Psichologo pagalba

[Silvija]

Neretai šis klausimas iškyla tikintiems žmonėms, kai susiduriama su sunkiai sprendžiamomis dilemomis. O gal jei Dievas - geriausias Gydytojas, tai ir išvis nieko daugiau nereikia?

Šitam bernardinai.lt straipsnyje galim pasitikrinti savo supratimą apie tikėjimą ir psichoterapijos santykį: 
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-28-mindaugas-radusis-ar-religingumas-gerina-psichine-sveikata/91440/comments#list

[Nieko nežinau]

Prisimenu vieną seną atvejį, kai viena mergina į maldos grupę atsivedė savo pažįstamą žmogų, o šiam ėmė kilti klausimai, vienas maždaug toks "tai kai susilaužau ranką, man į traumpunktą važiuot ar melst, kad Dievas pagydytų". ? Tai kažkaip visa šita dilema man į tai ir panaši. O šiaip man atrodo paprastai - naudokis Dievo dovanotu protu ir juo spręsk kada ir kurios pagalbos reikia. Jei reikia - kreipkis ir į abu. O ne supriešint.

[Diak. Tomas M.]

O gal abu kartu? Kaip pvz. kun. psichologas Kęstutis Trimakas.

Bet aišku, tokių nedaug yra... tuomet vertėtų kreiptis į katalikus psichologus, kurie dirba kartu su arkivyskupijomis, vyskupijomis. Tuomet gali bent kiek būti užtikrintas, kad tai, ką pasiūlys psichologas, neprieštaraus tikėjimui 

[Nieko nežinau]

O gal abu kartu? Kaip pvz. kun. psichologas Kęstutis Trimakas.

O šis žmogus tai net ne abu, o nežinau kiek...

Bet aišku, tokių nedaug yra... tuomet vertėtų kreiptis į katalikus psichologus, kurie dirba kartu su arkivyskupijomis, vyskupijomis. Tuomet gali bent kiek būti užtikrintas, kad tai, ką pasiūlys psichologas, neprieštaraus tikėjimui 

Ko gero pritarčiau. Nelabai susimąstydavau apie tai, kol "iš toliau" nesusidūriau su patarimais apskritai vengti tikėjimo klausimų. Negaliu "pasmulkinti" situacijos, nes smulkiau su žmonėmis ir nesiaiškinau, bet nepasakysi, kad dėmesio neatkreipiau...

[Silvija]

Paskaitykite  Virginijaus 2012-11-29 08:25 komentarą po straipsniu. Yra ir tokių atvejų.

Girdėjau kun. Valkauską sakant, kad jų (egzorcistų) darbe šiuo požiūriu nėra tvarkos, kreipiasi ir psichikos ligoniai, ir apsėstieji/dvasių varginami, todėl dėl žmonių antplūdžio neįmanoma visų išklausyt ir visiems patarnaut. Geri psicho- specialistai turėtų atskirti negalios prigimtį ir tik ją įvertinę siųsti pas egzorcistą. Bet visų pirma jie turi būti tikintys.

[kukulis]

Sveiki,

Kaip manote ar katalikams verta lankytis pas psichologus? Ar būna problemų, kurioms spręsti neužtektų kunigo pagalbos?
Jeigu taip, kokio psichologo reiktų ieškoti? Ar svarbu kad jis taip pat būtų katalikas?

[Augustas]

Sveiki,

Kaip manote ar katalikams verta lankytis pas psichologus?

Manau, kad katalikams lankytis pas psichologus yra pageidautina, bet nebūtina. Psichologas tam tikra prasme yra asmenybės pažinimo specialistas. Ir jei koks nors žmogus turi problemų su savęs pažinimu, tai apsilankyti pas psichologą jam būtų labai pravartu.

Ar būna problemų, kurioms spręsti neužtektų kunigo pagalbos?

Taip, tokių problemų būna. Tai daugiausia emocinės problemos ir sužeidimai. Kunigas šitų problemų identifikuoti neturi kompetencijos. Čia jau pats žmogus turėtų save pažinti ir identifikuoti tas emocines problemas, kurios jį kankina, trukdo jam skleistis kaip asmenybei, lavinti savo turimus talentus ir pan. O jei žmogus turi sunkumų su savęs pažinimu ir tų emocinių problemų identifikavimu, tai tada tam, kad savęs pažinimas būtų palengvintas, labai naudinga kreiptis į psichologą.

Jeigu taip, kokio psichologo reiktų ieškoti? Ar svarbu kad jis taip pat būtų katalikas?

Žinoma, idealu būtų, jei žmogaus ir jam padedančio psichologo pasaulėžiūros sutaptų. Bet griežtai imant, toks pasaulėžiūrų sutapimas nėra būtinas. Juk tam, kad psichologas padėtų nustatyti, kokių jo klientas turi prigimtinių talentų, visai nereikia katalikiškos pasaulėžiūros. Katalikiškos pasaulėžiūros visai nereikia ir kliento emocinių problemų nustatymui. Ir t.t.
Visai kita kalba yra tada, jei žmogus nusprendžia kreiptis dėl psichoterapijos. Psichoterapijos metodai yra įvairūs, ir kai kurie iš jų prieštarauja katalikiškai etikai. Tad čia jau reikia žiūrėti labai atsargiai, ir jei psichoterapijos paslaugas teikiantis psichologas pasiūlo terapijos metodą, kuris prieštarauja katalikiškai etikai (pvz., hipnozę), tokių psichologo paslaugų geriau atsisakyti.

Tai tiek trumpai.

[Kaštonas]

"Kaip manote ar katalikams verta lankytis pas psichologus?
Ar būna problemų, kurioms spręsti neužtektų kunigo pagalbos?
Jeigu taip, kokio psichologo reiktų ieškoti? Ar svarbu kad jis taip pat būtų katalikas?"

Jei žmogus mano, kad jam reik psichologo pagalbos, tai .... .
Kunigas kunigui nelygu. Būna problemų kurias galima išspręsti besikalbant su kitu tikinčiu.
Nemoku apsakyti kaip tai svarbu, kad psichologas būtu tikintis.


Ps  Yra variantų kai mokslas bejėgis.
PPs šia tema lyg jau buvo kalbėta?!

[Kaštonas]

"tai apsilankyti pas psichologą jam būtų labai pravartu."

Yra maždaug, tokis anekdotas pasaulietinis.
Žmona atsiveda savo vyrą pas psichiatrą ir skundžiasi, kad jei trūksta lytinių santykių.
Anekdoto pabaigoje, vyras atsisveikinimui klausią daktaro "viską supratau, bet ką man reiks daryti kai jūsų daktare nebus?"

Resume:
"savęs pažinimą" praktikuojantys katalikai randa maldoje.

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1017.msg19439/topicseen.html#msg19439


" Tai daugiausia emocinės problemos ir sužeidimai. Kunigas šitų problemų identifikuoti neturi kompetencijos."
Netiesa.

[Augustas]

" Tai daugiausia emocinės problemos ir sužeidimai. Kunigas šitų problemų identifikuoti neturi kompetencijos."
Netiesa.

Kunigas yra pirmiausia teologas, o ne psichologas. Galbūt yra tokių kunigų, kurie iš prigimties yra geri psichologai, bet tarp teologijos ir psichodiagnostikos mokslų yra labai didelis skirtumas. Tai skirtingi mokslai su skirtingais tyrimo metodais ir tyrimo objektais. Manau, kad nereikėtų painioti šių dviejų mokslo šakų, Kaštone.

[Kaštonas]

Kunigas pirmiausia yra ŽMOGUS.

Augustai, nereikia kalbėti kategorijomis.
Turime kunigų, vienuolių kurie studijavo ir psichologiją.

[Diak. Tomas M.]

Su sekuliariais psichologais yra didelė problema ir pavojus. Labai dažnas atvejis, bent jau vakaruose - ateina žmogus, kenčiantis nuo potraukio tai pačiai lyčiai, o psichologas jam sako - "su tavim viskas tvarkoje, tu normalus. Tiesiog būk savimi ir viskas bus gerai, viskas susitvarkys!"...

T.y. psichologai vietoje to, kad nurodytų infekcijos priežastį, pasako pacientui, kad tas dvokiantis pūlinys yra jo tapatybės dalis... na kaip žmogus gali padėti atpažinti nuodėmę ir jos sukeltus pokyčius, jei jis pats netiki nuodėmės egzistavimu?

Skaičiau, kad bent jau JAV yra krikščionių psichologų, kurie padeda pvz. išprievartavimo aukoms atleisti tiems nusikaltėliams ir pan., t.y. dirba su labai sunkiais atvejais ir veda, tarpininkauja Dievui, kad būtent Šv. Dvasia išgydytų žmogaus širdį, nes tiktai Ji tai gali padaryti pilnai.

P.S. manau kunigai seminarijoje turėtų praeiti psichologijos pagrindus.

Iš tiesų, Silvijos įdėta citata labai tinka ir šiai temai:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1017.msg19439.html#msg19439

[kukulis]

Aš tai buvau pas psichologę vakar. Ji man patarė kaip kalbėti per darbo pokalbį; ką sakyti, ko vengti. Patarė kaip nupasakoti išėjimą iš ankstesnio darbo; dar gal eisiu padės motyvacinį laišką parašyti.

[Augustas]

Kunigas pirmiausia yra ŽMOGUS.

O kas teigė priešingai?

Turime kunigų, vienuolių kurie studijavo ir psichologiją.

Bet tai tik patvirtina, kad dvasinis palydėjimas  ir psichologinis konsultavimas yra du skirtingi dalykai.

P.S.

Aš tai buvau pas psichologę vakar. Ji man patarė kaip kalbėti per darbo pokalbį; ką sakyti, ko vengti. Patarė kaip nupasakoti išėjimą iš ankstesnio darbo; dar gal eisiu padės motyvacinį laišką parašyti.

Puiku, Kukuli, kad Tau taip sekasi

[Kaštonas]

" Bet tai tik patvirtina, kad dvasinis palydėjimas  ir psichologinis konsultavimas yra du skirtingi dalykai.."
Taip ir ne.

Mes jau apie tai kalbėjom.
3;0 ne tavo naudai.

[Augustas]

...
Mes jau apie tai kalbėjom.

Gal galėtum trumpai priminti, kas ir ką sakė konkrečia tema?  Nes šiandien man kažkoks atminties užtemimas užėjo, kurio paprastai nebūna.

P.S.

3;0 ne tavo naudai.

Jautiesi užgautas, kad skaičiuoji, kas kiek laimėjo?  Mes gi čia draugiškai.

[Kaštonas]

Ne Augustai. Nesijaučiu užgautas.
Maždaug 1,5 metų atgal apie tai kalbėjome.

Kalbėjom apie motyvus.
Koks psichologo motyvas?!
Priėjom išvados, kad dirba dėl pinigų.
Nusišypsojome, išsiskirstėm.

Kalbėjom, kad psichologija turi "lubas". Tuo tarpu, teologija apima ir psichologiją ty yra viena

[Augustas]

Ne Augustai. Nesijaučiu užgautas.

Puiku.

Kalbėjom, kad psichologija turi "lubas". Tuo tarpu, teologija apima ir psichologiją ty yra viena

Ne, Kaštone, mes tada apie teologijos ir psichologijos mokslų santykį iš viso nekalbėjome (jei tik mano atmintis manęs neapgauna).

T.y. psichologai vietoje to, kad nurodytų infekcijos priežastį, pasako pacientui, kad tas dvokiantis pūlinys yra jo tapatybės dalis...

Čia tiesiog matome ideologijos įsikišimą į mokslą ir to įsikišimo neigiamus padarinius mokslui bei žmonėms. 

na kaip žmogus gali padėti atpažinti nuodėmę ir jos sukeltus pokyčius, jei jis pats netiki nuodėmės egzistavimu?

Jeigu kuri nors nuodėmė sukelia (neigiamus) psichologinius pokyčius, tai psichologas gali padėti atpažinti tuos pokyčius. Tik jau po to pats klientas iš tų pokyčių turėtų nuspręsti, koks jo (t.y., kliento) elgesys ar įprotis tuos neigiamus pokyčius sukelia. Ir taip pat spręsti, ką toliau daryti, turėtų pats klientas. Psichologas tikrai nėra kliento auklėtojas ar ugdytojas. Šitą faktą mums turbūt sunkiausia suprasti.   

[Kaštonas]

"Ne, Kaštone, mes tada apie teologijos ir psichologijos mokslų santykį iš viso nekalbėjome (jei tik mano atmintis manęs neapgauna)"

Apgauna.

"Jeigu kuri nors nuodėmė sukelia (neigiamus) psichologinius pokyčius, tai psichologas gali padėti .... '

Ir apie tai kalbėjom.

[kukulis]

Jėzuitų mokyme yra toks teiginys, kad mokslas turi apimti ne vien materialią sritį.

Šitas teiginys gali atrodyti tarsi slėptų kažkokią ydą, bet iš tiesų yra ne taip, jeigu nusibrėžiam tam tikras ribas. Konkretaus pavyzdžio kol kas neduosiu, nes dar iki galo neišmąsčiau šitos minties, bet neseniai kažkaip tą "pajaučiau" kad yra teisingas.

Arba geriau, kad neliktų neaiškumų, pateiksiu šaltinį iš kur ta mintis kilo. Šiuo metu su dukra skaitom knygą "Didieji klausimai jaunimui"; skyrių:  "dešimt visuotinių principų".
Kol kas visų nevardinsiu, nes tai šiek tiek ne į temą ( vėliau gal reiks sukurti atskirą temą ), bet patį pirmąjį išsamumo principą įvardinsiu.

Jis skamba taip: teorija yra ta teisingesnė, kuri apima ir paaiškina daugiau faktų. Tuomet lyginamos dvi teorijos. Viena - natūralistinė, pagal kurią visa gyvybė, tame tarpe ir žmogaus protas bei jo kilnumas kilo iš neprotingos materijos. Antroji - teistinė kad egzistuoja absoliutus Gėris, Tiesa ir Meilė ( tikriau tariant Dievas ), kuris veikia žmonėse ir dėl to skatina žmogaus kilnumą: pvz. jo pasiaukojimą iš meilės ir t.t..

Pirmoji, natūralistinė, teorija neįgali paaiškinti žmogaus kilnių troškimų, nes jie neišsirutulioja iš evoliucijos teorijos. Vadinasi antroji - teistinė, "išsamumo" principo atžvilgiu yra teisingesnė, nes paaiškina tai ko nesugeba paaiškinti natūralistinė teorija.

Grįžtam prie mokslo ir, kaip rašė Augustas, "ideologijos neigiamos įtakos mokslui". Neigiamą įtaką čia įžiūriu tame, kad žmogus dėl savo tingumo, kartais viską gali supaprastinti, priskirdamas daugelį veiklos atspektų Dievui, vietoje "priežasties/pasekmės" valdomų dėsnių ištyrimo fizinėje tikrovėje.
Klausimas - kaip nužymėti tą ribą, kad nebūtų iš tingėjimo piktnaudžiaujama supaprastintomis konstrukcijomis?

Mano siūlymas - esant mokslininku, tam tikrose situacijose užimti agnostiko poziciją, kai tiriant kokį nors reiškinį, tai ko nesuprantame apriori nepriskirtume nei Dievo veikimui nei priežasties/pasekmės dėsnio veikimui fiziniame pasaulyje.

Šiuolaikinio mokslo problema kartais yra ta, kad jis užima kategorišką apriori Dievo neigimą, teigdamas, kad viską galima paaiškinti fizinio pasaulio dėsniais, o jeigu kol kas nėra paaiškinama, tai tas bus paaiškinta ateity.

---

Todėl, atsižvelgdamas į šitą pateiktą pafilosofavimą, labiau palaikau Kaštono poziciją nei Augusto.

Taip pat Kaštono poziciją palaikau dar ir dėl kitų motyvų, būtent : remdamasis šventųjų "psichologų" raštais. Parašiau kabutėse, nes tokio žodžio tais laikais dar nevartojo, tačiau jeigu paskaitytume Jono Laiptininko raštus, tai pamatytume kad  daugumą, ką jis ten rašo, galima būtų pavadinti psichologija.
Puikiai ištyrinėta žmogaus psichika, jo įvairių jausmų saryšis su kitais jausmais ir t.t.  Ir tai padaryta taip išsamiai, kad abejoju, ar šiuolaikinėje psichologijoje yra panašių analogų.

Vienintelis skirtumas tarp Jono Laiptininko psichologijos ir šiuolaikinės psichologijos yra tas, kad daugumos (ne visų! Yra nemažai remiamasi ir fizine žmogaus prigimtimi!) tų jausmų priežastis Jonas kildina iš dvasinio pasaulio, tuo tarpu šiuolaikiniai psichologai viską mėgsta suvesti (redukuoti ! ) į evoliuciją arba į seksualinį potraukį, kas išsamumo principo atžvilgiu yra mažiau teisinga nei Jono Laiptininko atveju .