Apie išmaldos davimą. Kaip elgtis su elgeta?

[Augucka]

Duoti prašančiam yra kilniaširdiška, o duoti neprašančiam – dar prakilniau, tačiau neprašyti grąžinti, kai esi paskolinęs, juo labiau kai skolininkas turi galimybę atiduoti, gali tik nebeturintysis aistros.

Šv. Jonas laiptininkas

[Silvija]

Kartą ėjau į gimnaziją, o prieš mane ėjo vienas dėstytojas, jau pagyvenęs žmogus, pilietinio karo metais buvęs baltagvardiečių armijos karininkas, kaip mums atrodė, rūstus, niūrus žmogus. Mes abu turėjome praeiti pro elgetą, kuris sėdėjo prie kelio. Dėstytojas sustojo, nusiėmė kepurę, kažką pasakė elgetai, nieko jam nedavė, o elgeta pašoko ant kojų, jį apkabino, ir jie išsiskyrė. Ne aš vienas tai mačiau, tai matė ir jo mokiniai. Kai atėjo į gimnaziją, jį apsupo berniukai ir mergaitės: ,,Ar jis jūsų giminaitis, ar artimasis, pažįstamas? Kodėl prieš jį nusiėmėte kepurę? Kodėl jis jus pabučiavo?" Ir tam rūsčiam žmogui prisiėjo paaiškinti: ,,Aš į gimnaziją ėjau pėsčias iš kito Paryžiaus galo, kadangi neturiu pinigų važiuoti metro. Ir kai pamačiau tą žmogų, pagalvojau: jei praeisiu pro šalį, jis palinguos galvą ir pamanys: štai dar vienas sotus, kuriam nerūpi, ar padvėsiu iš bado, ar ne. Aš sustojau, kad jam paaiškinčiau, jog matau žmogų, o ne elgetą, nusiėmiau kepurę ir paprašiau atleidimo, kad nieko jam negaliu duoti. Jis atsistojo ir mane apkabino."

Vėliau ir aš pats su tuo elgeta susitikau. Pasirodo, ne toks jis ir alkanas, profesionalus elgeta, uždirbantis per dieną daugiau nei aš – per savaitę, bet tai nesvarbu. Tai, ką tas žmogus padarė tam, tarkim, nevykusiam elgetai, neįkainojama: jis patvirtino jo žmogišką orumą, nusiėmė prieš jį kepurę. Todėl ir aš taip elgiuosi: nepradedu klausinėti, kodėl tu ištiesi ranką. Jeigu tu ištiesi ranką tam, kad aš į ją ką nors įdėčiau, tai yra viskas, ką man reikia žinoti. O jis atsakys Dievui ir savo sąžinei, jei jis ištiesė ranką, kai jo kišenės buvo pilnos. Tai ne mano reikalas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-31-metropolitas-antonijus-is-surozo-ka-musu-laikais-reiskia-buti-misionieriumi/114478

[Diak. Tomas M.]

"Jei nerandi Kristaus elgetoje prie bažnyčios durų, nerasi Jo ir Kielike (liturginėje taurėje)" - Šv. Jonas Auksaburnis (Chrizostomas)

[Eugenijus]

Daugumai tų elgetų reikia gero bizūno per nugarą, o ne išmaldos. Jei jie būtų padorūs žmonės, tai nereikėtų ir išmaldos- gautų kokią nors pensiją, ar užsidirbtų, ar pagaliau, jei jau visiškas badas, kreiptųsi į labdaros valgyklas. Bet kur tau! Jiems to visiškai nereikia, jie tik vaidina vargšus, o iš tikrųjų uždarbiauja gatvėse. Kai kurie net susiorganizavę į būrius, turi savo brigadininkus, yra pasiskirstę elgetavimo zonomis, dar kartais vieni kitus reketuoja. Tai itin žemos prabos žmonės, pasiruošę vienas kitam gerklę perkąsti.

   Kartą buvau tokio įvykio liudininku. Jaunas vyras prie prekybos centro atsiklaupęs ant kelių verkė, sakė, kad neturi darbo,neturi ko valgyti, jo motina serganti, jos gydymui reikia pinigų, o jis jų neturi. Didžiulės ašaros riedėjo vyrui iš akių. Susigraudinę praeiviai aukojo tam elgetai menkus centus, o jis nepaliovė verkęs.Vienas labai jautrus žmogus susigraudinęs padavė elgetai dešimt litų. Verksmas liovėsi. Elgeta palaukė, kol žmonės išsiskirstė, jo veidą nušvietė šypsena, paaukotus centus jis nusviedė šiukšlių dėžėn ir tekinas nubėgo su dešimt litų rankose alaus baran.
    Taigi, duodami pinigų prie bažnyčios stovintiems apšepusiems elgetoms, tik palaikote veltėdžius ir nusikaltėlius - darote meškos paslaugą, ne daugiau.

[kukulis]

Viskas daug sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net jeigu jis išmetė tuos centus į šiukšliadėžę, dar nereiškia, kad yra blogas žmogus. Tai kad nubėgo į barą, reiškia kad girtuoklis, o ne kad elgetautojų brigadininkas kaip rašei . O tai kad jis taip pasielgė, tai gal būt buvo tos akimirkos situacija, tu nieko iš tiesų nežinai apie tą žmogų.

F.Dostojevskio romane "Nusikaltimas ir bausmė" viename epizode aprašytas girtuoklis ir jo šeima.

Paskaityk.

[Eugenijus]

Skaičiau tą romaną. Tik man Dostojevskis ne autoritetas. Palaido gyvenimo žmogus, iš rašymo uždirbdavęs milžiniškus pinigus, tačiau juos pralakdavęs su prostitutėmis Europos baruose ir gyvenęs skolon. Kaip ir dauguma rusų rašytojų.

[kukulis]

Žinau.

Dievas tokius labiausia ir myli

[Eugenijus]

Labiau prie širdies Knuto Hamsuno "Badas".

[Diak. Tomas M.]

Eugenijau, bet gal būtent tai ir padaro Dostojevskį patikimu šaltiniu, nes jis viską matė realybėje, todėl ir galėjo autentiškai aprašyti tokius žmones ir situacijas romanuose?

[vida]

Štai Motina Teresė iš Kalkutos yra sakiusi: ,,Jeigu tu duodi išmaldą, aukoji tai, kas tau nėra labai svarbu ir reikalinga, tai nėra tikroji tavo gyvenimo auka".  Kartą ją, einančią gatve, sustabdė vargingas išmaldos prašytojas. ,,Motina Terese, visi tau aukoja. Aš irgi noriu prie to prisidėti. Šiandien visą dieną praleidau gatvėje ir surinkau tik penkiolika rupijų (30 centų 1 JAV dolerio). Aš noriu visa tai paaukoti tau". Čia pat Motina Teresė susirūpino. Jei ji iš šio gatvės vargšo paims tai, ką jis surinko per dieną, jis naktį praleis alkanas. Jei nepriims jo aukos, gali įžeisti žmogaus kilnius jausmus. Taigi Motina Teresė nuolankiai priėmė gatvės išmaldos prašytojo auką. Vėliau Motina Teresė prisimins: ,,Niekada gyvenime nemačiau tokio laimingo žmogaus, kaip šis gatvės elgeta". Na o jai pačiai ši praeivio auka buvo nesulyginama net su Nobelio Taikos premija, kurią ji vėliau gavo už nenuilstamą aukos dvasią Kalkutos ir likusio pasaulio vargšų kvartaluose.

Susimąstymui noriu pateikti JAV kunigo James J. Gilhooley, uoliai tarnavusio stokojančių labui, mintį: ,,Kai žmogus miršta, jis su savimi pasiima tik tai, ką savu laiku išdalijo stokojantiems!"


Kun. Egidijus Arnašius

[Kaštonas]

Prie bažnyčios vartų kartas nuo karto pasitinka močiutė. Po penkių žingsniu trys žmogai.
Nei vienam išmaldos neduodu.

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1081.msg13776.html#msg13776

[Varlė keliauninkė]

Vida. motina Teresė visiškai teisi. Vakar mūsų kunigas per pamokslą (apie našlės skatiką) paaiškino išmaldos ir aukos reikšmes. O jis biblistas Išmalda- tai kas man atlieka ir galiu pasidalinti su kitu. Auka - tarnystė. Bažnyčiai, bendruomenei. Nes graikiškam tekste auka - "diakonia".

[Diak. Tomas M.]

Apie išmaldos davimą ir tobulą gailestingumą (dosnumą) žydų rabinas:

Секреты семейного счастья 6. О Любви

ir kitas aspektas:

Основные принципы воспитания детей 1. Общие положения

[Diak. Tomas M.]

Kun. A. Valkauskas apie išmaldos gavimą.

[Tikintysis]

   Stengiuosi visada duoti - visiems kurie randasi prie bažnyčios. Su kitais ir keliais žodžiais persimetu. Buvo toks vienas naglas, labai lįsdavo - tai jam ir ranką dar paspausdavau. Yra buvę man kai vienas toks nevaikštantis bandė stotis ir kibtis į tvorą - rodės tuoj nugrius, o žmonės einantys šalia net nežiūri į jo pusę ar apsimeta, ką nemato. Tikrai rodės tuoj išvirs su visa ta kėde - tai net pribėgau pristūmiau ir paklausiau - gal reikia padėti nes atrodo, kad tuoj išvirsi? Nors pats pradžioje irgi nelabai norėjau prie jo prieiti, nes jie ten visi dvokdavo su draugeliais...
   Žiūriu į tai, kaip į tą Jobą - kur nelabasis sako, vą žiūrėk tavo tarnas...
   Bažnyčioje esu smulkenesis metalinį smulkiau, sakiau, kad noriu palikti už durų laukiantiems - tai man atkirto, kad nereikia ten jiems palikinėti (neatmenu, bet berods sakė, kad prageria ar pan.). Tai pažiūrėjau į ją taip ir pasakiau, kad "privalu visiems duoti".
   Apskritai retas, kuris iš vis turite ką pasakyti apart to "ką darau aš". Per visas temas tik aš aš ir citavimas kažkokių citatų ir autorių. Daugiau Dievo nematote tiktai kitų Šventųjų tekstuose ir kunigų citatose. Ir daugumu stengiasi tik įžvelgti kitų "nuodemes ar prasižengimus" (kaip pvz. šioje temoje pijokavimas).
   Šią temą galite lyginti su tuo savo piratavimu...
   

[Diak. Tomas M.]

Apskritai retas, kuris iš vis turite ką pasakyti apart to "ką darau aš". Per visas temas tik aš aš ir citavimas kažkokių citatų ir autorių. Daugiau Dievo nematote tiktai kitų Šventųjų tekstuose ir kunigų citatose. Ir daugumu stengiasi tik įžvelgti kitų "nuodemes ar prasižengimus" (kaip pvz. šioje temoje pijokavimas).

Man atrodo, kad tame sakinyje tu pats save paneigei, t.y. iš pradžių tu nepatenkintas, kad mes tik patys apie save kalbame, o po to sakai, kad mes cituojame "kažkokias" šventųjų ir kunigų citatas (vadinasi ne vien apie save kalbame...). Taip, mes cituojame, nes norime mokytis iš tų sielų, kurios seka Dievu ir dalinamės tuo, kaip mums sekasi. Įdomu, kad žmonės tai skaito ir kai kam tai būna naudinga, bet kaip sakoma, "visiems neįtiksi"...

[Silvija]

Dėkui, Tikintysis, kad pasidalinai savo patirtimi. Nesutikčiau, kad mes to šiame forume nedarome, nes apart to, dar matome prasmę ir dalinimuisi užtiktų gerų resursų.

Tas išmaldos davimas kartais keblus ir provokuojantis gaunas . Prie mūsų bažnyčios irgi yra toks "etatinis" prašytojas. Bet visi bendru sutarimu su soc.paslaugų centru ir caritu sutarėm jam neduoti. Kolkas jis vis dar "tupi" prie durų, kartais pasišnekam visi, kai iš Mišių žmonės neskuba namo... kažkurį čia vakarą draugiškai užmušiau uodą jam ant kaktos

[Eugenijus]

Elgetas reikia vyti tolyn su lazda. 99 proc. elgetų veltėdžiai , dykaduoniai ir girtuokliai. Tik geras bizūnas išgydytų jų elgetystę, daugiau niekas. Tikrai stokojantis ir vargstantis žmogus niekada nebūna elgeta, o kenčia tyliai. Todėl reikia rasti kitokius būdus kenčiantiems ir vargstantiems paremti (gal per kokias organizacijas ar fondus), užuot kišus pinigus veltėdžiams ir girtuokliams.

[Silvija]

O jei užtaikysi su savo lazda ant to 1%?

Liaudis sako "neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos".

[Eugenijus]

Neišsižadu. Tačiau nemanau, kad tapęs neįgaliu ir skurdžiumi, trainiočiausi aplink prekybos centrus ir bažnyčias kartu su alkoholikais. Galbūt ieškočiau pagalbos kitokiais būdais.
    Prie vieno prekybos centro pirkėjus pasitinka labai "pamaldus" elgeta. Pasisveikina "Garbė Jėzui Kristui", rožinis rankose, pamaldžiai sudėtos rankos, ir prašo pinigų. Kas jo nežino, duoda jam pinigų. Kitą dieną tas pats 'pamaldusis" elgeta skeryčiojasi girtas, keikiasi triaukščiais rusiškais keiksmais ir šlapinasi ant to pačio prekybos centro kampo.
    Yra vienas paprastas būdas elgetoms atvėsinti. Kai jie pradeda kaulyti pinigų ir skundžiasi, kad neturi  ko valgyti, pasiūlai kartu nueiti į parduotuvę, kad jis pasiimtų maisto - duonos , dešros ir visko, ko reikia, bent už 20 eurų- o aš užmokėsiu - elgeta kaipmat atšoka. Mat dažniausiai ne maisto jam reikia , o gėrimo.
   Čia prisimenu savo vaikystės kleboną, kuris elgetas rūsčiu balsu išvaikydavo iš šventoriaus. Ir matyt, teisingai elgėsi.Nes dažniausiai tie šventoriaus elgetos būna asocialūs alaus barų lankytojai.