Ar Dievas išbando?

[Silvija]

Mane labai užkabino dviejų žmonių pasidalinimas kitoje diskusijoje ir kadangi pati išgyvenau vieną tokį didelį išbandymą prieš keliolika metų, tai noriu paklaust: kaip tai vertinate jūs?

Tomo teiginys iš diskusijos:

Mes patys per daug ką praėjome ir nežinau ar tai tiesa, o gal tik mano jausmas, kad Dievui svarbiau buvo ne mūsų ir mūsų artimųjų maldos dėl šios problemos (jos neabejotinai padėjo mums išlikti tikėjime sprendimų laike). Dievas norėjo tikrąja to žodžio prasme mus įvaryti į kampą ir pažiūrėti, o kas gi bus dabar? Ar jie, būdami tame labai nepatogiame ir skausmingame kampe, sakys, žiūrėk, yra IUI ir kiti dalykai, kurių Bažnyčia dar nespėjo išbrokuoti, t.y. dar spėsim prasisukti... ar tiesiog pasakyti "Dieve, jei nori mus matyti šiame kampe, tebūnie". Ir kai tu, būdamas toje situacijoje, pasakai "tebūnie", tai manau Dievui nėra stipresnio dalyko, juk tokiais momentais dažniausiai ir įvyksta didieji stebuklai, o ne tada, kai ieškai visokių aplinkkelių ir bandai žūtbūt pasiekti, ko trokšti.

Sparnų nuomonė:

Del isbandymu ir atsidurimo kampe.. As tikiu kad Dievas mus ivaro ten ne tam kad pats paziuretu, ir mus ismegintu, bet kad sudarytu mums itin palankias salygas is ties rinktis ji kaip savo vieninteli Viespati, ir atsikratyti iliuziju, kad musu laime yra kazkur kitur, o ne ten, kur Jis mus veda... Zinoma, mano tikejimo kelione juk moteriska. Vyrus Viespats ko gero kalbina visai kitaip

O dabar išdėstysiu savąją

Skaitant Bibliją turbūt ne man pirmai stuktelėjo tokia mintis, kad viskas, kas vyksta su Dievo tauta, vyksta ir su manimi, kad Dievo tautos istorija – tai kaip mano asmeninė, Dievas apreiškia man save tais pačiais principais, kaip apreiškė to meto žmonėms, o Dievo Žodyje randu to patvirtinimą. Ir štai toje tautos istorijoje yra pasakojimas apie Abraomą, aukojantį Izaoką, iki paskutinės akimirkos pasitikint Dievu, kol Aukščiausiasis, įsitikinęs Abraomo tikėjimu, angelo ranka sulaiko jį nuo šio žingsnio ,,pakišdamas" aukojimui avinėlį...

Esu įsitikinus, kad visi iš mūsų kartą gyvenime gauname šansą iš Dievo didžiai aukai, o tuo pačiu – ir didžiai Jo malonei. Tikiu, kad Dievas per įvykius mus išbando ir net labai beviltiškai mums atrodančiose situacijose (nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi), jei mes išsaugom savo tikėjimą, galiausiai laimime.

[Agnietė]

Taip, Silvija, mane irgi uzkabino butent tos dvi citatos  , nes turbut kaip ir kiekvienam tikinciam, teko isgyventi daug situaciju, kai atrodo situacija beviltiska, neviltis ir baime.

Manau, kad abu pasisakymai yra teisingi. Tik pirmasis mano nuomone (Tomo) yra is zmogaus mastymo kampo, o Sparnu zodziai yra is Dievo mastymo kampo.

Man asmeniskai tokie "i kampa ivarymai" prasidejo, kai pasiryzau gyventi su Dievu. Kad tai ismegino mano tikejima, ta tikrai zinau. Nes mano pasitikejimas Dievu buvo nulinis. Tai tarsi balansavimas ant siauros virves fiksuojant akis i Dieva. Nes kitos alternatyvos tuomet  - nusigrezti nuo Dievo ir paieskoti pagalbos kitur, arba pulti i nevilti. Kazkur skaiciau, kad pasitikejimas Dievu - tai tarsi raumuo, kuri reikia treniruoti, kad jis augtu. Tad dabar galiu konstatuoti, kad toks raumenukas, nors ir mazutis jau rastas mano kune 

Kai pasakai Dievui, jau gana, tebunie Tavo valia! Turbut tai atrisa Dievu rankas veikti jo valiai musu gvenime ir parodyti Jo sumanyta plana, kuris musu nuostabai buna toli pralenkiantis musu isivaizdavima.

[Silvija]

Na, ne palyginimui šiuos du liudijimus parodžiau, o tam, kad norėjau pasidalint, jog ir pati per tai ėjau Gera žinoti, kad ir tu, Erika taip pat.

[Agnietė]

Na, ne palyginimui šiuos du liudijimus parodžiau, o tam, kad norėjau pasidalint, jog ir pati per tai ėjau

As supratau, Silvija, kad ne palyginimui irgi. Tiesiog, kai Tomas parase tai - palinksejau galva, kad gerai parase. Ir kai Sparnai pasisake, pamaniau, kaip gerai ji issireiske. Manau tai papildo vienas kita. Tai tarsi 2 taskai vektoriuje nukreiptame i virsu.

[sparnai]

Aciu Silvija ir Erika uz jusu pasidalijimus. Patiko Erikos mintis apie mazyti raumenuka Smagiai atspindejo mano savijauta 

[Ginta]

Manau,kad Dievas mus isbando dazniausiai neatsakydamas is karto i musu maldas... Mes tada galvojame gal musu neisgirdo ar gilinames i priezastis,del kuriu musu galejo neisgirst... Ir taip mes augame iki kol suprantame, kad Dievas mus myli labiau nei mes patys save, Jis mus geriau pazysta ir  nori mums tik gero. 

O tada Sventosios Dvasios paskatinti mes galime istarti: "Tebunie Tavo valia!". Tie zodziai turbut yra kiekvieno tikinciojo gyvenimo  tikslas,nes parodo,jog mes bendraujame su Dievu,kaip su Asmeniu ir Ji mylime,bei Juo pasitikime.

Nors tie isbandymai nera malonus, kaip tas atsidurimas dykumoje,bet be ju gal mes neaugtume dvasioje? As tikiu,kad tie isbandymai yra is meiles mums, nors kai eini per juos,visokios mintys lenda i galva. 

[Silvija]

Kartais mus išbando situacijos į kurias pakliūvame. Ir šįkart mus, krikščionis, sugėdija musulmonas:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-31-musulmonas-krepsininkas-teigia-kad-isitikinimai-svarbiau-uz-pinigus-ir-palieka-lietuvos-krepsinio-kluba/94573

[Andrius4]

1 Pt 1,6 Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.
Pat 17,3 Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį.
Iz 48,10 Aš apvaliau tave ugnimi, bet ne kaip sidabrą, Aš išbandžiau tave vargų krosnyje.
Zch 13,9 Ir tą trečdalį vesiu per ugnį; valysiu ir gryninsiu juos kaip sidabrą ir auksą. Jie šauksis mano vardo, ir Aš juos išklausysiu. Aš sakysiu: 'Tai mano tauta', o jie atsakys: 'Viešpats yra mūsų Dievas' ".
1 Pt 4,12 Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.
Jok 1,3 Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
Jok 1,12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.

[Kornelijus P.]

Mano nuomone Viešpats mus taip ruošia ateičiai. Jeigu išliksime stiprūs ir visas ,,ugnis" ištversime kartu su tikėjimu širdyje, tuomet ir gausime gyvenimo ,,Vainiką", Dievo dovaną, už buvimą kartu ir pasitikėjimą Juo net ir sunkiausiu momentu.

Kaip Andrius paminėjo:

1 Pt 4,12 Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti.
Jok 1,3 Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
Jok 1,12 Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.

[kukulis]

Pasak Šventųjų Bažnyčios tėvų, kančia mums reikalinga kaip dvasinio gydymo priemonė. Panašiai kaip chirurgas, norėdamas pagydyti, pradžioje turi prapjauti.

[Sigitas]

Garbė Jėzui Kristui!
Taip, Dievas tikrina ir siunčia išbandymus tiems, kuriuos yra išsirinkęs. Akivaizdžiausias to pavyzdys užrašytas Jobo knygos pradžioje:
,,Kadaise Uzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto.
...
VIEŠPATS tarė Šėtonui: ,,Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto". –  ,,Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. –  Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis". VIEŠPATS tarė Šėtonui: ,,Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje... " (Jobo 1 skyriaus 1-12 eil.).

Taigi, kaip mes elgiamės, kai Dievas leidžia šėtonui mus pulti, visaip išmėginti? Nuo to priklauso mūsų ateitis, nes jei liekame ištikimi mažuose dalykuose, tai Dievas tada leidžia mums prisiartinti prie didesnių ir gilesnių, svarbesnių jo reikalų. Iššūkiai ir išmėginimai, sunkumai ir problemos mums yra naudingi ir nuopelningi, kaip kad moko motina Bažnyčia, jug nuj broliai ir sesės Kristuje Jėzuje! 

[Kornelijus P.]

Kukuli, labai fainas palyginimas tavo.