Brolių Ortodoksų Išmintis

[Diak. Tomas M.]

Augucka tu teisi, bet mes dažnai nepagalvojame, kokiame kontekste buvo suformuluotos mintys, raštai.

Siluanas ir daug kitų ortodoksų tėvų rašo pirmiausiai vienuoliams - žmonėms, kurie paaukoję visą savo gyvenimą, stiebiasi link Dievo, todėl jų pagundos yra šimtus ir tūkstančius kartų stipresnės, nei mūsų. Tam, kad atmušti tas pagundas, o ypač puikybę, kuri kaip gyvatė nepastebimai įslenka į lizdą ir ten apsigyvena, dedamos milžiniškos pastangos, įskaitant apsimarinimus ir kūno varginimus, kurie mums atrodytų žiaurūs ir taip pat besąlyginį savęs pažeminimą vardan Dievo išaukštinimo. Savęs nuteisimas pragarui ir yra tas besąlyginis savęs pažeminimas ir paniekinimas, pasakymas, kad tik Dievo gailestingumo dėka mes verti dangaus, bet ne dėl kažkokių savo asmeninių nuopelnų.

Mes pripratome prie vakarų kultūros su savo individualizmu ir pasakymais auklėjant vaikus, kaip "tu tai gali (you can do it)", "tu esi pats geriausias (you're the best)" ir t.t. ir pan. Todėl mums reikia sulaužyti tuos netikrus šablonus, kad sugebėtume pažvelgti į save kuklesniu žvilgsniu ir pasakyti: "tu gali tai padaryti su Dievo pagalba", "Dievas yra geriausias ir jis tave parems"...

Kaip Šv. Raštas sako, kai buvome vaikai, elgėmės, kaip vaikai, kai tapome suaugusiais, tai, kas tiko vaikams, mums jau nebetinka... Perfrazuojant tai - mes esame vaikai, o dvasininkai ir ypač pasišventę vienuoliai yra suaugusieji ir tai, kas suaugusiems tinkama, vaikams gali atrodyti per daug griežta ir žiauru. Juk tu pati, kaip motina tikriausiai ne vieną kartą sąmoningai kažką labai svarbaus paaukojai ir iškentei dėl savo vaikų gerovės, nors patys vaikai gal ir ne visai galėtų suprasti tokių žingsnių ir realiai įvertinti jų prasmę.

Papildymas: pagal temą, kreipsimės tuo klausimu ir į ortodoksų išmintį


http://www.youtube.com/watch?v=uYrAtR3axas

[Diak. Tomas M.]

O čia dar vienas geras video kiek kita tema - kodėl yra sunku melstis ir kaip su tuo kovoti:


http://www.youtube.com/watch?v=hoxulmW5oSs

[nf]

 Knygoje Apie Serofimą Sarovskį radau įdomų pokalbį, kur anksčiau net nesusimastydavau apie tai:

O kitą kartą senolis mums prisakė, kad visiems sakytumėm "tu", o ne "jūs"
-"Kas čia per "jūs",motute, čia vis dabartinis amžius, dabartiniai žmonės prigalvojo, o reikia visiems "tu" sakyti, štai ir jūs, motute, visiems be išskyrimo "tu" sakykite, taip Pats Viešpats nurodė mums",- pasakė senolis. -"Kas labiau už Dievą ir aukščiau Jo, o ir Viešpačiui "tu" sakome, tai tuo labiau taip turime sakyti ir žmogui!"

А еще раз наказывал нам батюшка, чтобы всем "ты", а не "вы" говорить. "Что это за «вы», матушка, это все нынешний-то век, нынешние-то люди придумали, а надо всем «ты» говорить, вот и вы, матушка, всем без различия «ты» говорите, так Сам Господь указал нам", — сказал батюшка. "Кто паче Бога и выше Его, а и Господу «ты» говорим, и кольми паче так же должны говорить и человеку!" 

Ką manot?  Ar čia tik man vienam tai kaip naujiena. 

[Silvija]

Na, sakyčiau, jei jau turime tą žodį savo kalboje, tai jis matyt kartais būna reikalingas. Gi viskas priklauso nuo situacijos.

O bendruomenėje labai gera vienas kitam sakyti "tu", tada tarsi nelieka tarp mūsų skirtumo dėl amžiaus, kas gali įnešt bereikalingų keblumų bendraujant. Bent jau aš tai norėčiau, kad man visi sakytumėt "tu". Net ir mano vardas - Silvija - nuteikia kiek rimtokai. Kol mokiausi, mane visi vadino tiesiog Silva ir tik pradėjus dirbti tarp nepažįstamų visi įprato šitaip. Įpratau ir aš, taigi visi variantai tinka

[Silvija]

Tiesa, žvelgiant giliau, senolis matyt turėjo tą brolybės ryšio pavyzdį, paliktą mums Jėzaus. Bet Jėzus juk nėra nieko sakęs konkrečiai dėl "tu". O būti vienas kitam broliu galima ir kartais pagerbiant asmenį kreipiniu "jūs", manau nieko čia blogo.

[nf]

Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad ir pats senolis kreipdamasis naudoja "jūs" (вот и вы, матушка)  .

  Tikriausia arba ne taip kažkas perpasakota, arba turėjo mintyse kokią konkrečią situaciją.