokios idomios mintys  Tik gal kiek kategoriskos ? Mane labai gasdina mano maldos gyvenimo "duobes".
As va siemet kaip tik isgyvenu savo galejimo kazka daryti ribas. Visad man sunku atskirti, kur as negaliu o kur tingiu, ir dazniausiai esu sau labai negailestinga ir neatpazistu, kad tiesiog mano kunas, protas, psichika streikuoja ir reikalauja pagarbos. Blogiausia tai, kad vos per nago juodyma geriau pasijutus, ir vel lekiu skubu ir puolu i skrupulus del to, kad netobulai ne iki galo ar nepilnai ivykdau ka pati sau susigalvoju. Ypatingai maldoje.

Bet jei apskritai kalbant apie maldos nebuvima kaip nuodeme... Gal ne maldos buvimas ar nebuvimas yra esme? Juk nuodeme yra tai kas mus atskiria nuo Dievo, taigi jei nesimeldzia zmogus del to, kad nenori Dievo savo gyvenime, tai visai kita padetis, jei nesimeldzia zmogus nes yra kokia nors ekstrine situacija. Mes su vyru kai bunam teviskej pvz, salygu melstis neturim nes visad esam tarp kitu zmoniu ir t.t.  Is tikro labai idomu butu isgirsti pasidalinimu sia tema... 

[Agnietė]

Kame? Mygtukų spaudyme (beje, nežinau kaip tą bėgančią eilutę padaryt ir kitų daugelio dar nesu išbandžius ) ar kalbėdama apie depresiją ir tinginystę?
(Nevadink manęs "jūs", juk ir aš pati drįstu čia visus broliukus ir sesutes tujinti , nes dvasioje tarsi nelieka amžiaus...)

Apie pasikaustyma turejau konkreciai galvoje ta technine dali ideti nuoroda, neuzgriozdinant viso nuorodos adreso. Nors esu isitikinusi, kad jus esate pasikausciusi ir visose gyvenimo srityse. Tiesa, tevas Dimitrijus berods, sako kad girti zmogu nera gerai.
Mintys apie nieko neveikima ir tinginyste, bei nuoroda apie malda buvo prasmingos.
Del "tu" man kazkaip neiprasta. Bet reikes man iveikti savo puikybe.

[Agnietė]

Mane labai gasdina mano maldos gyvenimo "duobes".
As va siemet kaip tik isgyvenu savo galejimo kazka daryti ribas. Visad man sunku atskirti, kur as negaliu o kur tingiu, ir dazniausiai esu sau labai negailestinga ir neatpazistu, kad tiesiog mano kunas, protas, psichika streikuoja ir reikalauja pagarbos. Blogiausia tai, kad vos per nago juodyma geriau pasijutus, ir vel lekiu skubu ir puolu i skrupulus del to, kad netobulai ne iki galo ar nepilnai ivykdau ka pati sau susigalvoju. Ypatingai maldoje.

Sparnai, manau, kad as ta pati esu isgyvenusi. Na bent jau man taip atrodo. Buvo toks periodas, kai as galedavau net isskirti desninguma pagal savaites dienas  , kai pirmadieni lengva melstis ir viskas einasi lengvai. I savaites pabaiga, nuo treciadienio atrodo kazkaip vis sunkiau ir sunkiau darydavosi melstis, kova su tinginyste intensyveja ir net fizinis sunkumas jauciamas. Veliau supratau, kad tai buvo mano valios pastangu, o ne is sirdies atliekamos praktikos. T.y. musu entuziazmas Dievui. O Dievui nereikia musu entuziazmo, jis nenori, kad butume jo fanai, jam reikia musu sirdies.

Gera Tevo Dimitrijaus paskaita:

Paspauskite cia

P.S. Silvija 

[Diak. Tomas M.]

... neatpazistu, kad tiesiog mano kunas, protas, psichika streikuoja ir reikalauja pagarbos. Blogiausia tai, kad vos per nago juodyma geriau pasijutus, ir vel lekiu skubu ir puolu i skrupulus del to, kad netobulai ne iki galo ar nepilnai ivykdau ka pati sau susigalvoju.

Bandau susitvarkyti su panašiomis problemomis, tik iš kito kampo

Kaip supratau iš pokalbių su benediktinų vienuoliais, pagrindas yra gera dienotvarkė, ko pas mane visą gyvenimą niekada nebuvo, todėl ir sunku šį reikalą įgyvendinti.

Kaip jie sako - niekada nepadarysi visų įmanomų darbų, o jei skubėsi - nukentės kokybė. Todėl jie turi regulą pagal jų jėgas ir vykdo ją neskubėdami. Jie viską daro ramiai ir gerai, vedami griežtos dienotvarkės ir jei sakysime jie viduryje darbo, o laikas valgyti, jie palieka darbą (net psalmę skaityti gali sustoti viduryje), eina valgyti, o grįžę pradeda nuo ten, kur paliko.

Valandų Liturgija - ypač geras dalykas, nes nėra tokio "atidirbinėjimo" už praleistas valandas - negalėjai pasimelsti, ką padarysi, meldiesi sekančią valandą.

Tokiu būdu tu nesijauti savo nesibaigiančių darbų įkaitas, nes šiais laikais mes skubame gyventi taip smarkiai, kad nelieka laiko gyventi... 

Bet jei apskritai kalbant apie maldos nebuvima kaip nuodeme... Gal ne maldos buvimas ar nebuvimas yra esme? Juk nuodeme yra tai kas mus atskiria nuo Dievo...

Tas pats rusų tėvas Dimitrijus sako, kad jei tu myli žmogų - tu su juo bendrauji, o jei nebendrauji, tai vadinasi tau jis nelabai svarbus. O malda yra mūsų bendravimas su Dievu... ar tai nuodėmė nebendrauti? Gal ir ne, bet mažų mažiausia mes patys save apiplėšiame tokiu elgesiu. Gal todėl Bažnyčia ir yra tai įrašiusi į nuodėmių sąrašą, kaip prevencinę priemonę pačių tikinčiųjų labui?

Savaime suprantama, mūsų pasauliečių gyvenimas kartais pakoreguoja planus... bet kartais galima pabandyti pasiūlyti ir aplinkui esantiems pasimelsti kartu, keletą kartų buvau maloniai nustebintas aplinkinių reakcijos, kai pasiūliau atgaivinti tradiciją prieš maistą pasimelsti. Nekalbant jau apie tai, kad pats save turi "perlaužti", kad išdrįsti tai padaryti

[Silvija]

Kokios idomios mintys  Tik gal kiek kategoriskos ?

Tikrai, perskaičiau vėl ir išsigandau pati savęs Ten taip kalbėjau, nes matyt pati per daug kalbu ir per mažai būnu tame ryšyje. Kaip kažkuris rusų šventasis sakė, neskubėk spręsti apie tris dalykus: apie tikėjimą, kol neįsitvirtinai jame, apie kitą žmogų, kol nepasižiūrėjai į savo nuodėmes ir apie naują dieną, kol nesulaukei saulėlydžio. Aš kartais paskubu 

jei nesimeldzia zmogus del to, kad nenori Dievo savo gyvenime, tai visai kita padetis, jei nesimeldzia zmogus nes yra kokia nors ekstrine situacija. Mes su vyru kai bunam teviskej pvz, salygu melstis neturim nes visad esam tarp kitu zmoniu ir t.t. 

Dėl šito aš tai žiūriu liberaliau. Ta prasme, kad malda laikau ne vien įprastų maldų kalbėjimą. Man atrodo, kai esi vienybėje su Dievu, tavo ir atodūsiai ir mintys, ir kiti veiksmai gali būti maldos. Jei būdamas tarp žmonių nesimeldi, tai gali dėkoti už juos ar pašlovint Dievą už bendravimą, jei santykiai sudėtingi, tą vargą galima aukot ir išlikt ramiu, nutylėt ir t.t.

Ir tai po teisybei duoda tuos pačius vaisius, kaip ir Jėzaus malda. Man taip atrodo. Galiu aišku ir klyst 

Gera Tevo Dimitrijaus paskaita:

Paspauskite cia

P.S. Silvija 

šaunuolė!

Dabar paaiškinsiu kitiems (mes čia kaip suokalbininkės su Erika): dieną bandžiau jai paaiškint kaip padaryt tą triuką, bet man labai sunkiai sekėsi, o va ji ėmė ir padarė

[sparnai]

Visiskai pritariu, Silvija. Taciau atpazistu kad sitoj vietoj mane labai jau lengvai "pajama" skrupulai 

Aciu Tomai, labai man lipo tas pasidalinimas apie benediktinu regula. Geras vaistas pries amzina lekima 

[Silvija]

Kaip kažkuris rusų šventasis sakė, neskubėk spręsti apie tris dalykus: apie tikėjimą, kol neįsitvirtinai jame, apie kitą žmogų, kol nepasižiūrėjai į savo nuodėmes ir apie naują dieną, kol nesulaukei saulėlydžio. 

Norėjau pasitaisyti ir atsiprašyti, jei suklaidinau, tas šventasis pasakė: Apie tris dalykus neskubek svarstyti – apie Dievą, kol neįsitvirtinsi tikėjime, apie svetimas nuodėmes, kol neprisiminsi savųjų ir apie ateinančią dieną, kol nepamatysi aušros.