Sapnai katalikų gyvenime

[kukulis]

Šiandien teko bendrauti su žmogumi, kuris pasakė, kad sapnavo sapną ir Dievas jam liepė mokyti žmones bažnyčiose.
Tai jis dabar uoliai stebi per mišias visus žmones, įsidėmi kas ką negerai darė, tada po mišių kiekvieną asmeniškai pamoko. Dar platina kažkokius lapus.
Paskui sakė antrą sapną sapnavo, ir jam Dievas pasakė, kad jis labai gerai daro, kad platina tuos lapus.

Aš jam pasakiau, kad jo sapnas nuo piktojo buvo ir kad jis yra paklydęs.

Mūsų klebonas jį pažįsta, ir sako, kad jis reguliariai paguli psichiatrijos ligoninėje.

Dabar aš mąstau, kad visos psichinės ligos kyla iš žmogaus ydų (išskyrus somatines).

[Sigitas]

Gerai įsižiūrėjęs kiekvienoje katalikiškoje bažnyčioje rasi bent vieną tuo panašų žmogų. Gerai, kad jis karts nuo karto paguli psichiatrinėje, duoda pailsėti vietiniams parapijiečiams ir kunigui nuo jo. Tokių suskystėjusiom smegenėlėm moterėlių ir sumoteriškėjusių vyrukų apstu visur. Vieni įsikala į galvą, jog būtinai turi skaityti skaitinį per Mišias (nors neturi nė gero balso nė skaitymo įgūdžių), kiti įsikala, jog atlieka kažkokią ypatingą misiją savo bažnyčioje ir platina visokią ten "geltoną" religinę literatūrą ar tiesiog Mišių metu garsiai ir pro šalį gieda, kalba ...
Tokius žmones Dievas mums siunčia kad mokytumėmės kantrybės, pakantumo, meilės, atjautos; sunku tokius "misijonierius" išmokti priimti, bet to nori Dievas, todėl Jis ir leidžia šėtonui veikti netgi ir bažnyčios viduje (ir tiesiogine ir perkeltine prasme). Kai, arba jei ateis momentas, kuomet pamatysime tokį užangažuotą žmogų Dievo akimis, jis nustos būti mums rakštis minkštojoje, pamilsime ir džiaugsimės juo/ja/jais. 
Jėzus gi atėjo gydyti ligonių, o ne sveikųjų, šaukti į išganymą nusidėjėlių, o ne teisiųjų!