Apie pašaukimus: ar tikrai Bažnyčiai jų reikia?

[Giedrė]

Turiu pasakyti, kad niekada nesimeldžiu už pašaukimus. Tuoj paaiškinsiu kodėl: du pažįstami norėjo stoti - vienas į kunigus, kitas į vienuolius. Man atrodo, kad abu buvo normalūs žmonės, rimtai svarstė pašaukimą. Vienam buvo atsakyta, kad jo nepriims į kunigus, nes yra negražus ir neturi iškalbos, o kitą jėzuitų vienuolija atstūmė dėl silpnos sveikatos. Mano nuomone, čia nėra pakankami argumentai, kad vienuolijos ir seminarijos taip nusikalstamai lengva ranka atstumtų norinčius Dievui tarnauti žmones. Grožis ir gera sveikata bei iškalba dar negarantuoja, kad idealus kandidatas tikrai bus geras kunigas ar vienuolis. Kažkada ir aš pati labai norėjau įsilieti į pasauliečių trečiojo ordino veiklą (oblatūrą), kreipiausi į pranciškonus - jiems nebuvo aišku, ko iš viso jiems kvaršinu galvą ir kaip dar galiu ko nors norėti. Po to, bandžiau susisiekti su seserim benediktinėm - gavau el. pašto žinutę nuo atsakingos sesers, kad ji dabar atostogauja ir susisieks su manimi, kai ras tam laiko. Žinoma, to išganingojo laiko taip ir neatsirado. O aš nematau reikalo dar kartą siektis su vienuolijomis, kurios tokios abejingos savo potencialiems oblatams. Apibendrinusi skausmingą dviejų pažįstamų patirtį ir savo nesėkmingus (ir net dorai  neprasidėjusius dėl vienuolių abejingumo) bandymus tapti oblate, galiu tik pasakyti, kad jokios maldos nepadės, jei dvasininkų ir vienuolių širdys bus užsikietinusios teisume, aptukusios ir nerangios. Nuo to laiko ir nesimeldžiu už  pašaukimus.

[Nieko nežinau]

Man irgi atrodo, kad čia nėra normalūs argumentai, bet jei rimtai kirba abejonė ar vieninteliai. ;] Žinau tiek kunigaujančių, tiek vienuolynuose žmonių, kurie "nespindi" sveikata. Žiūrint į istoriją, Pal.J Matulaitis nei į kunigus, nei į vienuolius stodamas ja taip pat nepasižymėjo. A.A. kard. V.Sladkevičius irgi. ir kt. ;] "Grožio konkursų" priežastimi sorry, bet netikiu, vargu ar gali būti toks nepriėmimo argumentas.

Ir mano asmeniniu įsitikinimu, jei žmogus tikrai jaučiasi Dievo kviečiamas, kažkokios išorinės kliūtys žmogui nesutrukdys pasibandyti dar ne kartą ir ne du. Taip paprastai žiūrint tikrai nemanau, kad kai yra toks kunigų stygius, komisija tik šiaip sau "lengva ranka" ir be priežasties prametinėtų. ;]
O dėl maldos nesutinku iš esmės. Mes šitų dalykų savo maldomis nereguliuojame bet kuriuo atveju. Tai ne burtas, tai prašymas.  Bet prašydami mes parodome, kad mums ne tas pats, kad mūsų pačių širdys neužkietėję savo teisuoliškume, a la "na jūs taip, tai aš tada taip, maldos nesulauksit". Na jei mums patiems nereikia "ne kiti va taip elgias", tai ko tada norėt...palaukim kol apskritai nebus kas Eucharistinę auką aukoja ar išrišimą teikia... Susitvarkysim patys, mums "tokių" nereikia.  O žmonių yra visokių. Dvasiniame luome taip pat. Nuostabių ir atsidavusių taip pat.

Kažkaip keista, kad apskritai čia apie tai tenka kalbėti... Visais laikais buvo visko, bet Šventąjame Rašte parašyta "Melskite Pjūties šeimininką..." Apie "melskite tam tikromis sąlygomis" nėra. ;]
Ignoruoti ir tam rasti paaiškinimą, kad "kiti kalti" lengviausia. Bet šventieji elgdavosi kitaip. Ten kur matydavo žaizdas - eidavo ir savo asmeniniu gyvenimu naujindavo. T.y. nesibardavo, kad "viskas supuvę", o žiūrėdavo "ką galiu įnešti nuo savęs".  ;] Yra tokia berods kadaise kilusio Kristoforo sąjūdžio mintis - "Užuot keikus tamsą, geriau įžiebti kibirkštį". Ir man asmeniškai teko susidurti su nuostabiais dalykais, kai ten, kur daug maldos vyksta stebuklai... ;] Kaip tik šioje srityje.

O čia šiaip
http://www.slideshare.net/Robertas/istorija-apie-tris-medius

[Giedrė]

Aš tik pasidalinau savo pažįstamų ir savo patirtimi, o maldas rinktis - kiekvienas laisvas. Vargšas kardinolas niekaip neranda kunigo lietuviams Seinuose, nes nei vienas kunigas nenori jiems patarnauti. Mane tai piktina.

http://www.lrytas.lt/sroves/religija/kardinolas-a-j-backis-sako-kad-kol-kas-neatsiranda-lietuvio-kunigo-vykti-i-seinus.htm

Šiaip aš myliu gerus kunigus ir juos itin vertinu, bet nereikia ir trumparegiškai užsiliūliuoti mintimi, kad pasauliečiams gerai bet kas ir bet kaip, o paskui dejuoti, kad stinga pašaukimų. Toli gražu...

[Nieko nežinau]

Šiaip aš myliu gerus kunigus ir juos itin vertinu, bet nereikia ir trumparegiškai užsiliūliuoti mintimi, kad pasauliečiams gerai bet kas ir bet kaip, o paskui dejuoti, kad stinga pašaukimų. Toli gražu...

Pasikartosiu - "norit gerų kunigų - melskitės už tuos kuriuos turite". Jei mums nėra "gerai bet kaip", mes tai turime išreikšti malda, prašydami geriau. ;] O jei neprašai, tai kaip ir nėra net kurioj vietoj piktintis. Nes tai dvasinis pašaukimas, o ne išmokstamas amatas. Pašaukimas, kuriame reikia labai daug vienas kitų dvasinio palaikymo - maldos.

Ne pykti replikuojant apie užsiliūliavimus (niekas čia neužsiliūliuoja, mes tam pačiam pasauly gyvenam, tiesiog vieni mato reikalą kažką daryti pats, kad tai keistųsi, o kiti ne, nusiplauami nuo atsakomybės), o daryti tai kas nuo tavęs priklauso.

Yra toks gražus biblinis pasakojimas, kai žydai su amalekiečiais kovojo, o Mozė laikė iškėlęs rankas. "Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai; bet kai tik rankas jis nuleisdavo, persvarą įgydavo amalekiečiai. Kai Mozei rankos apsunko, jie ėmę akmenį parito prie Mozės, ir tas ant jo atsisėdo. Rankas jam palaikė Aaronas ir Huras – vienas iš dešinės, antras iš kairės – taip kad jo rankos buvo iškeltos, iki nusileido saulė. Šitaip Jozuė kalavijo ašmenimis nugalėjo Amaleką ir jo kariauną."
Bažnyčios bendruomenėje mes esam susiję - tas vadinamasis mistinis Kristaus kūnas, kuris kenčia visas, kai skauda, kuriam jos nariui. Ir kas palaikys tas iškeltas rankas jei ne mes? Apie ką tada iš viso kalba, jei kalbėdami apie dvasinius pašaukimus, "išdidžiai" išsižadame dvasinės pagalbos vienas kitam.

Neranda kunigo Seinuose. Na taip, blogai. Labai blogai. O mes sau galim leisti jaustis teisuoliais ir neprašyti daugiau pašaukimų ar ne? Tai neprašykim ir greit neberas čia, pačioje LT, nes jau dabar neretas atvejis kai vienas kunigas kelias parapijas aptarnauja ir daugelis iš esmės nepatenkinti, kad žmogus nepersiplečia. O tas faktas, kad šioje vietoje yra stygius turbūt vis tik nerodo, kad turi priimti bet ką ir be atrankos? ;] Suprantu emocijos, nes kalba apie pažįstamus, juos kažkas "nuskriaudė", taigi jie "kietaširdžiai". Bet tas "man atrodo, kad abu buvo normalūs", dar nerodo, kad jie buvo tinkami kunigystei. Gal pasitikėkim ir kitų žmonių sprendimais, kurie toje srityje dirba ne metus ir ne du ir turi kur kas didesnę kompetenciją atrankoms nei asmeninės simpatijos antipatijos. Kiek esu susidūrus, netikiu tokiu "vaikų darželiu", paprastai tam būna objektyvios priežastys, o ne "veidas, balsas nepatko". Ir jei kažkas tikra, bet vis tik to komisija dabar dar nepamatė, reikia melstis ir Dievas ras sprendimą. ;]
Piktinimasis pats savaime dar niekam nepadėjo.

OK, nesimeldžiam. KAM ir KĄ įrodysim, apart savo ego paglostymo, kad štai jau MANO dėmesio per "blogiečius" negausit ir su Dievu dėl to nesikalbėsiu? O finale iš to kas srėbs pasekmes, jei ne mes patys? Turim "mažai ir blogų", tai neprašykim iš viso, maž "pasidarys savaime"? Dievas išsigandęs "nemaldos" susigės, kad prastus duoda ir staiga siųs būrį idėjinių? O savaime nesidaro. ;]

[Giedrė]

Miela Mėta, neimkit taip į širdį... Vis tas mano tiesmukumas.  Matau, kad paliečiau skaudžią vietą, bet diskusijoje gimsta tiesa. Matyt ji glūdi kažkur per vidurį tarp Jūsų ir mano nuomonės. Visgi, jei apie tai kalbame - reiškia abi nesame dvasininkijos problemoms abejingos.

[Diak. Tomas M.]

Diskusija labai kompleksiška ir plius dar skaudi asmeninė patirtis, todėl viskas taip aštriau ir gaunasi.

Pamenu, kai mane "ėmė" į kariuomenę, sveikatą tikrinantis gydytojas nekreipė dėmesio, kad aš plokščiapadis - "sueis ir toks". Kai po privalomosios karinės tarnybos tvarkiausi dokumentus darbui kariuomenėje, man paaiškino, kad netinku, nes esu plokščiapadis - mums tokių "paliegusių" kariuomenėje nereikia... mano atveju viskas baigėsi teigiamai, bet galima suvesti paraleles su Giedrės draugų situacijomis.

Panaši istorija ir su dabar labai jaunimo mėgiamu koptų vienuoliu, gyvenančiu dykumoje. Vienu gyvenimo metu jis beveik netyčia perskaitė T. Mertono knygą ir nusprendė tapti vienuoliu, nors jis tuo metu net nebuvo tikintysis. Jis paskambino į pirmą pasitaikiusį katalikų vienuolyną ir pasakė, kad nori tapti vienuoliu. Vyresnysis paklausė ar jis katalikas, jis sako "ne", tada vyresnysis pasakė, kad jis negali tapti vienuoliu ir pokalbis baigėsi. Sekančiu skambučiu jis paskambino į ortodoksų vienuolyną ir pasakė, kad nėra tikintis, bet nori tapti vienuoliu. Kaip manote, ką jam atsakė vyresnysis? Jis atsakė:

"Ateik ir pažiūrėk" - prisiminkime "ATEIKITE IR PAMATYSITE" (Jn 1, 39)

Čia yra labai įdomios laidos iš jo celės dykumoje (angliškai):


http://www.youtube.com/playlist?list=PLF08C2AC1D42FCDA2

Faktas, kad dėl įvairių problemų mūsų Bažnyčia praranda pašaukimų... Dėl komisijos, kuri atstūmė Giedrės draugą, tai irgi visko gali būti, gal jis tikrai dėl kažkokių priežasčių nebuvo tinkamas, o gal komisija buvo netikusi... Jei šiais laikais Šv. Pranciškus stotų į seminariją, jam veikiausiai pasakytų, kad "tokių lunatikų mums čia nereikia"

Giedre, mano nuomone, dar nenuleisk rankų, pirmiausiai, belskis dar kartą ir kažkurios durys bus atidarytos, kaip ir tam koptų vienuoliui, antras patarimas iš mano asmeninės patirties - jei aš matau, kad tam tikroje vietoje manęs nereikia, ar manęs nenori - aš einu į kitą vietą, kur mane priima išskėstomis rankomis. Juk nėra skirtumo, kur tarnauti Dievui

[Silvija]

Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia". (Lk 11,8)

Nemažai jau čia aptarėte, o man tai dar įdomu, kaip dėl tos sveikatos yr? Juk iš tiesų, kiek istorijoje buvo atvejų, kad buvęs silpnos sveikatos vaikystėje, net šventuoju tampa. O štai vienuolijos ir kunigijos - tokių nenori... gal tai būna ne vienintelė priežastis?  Gal tokiems kandidatams trūksta tikros ugnies, kurią akys ir kalba išduoda, ir tai brandūs dvasininkai iš savo patirties labai lengvai pastebi?

[Nieko nežinau]

Miela Mėta, neimkit taip į širdį...

Imsiu. Nes nenoriu, kad man tokie klausimai būtų "vienodai". 

[Silvija]

Dariusz'o  Kowalczyk'o SJ straipsnyje "Vatikano II Susirinkimo mokymas trumpai" yra vienas reikšmingas sakinys šia tema:

Bažnyčios krizę, įskaitant ir pašaukimų į kunigus stygių, labiausiai lemia katalikiškos šeimos krizė.

Ir bendrai, labai geras tekstas

[Jazminas]

Neseniai išgirdau įdomią vieno kunigo mintį. Jis kalbėjo, kad šiais laikais pašaukimų į dvasinį luomą (kunigystę, vienuolinį gyvenimą) mažėja ne tik dėl vertybių krizės ir pan., bet dar ir dėl to, kad pasauliečiai taptų aktyvesni Bažnyčioje. Jo nuomone, taip veikia Šventoji Dvasia. Kunigai aukoja Šv. Mišias, teikia Sakramentus. Ir čia jie nepakeičiami! O pasauliečiai gali tvarkyti ūkinius, organizacinius parapijos reikalus. Visgi nenorėčiau, kad atsitiktų taip, jog teks keliauti keliasdešimt ar šimtus kilometrų norint dalyvauti Sekmadienio Mišiose ir priimti Sakramentus.

[Diak. Tomas M.]

Aha, man irgi čia skamba, kaip optimizmas per ašaras 

Šiaip ar taip jau ne vienas autorius užsimena, kad per II Vatikaną supausaulietinti ordinai neteko savo patrauklumo (nors manyta buvo atvirkščiai), nes kam dar kažkur stoti ir duoti įžadus, jei aš, gyvendamas paprastą gyvenimą, tą patį galiu daryti?

Spėčiau, kad pirmieji turėtų atsigauti būtent griežtos ir labai griežtos regulos ordinai, nes būtent jie išsiskiria savo auka. Kaip rusų vienuolis tėv. Serafimas sakė, kad šiais laikais sunku tapti vienuoliu, nes žmonės atprato kentėti ir save suvaldyti. Bet jei kas norės tikrai save išbandyti, tai rinktis griežtesnę regulą bus natūralus kelias, nes jei darai, daryk gerai

Čia viso labo mano asmeniniai samprotavimai

[Diak. Tomas M.]

Šiandien išgirdau susijusį pasakojimą apie dabartinį Čikagos kardinolą Pranciškų. Pasirodo, kai jis buvo 13 metų, susirgo poliomelitu ir tapo fiziškai neįgalus. Dėl jo neįgalumo, jį buvo atsakyta priimti į paruošiamąją seminariją.

Ar jis nusiminė ir toliau gyveno kaip pasaulietis? Ne, jis nuėjo pas misionierių oblatus ir ten įstojo į paruošiamąją seminariją, o vėliau buvo įšventintas kunigu. Galbūt moralas yra toks, kad ji vienos durys neatidaromos, reikia eiti toliau ir belstis į sekančias, kol atidarys

Benediktinų tėvas mums aiškino, kad toks mąstymas buvo įtakotas supratimo, kad Dievui pašvęsti žmonės turi būti "nesugadinti", t.y. panašiai, kaip Dievas nepriimdavo žydų maldavimų, kai jie aukodavo jam paliegusias avis, tačiau vėliau toks požiūris buvo pakeistas.

[Silvija]

Man atrodo teisinga tokia mintis, kad ne pašaukimų mažėja, bet atsiliepiančių į juos. Kokios to neatsiliepimo priežastys, tai vėl galima būtų paieškot. Ir tai galioja ne vien pašaukimui į kunigystę ar dvasinį gyvenimą.

Todėl kai meldžiamės už pašaukimus, matyt intenciją reiktų papildyti "ir kad į juos būtų atsiliepiama".

[Silvija]

Mitai ir faktai apie pašaukimą: http://www.pasaukimas.lt/mitai-ir-faktai-apie-pasaukima/

[Silvija]

... o kitą jėzuitų vienuolija atstūmė dėl silpnos sveikatos. Mano nuomone, čia nėra pakankami argumentai, kad vienuolijos ir seminarijos taip nusikalstamai lengva ranka atstumtų norinčius Dievui tarnauti žmones. Grožis ir gera sveikata bei iškalba dar negarantuoja, kad idealus kandidatas tikrai bus geras kunigas ar vienuolis.

Čia - tokia šmaikšti paralelė :
http://vimeo.com/6761817