Kai Dievą šlovinam kasdieniu darbu

[Silvija]

Neseniai man teko netyčia ,,įkrist" į vieną kolektyvą . Mes, krikščionys, jautrūs ta prasme, kad iškart ,,užuodžiame" erdvėj tvyrančią atmosferą: tarsi matom, kiek ten pasaulio ir kiek Dievo. Ir nutinka kartais taip, kad žmonės neištaria nei vieno žodžio, kuris tiesiogiai bylotų apie Jėzų, bet jų buvimas, liudijimas savo darbu, kalba ir poelgiais, savaime šlovina Kūrėją, į Kurio panašumą esame sukurti.


Čia – tik šiaip iliustracija to, ką norėjau pasakyti, visiškai nesusijusi su žmonėmis, kuriems pajutau palankumą, bet taip pat kasdien kuriančiais gražius dalykus.

Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. (Pr 1, 3-4)

[Diak. Tomas M.]

Šitas video man kiek kitokias mintis sukėlė...

O tos mintys yra apie tradiciją. Daugelis naujų tikėjimo bendruomenių atmeta tradiciją, bet argi galima tokius nors ir laikinus, bet mažyčius šedevrus sukurti be tradicijos ir žinių perdavimo iš kartos į kartą?

Taigi, Tradicija yra jėga

[Silvija]

Pritariu