Pasirausus archyvuose: Kryžiaus Kelių maldingumo tradicijos atsiradimo istorija

[Silvija]

Dešimties metų senumo "XXI amžiuje" yra įdomus straipsnis apie tai, kaip atsirado Kryžiaus kelio maldingumas. Čia įkeliu ištrauką.


"...tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), pradėjo atsirasti tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais. Iš tikrųjų kad suprastum Kryžiaus kelio stotis, reikia pajusti anuometį mentalitetą ir dvasingumą. Viduramžių pamaldumas buvo taip stipriai sutelktas į žmogiškąjį Kristaus kentėjimą, kad šiuolaikiniam žmogui tokia praktika galėtų atrodyti kaip perdėta ir nesuprantama. Nuplaktas ir krauju paplūdęs Jėzus buvo intensyvios viduramžių adoracijos objektas. Pamaldumas, kurio centras buvo šventosios žaizdos, brangusis kraujas, spėjami septyni kritimai kančios kelyje, septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai, erškėčių karūna ir šventasis, tiesiog klestėjo.

Užsidegus troškimu dvasiškai įsijungti į Kristaus kančią, mirtį ir palaidojimą, buvo dažnai rengiamos piligrimystės į Šventąją Žemę, kurios dėl atstumų ir kitų pavojų tapo nemažu išbandymu. Nors ,,via sacra" (,,švento kelio") sąvoka jau buvo vartojama XII amžiuje, tačiau ,,stoties", kaip sustojimo ir apmąstymo vietos, apibrėžimą pirmasis pavartojo anglų maldininkas Viljamas Vejus, kuris Šventąją Žemę aplankė 1458 ir 1462 metais. Beje, iš pradžių Jeruzalės ,,Via Dolorosa" (,,Sopulingąjį kelią") piligrimai ėjo priešinga kryptimi nei įprasta dabar, pradėdami Kalvarijoje ir užbaigdami prie Piloto namų.

Kai viduramžių maldininkai grįždavo namo, dažnai jie parsigabendavo ir gabalėlį Palestinos. Kartu su relikvijomis, maldininkai atsinešdavo ir troškimą atkurti savo gimtinėse scenas iš Šventosios Žemės, kad galėtų pasidalyti patyrimu su tais, kurie patys negalėjo aplankyti šventųjų vietų. Kada Artimuosiuose Rytuose įsiviešpatavę turkai labai apsunkino patekimą į Šventąją Žemę, šventųjų vietų atkartojimas Europoje tapo vis labiau populiaresnis. Kryžiaus kelio stotys pirmą kartą buvo pastatytos Kordoboje (Ispanija) dar XV amžiuje, netrukus Antverpene (Belgija), Niurnberge (Vokietija) ir daugelyje kitų vietų.

Siekiant kuo tiksliau ,,atkurti" šventojo kelio eigą, stočių skaičius iš pradžių buvo labai įvairus - nuo penkių iki keturiasdešimt dviejų. Dabartinis skaičius - keturiolika - kaip atrodo, pastovus ne tiek dėl piligriminės praktikos, kiek dėl religinės literatūros įtakos. 1584 metais paskelbtame ,,dvasinių kelionių" vadove išvardijama dvylika Kryžiaus kelio stočių, kurios daugmaž atitinka dabartines pirmąsias dvylika. Sprendžiamąją įtaką dėl galutinio skaičiaus - keturiolika stočių - turėjo tarp Vokietijos krikščionių išplitusi idėja apie septynis Kristaus kritimus, nešant kryžių.

Nors Evangelija nemini jokių kritimų, tačiau pamaldi tradicija palaikė mintį, kad Kalvarijos kelyje Kristus buvo parpuolęs septynis kartus, ir šis tvirtinamas skaičius galbūt susijęs su septyniomis sunkiausiomis nuodėmėmis, kurias Jis nugalėjo netrukus prisikeldamas. Manyta, kad Jėzus, nešdamas kryžių, krito, kai sutiko savo Motiną, kada Simonas Kirenietis paėmė nešti Jo kryžių, kai Veronika drobule nušluostė Jėzaus veidą bei kada Jeruzalės moterys, matydamos Jo kančią, pradėjo verkti - šie įvykiai dabar atspindėti ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje stotyse. Trys kiti kritimai, kurie atitinka dabartinio Kryžiaus kelio trečiąją, septintąją ir devintąją stotis, matyt, neturėjo kokių nors išskirtinių bruožų joms apibūdinti, todėl savo pavadinimuose ir liko ,,parpuolimais po kryžiumi", pabrėžiant Viešpaties žmogiškųjų jėgų išsekimą, o kartu ir jo kankintojų žiaurumą.

Didelę reikšmę Kryžiaus kelio maldai plėtoti turėjo Pranciškonų vienuolija ypač po to, kai Vatikanas 1343 metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir kurie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo italas pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676-1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571 vietą, kur buvo pastatytos Kryžiaus kelio stotys, įskaitant garsųjį Romos Koliziejų. Manoma, kad būtent šv. Leonardas, vadintas ,,Kryžiaus kelio pamokslininku", yra atsakingas už pakeitimą jo ėjimo krypties nuo Piloto namų į Kalvariją.

Jungdamas griežtą vienuolišką regulą su aktyvia misijine veikla, šv. Leonardas nusipelnė didelę popiežiaus Benedikto XIV pagarbą, kuris šventąjį buvo pasiuntęs netgi vykdyti diplomatinių uždavinių. Nepaisant tokių aktyvių praktinių darbų, šv. Leonardas rado laiko ir gilaus religinio mąstymo raštams, kuriuos vadino ,,rezoliucijomis", taip skatindamas pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, Švč. Sakramentui, Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, bet pirmiausia Kryžiaus keliui. Kaip pavyzdį, galima skaitytojams pasiūlyti šv. Leonardo sukurtą mąstymą keturioliktajai Kryžiaus kelio stočiai ,,Viešpaties Jėzaus laidojimas".

Kas man suteiks ašarų šaltinį, kad aš galėčiau apraudoti savojo Jėzaus mirtį ir palydėti Jį į kapą? Vargšas Jėzau, savo kraujo kaina Tu atpirkai visą pasaulį iš pragaro vergijos ir, išskyrus keletą žmonių, nebuvo beveik, kas iš gailesčio verktų prie Tavo kapo.

Koks abejingumas! Aš noriu, mano mylimas Jėzau, verkti už visus dėl Tavo mirties ir neapkęsti nuodėmių, kurios Tave išdavė. Paimk į savo kapą mano vargšę širdį. Taip, mano Jėzau, įvykdyk šį savo gailestingumą: padaryk tai, nuskaistinta ir sušventinta ji vėl prisikels su Tavimi.

Ir kadangi Tu savanoriškai sutikai mirti už mano išgelbėjimą, padaryk, kad ir aš nužemintai galėčiau priimti savo mirtį iš meilės Tau - su šios meilės ir nuolankumo aukos priemonės pagalba aš galėsiu garbinti Tave danguje visą amžinybę."