Kodėl aš esu katalikas?

[Diak. Tomas M.]

Labai tinkanti diskusija katalikiško forumo atidarymo proga!

[Silvija]

Na, visų pirma todėl, kad tai gavau paveldu iš savo tėvų

O tu, Tomai? Nebandyk nusiplaut nuo atsakymo!

[Diak. Tomas M.]

Kai buvau jaunas, turėjau tokį šūkį "gimęs, kad sulaužyti tradiciją". Maniau, kad daugelis dalykų Bažnyčioje yra taisytini, žinojau, kad daug klaidų iš Bažnyčios pusės buvo padaryta, todėl nusprendžiau, kad liksiu kataliku, bet savo požiūriu ir filosofija būsiu "šalia" Bažnyčios su jos pasenusiomis ir netobulomis tradicijomis.

Tačiau vėliau supratau, kad visokių tradicijų yra, o pačios seniausios krikščioniškos tradicijos ir yra tai, kas laiko mūsų tikėjimo pamatus. Bet čia kiekvieno atradimų kelias. Mes visi skirtingai atrandame savo tikėjimą ir jį įprasminame.

Aš netraktuoju Bažnyčios ir šiuo atveju katalikybės, vien kaip bendruomenės, politinės partijos, vieno iš galimų pasirinkimų ar pan., nes tuo atveju mes prilyginam tikėjimą prekei, kurią galime pasirinkti Maximoje iš begalės kitų. O tikėjimas yra žymiai daugiau.

Tad aš priimu, kad mano tėvai perdavė man krikščionišką tradiciją - mano tikėjimą, kurį jie priėmė iš savo tėvų, senelių, prosenelių ir t.t. Vien tai yra daug - mes turime galimybę pratęsti savo pačių šeimos šimtmetinę tradiciją, einančią nuo Vytauto ir Jogailos laikų, kurios net įvairios okupacijos ir represijos nesugebėjo išdildyti... Taip pat mes nešame asmeninę savo šeimos tradiciją, kuri įsipynusi mūsų genealoginiame medyje. Mes nepažįstame savo seniausių protėvių vardais, nežinome kas jie buvo ir kuo užsiėmė, bet mes žinome ką jie mums perdavė - patį svarbiausią - savo tikėjimą. Jei žinai ir brangini savo šaknis - būsi tvirtai įsitvirtinęs uoloje, tad nebaisūs tau išbandymų vėjai.

Žiūrint iš bendresnės pozicijos, nors Katalikų Bažnyčia tikrai turi didelį "kraitį" klaidų, blogų sprendimų ir tragiškų poelgių, kurie neigiamai palietė milijonus žmonių, aš vis tiek matau joje savo tėvus. Mūsų tėvai irgi pridarė aibes dalykų, su kuriais mes nesutinkame ar manome, kad jie buvo blogi, bet dėl to mes nenustojame juos laikyti savo tėvais. Ir dienų pabaigoje mes matome, kad nors mūsų tėvai nebuvo tobuli, jie paaukojo mums didelę dalį savęs, jie padarė viską ir dar daugiau, kad mes užaugtume laimingi ir būtume pasiruošę tolesniam gyvenimui. Taip ir Bažnyčia, kad ir kokia netobula, neša Kristaus tikėjimą visam pasauliui jau trečią tūkstantmetį.

Mūsų pasirinkimas - nešti savo tėvų palikimą ar eiti pasiieškoti "patogesnių" įtėvių...

Vienas mano mėgstamiausių šventųjų yra Tėvas Pijus. Jo pavyzdys - nuolankus Bažnyčios valios, kaip Dievo valios išraiškos priėmimas, tapo mano kelrodžiu ir padėjo geriau suprasti, kokia yra Bažnyčios rolė ir kaip tai priimti savo gyvenime. Beje, tai nereiškia, kad mes turime būti pasyvūs ir negalime savo darbais prisidėti, keičiant Bažnyčią į gerą

[Teofilė]

o pačios seniausios tradicijos ir yra tai, kas laiko mūsų tikėjimo pamatus.

Pačios seniausios tradicijos siekia dar pagoniškus laikus - ar tikrai jos laiko katalikiško tikėjimo pamatus?

[Diak. Tomas M.]

Pataisiau į "pačios seniausios krikščioniškos tradicijos"

[Teofilė]

Taisyti negalima

Tad aš priimu, kad mano tėvai perdavė man krikščionišką tradiciją - mano tikėjimą, kurį jie priėmė iš savo tėvų, senelių, prosenelių ir t.t.

Ir visgi ar tikėjimas = tradicija? Jei svarbiausia tęstinumas iš kartos į kartą, besigilindami į istoriją vis tiek prieitume tuos savo propropro...senelius, kurie krikščioniškąjį tikėjimą priėmė kaip kažką labai naujo ir net laužančio esamas pagoniškas tradicijas.

Man tikėjimas yra daugiau žvelgimas į priekį, nei dairymasis atgal. Taip, praeitį reikia gerbti, bet krikščioniškojo tikėjimo pamatas - Geroji Naujiena.

[Diak. Tomas M.]

Kaip ir pats rašai "Man tikėjimas yra...", pratęsiu - labai asmeninis dalykas. Faktas, tikėjimas yra čia ir dabar - Dievas yra amžinas, tačiau žinant, kad už tavęs stovi šimtmetinė tradicija, kartais gali labai padėti.

Gal toks geresnis pavyzdys būtų sąžiningas policininkas, kurio tėvas ir senelis buvo sąžiningi policininkai. Jis gauna kyšio pasiūlymą ir nors jis pats yra sąžiningas, kaip ir jo pirmtakai, pagunda yra pagunda... Viena iš minčių, aplankančių jį yra tokia, kad jis negali sulaužyti šeimos tradicijos - prarasti sąžiningumą. Galime sakyti, kad tradicijos išsaugojimas būtų pagalbinė paskata būti geru.

Bet užteks apie mane, mes su nekantrumu laukiame Tavo, Toks vienas žmogau minčių, kodėl esi katalikas

[Silvija]

Noriu įsikišti, galima?

Manau šie mano ir Tomo liudijimai, kad mūsų tikėjimas prasidėjo tradiciškai - močiučių ir senelių buvo paruoštas kelias - neturėtų būti kaip nors "špilkuojami" , juk tai - vienas kelių, kuriais mes, žmonės, apskritai susipažįstam su tuo, kas vadinama "katalikybė". Juk jei tikėjimą būtume gavę atsitiktinai perskaitę Gerąją Naujieną kokioj nors popieriaus skiautėj, tai būtų visiškai kas kita. Pamenu vieną liudijimą žmogaus, kuris iš Biblijos puslapių sukdavo sau pypkę ir taip besukdamas, vieną iš jų lemtingai perskaitė

Aš apie tai, kodėl esu katalikė, parašiau labai trumpai dėl to, nes iš tiesų turėtų gautis labai ilgas rašinys, norint viską apsakyti. Ir manau tai bus padaryta dar mums bediskutuojant šiame forume visais kitais klausimais ateityje.

[Silvija]

Dar norėjau paklausti Tavęs, Toks vienas žmogau, ar Tu katalikas (-ė)? Pastebėjau, jog neretas tikintysis, dažnai ir aš pati, linkęs tapatintis su krikščionybe apskritai, tuo tarpu savajam katalikų tikėjimui geriau pažinti laiko taip ir nesurandantis. Tik kai ateina laikas atsakyti į konkrečius klausimus kokiam nors protestantui ar stačiatikiui, ne visada pasijuntame kompetetingi apgint kai kurias išpažįstamas tikėjimo tiesas. Štai kad ir dėl Dievo Motinos garbinimo arba dėl paklusnumo popiežiui.

[Giedrė]

Man kartais atrodo, kad keliame per daug klausimų. Aš priimu tikėjimą širdimi ir stengiuosi jo laikytis, kaip tai darė mano protėviai. Ne viską galbūt galime suprasti, bet reikia tikėjimą priimti, kaip savo paveldą ir tada daug kas išsisprendžia. Bažnyčia visada bus ir nusidėjėlių, ir šventųjų Bažnyčia. Tų dviejų pradų atskirti neįmanoma, tad telieka tik romiai sekti paskui Jėzų ir siekti šventumo, kiek pajėgiame.

[Silvija]

Tau gerai , o aš taip negaliu, man vis kyla klausimai. Štai ir dabar pati save įmečiau į ieškojimų upę. Atsiverčiau Sergejaus Bulgakovo "Stačiatikybę", kurioje labai aiškiai nušviečiami mokymų skirtumai su katalikybe (kai perskaitysiu visą, galėsiu pateikt reziume )

Taip pat ir bernardinuose neseniai labai įdomų straipsnį skaičiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-01-vytaute-maciukaite-gydantis-ir-laisvinantis-klusnumas/84742 Galima būtų prikišti man, kad iš dalies mano tikėjimą formuoja pažinimas: sužinotą tiesą patikrinu per savo patirtį ir arba jai pritariu arba ne.

Bet tame "patikrinime" per savo patirtį ir prasideda visi sunkumai bei džiaugsmai ir jie be pabaigos. Kol kas dar vis, ačiū Dievui, esu katalikė , tikiuos ja ir likti.

[Baika]

Atsakant į temos klausimą - todėl, kad aplink visi tokie.  Kitaip niekas nemokė, o ir visai patinka būti katalike.

[Jazminas]

Ilgokai svarsčiau, kodėl esu katalikė ar bent jau stengiuosi ja būti ir supratau - tai Dievo dovana man 

[Silvija]

Iš tikrųjų, dovana. Ir kasdien gilindami savo tikėjimą iš jo lobyno iškeliame naujų ir senų daiktų. Ačiū, Janina, kad čia esi

[Teofilė]

Dar norėjau paklausti Tavęs, Toks vienas žmogau, ar Tu katalikas (-ė)? Pastebėjau, jog neretas tikintysis, dažnai ir aš pati, linkęs tapatintis su krikščionybe apskritai, tuo tarpu savajam katalikų tikėjimui geriau pažinti laiko taip ir nesurandantis. Tik kai ateina laikas atsakyti į konkrečius klausimus kokiam nors protestantui ar stačiatikiui, ne visada pasijuntame kompetetingi apgint kai kurias išpažįstamas tikėjimo tiesas. Štai kad ir dėl Dievo Motinos garbinimo arba dėl paklusnumo popiežiui.

O kas gi čia blogo nesitapatinti su tuo, už ką galvos neguldytum? Mano manymu, primiausiai turi būti pažinimas (tiek protu, tiek širdimi), o tik paskui priėmimas (arba ne). Kai žmogus "paveldi" tikėjimą, kaip sakoma, su motinos pienu, tada ir iškyla tokia problema - tikrai žinau, kad esu katalikas/ stačiatikis / liuteronas ar kt., bet daugiau man nelabai ir įdomu. Gal geriau kelti klausimą, kas aš iš tiesų esu ir kodėl arba ko trūksta, kad būčiau? Netaikau aš šių žodžių konkretiems pašnekovams, bet reiškinys, kai dauguma lietuvių (ir žinoma ne tik) - katalikai, tačiau giliau pasigilinus, nesutinka su kas antra iš Bažnyčios skelbiamų tiesų, kalba pats už save. Jei žmogus gali tvirtai, giliai suvokdamas šio žodžio prasmę, pasakyti, jog yra krikščionis - tai, manau, jau nemažai. Nereikia kalbėti perdaug "iš inercijos"

[Diak. Tomas M.]

... reiškinys, kai dauguma lietuvių (ir žinoma ne tik) - katalikai, tačiau giliau pasigilinus, nesutinka su kas antra iš Bažnyčios skelbiamų tiesų, kalba pats už save. Jei žmogus gali tvirtai, giliai suvokdamas šio žodžio prasmę, pasakyti, jog yra krikščionis - tai, manau, jau nemažai.

Iš tiesų, Teofile, tai yra didelė problema. Kaip Silvija išsireiškė: "dauguma žmonių Lietuvoje (ir visur kitur) "žaidžia" krikščionybę, bet nepraktikuoja jos".

Ar daugelio namuose surastume Katekizmo egzempliorių, o jei taip, ar jis tik lentyną puošia, ar dar ir skaitomas yra? Mūsų Bažnyčia taip pat žino apie tai:

KaunoArkivyskupija.lt Daugelis Lietuvoje gyvenančių žmonių save laiko katalikais. Tai tampa daugiau tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Šie žmonės niekada nesusidūrė su rimtu tikėjimo ugdymu, retai kuris susimąsto, kodėl esame katalikais, ką reiškia būti kataliku. Dėl šios priežasties parapijų atsinaujinimo programa ,,Atgaivink", remdamasi keturiomis Katekizmo dalimis, parengė programą ,,Kodėl vadinamės katalikais? Kelionė Katekizmo puslapiais." Tai vienas iš būdų, leisiantis katalikams tapti ištikimesniems savo Bažnyčios Mokymui.

Nuoroda į šios  programos kursą: http://www.kaunoarkivyskupija.lt/atgaivink/katekizmas/

O čia yra labai gražiai paruošta elektroninė Katekizmo santrauka lietuviškai: http://www.vatican.va/archive/compendium_ccc/documents/compendium_catech_lit.pdf

[Silvija]

Dauguma lietuvių, kurie nesutinka su kas antra mūsų tikėjimo tiesa, o ypač tie, kuriems nelabai įdomu, manau yra dar tik kūdikiai tikėjime, jo vaikystėje arba geriausiu atveju – jaunystėje. Tai – užtrukęs, kažkur pasaulio šurmuly ar vartojime pasimetęs būvis.

Aš tikrai esu už tai, kad šiose paieškose nebūtų veidmainystės ir į šitą:

Gal geriau kelti klausimą, kas aš iš tiesų esu ir kodėl arba ko trūksta, kad būčiau?

atsakyčiau: taip ir tik taip! Bet lygioj vietoj paprastai šis klausimas nekyla (nebent esi vienas negyvenamoje saloje), dažniausiai jau turi kažkokią nors žinių bazę ir tam tikrą aplinką, kurioje su deklaruojamom vertybėm sugyveni arba ne.

O savęs  pažinimas ateina irgi iš lėto, sinchroniškai Dievo pažinimui, kurio dauguma iš mūsų ieškome katalikų Bažnyčios pagalba (knygos, rekolekcijos, katechezės, pamokslai...), na kartais pabendraudami ir su kitom konfesijom. Bet būtent tada ir iškyla dilema: kuriai iš ginčytinų tiesų pritariu aš. Tada viskas ir prasideda 

[Silvija]

O už kurią tikėjimo tiesą, Teofile, neguldytum galvos? 

[Teofilė]

Ar daugelio namuose surastume Katekizmo egzempliorių, o jei taip, ar jis tik lentyną puošia, ar dar ir skaitomas yra?
(...)
O čia yra labai gražiai paruošta elektroninė Katekizmo santrauka lietuviškai: http://www.vatican.va/archive/compendium_ccc/documents/compendium_catech_lit.pdf

Aš tai vis laukiu naujojo pilno Katekizmo leidimo (naivuolė, ane? ) - štai jis tai sutinku, kad ir lentyną papuoštų, ir paskaitomas būtų (patogiau, nei iš kompiuterio ekrano), o tie sutrumpinti variantai (turiu bene tris)... na nežinau, jie gal greičiau skirti susipažinti, kas per dalykas ta katalikybė ar daugų daugiausiai, kaip "taisyklingai" gyventi katalikišką gyvenimą, bet pačias tikėjimo tiesas aiškina mokyklinių tikybos pamokų lygyje.

O už kurią tikėjimo tiesą, Teofile, neguldytum galvos? 

Nieko originalaus ir standartinius atsakymus tais klausimais kaip ir žinau, bet visgi jausmo, kad tai būtų sava, asmeniška, tikra, "patikrinta" savu kailiu - neturiu. Gali būti, kad tai dar laukia ateityje.

[Silvija]

Dedu čia, pagal temą, nors galima būtų ir prie renginių, į kuriuos verta nueiti. Beje, yra kviečiami visi, ne tik studentai 

Dažnas studentas sugeba pateikti tik sukarikatūrintus katalikybės vaizdinius, taip atskleisdamas didžiulę spragą ir paties Vakarų pasaulio pažinime. Visa tai paskatino VU TSPMI studijuojančius ateitininkus ir Studentų mokslinės draugijos narius sujungti jėgas ir inicijuoti paskaitų ciklą ,,Kodėl katalikybė?"

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-24-vilniuje-pradedamas-paskaitu-ciklas-kodel-katalikybe/88371