• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
lapkričio 27, 2024, 00:11:32

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Savas vaikelis ar įsivaikintas?

Pradėjo Ginta, lapkričio 30, 2012, 15:21:00

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ginta

Labai smagu girdet,kad ta Naprotechnologija pades poroms pastoti. Zinau ta jausma,kai nelauki menesiniu,o jos vis ateina... Negaliu isivaizduoti moters busenos,jei tai trunka ne vienerius metus... Tada jau atrodo lieka ar tik issiparduoti ir daryt,bet ka,kad tik turetum ta savo svajone rankose...

As cia puikiai suprantu,kad visi esam katalikai ir apie joki dirbtini apvaisinima nera kalbos. Dar suprantu ir zinau,kas tas yra kai kelintas menuo iseiles tos nelauktos menesines vel cia...:( O tu jau nelauki labiau uz viska pasaulyje.

Mane tik paskutiniu metu kamavo mintys apie tuos paliktus vaikus ir nevaisinguma. Tiksliai  yra zinoma,kad ir moteru ir vyru,turinciu problemu del seimos pagausejimo skaicius  auga.  Tad as ne visai i tema noriu jus paklaust ar jums neatrodo keista, kad ir pamestinuku ,ar is tevu atimtu vaiku skaicius auga.

Nezinau man kazkaip atrodo,kad cia yra rysys. Ir gi nera paslaptis,kad yra krastu,kur pamestinuku vaiku ar vaiku namu nera.

Visas nevaisingumo priezasti, kurias vardina mokslas: uzterstumas, silpna sveikata, stresai ir t.t.... as zinau. Bet man rodos,kad Viespats nori neziurint DNR paveldimumo,kad tie vaikai augtu seimose.

As asmeniskai labai norejau isivaikint. Bet tuos zodzius vien tik istarus susilaukiau ir vyro ir mamos kontraargumentu...

Man idomu,kaip jus manote is dvasines puses kodel dideja ta problema.  Man tie zodziai "vaiku namai" taip ziauriai skamba... Argi gali buti toks dalykas tikinciam kraste?

O del visu siu nauju metodu nuosirdziai dziaugiuosi.

sparnai

Manau, kad esam ant slidzios ribos, naudodami terminus "dvasines priezastys''. Taip ir kvepia "karmos diagnostika", bent jau man.

Tikrai nepretenduoju i kazkoki teisinga atsakyma, tik pasidalinsiu savo isivazdavimu. Manau, kad Dievas tikrai kuria seima, ir linki, kad zmoguciai augtu seimose.Bet kartais gi, matome kaip mirsta kudikeliai, mirsta nuo vezio ar dar nuo ko nors mamytes vos keliu menesiu kudikius palikdamos..Stai mano aplinkoj sia vasara mire jauna mama, paliko 4 mazamecius, vyriausiajai dar 5 metuku nera... Moteriai tiesiog sustojo sirdis. Taigi aisku kad Viespaties mintys ir keliai virsija musiskius neisivaizduojamai, todel manau visad turesim likti atviri Dievo valiai.

Tai kad daugeja ir nevaisingu poru ir apleistu vaiku, mano galva rodo ne Dievo plana, o zmoniu gyvenimuose tiek asmeniniam tiek visuomeniniam lygyje didejancia netvarka, vertybines sistemos issigimima, ko rezultatai kerta per pacias gyvenimo saknis - seimu griuvimus, sveikatos prastejima. Juk zmones ne tik su vaisingumu problemu turi, o ir bendrai yra gerokai ligotesni. Zinoma, tyrimo siuo klausimu neatlikau, bet man rodos sios tendencijos labai aiskiai matomos ir jauciamos.

Del vaiku namu...Mane irgi labai jaudina vaiku skausmas. Bet ka tiksliai zinau tai kad negalima skubeti isivaikinti, patiriant nevaisinguma. Tai turi buti sprendimas priimtas su teisinga intencija, o ne siekiant kazka kompensuoti.

Diak. Tomas M.

Aš taip pat linkęs manyti, kad motinystė (tėvystė) ir įsivaikinimas yra du labai panašūs, tačiau skirtingi pašaukimai. Kai kurie žmonės turi vieną jų, o kiti net abu kartu.

Per vieną kelionę esu susipažinęs su labai jauna ortodoksų šeima, kuri turėjo du savo vaikelius ir du įsivaikino iš Afrikos. Gražu buvo pažiūrėti į juos - jauni, išsilavinę, gražūs ir tokie dvasingi. Tačiau jų situacija skirtinga, nes jų ortodoksų parapija juos labai remia (ko gaila pas katalikus neteko matyti tokiame lygyje). Ta parapija turi savo vaikų darželį, kur jų vaikučius daboja, kai jie darbe, o kartais juos išleidžia net atostogų savaitei, kad galėtų kaip pora kartu pabūti ir pailsėti. Taip pat vyras yra mokytojas, kas yra labai svarbu, o kodėl - skaitykite apačioje.

Priimti naują gyvybę į savo šeimos ratą yra natūralus dalykas, todėl net vaikų niekada neturėję žmonės gali sėkmingai susitvarkyti su tuo - Dievas davė, Dievas ir padės tą pareigą atlikti.

Su įsivaikinimu yra kiek kitaip. Gana dažnai vaikeliai įsivaikinami kiek paūgėję ir ateina į naują šeimą jau su "bagažu". Gaila, bet dažnai tas bagažas yra labai neigiamas ir sunkus (asociali šeima, traumuojanti vaikų namų įtaka, gyvenimas gatvėje ir pan.). Kartais tas bagažas yra genetinis... Tokiu būdu, nepasiruošę tam žmonės būna labai stipriai išbandomi ir šiuo atveju jie jau neturi tos atspirties "tai mano kraujas, aš pakentėsiu". Kartais jie pradeda galvoti "aš tokios sunkios naštos nenusipelniau ir negaliu ilgiau nešti". Taip vaikelis gražinamas, ko pasekoje gali būti netgi dar labiau traumuojamas.

Esu klausęs labai įdomų interviu su ilgametę patirtį turinčia pedagoge, kuri įsivaikino vaiką iš Rumunijos vaikų namų. Ji praėjo tikrąja to žodžio prasme "vandenį ir ugnį" ir net kai kuriais momentais bijojo, kad jau paaugęs jos augintinis gali ją nužudyti. Praeities traumos labai paveikia jaunus protus ir be specialaus paruošimo žmonės ne tik nesugeba tokių vaikų gerai išauklėti, bet gali juos net dar labiau sugadinti.

Tai akis atveriantis interviu apie besąlygišką meilę ir kaip meilė gali pakeisti net labiausiai traumuotus likimus. Suprantantiems anglų k. galite interviu klausyti čia (spauskite ikoną su rodykle į dešinę): http://www.thisamericanlife.org/radio-archives/episode/317/unconditional-love?act=1

O čia interviu tekstas: http://www.thisamericanlife.org/radio-archives/episode/317/transcript

Ginta

Labas,

As nekalbu apie dvasines priezastis ir karmos diagnostikas,kas manau yra Setono ismislas...  Gyvenk sau,kaip nori-kitam gyvenime pasitaisysi-totalus melas.

As tik galvoju apie tuos vaiku namus...Na ju mano nuomone tikrai neturi buti. Suprantu,kad reikia pereiti ir ugni ir vandeni, bet kiek zmoniu augina savo vaikus ir eina ta ugni ir vandeni...Na ar ne taip?

Man rodos,kad Baznycia,o tai yra mes kazkaip turetu suraeguoti i vaiku namu egzistavima katalikiskam kraste. As zinau daug atveju,kai zmones pasiima vaikeli ir tada buna Dievo apdovanoti savu. Man tai labai patiko ideja,kad pasigimdai vaikeli ir pasiimi panasaus amziaus isivaikint ar globai... Auga du mazi angeliukai. Aisku tas nera aktualu daugiavaikems seimoms. Suprantu,kad ta diskusija turetu buti gal ne sitoj temoj. Gal jei daug kam tai aktualu,atidarytum Tomai nauja tema: Ar gali katalikiskam kraste egzistuoti vaiku namai?

Na man tai cia kazkaip galai nesueina ir zmoniu nuomone ir istatymai kazkokie keisti. Istatymai tokie,kad atrodo sukurti sukliudyti isivaikint,o ne skatinti...As seniai tuo domejausi, gal dabar kas pasikeite :-\

Ginta

Nustebau,kad cia taip tylu...

Man tai yra labai baisu, kai as pagalvoju apie seneliu namus ir vaiku namus... Seneliu namuose teko buti ir as asmeniskai nenoreciau juose atsidurti. Na,bet tema ne apie seneliu namus.

Puikiai suprantu,kad greit tos problemos neissipresi, neuzdarysi visu vaiku namu. Daug vaikeliu yra ir su ivariom negaliom...O augint vaika su negalia niekas nenori... Aplamai man nepatinka poziuris i  dar negimusi kudiki...  Ar tie testai apsigimimams nustatyt man atrodo neetiski... Tikintys zmones aisku i tai ziuri kitaip,bet,kad ju mazuma.

Tevystes man rodosi reiktu mokyt nuo mazumes. Dorove aisku irgi daug padetu... Tikejimas visas tas problemas issprestu,bet,kad tikejimas tai nera tik ejimas i Baznycia ir ispazintis kelis kartus per metus...

Ir ivaikinimo istatymai turetu buti ne tai,kad liberalesni,bet paprastesni... Gal kas zino,kaip siom dienom yra su ivaikinimu... Ir dar tas klausimas,kad daug tevu nera atimtos teises i vaikus ir ju niekas ivaikint negali...

Diak. Tomas M.

Kiekviena šeima yra pašaukta susilaukti savo vaikelio, todėl suprantama, kad visi pirmiausiai ir nori siekti tos misijos. Vėliau, jau turint savo atžalą ar negalint susilaukti, kai kurioms šeimoms kyla noras įsivaikinti. Dažnai tokia šeima turi būti finansiškai stabili, nes priklausomai nuo aplinkybių, įsivaikintas vaikelis gali pareikalauti ir papildomų gydymo, priežiūros išlaidų, jei yra medicininių ar psichologinių problemų.

Lietuvos ir kitų mažiau turtingų šalių atveju nepakankamas finansinis gerbūvis yra pastovi problema, todėl žmonės nesiima įsivaikinti, nes "saviems vos užtenka".

Taip pat teko girdėti nuomonę, kad kai lietuviai nori įsivaikinti, jie ieško "idealaus" vaiko, tuo tarpu, kai amerikiečiai nori įsivaikinti, jiems dažnai nebūna didelio skirtumo ar vaikas su negalia, iš kokios jis šeimos ir pan.

Tai yra labai lengva suprasti, nes per 50 sovietinių metų žmonės buvo įpratę matyti neįgaliuosius, kaip kažkokius raupsuotuosius ar nelaimingus, juk dvasinės laimės samprata tuo metu neegzistavo. Ką jau kalbėti apie vaikus iš alkoholikų šeimų ir pan. Tam prireiks tikriausiai dar ne vieno dešimtmečio, kad žmonės su negalia būtų traktuojami, kaip paprasti žmonės.

Gražu būtų įsteigti reklaminę kampaniją, kur būtų aprašomi įvaikintų žmonių likimai ir parodoma, kad genai, praeitis ar fizinė negalia nesukliudė tiems vaikams užaugti gerais ir dorais žmonėmis. Tuomet gal žmonės kiek palankiau žiūrėtų į įsivaikinimo galimybę.

Silvija

CitataAr gali katalikiskam kraste egzistuoti vaiku namai?

Geras klausimas, Ginta, manau kiekvienas save laikantis tikinčiu, turėtų apie tai gerai pagalvoti. Nes tikrai atsakymas "saviems vos užtenka" nėra tinkantis katalikui.

Nieko nežinau

Citata iš: Ginta  gruodžio 01, 2012, 15:38:56
Ar gali katalikiskam kraste egzistuoti vaiku namai?
Kokiam katalikiškam? ;] Ar kad žmonės pasikrikštija ir taip tampa katalikais, reiškia, kad kraštas yra katalikiškas? O koks realiai praktikuojančių procentas? 

Taigi...
Citata iš: Ginta  gruodžio 02, 2012, 11:40:23
zmones aisku i tai ziuri kitaip,bet,kad ju mazuma.
;)

Ir ar kožnas praktikuojantis turi turėti tą norą įsivaikint? Nes jei taip, tai nepriklauso nuo to ar turi biologinių vaikų ar ne. Kas turi motyvų įsivaikint, tie įsivaikina ir savo turėdami, o po to dar savo susilaukia. Žinau tokių pavyzdžių. Kas savo biologinio nesusilaukia - ar privalo atsisakyti ir nebesiekti svajonės jo susilaukt su savo išrinktuoju? Nesigydyt, kai tos priežastys gi būna dėl kažkokio "pastrigusio" mechanizmo ir "aukotis". Viskas ok, puiku jei pasuka tokiu keliu, bet ar beglobiai vaikai turi rūpėt tik negalintiems susilaukti? Nereikėtų permetinėti moralinės "pareigos" tiems, kurie vienoje srityje turi sunkumų. Ten kur tu neturi. Užtat tu gi esi bais jautrus ir matai, kad kitas tau tą "širdį drąskančią problemą" galėtų išspręst tau pačiam nė piršto nepajudinus. Visada paprasčiau kai tuo "oi man taip skaudu" tarsi stumtelt  kitą, lengvai morališkai paspaudžiant, nes kaip  ir "privalėtų" kiti, čia jų kelias ir t.t. Namelių pavadinimas "vaikų namai" man gražus. Visi namai šeimose kaip ir turėtų būti vaikų, vaikams ir pan. Tik tas reiškinys, įstaiga toli gražu ne. Toliau "visi esam katalikai ir apie joki dirbtini apvaisinima nera kalbos". Ir čia ne visai tiesa. Yra du dirbtinio apvaisinimo būdai: in vivo (moters kūne) ir in vitro (mėgintuvėlyje). Taigi moraliai visiškai nepriimtinas yra tik "in vitro". Iš esmės dėl perteklinių užšaldytų embrionų dilemos, ko nėra "in vivo" atveju.
Kas čia dar... ai grįžtant prie "tikinčio" krašto. Tokio dalyko iš esmės negali būti ten, kur yra labai daug žmogiškumo.

Nieko nežinau

Citata iš: Ginta  gruodžio 02, 2012, 11:40:23
Ar tie testai apsigimimams nustatyt man atrodo neetiski... Tikintys zmones aisku i tai ziuri kitaip,bet,kad ju mazuma.
Vėlgi - priklauso nuo intencijos. Būna atvejų kai negimusiam vaikeliui galima padėti. Pvz. koks transfuzijos sindromas, kurio atveju galima chirurginė pagalba realiai galinti padėti. Šioje vietoje su etika viskas net labai tvarkoje, nes daroma norint padėti.
Jei tam, kad - apsispręst gimdyti ar ne - tada neetiška.

Diak. Tomas M.

Tikriausiai čia didele dalimi yra ne tikėjimo, bet kultūros reikalas. Nepamenu Armėnijoje ar Gruzijoje, ten nėra tokių vaikų namų, jei kas atsitinka, giminės vaikelį priglaudžia, nes kitu atveju - negarbė ir gėda visai giminei, kad nesirūpina savais.

O kai lietuviams savi = vos ne priešai ar konkurentai, tai ko tikėtis  :-\

O dėl dirbtinio apvaisinimo In-Vivo, tai didelė problema, nes Bažnyčia iki šiol nesugebėjusi tiksliai pasakyti, kur gerai, o kur ne... yra tokia kaip ir "pilkoji" zona, kurioje šiuo metu teologai savo ietis vieni į kitus mėto ir skirtingai aiškina, o poroms ką daryti??? Bet čia aišku truputį kita jau tema.

Diak. Tomas M.

Diskusijos apie nevaisingumo gydymą pagal Bažnyčios mokymą ir dirbtinio apvaisinimo problemą:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,226.0.html

Silvija

Citata iš: Tomas M.  gruodžio 02, 2012, 18:19:30
Tikriausiai čia didele dalimi yra ne tikėjimo, bet kultūros reikalas. Nepamenu Armėnijoje ar Gruzijoje, ten nėra tokių vaikų namų, jei kas atsitinka, giminės vaikelį priglaudžia, nes kitu atveju - negarbė ir gėda visai giminei, kad nesirūpina savais.

Čia kaip tik radijo laida apie tai - "Ar įmanoma Lietuva be vaikų namų?" Laidos vedėjas, vysk. Kęstutis Kėvalas klausia vienos iš laidos dalyvių, trijų įvaikintų vaikučių mamos Galinos, kaip ji galėtų padrąsinti lietuvius tokiam žingsniui - įsivaikinti?

Moteris atsako: "Aš pati neturiu drąsos, kaipgi aš galėčiau drąsinti kitus? Aš visada pasikliauju Dievu. Pirmoj eilėj, aišku, turi būti apsisprendimas. Bet toks apsisprendimas, kad ne: bus kaip bus, o - kas bebūtų."

Silvija

Į mūsų būrį įsijungė Augucka, be dviejų savo vaikučių auginanti trečią, savo sūnėną.

Įdomu, su kokiais iššūkiais susiduri? Ar vaikai žino tiesą apie jo tėvus ir kaip pavyksta visiems trims padalintis savo meilę? Galbūt sūnėnui reikia kompensuoti tą dalį, kurios jis netekęs ir skirti net daugiau dėmesio nei saviems?

Augucka

Dėkui Silvija, kad pakalbinote :)

Savo sesers, jaunesnės 5 metais sūnų, pasiėmiau iš Jonavos vaikų namų, kai jam buvo 4 metukai (dabar jau jam 10). Jis mane mama pradėjo vadinti, kai tik pamatė pirmą kartą, kai atvažiavau jo iš Kauno aplankyti. Nuo tada kitaip ir nevadina, nors jis jau nuo mažiukų žinojo, kad aš esu jo tetutė. Viską žino apie tėvus, apie tikrą mamą ir tėtį. Gink Dieve, niekada vaikui nesakiau, kad jo tėvai šiokie ar anokie, stengiausi vaikui neskiepyti jokios neapykantos tikrų tėvų atžvilgiu. Per Facebook suradau jo giminaičius iš jo tėčio pusės, susirašėm su jo tetom, pasikeitėm nuotraukom. Norėjau, kad vaikas žinotų savo pusbrolius ir pusseseres iš tėčio pusės.

Pradžioje žinoma buvo sunku, reikėjo apsiprasti visiems su situacija ir dar vienu šeimos nariu, bet praėjom tą adaptacinį laikotarpį ir jau dabar kitaip ir neįsivaizduoju savo šeimos. Jis man mano vaikas. Be galo geros širdies ir mielas berniukas. Auginu ir auklėju kaip savo, visko gauna po lygiai, niekad neskiriu nuo kitų vaikų. Stengiuosi būti teisinga visiems, kad vaikas nesijaustų kitoks ar nereikalingas.

Teko čia Anglijoje ir su mokyklos psichologe pasikalbėti, nes jam reikia papildomų pamokų, nes sunku sukoncentruoti dėmesį į mokomą dalyką, tai jis lanko pamokėles su psichologe. Norėjau kad ji su juo pabendrautų ir pasikalbėtų, galbūt pasakytų tai, ko man nedrįsta pasakyti. Lyg ir didelių bėdų neturime kol kas.  :celebrate: Tikiuosi vaikas užaugs ir bus geras žmogus, nes jau dabar matau, kad jis yra nepaprastai jautrios sielos. Tai tiek ;)

Silvija

Jau kelintą kartą skaitau šį tavo pasidalijimą. Norisi dėkoti už tai, ką padarei dėl to vaiko, nors tikiu, kad šitaip susiklosčius situacijai šeimoje, ne vienas iš mūsų pasielgtume taip pat. Tik... kiek daug dar aplink mane išskaičiavimo, savanaudiškumo, lindėjimo tik savo šeimų, savo patogumų šiltnamiuose...

Vakar Sekminių pamoksle Kaišiadorių vyskupas sakė, kad mes ne teoriškai, o iš tiesų esam broliai ir seserys, tad jei ir į kitų žmonių pamestus vaikus žiūrėtume kaip į savo, problemos neliktų. Galų gale, priimdami tokį sprendimą, mes bandom išlyginti kalniuką, užpiltą silpnesniųjų brolių/seserų ir trukdantį kitiems regėti Dievą, tarsi išperkam kitų kaltes. O tai yra tikras bendradarbiavimas su Jėzumi šiame nuodėmingame pasaulyje. Kalbu šį "pamoksliuką", o širdyje klausimas sau pačiai: o ką tu pati padarei dėl šito?

Aš sveikinu tave ir tegul nepalieka Dievo malonė jūsų šeimos!  [-O<

Augucka

Nuoširdžiai dėkoju už palinkėjimus, jūsų šeimai to paties  [-o<

Kažką padaryti galime kievienas. Aš kai lankydavau sūnėną vaikų namuose, nuveždavau maišelį saldainių ir padalydavau visiems mažiukams, pabendraudavau. Jie būdavo mane apspitę, pasakodavo visokias istorijas :) Juk kiekvienas gali padaryti kažką panašaus. O kad jūs žinotumėte, kaip tie vaikučiai laukia, kad kas pas juos ateitų.... Tiesiog širdį skauda prisiminus. Gaila, kad gyvenu emigracijoje, o taip norėčiau kažką padaryti, jaučiuosi kaip surištomis rankomis :'(

Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą, kaip mokslas įrodė, kad visa žmonija iš tiesų kilę iš vieno tėvo ir vienos motinos. Buvo daroma daug genetinių tyrimų ir jie atvedė, kad Adomas ir Ieva gyveno Afrikoje prie rytų pakrantės. Mūsų pirmieji tėvai buvo tamsaus gymio. Mes visi iš tiesų esame broliai ir seserys! Aleliuja!  :celebrate:

Diak. Tomas M.

Tikrai labai graži istorija, žinau kai kurie žmonės net ryžtasi už kiekvieną jiems gimusį vaikelį, paimti į globą vieną iš vaikų namų. Bet kaip jau anksčiau diskutavome, tai turi būti pašaukimas, nes kitu atveju gali vaikeliai ir nebūti tokie laimingi naujoje šeimoje.

Norėjau taip pat Auguckos paklausti nuomonės susijusia tema - kaip katalikiškai auklėti vaikus šalyse, kur visa sistema nukreipta prieš dorovę ir tradicinį auklėjimą: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,369.0.html

romis

Nežinau ar gerai, bet širdis sako reikia pasidalinti džiaugsmu. Šiandien teismo spręndimu tapau....tėvu, ĮSIVAIKINAU...  :celebrate: Nuo šiandien mūsų šeimoje įteisintas naujas gyventojas, 4 metų berniukas,biologiniams tėvams nereikalingas. Alkoholis brangiau nei 4 jų vaikai. Ir štai vieną iš jų jau įsipareigojome dorai užauginti. Aš,kaip katalikas pasiryžęs už jį daug melstis, paaukoti Dievo valiai ir t.t Aš svajoju viską daryti, kaip šv.Augustino mama už savo sūnų.
Nuo šiandien jau gyvensiu ne vien tik dėl savęs...... Reikia galvoti apie krikštynas, surasti krikšto tėvus (kai aplink mus supa abejingi tikėjimui). Malonu girdėti tariamus vaikučio žodžius: tetis, mama, apsikabina ir nuoširdžiai iki ašarų džiaugiasi radęs....tėvus. Jis nesuvokia kokie čia tėvai, bet matydamas jį  tokį laimingą, pačiam darosi gera gyventi dėl kito laimės. Nežinau kaip bus toliau, bet jau beveik du mėnesiai pas mus jis laimingas. Nesvarbu mano amžius (vis gi 56 metai), bet gyvensiu dėl jo, noriu matyti jį laimingą, jau gyja pragaro kuriame gyveno išgyventi baisumai. Tik jis ir žino ką išgyveno su savo tėvais, nes naktim dar košmarai kankina.... Tebūnie Tavo Viešpatie valia, ir ačiū kad teiki stiprybės įsivaikinimo procese...

Diak. Tomas M.

Sveikinu! Džiaugsminga žinia!  :D

O ar teisybė, kad nėra taip paprasta vaikelį įsivaikinti ir kad tai kainuoja nemažai pinigų? Nes kaip suprantu dėl to įsivaikinimas ir nėra labai populiarus lietuvių tarpe, o gal aš klystu?  :-\

Kaštonas

Jėga.:)
Džiaugsminga žinia. Užpavydėjau.
Viliuosi ir į mano kiemą pasibels.

SVEIKINU!!!