Mūsų laukia dar vienas renesansas ar...?

[Silvija]

Gyvenam įdomiu laiku, tarsi Dievas vėl būtų panorėjęs sumaišyti pasaulio kalbas, papročius, kultūrą, pagaliau – tikėjimo praktikas ir religijas. O gal ne Dievo, o žmogaus valia visa tai vyksta? Gal leidome procesams įsisiūbuoti taip, kad dabar jau ir patys nebesuvaldom kosmopolitizmo bangos?

Ir išvis, gerai tai ar blogai? O gal mūsų laukia dar vienas puikus renesansas, senų kultūrų ir idėjų restauracija?

Klausimai dideli, atsakymų mažai, tik nuojauta... o širdy netyčia suskambo senos dainos melodija: mažas esi ir pakeisti nieko negali...

[Diak. Tomas M.]

Aha, tikrai mūsų laikai jaučiasi kaip "tamsusis industrijos ir technologijos amžius", nors išradus elektrą visi galvojo, kad pasaulyje nuo to bus šviesiau...

[Giedrė]

Renesanso galimybė priklauso tik nuo mūsų ištikimybės Kristui. O jos, deja, menkai yra ...

Geras straipsnis ta tema:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istikimybes-kristui-mokysimes-is-musulmonu.d?id=60563629

[Silvija]

Pamačius "Delfi", kilo išankstinis nusistatymas: nieko gero čia nebus, bet laimė apsirikau - puikus straipsnis! Kunigo kalboje viena detalė gražiai susišaukė su Tomo komentaru prieš tai:

Jei esame kaip lemputė, bet neturime elektros, mes nešviečiam. O ta elektra yra Šventoji Dvasia, kuri gyvena mumyse ir suteikia drąsos.

[Silvija]

Šiandien daugelis svarsto Benedikto XVI atsistatydinimo priežastis. Kaip jis ir pats sakė, senatvė ir jėgų stygius neleidžia jam tinkamai eiti pareigas. Ypač, kai pareigos pareikalauja susikauti su Bažnyčios viduje įsišaknijusia siaubinga nuodėme, netikėjimu,  veidmainyste.

Geras straipsnis, priverčiantis pagalvot ir apie mano asmeninį indėlį į Bažnyčios šventumą.

[Silvija]

O štai pora ištraukų, padedančių neprarasti vilties:

Žmogiškasis pradmuo yra paženklintas nuodėmės, tačiau krikščionys tiki, kad paskutinis žodis vis tik tenka ne jai. Šį įsitikinimą iliustruoja pastaruoju metu užsienio spaudoje dažnai cituojami kardinolo Jozepho Ratzingerio (popiežiaus Benedikto XVI) žodžiai 1997 m. pasakyti interviu Bavarijos televizijai konklavos tema. Anot jo, Šventoji Dvasia tiesiogiai neišrenka popiežiaus, nes ,,yra per daug prieštaringų popiežių, kurių Šventoji Dvasia akivaizdžiai nebūtų rinkusi".

Komentaruose, kurie paskelbti ilgamečio Vatikano analitiko Johno L. Alleno knygoje ,,Konklava", būsimasis popiežius tuomet tęsė: ,,Šventoji Dvasia ne tiek imasi kontroliuoti veiksmą, kiek kaip gera auklėtoja suteikia mums daug erdvės, daug laisvės, tačiau visiškai mūsų nepalieka. Taigi, Dvasios vaidmuo turėtų būti suprantamas daug lankstesne prasme, ne ta, kad ji diktuoja, už kokį kandidatą turėtų būti balsuojama. Greičiausiai Ji užtikrina vienintelį dalyką – tai, kad reikalas nebūtų visai sugadintas."

(L. Ryliškytės SJE tekstas bernardinai.lt)

Ir dar viena sena gera įžvalga iš Antano Maceinos tekstų:

Naujieji laikai sukūrė daugybę be galo puikių formų ir pavidalų, kurie tačiau, deja, reikalingi krikščioniškojo turinio. Mūsų amžiuje pasikartojo tas pat, kas buvo Bažnyčios Tėvų metu. Jie rado graikiškai-romėniškąją kultūrą ydingu turiniu, tačiau nepaprastai puikiomis formomis. Ir jie pylė į šitas formas naująjį turinį, tąjį krikščioniškąjį vyną, perkeistą į Kristaus Kraują. Tuo būdu išaugo didinga krikščioniškoji kultūra, kuria laikosi visas pasaulis.

Tas pat reikalinga ir dabar. Dabar reikalinga naujo veiksmo, naujo Šv. Dvasios nusileidimo, kad moderninė kultūra galėtų būti sujungta su išganomuoju Kristaus žygiu. Nėra nė vieno pozityvaus darbo, kuris nereikalautų atpirkimo. Tačiau taip pat nėra nė vieno pozityvaus darbo, kuris negalėtų būti atpirktas ir perkeistas viską išskaistinančiąja Šv. Dvasios ugnimi. Todėl kai kurių nuolatinis ir neatlaidus moderninės kultūros neigimas negali būti pateisintas. Moderninė kultūra yra reikalinga ne pasmerkimo, bet atpirkimo, nes Kristus ir už ją yra miręs, kaip Jis mirė už visus amžius ir už visas tautas bei kultūras. Šv. Dvasia ir joje turi apsigyventi ir ją paversti Aukščiausiojo buveine.

Todėl mūsų, katalikų, pašaukimas ir yra duoti naują turinį šitoms moderninėms puikioms formoms, turinį pažymėtą Šv. Dvasios ženklu. Mes turime į moderninio žmogaus iškuoptas aukso taures pilti naujojo vyno, nebe gamtinio, kuriuo svaigsta gamtažmogis, bet Šv. Dvasios vyno, tojo ,,sobria ebrietas", kaip jį vadina senas brevijoriaus himnas ir kuriuo gyvena dievažmogis.

[Diak. Tomas M.]

Gražūs Maceinos siekiai, bet dabar pamaniau, jei dabartinė modernistinė/vakarų materializmo kultūra yra Trojos arklys, skirtas užimti paskutinį tikinčiųjų bastioną, ar galima Trojos arklį irgi perkeisti, ar jis tiesiog turi būti atmestas, kad sunyktų? 

[Silvija]

Kažin ar tai Trojos arklys, juk daliai miesto gyventojų visai neblogai sekasi jį indentifikuot. Bet ar yra bent vienas, kuris atsisako visko, ką tas arklys duoda? Kad ir to paties interneto.

Čia sudėtingiau, ne taip vienareikšmiška, todėl žmogui neatrinkt. Nes nėra nei vieno teisaus.

Aš įžiūriu kitus panašumus - su Pr 18, 16-33. Tas pasakojimas tarsi nesibaigė dešimčia teisiųjų... Gal dėl to, kad pasaulis vėliau pažins Vieną Teisųjį, dėl kurio aukos Tėvas bus permaldautas?

Turėkime vilties.

[Silvija]

Vakar nauju Bažnyčios popiežiumi buvo išrinktas Jorge Mario Bergoglio, pasirinkęs vardą – Pranciškus. Pirmoje savo kalboje jis ištarė tokią frazę: kardinolai ieškojo popiežiaus iš ,,žemės pakraščių".

Bernardinai.lt pateikia labai įdomią įžvalgą:

,,Tai nuoroda ir į Naujojo Testamento žodžius. Apaštalų darbų pradžioje Jėzus, prieš įžengdamas į dangų, kalba apie liudijimą apaštalams: ,,Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių".

Geroji Jėzaus Kristaus naujiena iš tikrųjų pasiekė kiekvieną žemės kampelį. Popiežius ateina kaip ,,reversinis misionierius". Jėzuitų misionieriai nunešė Evangelijos žinią į naująjį pasaulį, dabar jėzuitų misionierius grįžta evangelizuoti senojo pasaulio.

[...] Galime tikėtis galingos dvasinės Bažnyčios reformos. Naujasis popiežius gali atnešti reformą ir į Vatikano kuriją. Pranciškus parodė, kad suvokia savo, kaip Romos vyskupo, tarnystę bei nori ir joje tvirtinti krikščionišką civilizaciją.

Jo vardas nurodo į du didžius šventuosius – Pranciškų Asyžietį ir Pranciškų Ksaverą. Taip jis parodė norą kreipti Bažnyčios laivą į evangelinį paprastumą, įsipareigojimą rūpintis vargšais ir skelbti Evangeliją iki žemės pakraščių. Tai iškart primena Dievo šv. Pranciškui Asyžiečiui per apreiškimą duotą misiją: ,,Eik ir atstatyk mano Bažnyčią, kuri, kaip matai, griūva".

Kaip sakoma, pagyvensim pamatysim 

[Diak. Tomas M.]

Galbūt "bėgti" į "žemės pakraščius" Bažnyčią privertė senojo žemyno ligos - vaikų išnaudojimo ir dvasininkų homoseksualumo problemos, kurios negailestingai išplito ir išsivysčiusiame Šiaurės Amerikos regione. Bent man taip pasirodė, kad tos pavojingos "infekcijos" ne taip stipriai palietė "žemės pakraščius".

Tikėkimės geriausio

[Silvija]

"Žemės pakraščiuose" - kitos problemos. Apie išsilaisvinimo teologiją, nuo kurios atsiribojo pop. Pranciškus:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-12-20-john-l-kater-issilaisvinimo-teologija-naujos-teologines-refleksijos-kryptys-lotynu-amerikoje-i/4856

[Diak. Tomas M.]

Įdomu, bet kartu jis juk pats priėmė vieną pagrindinių tos ideologijos iššūkių ir stengėsi įgyvendinti savo gyvenime, daug dėmesio skirdamas skurdo problemai ir pats praktikuodamas kuklų gyvenimo būdą:

Pats Guttierezas savo straipsnyje 1995 reziumavo tai, ką laikė ryškiausiai Lotynų Amerikos išsilaisvinimo teologijos elementais. ,,Pirmenybė vargšams" – būtinybė, kad Bažnyčia susivienytų su istorijos aukomis, fundamentalus etinis reikalavimas neskurstantiems – kaip mano Gutierrezas, lieka pačiu svarbiausiu indėliu į Bažnyčios gyvenimą ir veiklą Lotynų Amerikoje ir toli už jos ribų, nes tai – krikščioniškoji naujiena. Išsilaisvinimo teologai reagavo į ,,išskirtinį vargšų buvimą" – jų kaip aktyvios istorinės jėgos iškilimą po tūkstantmečių, kai jie buvo laikomi būtina realybės dalimi.

[Silvija]

Čia matyt tas atvejis, kai priešingi dalykai eina visai greta ir juos sunku atskirti. Marksui irgi daugelį pasisekė šitaip patraukti... pozityvumo ideologija taip pat iš pirmo žvilgsnio tvarkoj

Jėzaus, beje, žydai irgi laukė kaip politinio mesijo.

[Diak. Tomas M.]

Dar reikia prisiminti, kad daugelis tų judėjimų (kad ir Marksizmas) iškelia realias gyvenimo problemas (arba pasinaudoja jomis), kurios kitų, tame tarpe ir Bažnyčios, yra pamirštos. Taip ir "pavagiamos" avelės, nusiminusios, kad jų piemuo nesirūpina jomis.

Tad galima būtų teigti, kad tai gali būti aktyvus būdas atsiliepti į realias problemas ir bandyti išsaugoti tikinčiuosius.

[Diak. Tomas M.]

Dar viena įdomi įžvalga, o gal net ir iššūkis naujajam popiežiui:

Iš šių dviejų priešingų kalbų, dogminės ir pastoracinės, Radaelli mato ,,jau dviejų Bažnyčių" atsiradimą ir atsiskyrimą...

Kaip Radaelli suvokia išgydymą nuo šio susipriešinimo? Jo nuomone, ,,ne dogmai paklusnios Bažnyčios modelis turi paklusti popiežiui", bet ,,Bažnyčios modelis, paklusnus popiežiui, turi paklusti dogmai". Ir Magister cituoja: ,,Ne Ekonas turi paklusti Romai, bet Roma turi paklusti Dangui: visi keblumai tarp Ekono ir Romos bus išspręsti tik tada, kai Bažnyčia sugrįš prie dogminės kalbos, kaip jai dera."

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=1304&Itemid=68

[Silvija]

Pripažįstu, kad čia aš jau labai silpna diskutuot su tavim , tik tiek galiu pasakyti, kad vėl gi - tai labai subtilūs dalykai, kai tiesa ir netiesa eina šalia, ir žmogus esi nepajėgus atskirti kas yra kas. Juk "priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai" - tai kūno darbai, kurie būdingi dar netobulam žmogui (plg. Gal 5,20), o "Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį" - parašyta 1 Kor 2,15.

Taigi palinkėsim popiežiui Pranciškui tikrai būti tuo Dvasiniu žmogumi. O mums, eilinėms avelėms, belieka melsti jam apsaugos nuo pikto ir nuolankiai pasitikėt.

[Silvija]

Dar reikia prisiminti, kad daugelis tų judėjimų (kad ir Marksizmas) iškelia realias gyvenimo problemas (arba pasinaudoja jomis), kurios kitų, tame tarpe ir Bažnyčios, yra pamirštos. Taip ir "pavagiamos" avelės, nusiminusios, kad jų piemuo nesirūpina jomis.

Tad galima būtų teigti, kad tai gali būti aktyvus būdas atsiliepti į realias problemas ir bandyti išsaugoti tikinčiuosius.

Apie panašias problemas vyko diskusija Mažosios studijos" radijuje, bernardinai.lt nušviečia ją: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-03-15-kultura-ir-religija-pokalbiai-pagoniu-kieme-ar-baznycia-siekia-galios-ir-valdzios/97346. Matome, kad nauji protestantiški judėjimai kyla ne dėl ko kito, kaip tik dėl Bažnyčios klaidų.