Psichologo pagalba

[Augustas]

Nuo pabaigos pradėsiu.
Egzistencinės psichologijos pradininkas V. Franklis.

Kuris nebuvo katalikas. Ir tada kyla klausimas, kaip tai dera su Tavo teiginiu, kad psichologo pasaulėžiūra yra svarbi klientui. 

"Nepastebiu, nepyk. Tai pirma. "
Filosofija. (tau neįdomu, kaip čia atsitiko, kad psichologas įšoko į filosofiją?)

Absoliučiai neįdomu, nes klientui psichologo išpažįstama filosofija reikšmės neturi turėti.

"Tai yra simpatijų vienai ar kitai teorijai klausimas."
Ar dar pameni "panelės ir berniuko problemą"?

Prisimenu, bet gal geriau Tu pasakyk, kaip siejasi psichologo išpažįstama filosofinė sistema ir panelės ir jos vaikino tarpusavio santykių problemos, kurias norėjo aptarti panelė, kai atėjo pas psichologą.

"minties pratęsimas yra toks: "Ar tikrai einate ten, kur norite eiti?"
nea.
Braliukas, konsultacijoje klientas yra vedamas, nori tu to ar nenori. Kitas klausimas kaip tai daroma ir į kur vedamas.
Ty ir šis psichologas vestų į ten kur pats mato teisinga. (prie savo simpatijos vienai ar kitai teorijai)

Deja, bet ne. Klientas, jei tai tikrai klientas, o ne pacientas, turi eiti pats savarankiškai ir eiti ten, kur jam (t.y., klientui) pačiam atrodo eiti geriausia. Atskiras klausimas, kiek filosofinė sistema, kuriai simpatizuoja psichoterapeutas ar psichologas-konsultantas, turi įtakos kliento norams eiti viena ar kita kryptimi. Bet esmė nuo to nesikeičia - klientas turi pats prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Todėl psichologas ir neatsako už kliento pasirinkimus, kad ir kokie tie kliento pasirinkimai bebūtų.

[Kaštonas]

"Deja, bet ne. Klientas, jei tai tikrai klientas, o ne pacientas, turi eiti pats savarankiškai ir eiti ten, kur jam (t.y., klientui) pačiam atrodo eiti geriausia. "
Tai jei panelė būtų žinojusi kur eiti geriausia ji būtų nuėjusi.

"Atskiras klausimas, kiek filosofinė sistema, kuriai simpatizuoja psichoterapeutas ar psichologas-konsultantas, turi įtakos kliento norams eiti viena ar kita kryptimi.""
Žinoti, nežino kas yra filosofija:D

"Absoliučiai neįdomu, nes klientui psichologo išpažįstama filosofija reikšmės neturi turėti. "
Pvz. man buvo įdomu, na ne kaip klientui. Nu bet tačiau.
cit"Tikėjimas Dievu yra besąlygiškas, antraip tai nėra tikėjimas Dievu."
Viktor E. Frankl  "Nesąmoningas Dievas"

"Prisimenu, bet gal geriau Tu pasakyk, kaip siejasi psichologo išpažįstama filosofinė sistema ir panelės ir jos vaikino tarpusavio santykių problemos, kurias norėjo aptarti panelė, kai atėjo pas psichologą. "
Reik sugalvoti!

[Kaštonas]

Sugalvojau.

Visų trijų " išpažįstamos filosofinės sistemos" tegul bus skirtingos.

[Varlė keliauninkė]

filosofija ir poezija praktiškai tas pats 

[Pilgrim]

Krikščioniškoji psichologija formuojasi kaip tarpdisciplininė mokslo šaka besiremianti: psichologija, krikščioniškąja filosofija, teologija, dvasingumo ir asketinėmis praktikomis, krikščioniškąja antropologija. Krikščioniškoji psichologija turi tris mokyklas: protestantiškoji, katalikiškoji, ortodoksinė. Remsiuosi ortodoksine psichologijos kryptimi. Ortodoksinė psichologija teigia, kad sekuliarioji psichoterapija ir psichologinis konsultavimas daro didžiulę klaidą atmesdami faktą, kad žmogaus yra ir dvasinė ir fizinė būtybė. Žmogus yra Dievo kūrinys turintis kūną ir sielą. Jų teigimu šio fakto ignoravimas sukelia konfliktus: vidinius, tarpasmeninius, socialinius. Ortodoksinės psichologijos įsitikinimu neįmanoma pilnai išspręsti visų psichologinių žmogaus problemų neatsižvelgiant į dvasinę būties vertikalę, kylančią link Dievo.

Psichologinio konsultavimo procese viena iš pagrindinių grandžių yra konsultanto asmenybė. Tai akcentuojama beveik visose psichologinio konsultavimo (psichoterapijos) mokyklose pabrėžiant tai vienus, tai kitus asmenybės bruožus. Dažnai yra cituojama A. Adler pasakyta frazė: ,,Gydymo technika turi būti jumyse." A. Combs ir kt. atlikti tyrimai parodė, kad konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypatybių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Ortodoksinė psichologija taip pat svarbią vietą skiria konsultanto asmenybei. Tačiau įvairioje psichologinėje literatūroje pateikiamą konsultanto asmenybės ypatybių ir bruožų sąrašą ortodoksinė psichologija papildo dviem labai svarbiais elementais:
1.  Asmeninė dvasinė - asketinė konsultanto patirtis. Jau nuo pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvai dvasinį gyvenimą traktavo kaip nuolatinės pažangos procesą ir todėl ortodoksinėje psichologijoje teigiama, kad dvasinė – asketinė patirtis suformuoja teisingą konsultanto santykį su savimi ir jo profesine veikla.
2.  Konsultantas turi gyventi pilnavertį krikščionišką gyvenimą. Pilnavertis krikščioniškas gyvenimas suprantamas, kaip dažnas ir sąmoningas sakramentų (ypač Atgailos ir Eucharistijos) praktikavimas bei aktyvus dalyvavimas bažnytinės bendruomenės socialinėje ir religinėje veikloje.
Ortodoksinėje psichologijoje teigiama, kad tik praktikuojantis krikščionis turi teisingai suformuotą vertybių sistemą. Tik krikščionis teisingai supranta kūno, dvasios ir sielos ryšius, todėl tinkamai atpažįsta dvasinio gyvenimo ir dvasinio pasaulio įtaką fiziniam kūnui. Šis psichologinio konsultanto asmenybės ortodoksinis modelis yra siekiamas idealas ir įmanomas veikiant Dievo malonei.

Ortodoksinė psichologija besiremdama vertikale krikščioniškos pasaulėžiūros ašimi kylančia link Dievo įgalina žmogaus psichologinės problemos esmę pamatyti visai kitu aspektu.  Taip pat suteikia galimybę psichoterapeutui ar konsultantui pasiūlyti naujus problemos sprendimo būdus. Pagrindiniai bendrieji ortodoksinės psichologijos principai:
1. Galutinis žmogaus tikslas yra Dievas.
2. Žmogaus mirtis yra suvokiama kaip perėjimas iš vienos buvimo būklės į kitokią buvimo būklę.
3. Pripažįstamas dvasinių (angeliškų) būtybių egzistavimas ir jų veikimas žmogui.
4. Žmogus: kūnas, dvasia, siela – sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Ortodoksinė psichologija besiremdama krikščioniškąja antropologija ir dvasine-asketine praktika suformuluoja šiuos psichologinio konsultavimo principus:
Kristocentriškumas – tai esminis konsultavimo principas apibrėžiantis ne tik santykį su Dievu, bet ir nustatantis gyvenimo tikslo kryptį. Šis principas išreikštas Jėzaus žodžiais: ,,Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas" (Jn. 14,6)
Bažnytiškumas – šis principas apibrėžia santykį su Bažnyčia. Ortodoksinės psichologijos įsitikinimu Bažnyčioje esančios priemonės – Sakramentai, kurių pagalba gaunama Dievo malonė yra būtinos psichologinių ir dvasinių problemų sprendimui.
Antropocentriškumas – šis principas nusako santykį su žmogumi ir žmonėmis. Reikalinga psichologinė pagalba žmogui suteikiama broliškame tarpusavio santykyje kylančiame iš išganomosios Jėzaus aukos.

Bendrieji ortodoksinio konsultavimo uždaviniai kyla ir ortodoksinės psichologijos ir ortodoksinio psichologinio konsultavimo principų bei ortodoksinėje psichologijoje formuojamo žmogaus elgesio modelio.
Psichologinio konsultavimo uždaviniai: bendroji užduotis ir konkrečioji užduotis.
Bendroji užduotis – pagelbėti atstatyti darną tarp kūno, dvasios ir sielos, kuri buvo pažeista žmogaus nuopolio metu. Psichologinio konsultavimo tikslas yra išmokyti žmogų atskirti gėrį nuo blogio ir suvokti, iš kur ir kaip kyla jo sumanymai, ketinimai, mintys.
Konkrečioji užduotis – tai pagalba žmogui suteikiama sprendžiant konkrečią gyvenimišką situaciją arba vidinį žmogaus konfliktą. Konkrečios situacijos ir vidiniai konfliktai sprendžiami suvokiant, kad dažnai priežasčių ir ištakų reikia ieškoti dvasinėje plotmėje.

Ortodoksinė psichologija plačiai naudoja psichologinio konsultavimo metodus ir priemones taikomas kitose mokyklose. Tačiau savo praktikoje išskiria tris pagrindinius metodus: savianalizę, dialogą ir metanoia (atgaila).
Savianalizė. Bažnyčios tėvai ir mokytojai savianalizę traktuoja kaip svarbiausią psichologinio konsultavimo metodą. Jų teigimu ne kiekvienas sugeba analizuoti savo elgesį, vidines elgesio paskatas, savo jausmus, nuotaikas ir pan. Konsultanto užduotis pagelbėti žmogui išmokti tai atlikti pačiam. Bažnyčios mokytojai sako, kad vidinio savęs pažinimas yra labai svarbus, kadangi visa kas įvyksta mus supančioje aplinkoje yra šio vidinio aš projekcija į aplinką.
Dialogas – ortodoksinėje psichologijoje dviejų žmonių buvimo kartu ir kalbėjimosi bei susikalbėjimo procesas, kuriame konsultantas ir klientas ieško atsakymų dėl psichologinių ar dvasinių sutrikimų. Dialogas ortodoksiniame psichologiniame konsultavime - keitimosi, sveikimo, augimo, ugdymo esminis veiksnys. Dialogas visuomet siejais su atvirumu: nusiteikimu kalbėtis, dalintis, klausytis.
Metanoia (atgaila). Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia proto pakeitimas, išgryninimas. Šis graikiškas terminas turi ir platesnę reikšmę. Jis apima ne tik atgailos, bet ir nuolankumo sąvokas. Bažnyčios tėvai moko, kad tik nuolankus žmogus atranda tikrąjį savo gyvenimo kelią, atpažįsta Dievo planą savo gyvenime ir pasiekia savo prigimties tarp kūno, dvasios ir sielos vienovę.

[Varlė keliauninkė]

Vis kalbam ir kalbam kaip turi būti, o ne kaip yra
todėl ir nesusikalbam.
tiesa yra ne knygose ir vadovėliuose, o gyvenime..

[Augustas]

Puikus atsakymas, Pilgrim'e.  Ačiū. Bet Rytų ortodoksinės krikščionybės bėda yra ta, kad jie neskiria religijos filosofijos ir teologijos. Iš to neskyrimo išplaukia ir kai kurie klaidingi teiginiai apie psichologijos ir krikščionybės santykį. Kokie tie teiginiai yra, dar truputį turiu pasitikslinti, ir tada jau pasakysiu konkrečiau.

[Pilgrim]

Augustai, ar tu pažįsti Rytų krikščionybę?

[Augustas]

Augustai, ar tu pažįsti Rytų krikščionybę?

Taip, Pilgrim'e, aš šiek tiek ("šiek tiek" rašau todėl, kad tai neišsemiamas vandenynas) pažįstu Rytų ortodoksinę krikščionybę.

Ortodoksinės psichologijos įsitikinimu neįmanoma pilnai išspręsti visų psichologinių žmogaus problemų neatsižvelgiant į dvasinę būties vertikalę, kylančią link Dievo.

Pirmasis klaidingas teiginys yra, žinoma, senas mitas apie tai, kad psichologija siekia išspręsti psichologines kliento problemas.
Ne, ne ir dar kartą ne. Psichologija nesprendžia jokių kliento problemų - nei psichologinių, nei kitokių. Psichologija viso labo tik padeda tas problemas suvokti, suprasti, į jas įsigilinti. Daugiau ji nieko nepajėgi daryti. Kaip taikliai pastebėjo vienas psichologas, "psichologai nepardavinėja laimės, o tik įsisąmoninimą". Ir šia prasme žiūrint, visai nesvarbu, ar psichologas (su klientu) dirbs vienokiu konsultavimo metodu, ar kitokiu, jei klientas savo problemą įsisąmonins, psichologo darbas bus baigtas.

Bendroji užduotis – pagelbėti atstatyti darną tarp kūno, dvasios ir sielos, kuri buvo pažeista žmogaus nuopolio metu. Psichologinio konsultavimo tikslas yra išmokyti žmogų atskirti gėrį nuo blogio ir suvokti, iš kur ir kaip kyla jo sumanymai, ketinimai, mintys.

Antras klaidingas teiginys yra tai, kad psichologija gali atskirti gėrį nuo blogio. Ne, ne ir dar kartą ne. Psichologija neužčiuopia gėrio ir blogio problemos (bet gali užčiuopti tam tikras pasekmes, pvz., žmogaus vidinį konfliktą). Dar daugiau, psichologija yra viso labo įrankis, kuris pats gali būti panaudotas tiek gėriui, tiek ir piktnaudžiavimui, t.y., blogiui. Bet kam psichologija bus panaudota, sprendžia ne psichologija, ir juolab ne psichologija sprendžia, kas yra gerai, o kas blogai. Gėris ir blogis, dorybės ir ydos yra tiesiog ne jos kategorijos.

Konkrečioji užduotis – tai pagalba žmogui suteikiama sprendžiant konkrečią gyvenimišką situaciją arba vidinį žmogaus konfliktą. Konkrečios situacijos ir vidiniai konfliktai sprendžiami suvokiant, kad dažnai priežasčių ir ištakų reikia ieškoti dvasinėje plotmėje.

Ir dvasinės plotmės psichologija neužčiuopia (pvz., ji neužčiuopia gimtosios nuodėmės, nors jos padarinius mato puikiai). Tad psichologija negali spręsti jokių dvasinių problemų. Tai tiesiog ne jos kompetencija.

[Pilgrim]

Augustai, atidžiai perskaityk ką ortodoksinė psichologija kalba apie tavo paminėtus dalykus. Šiek tiek paskubi.

[Augustas]

Pilgrim'e, čia ne ta ortodoksinė psichologija taip kalba, bet, katalikų terminais kalbant, pastoracinė teologija tą sako. Kas kita yra tai, kad Rytų ortodoksinėje krikščionybėje dažnai pastoracija ir psichologinis konsultavimas sutampa. Ir dar kitas dalykas yra tai, kad toks sutapatinimas yra klaidingas, nes pažeidžia teisėtą atskirų mokslo šakų (šiuo atveju psichologijos ir teologijos) autonomiją, supainiodama skirtingus lygmenis.

[Diak. Tomas M.]

Augustai, gal klystu, bet man šita "supainiojimo problema" primena amerikonizmo erezijos variantą, kur buvo peršama idėja, kad Bažnyčia negali "painioti" į vieną vietą tikėjimo ir valstybinių/verslo reikalų. Po to kiek pamenu popiežius labai aiškiai apibrėžė, kad Bažnyčia ne tik gali, bet ir privalo dalyvauti visur.

Grįžtant prie psichologijos reikalų, kur yra psichologija hierarchijos grandinėje? Virš teologijos ar apačioje jos? Prisiminkime, kad filosofija yra teologijos tarnaitė, o kur tuomet psichologija, o kur visi kiti mokslai, lyginant su Dievišku mokslu? Ir kas sakė, kad privaloma išlaikyti mokslų autonomiją ir painioti "lygius" (kad ir ką tai bereikštų ). Labai daug padaryta prielaidų, bet nežinia ar toms prielaidoms yra stiprūs pagrindai.

[Donatas]

Tomai,
Bažnyčios ir valstybės reikalai labai gerai parodo, koks neefektyvus yra bandymas spręsti ne savo klausimus. Tikinčių yra daugybėje partijų, tačiau nėra
katalikų partijos (bent jau man nežinoma). Tai, kad Bažnyčios nariai privalo dalyvauti visur, nereiškia kad Bažnyčia turi bendrą nuomonę visais klausimais. Pavyzdžiui, kam skirti daugiau mokesčių - bibliotekoms ar sveikatos apsaugai.
O dėl mokslų - mokslas tiria tam tikrus reiškinius tai ir yra jo sritis ir "autonomija".  Tačiau vargiai ar psichologas - konsultantas gali išlikti objektyvus ir neperžengti psichologijos mokslu ribų. Kitaip tariant mokslas turi ribas, žmonės nebūtinai jų paiso.

[Pilgrim]

nereiškia kad Bažnyčia turi bendrą nuomonę visais klausimais.

ir taip ir ne ... dažniausiai turi. Tai, kad mes jos nežinome jau yra ne Bažnyčios bėda.
Na dėl termino "mokslas" nieko nesakysiu, kad jis "serga" yra tiesiog faktas.
Dėl pasauliečių ...

tikintis pasaulietis, tai visų pirma tas, kuris su krikščioniška atsakomybe dalyvauja visuomenės gyvenime

http://lt.radiovaticana.va/news/2016/04/26/popie%C5%BEius_apie_tikin%C4%8Di%C5%B3j%C5%B3_pasaulie%C4%8Di%C5%B3_vaidmen%C4%AF/1225680
krikščionis privalo būti druska visur, tiksliau ten kur jis yra ... versle, valstybės valdyme, profesijoje, šeimoje ir t. t.

[Varlė keliauninkė]

kad mes jos nežinome jau yra ne Bažnyčios bėda.

Argi? Tai kas tada yra bažnyčia?
Klysti Pilgrim. Bažnyčia yra pasauliečiai. Mes esam ta pagrindinė ir nematoma aisbergo dalis po vandeniu, o matosi, ir todėl tik į tai žiūrima, tik to aibergo viršūnėlė - dvasininkija.. Ir todėl viskas kas su bažnyčia susiję yra būtent bažnyčios bėda. Matyt ta druska labai išsidvokus..

[Augustas]

Augustai, gal klystu, bet man šita "supainiojimo problema" primena amerikonizmo erezijos variantą, kur buvo peršama idėja, kad Bažnyčia negali "painioti" į vieną vietą tikėjimo ir valstybinių/verslo reikalų. Po to kiek pamenu popiežius labai aiškiai apibrėžė, kad Bažnyčia ne tik gali, bet ir privalo dalyvauti visur.

Visiškai teisingai popiežius sakė. Bažnyčia turi teisę ir privalo dalyvauti visose gyvenimo srityse, ir dalyvauja. Vaisingai dalyvauja. Bet dalyvauja ne per kišimąsį į psichologijos žinias, bet per profesinius psichologų (ir kitų mokslininkų) krikščioniškos etikos kodeksus, kurie savo ruožtu priklauso nuo krikščioniško žmogaus supratimo (t.y., krikščioniškos antropologijos).

Grįžtant prie psichologijos reikalų, kur yra psichologija hierarchijos grandinėje? Virš teologijos ar apačioje jos? Prisiminkime, kad filosofija yra teologijos tarnaitė, o kur tuomet psichologija, o kur visi kiti mokslai, lyginant su Dievišku mokslu?

Hierarchijos grandinėje psichologija yra net ne po filosofija, o po logika ir matematika. Virš logikos ir matematikos yra filosofija, o virš filosofijos jau yra teologija.

Ir kas sakė, kad privaloma išlaikyti mokslų autonomiją ir painioti "lygius" (kad ir ką tai bereikštų ). Labai daug padaryta prielaidų, bet nežinia ar toms prielaidoms yra stiprūs pagrindai.

O skirtinguose lygmenyse esančių mokslų negalima painioti todėl, kad tada suabsoliutinama tai, kas neturėtų būti absoliutinama iš principo, ir tokiu būdu gaunama banali stabmeldystė. Todėl kiekviena mokslo šaka turi būti savo vietoje ir užsiimti savo tyrimais sau nustatytose ribose, kurias nustato konkretaus mokslo tyrimų sritis, metodika ir profesinė etika.

O dėl mokslų - mokslas tiria tam tikrus reiškinius tai ir yra jo sritis ir "autonomija".  Tačiau vargiai ar psichologas - konsultantas gali išlikti objektyvus ir neperžengti psichologijos mokslu ribų. Kitaip tariant mokslas turi ribas, žmonės nebūtinai jų paiso.

Visiškai teisingai pastebėjai, Donatai. 

[Pilgrim]

Keliauninke,
na nėra taip blogai, daugiau optimizmo 
tavo lūpomis kalba Tridentinis bažnyčios supratimas
ir tai normalu tavo situacijoje.

Augustai,
dėl mokslo, tai mano požiūris tiek į patį mokslą, tiek į čia išdėstytą hierarchiją yra kitoks,
tačiau nemanau, kad tai būtų prasminga aiškintis forume, bet galiu klysti ...
tiesiog dėl įdomumo klausimas -
kas mokslo autorius ?

[Varlė keliauninkė]

o kokia mano situacija?

[Diak. Tomas M.]

Hm, ir kas blogai su Tridentiniu Bažnyčios supratimu?

[Varlė keliauninkė]

Pilgrim, dabar jau turi pasūdyti šią diskusiją ir paaiškinti Bažnyčios supratimą Tridento ir 2 Vatikano požiūriu