Ką darote, kai apninka abejonės Dievo buvimu?

[Giedrė]

Šiomis dienomis mane kraupiai sukrėtė keli spaudoje aprašyti įvykiai: lietuvės ir jos dukrelės nužudymas Airijoje, trijų vaikų lietuvės žudikės motinos Škotijoje istorija ir Kaune meningokoku sergantis berniukas, kuriam tikriausia nupjaus kojytes ir rankytes. Pagavau save mąstant: Kur buvo Dievas? Kodėl jis tai leidžia? Nebesinori nei melstis, nei nieko dvasiško daryti, taip smarkiai sukrėtė visa tai. Viskas atrodo daugiau nei beprasmiška tokiame kontekste. Ką darote tokiais atvejais? Kaip atsitiesiate tikėjime?

[Agnietė]

Šiomis dienomis mane kraupiai sukrėtė keli spaudoje aprašyti įvykiai: lietuvės ir jos dukrelės nužudymas Airijoje, trijų vaikų lietuvės žudikės motinos Škotijoje istorija ir Kaune meningokoku sergantis berniukas, kuriam tikriausia nupjaus kojytes ir rankytes. Pagavau save mąstant: Kur buvo Dievas? Kodėl jis tai leidžia? Nebesinori nei melstis, nei nieko dvasiško daryti, taip smarkiai sukrėtė visa tai. Viskas atrodo daugiau nei beprasmiška tokiame kontekste. Ką darote tokiais atvejais? Kaip atsitiesiate tikėjime?

Giedre, manau kad blogio tikslas paseti abejone, nepasitikejima Dievu, butent per tokius ivykius, kad zmones atsimestu nuo Dievo.

Gal sitie atsakymai pades tau (deja tik angliskai) :

http://www.gotquestions.org/innocent-suffer.html

Ir dar :

http://www.gotquestions.org/search.php?zoom_sort=0&zoom_query=why+god+allows+bad+things+to+happen%3F&search.x=49&search.y=20

O cia lietuviskai atsakymai i daugeli kitu rupimu klausimu :

http://www.gotquestions.org/Lietuviu/index.html

[Augustas]

Na, jei prašoma pasidalinti asmenine patirtimi, tai galima ir pasidalinti. 

Aš paprastai pats klausiu savęs, kas yra man tikėjimas ir Dievas, o kas esu aš pats, ar aš esu tobulas, kad niekam nesu sukėlęs jokios kančios. Ir ar galėčiau kažką nuveikti pats dėl kitų kančios palengvinimo, ar nieko negaliu padaryti? Ir iš kur ateina man į galvą mintis, kad kažkas yra blogai, kad kažkas turėtų būti kitaip, negu yra dabar?

Vat tokie pasvarstymai ties tais aukščiau paminėtais klausimais man dažniausiai ir padeda susitaikyti su bloga situacija, išsaugoti tikėjimą Dievu. Aišku, man dabar yra lengva kalbėti, nes jokios asmeninės krizės šiuo metu neišgyvenu. Ir užjaučiu Giedrę bei linkiu jai sėkmingai pereiti tą beprasmybės dykumą. Nežinau, ar tai labai paguos, bet pasakysiu, jog mums visiems, kurie tikime Dievo gerumu ir visagalybe, tenka tokius tyrlaukius pereiti. Išimčių čia nėra niekam. Tad man irgi teko išgyventi kažką panašaus, tiktai gal ne taip stipriai, kaip dabar išgyvena Giedrė.

[Silvija]

Ką darote, kai apninka abejonės Dievo buvimu?

Čia ta prasme, kad po mirties – tamsa ir nieko? Ar kad pyksti ant Dievo ir nusivylei Jo gerumu?

Manau tai – du skirtingi dalykai. Jei iš patirties, tai pirmas atvejis neatsimenu kad būtų man buvęs aktualus, nebent kokia trumpa mintis, kuri nerado dirvos įsitvirtinti. Man greičiau jau būna tokios abejonės, tipo: ką aš čia darau? Gal visa tai marazmas? Bet tereikia pabūti maldoje ar paskaityt Šventą Raštą ir viskas  grįžta į savo vietas.

Dėl antro atvejo, tai manau, kad tu – labai empatiškas žmogus, jautrus netiesai ir kitų nelaimėms, tik ne visada teisingai tą gerąjį savo bruožą išnaudoji, ta prasme, kad imi pykti, bet ne melstis,  aukoti. Tokia būsena, kai esi nuliūdus dėl tikrai skaudžių įvykių, yra gera proga atviram ir gyvam pokalbiui su Dievu.

Čia - dar medžiaga pasiskaitymui: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-29-james-martin-sj-seseliai-maldoje/7815

Abejojimas – tai proto abejonė Dievo buvimu. Nemaža tikinčiųjų susiduria su šia abejone. J. Ruffing sako: ,,Daugumai žmonių palengvėja, jeigu jie apie savo abejonę pasikalba su dvasios vadovu. Niekas nepasiekia brandaus tikėjimo nepatyręs abejonių. Su abejone žmonės susiduria dažnai, bet ją įveikę galiausiai įgyja brandesnį tikėjimą."

Abejonė – itin žmogiška patirtis. Nuo šv. apaštalo Tomo laikų ji būdinga kone kiekvienam krikščioniui.

[...]

[Diak. Tomas M.]

Man, kaip ir tau, Giedre, taip pat koktu darosi nuo tokių dalykų... 

Vieną kartą kažkur skaičiau, kad psalmėse yra daug vietų, kur žmogus skundžiasi ar net atvirai priekaištauja Dievui. Kartais tie priekaištai būna tokie stiprūs, kad mes - paprasti mirtingieji, niekada neišdrįstume taip į Kūrėją kreiptis... bet psalmės yra Dievo įkvėptos, tad tomis sunkiomis minutėmis, mes drąsiai galime imtis psalmių skaitymo ir pačio Dievo padiktuotais žodžiais Jam pasiguosti, o gal net ir papriekaištauti 

Kaip Silvija ir minėjo, išsivysto pokalbis, o pokalbiai kartais būna sunkūs, bet juk išsakius visus širdyje susikaupusius sunkumus, dažniausiai palengvėja ir ateina supratimas, kaip gyventi toliau

[sparnai]

Giedres pasidalinimas man primine neseniai isgyventa panasu sukretima. Pries pusmeti kai perskaiciau apie tas dvi jaunas mergaites kurios ziauriai nuzude mokslo drauge. Mane taip giliai sukrete ir isgasdino tas ivykis.. Isgyvenau abejone, ir klausimas kuri tada atsinesiau i malda buvo - Jezau, ka reiskia visiskas pasitikejimas tavimi, jei tikinciam vis tiek bet kada ir bet kas gali atsitikti? kaip gi as galiu jaustis rami "kaip kudikis ant motinos keliu", jei vis tiek gali nutikti man ir mano artimiesiems labai blogi dalykai?

Supratau stai ka - tokios mintys yra melas. Zmogui negali bet kada ir bet kas atsitikti, nes blogis siame pasaulyje neturi tokios valdzios kaip kad pats nori mums iteigti. Nors ziurint i visa kas vyksta, sunku patiketi, kad Dievas is ties virs visa ko turi valdzia ir tikinciam negali bet kada ir bet kas nutikti.   Ir nenutinka, o tas kas nutinka yra Dievo leidziama su tikslu, kad ir kokiu nesuvokiamu mums..

Nezinau Giedre, ar tai tave paguos. Bet zino, kad visi tikejimo isbandymai irgi yra Dievo leidziami su tikslu - auginti butent tavo tikejima, t.y. santyki su Juo. Pasimelsiu uz tave. VISKAS BUS GERAI 

[Silvija]

Tikrai, sparnai, geri tavo pastebėjimai. Man jie priminė šią Jėzaus kalbą iš Lk 13

Raginimas atsiversti

1 Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. 2 Tada Jėzus pasakė jiems: ,,Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! 3 Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. 4 Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! 5 Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite".

Žiūrėk, apaštalus jų kelionės pradžioje  taip pat gąsdino panašūs dalykai, dauguma jų drebėjo iš baimės ir tada, kai Jėzus buvo suimtas, bet pabaigoje, po Prisikėlimo, kai jie TIKRAI įtikėjo, jų jau niekas nebegalėjo išgąsdinti (dauguma mirė kankinių mirtimi).

Tikrai, Viešpats šitaip brandina mūsų tikėjimą, garbė ir šlovė Jam!

[Augustas]

...
Nezinau Giedre, ar tai tave paguos. Bet zino, kad visi tikejimo isbandymai irgi yra Dievo leidziami su tikslu - auginti butent tavo tikejima, t.y. santyki su Juo. Pasimelsiu uz tave. VISKAS BUS GERAI

Aišku, gerai yra pasimelsti užtarimo malda už Giedrę (ar dar ką nors), tik nereikia sakyti, kad viskas bus gerai. Todėl, kad taip gerai jau nebus - atgal į Rojų grįžti neįmanoma. Viskas bus kitaip. T.y. nebus nei geriau, nei blogiau, o bus tiesiog kitaip. Visai galimas daiktas, kad Giedrė taps ateiste. Nenustebčiau, jei taip atsitiktų. Esu sutikęs porą tokių žmonių. Tie žmonės yra moralės požiūriu jautrūs ir geri žmonės, bet ateistai. Jų viduje kažkas suliepsnoja, kai jie perskaito ar išgirsta žodį "Dievas", ir tie žmonės pratrūksta arba įniršiu (t.y., barniais, atseit, kur buvo tas jūsų Dievas, kai kažkas kažką blogą kažkam darė), arba trolinimu. Aš, aišku, nežinau, kokia Giedrės asmenybė, kokios jos savybės ir pan., bet visgi norėčiau pasakyti, kad linkėčiau Giedrei neužsisklęsti savyje ir neužgniaužti savyje skausmo, bet stengtis pažiūrėti, kas yra už skausmo, kas yra to skausmo šaknyje. Ir jokiu būdu nesmerkti ir neteisti nei savęs, nei kitų, nei Dievo už tai, kad tas skausmas yra.

[Giedrė]

Kokie puikūs pamąstymai ir pasiūlymai. Ačiū visiems - ypač sparnai viską labai gražiai apjungė į visumą. Mintis, kad tarkime po mirties nieko nėra mane ne taip labai gąsdina, nes kaip sakydavo paskaitose prof. Genzelis, tikintis visada laimi, nes jei Dievas yra, tai  žmogaus laukia amžinybė, o jeigu ne - tai nors gyvenimą padoriai nugyvensi.

Baisiau blogio apraiškos kasdienybėje, kurių dažnai nei gali sustabdyti, nei pakeisti. Telieka tik pasyviai sužinoti ir tada jaučiuosi tikrai bejėgė. Tikrai stengiuosi nereaguoti pernelyg jautriai, bet juk negali kaip akmuo būti kitų skausmui ir kančiai. Silvija tikrai esate teisi, nemoku visko tiesiog Dievui paaukoti. Man tai atrodo kaip kažkoks nesuvokiamas pasyvumas. Bogis vyksta, o aš tik paaukosiu Dievui. (Turbūt klaidingai mąstau). Mano filosofija paprasta: pamatei elgetą, duok litą, jeigu yra koks bėdojantis, padėk, o ne vėpsok. Vis dėlto yra situacijų, kai kitą asmenį ištikusi bėda tikrai baisi, o padėti nors trupinėlį nėra jokio būdo. Tada mane apima pyktis ir bejėgiškumas. Pradedu "burnoti" ir nesuprantu, kur buvo  Dievas ir kodėl jis tyli. Sunku. Tokia Jobo dilema dabartyje. Dėkui visiems už palaikymą.

Augustai, ateizmas man tikrai svetimas. Bet va artimo kančios problema vis neduoda ramybės.

Turbūt teks "papriekaištauti Dievui" skaitant psalmes, kaip Tomas siūlė. Tokia mintis nebuvo kilusi .

Mano Mama visokiais kritiniais sunkumų atvejais pataria išgerti pieno su medumi ir eiti miegoti, o  "rytas bus protingesnis". Kartais tokie paprasti dalykai irgi pakylėja virš blogio - paprastu namų jaukumu. Tada tikrai pasijauti laimingesnis ir kažkaip nors minimaliai atsiriboji.

[Augustas]

Baisiau blogio apraiškos kasdienybėje, kurių dažnai nei gali sustabdyti, nei pakeisti. Telieka tik pasyviai sužinoti ir tada jaučiuosi tikrai bejėgė. Tikrai stengiuosi nereaguoti pernelyg jautriai, bet juk negali kaip akmuo būti kitų skausmui ir kančiai. Silvija tikrai esate teisi, nemoku visko tiesiog Dievui paaukoti. Man tai atrodo kaip kažkoks nesuvokiamas pasyvumas. Bogis vyksta, o aš tik paaukosiu Dievui.  (Turbūt klaidingai mąstau). Mano filosofija paprasta: pamatei elgetą, duok litą, jeigu yra koks bėdojantis, padėk, o ne vėpsok. Vis dėlto yra situacijų, kai kitą asmenį ištikusi bėda tikrai baisi, o padėti nors trupinėlį nėra jokio būdo.  Tada mane apima pyktis ir bejėgiškumas. Pradedu "burnoti" ir nesuprantu, kur buvo  Dievas ir kodėl jis tyli. Sunku. Tokia Jobo dilema dabartyje. Dėkui visiems už palaikymą.

Augustai, ateizmas man tikrai svetimas. Bet va artimo kančios problema vis neduoda ramybės.

Tai manyčiau, kad atsisakyti teisti ir smerkti save, kitą bei Dievą yra sunkiausia, ką galima padaryti tokiose situacijose. Vis atrodo, jog galėjau, o gal net ir turėjau ar privalėjau kažką padaryti, kad artimo kančia sumažėtų, o nepadariau. Bet teks to itin sunkaus meno išmokti, kitaip ateizmas jau nebebus toks svetimas, o darysis vis artimesnis ir artimesnis, kol taps toks savas ir mielas, kad eilinei krizei ištikus, nesunkiai pasuksi link jo dogmų ir postulatų.

[Silvija]

O kaip stipriai tu čia, Augustai, užlenkei! Man tai atrodo, kad eidami Keliu, kuris vardu Kristus, mes mokomės ir mokysimės iki galo. Vieni - iš aktyviųjų brolių greičiau reaguot į pagalbos šauksmą, kiti - iš kontempliatyviųjų - nuosaikaus maldingumo ir ramybės. Tik tobulas suderina viską savyje, bet tobulų, kaip žinome, nėra

[Silvija]

Nesuprantu, gal man kas paaiškins, kaip galima tapti ateistu, vienąkart pažinus Dievą?? Na, nepažinus pilnai, tarkim, bet bent jau būnant "pagautu" krikščionim?

[Augucka]

Dėl Augusto - aš susilaikysiu nuo nuomonės.
Grįžtant prie temos:
Suabejoti Dievo buvimu kartais, tačiau labai labai trumpam pasitaiko ir man, turiu tai atvirai pripažinti. Tačiau tai trunka tik tiek, kol prisimenu, kiek yra stebuklų asmeniškai man įvykę, kiek Dievo gerumo tekę patirti, prisiminti Jėzaus skaudžią gyvenimo istoriją ir dar daug kitų faktų ir kaip mat visos abejonės išgaruoja. Tokios mintys sėjamos piktojo. Piktasis bando mus atitolinti nuo Dievo ir pasėti abejonės sėklą.
Tokiu metu reikia melstis, išsakyti Dievui visas savo mintis. Ypač paprašyti apsaugoti nuo piktojo atakos.
Kaip sako ku. A. Valkauskas - mes gyvename nuolatinėje dvasinėje kovoje. Nuolat vyksta dvasinis karas tarp tamsiųjų ir šviesiųjų. Nepasiduokime, laikykimės. Gyvenimas pateikia daug išbandymų

[Augustas]

Nesuprantu, gal man kas paaiškins, kaip galima tapti ateistu, vienąkart pažinus Dievą?? Na, nepažinus pilnai, tarkim, bet bent jau būnant "pagautu" krikščionim?

Na, tai jau priklauso nuo krizės stiprumo ir tikėjimo gilumo. Jei tikėjimas yra gilus, aišku, kad jokios tikėjimo krizės tokio tikėjimo neišmuš. Tačiau, kai tikėjimo krizę lydi dar ir psichologinė asmenybės krizė, ir dar žmogus turi susiformavęs ne visai teisingą arba visai klaidingą Dievo įvaizdį (pvz., klaidingai įsivaizduoja, kad Dievas kažką jam skolingas), tai yra visai galimas dalykas, kad toks žmogus į klausimą, ar yra kokia nors gyvenimo prasmė, atsakys neigiamai, tuo būdu tapdamas ateistu arba net cinišku ateistu.

P.S. Aišku, čia dar reikėtų panagrinėti, kas yra ta tikėjimo krizė kaip tokia, kad galėtume ją tinkamai įveikti.
Manau, kad tikėjimo krizė yra tada, kai žmogaus prote ir širdyje vyksta kova tarp dviejų skirtingų tikėjimų. Pvz., tarp katalikų tikėjimo ir evangelikų liuteronų tikėjimo, tarp katalikų tikėjimo ir ateistų tikėjimo (taip, taip, ateizmas irgi yra tikėjimas, turintis savo dogmatiką, savo etikos kodeksą, savo kasdieninius bei šventinius ritualus ir kt.), tarp katalikų tikėjimo ir sekmininkų tikėjimo ir t.t. Dažnai (bet ne visuomet) čia dar prisideda ir asmenybės psichologinė krizė, kuri gali būti tos tikėjimo krizės priežastimi, bet gali ir eiti kartu su tikėjimo krize, arba tikėjimo krizė gali sukelti ir asmenybės psichologinę krizę. Todėl, mano subjektyvia nuomone, žmogui, kurį ištikusi tikėjimo krizė, sakyti, kad viskas bus gerai, yra klaidingas kelias. Jau verčiau reikėtų padėti pakoreguoti vertybines nuostatas, įkalbinėti skirti daugiau laiko tvarkyti savo gyvenimo prigimtinius dalykus (darbą, poilsį, mitybą, sportą), o tik po to, kai prigimtiniai dalykai tinkamai sutvarkyti, galima ir reikia pasiūlyti maldą, apmąstymus, katalikų tikėjimą gilinančią literatūrą, nes, anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, dvasiniai dalykai statomi ant prigimtinių dalykų.

Aišku, konvertitams yra daug paprasčiau. Jie paprasčiausiai jau beveik viską gyvenime būna perėję, ir tiesiog iš savo asmeninės patirties žino, kad kituose tikėjimuose nieko naujo, ko nebūtų katalikybėje, ar to, kas padėtų išsilaisvinti iš tikėjimo krizės, nėra. Būtent dėl to jie ir nebijo kitų tikėjimų, nes žino, kad kituose tikėjimuose nieko nėra. Jiems atrodo, kad "ai, paklaidžios po kitus tikėjimus, patys įsitikins, kad tuose tikėjimuose nieko nėra, ir sugrįš atgal į katalikybę". O jei nesugrįš, tai, matyt, tokia Dievo valia ir nieko čia padaryti nebegalima, išskyrus, savaime suprantama, užtarimo maldą, kuri būtinai turi lydėti bet kurį iš tikėjimo krizės išeities ieškantį žmogų. Aišku, širdyje kyla skausmas, kai sužinai, kad žmogus iš RKB perėjo į kitą krikščionišką konfesiją ar pasirinko išvis nekrikščionišką tikėjimą (pvz., budizmą ar ateizmą). Bet tai geras skausmas, nes skatina katalikus atlikti sąžinės sąskaitą ir pasitempti tose srityse, kurios buvo apleistos dėl nežinojimo ar dėl tinginystės, bei siekti, kad Kristaus šviesa pasiektų visus žmones, tiek jau esančius RKB, bet apsnūdusius, tiek ir visus kitus, o ypač tuos, kurie paliko RKB dėl katalikų padarytų klaidų.

P.P.S. Štai kiek daug prirašiau "Post scriptum'e". Gal reikėtų iškelti į atskirą post'ą? 

[Silvija]

verčiau reikėtų padėti pakoreguoti vertybines nuostatas, įkalbinėti skirti daugiau laiko tvarkyti savo gyvenimo prigimtinius dalykus (darbą, poilsį, mitybą, sportą), o tik po to, kai prigimtiniai dalykai tinkamai sutvarkyti, galima ir reikia pasiūlyti maldą, apmąstymus, katalikų tikėjimą gilinančią literatūrą, nes, anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, dvasiniai dalykai statomi ant prigimtinių dalykų.

Verti dėmesio pasiūlymai

[Silvija]

P.P.S. Štai kiek daug prirašiau "Post scriptum'e". Gal reikėtų iškelti į atskirą post'ą? 

Man patinka ilgi post'ai Galima tik būtų didesnius tarpus tarp pastraipų daryt.

[Agnietė]

1.Jiems atrodo, kad "ai, paklaidžios po kitus tikėjimus, patys įsitikins, kad tuose tikėjimuose nieko nėra, ir sugrįš atgal į katalikybę".
2.O jei nesugrįš, tai, matyt, tokia Dievo valia ir nieko čia padaryti nebegalima, išskyrus, savaime suprantama, užtarimo maldą, kuri būtinai turi lydėti bet kurį iš tikėjimo krizės išeities ieškantį žmogų.

1.Ar nemanai, kad kaip kataliku, musu yra pareiga padeti tokiam zmogui, neleisti nuklysti i tokias pievas, o kaip tik padeti rasti kelia?
2. O gal Dievas neveltui pastate tave to zmogaus kelyje, kad galetum padeti ( paprastai turint specifine patirti)?
Nezinau, ar kiti pastebejo, bet mano gyvenime, po mano klaidu atsiranda tam tikros situacijos, egzaminai - vienas, antras. Is tos paties "kursines medziagos", kur paslydai. Ir manau Dievas nori, kad atitaisyciau klaida per kita zmogu. Deja ne visada pavyksta islaikyti egzamina, ar ne iki galo, o gal per velai suvoki, ko is taves norejo Dievas...

Siaip, kas del abejoniu Dievu, turbut negalima taikyti visiems, bet man asmeniskai, kad ir kaip sunku bebutu, paprastas automatinis pasirinkimas - Dieve as renkuosi tave - sustato viska is karto i vietas ir ateina pasikeitimai. Toks jausmas, kad Dievas laukia tik mano pirmo zingsnio link jo. O visa kita Jis padaro. 

[Augustas]

1.Jiems atrodo, kad "ai, paklaidžios po kitus tikėjimus, patys įsitikins, kad tuose tikėjimuose nieko nėra, ir sugrįš atgal į katalikybę".
2.O jei nesugrįš, tai, matyt, tokia Dievo valia ir nieko čia padaryti nebegalima, išskyrus, savaime suprantama, užtarimo maldą, kuri būtinai turi lydėti bet kurį iš tikėjimo krizės išeities ieškantį žmogų.

1.Ar nemanai, kad kaip kataliku, musu yra pareiga padeti tokiam zmogui, neleisti nuklysti i tokias pievas, o kaip tik padeti rasti kelia?

Žmogus turi laisvą valią, Erika. Ir niekas negali (išskyrus patį Dievą) padėti tokiam žmogui, kuris yra įsitikinęs, kad mes meluojam arba patys esam apgauti ar suklaidinti kitų apgavikų. Žinoma, mes galim (ir netgi turim) kažkaip informuoti tą žmogų ar kažkur nukreipti ieškoti papildomos informacijos. Bet jei jisai įsitikinęs, kad mes meluojam (ar esam kitų suklaidinti), tai viskas, ką galim padaryti, tai palikti jį laisvą savo ieškojimuose ir tik lydėti jį užtarimo malda.

2. O gal Dievas neveltui pastate tave to zmogaus kelyje, kad galetum padeti ( paprastai turint specifine patirti)?
Nezinau, ar kiti pastebejo, bet mano gyvenime, po mano klaidu atsiranda tam tikros situacijos, egzaminai - vienas, antras. Is tos paties "kursines medziagos", kur paslydai. Ir manau Dievas nori, kad atitaisyciau klaida per kita zmogu. Deja ne visada pavyksta islaikyti egzamina, ar ne iki galo, o gal per velai suvoki, ko is taves norejo Dievas...

  Manau, kad tai yra tik iš dalies tiesa. Dievas nerengia jokių egzaminų. Kam Dievui žmogų egzaminuoti, jei Jis viską ir taip žino? Būčiau linkęs manyti, kad tie tam tikri panašių situacijų "pasikartojimai" yra ne Dievo egzaminai, o labiau asmens psichologiniai dalykai. Juk kai pamatau, kad man nepasisekė kažkoks konkretus dalykas (pvz., pralaimėjau fechtavimo varžybas, nepasisekė mano vystytas verslo projektas ar dar kažkas nepavyko), kyla noras nepasiduoti ir įveikti tą nesėkmę. Tad vėl ir vėl mintimis grįžtu prie tos nesėkmės, analizuoju jos priežastis, jei įmanoma, dedu pastangas ištaisyti jas, kad kitą sykį man jau pasisektų. Esu linkęs manyti, kad panaši situacija yra ir čia.

Siaip, kas del abejoniu Dievu, turbut negalima taikyti visiems, bet man asmeniskai, kad ir kaip sunku bebutu, paprastas automatinis pasirinkimas - Dieve as renkuosi tave - sustato viska is karto i vietas ir ateina pasikeitimai. Toks jausmas, kad Dievas laukia tik mano pirmo zingsnio link jo. O visa kita Jis padaro. 

[Agnietė]

...."Jiems atrodo, kad "ai, paklaidžios po kitus tikėjimus, patys įsitikins, kad tuose tikėjimuose nieko nėra, ir sugrįš atgal į katalikybę"....

"Žmogus turi laisvą valią, Erika. Ir niekas negali (išskyrus patį Dievą) padėti tokiam žmogui, kuris yra įsitikinęs, kad mes meluojam arba patys esam apgauti ar suklaidinti kitų apgavikų. Žinoma, mes galim (ir netgi turim) kažkaip informuoti tą žmogų ar kažkur nukreipti ieškoti papildomos informacijos. Bet jei jisai įsitikinęs, kad mes meluojam (ar esam kitų suklaidinti), tai viskas, ką galim padaryti, tai palikti jį laisvą savo ieškojimuose ir tik lydėti jį užtarimo malda."

Pasitaisau "neleisti nuklysti"- Be abejo zmogus turi laisva valia, ir mes negalime ivykius valdyti.  As teturejau galvoje paprasta pavyzdi kad ir su Giedre.
Bet kazkodel manau, kad diskusija nebetenka prasmes...

Del egzaminu, as kalbejau ne apie siaip nepasisekimus, o apie suklydimus Dievo akyse - nuodemes.
Manau, egzaminai reikalingi mums  Kad isisamonintume ir neatsistotume ant to pacio greblio kita karta, o dar svarbiau - kad padetume kitiems zmonems toje pacioje situacijoje per savo klaidas.
Su Dievu.

[Diak. Tomas M.]

Jau verčiau reikėtų padėti pakoreguoti vertybines nuostatas, įkalbinėti skirti daugiau laiko tvarkyti savo gyvenimo prigimtinius dalykus (darbą, poilsį, mitybą, sportą), o tik po to, kai prigimtiniai dalykai tinkamai sutvarkyti, galima ir reikia pasiūlyti maldą, apmąstymus, katalikų tikėjimą gilinančią literatūrą, nes, anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, dvasiniai dalykai statomi ant prigimtinių dalykų.

Įdomu, neseniai žiūrėjau vieną ortodoksų diskusiją ir jie tą, taip vadinamą "Pavlovo piramidės" teoriją atmetė, kaip blogio melą. Geras pavyzdys yra labai skurdžios šalys, kad ir Afrikoje, Indonezijoje - pagal sociologinius tyrimus, tose šalyse žmonės jaučiasi laimingesni, nors realiai jie nieko neturi, gal gauna ryžių puodelį į dieną... vadinasi jei mes manome, kad prigimtiniai dalykai padės kažką išspręsti - galime klysti, nes juk dvasia yra visa ko šerdis, ne kūnas.

Pradėdami viską tvarkyti nuo kūniškų reikalų, pradedame "ne nuo to galo". Suprantu, kad kartais žmonės būna tiesiog priešiški bet kokiam religijos paminėjimui, tada manyčiau vis vien reikėtų kreipti į dvasinę pusę, nors ir nesusijusią su tikėjimu, pvz. paraginti dalyvauti socialinės pagalbos projektuose ir pan. Juk dažnai tokie žmonės, pamatę tikrą skurdą, tikras problemas, supranta, kad jų bėdos, tai tik "gėlytės", susigėsta ir patys save pastato ant bėgių. O mes "mokomi" vakarų individualizmo, skatinami be perstojo "rūpintis" savimi.

Dievas nerengia jokių egzaminų. Kam Dievui žmogų egzaminuoti, jei Jis viską ir taip žino?

Šiuo atveju manyčiau, kad Dievui tų egzaminų nereikia, bet Dievas žino, kad jų reikia mums - tam, kad galėtume atsiteisti už tą pačią ar panašią nuodėmę. Gal kažkada aš pavogiau daiktą iš žmogaus, bet niekada jo nesurasiu, kad galėčiau grąžinti jam tai, bet žiūrėk man duota situacija, kurioje aš galiu kitam žmogui paaukoti kokį savo daiktą ir pan.