Ką darote, kai apninka abejonės Dievo buvimu?

[Silvija]

Pradėdami viską tvarkyti nuo kūniškų reikalų, pradedame "ne nuo to galo". Suprantu, kad kartais žmonės būna tiesiog priešiški bet kokiam religijos paminėjimui, tada manyčiau vis vien reikėtų kreipti į dvasinę pusę, nors ir nesusijusią su tikėjimu, pvz. paraginti dalyvauti socialinės pagalbos projektuose ir pan.

Šitam tai visiškai pritariu, o kai Augustas šnekėjo apie prigimtinių dalykų susitvarkymą, tai manau turėjo omeny tikėjimo krizėje esantį žmogų, bet ne netikintį. Nes tokioje krizėje užsikrovus sau dar masę dvasinių praktikų tam, kad "išpirkt kaltę dėl netikėjimo" galima nuvairuot į nesveiką dvasingumą, o tuo tarpu pabandžius sielogydą darbu ar kita kūnui naudinga veikla, randama lygsvara.

Esam žemėj tiek kūniški, tiek dvasiniai, dėl to ir tenka kartais tokios terapijos griebtis.

Pasisakiau, bet geriau, aišku, būtų jei Augustas savo mintį išplėstų.

[Agnietė]

Manau, kad tikėjimo krizė yra tada, kai žmogaus prote ir širdyje vyksta kova tarp dviejų skirtingų tikėjimų. Pvz., tarp katalikų tikėjimo ir evangelikų liuteronų tikėjimo, tarp katalikų tikėjimo ir ateistų tikėjimo (taip, taip, ateizmas irgi yra tikėjimas, turintis savo dogmatiką, savo etikos kodeksą, savo kasdieninius bei šventinius ritualus ir kt.), tarp katalikų tikėjimo ir sekmininkų tikėjimo ir t.t. Dažnai (bet ne visuomet) čia dar prisideda ir asmenybės psichologinė krizė, kuri gali būti tos tikėjimo krizės priežastimi, bet gali ir eiti kartu su tikėjimo krize, arba tikėjimo krizė gali sukelti ir asmenybės psichologinę krizę. Todėl, mano subjektyvia nuomone, žmogui, kurį ištikusi tikėjimo krizė, sakyti, kad viskas bus gerai, yra klaidingas kelias. Jau verčiau reikėtų padėti pakoreguoti vertybines nuostatas, įkalbinėti skirti daugiau laiko tvarkyti savo gyvenimo prigimtinius dalykus (darbą, poilsį, mitybą, sportą), o tik po to, kai prigimtiniai dalykai tinkamai sutvarkyti, galima ir reikia pasiūlyti maldą, apmąstymus, katalikų tikėjimą gilinančią literatūrą, nes, anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, dvasiniai dalykai statomi ant prigimtinių dalykų.

Kilo mintis, kad astri kova del skirtingu tikejimu gali buti ne galutinis apsisprendimas, apsivalymas. Daznai zmones ispazista kaip nuodeme neteisinga elgesi, bet jo neatsizada. Todel, ne veltui praktikavus ivairias new age, sektu ar dar kitokius tikejimus/praktikas, yra rekomeduojama garsiai pries Dieva atsizadeti kiekvieno ju, nutraukti rysius. Manau tai butu pats pirmas zingsnis. Kitaip Dievui ir paciam sau neaisku kuo tiki, o tuo labiau silpnumo minute. O blogis tuo ir naudojasi.

Del Pavlovo piramides, tai kazkaip pagalvojau apie Sibiro tremtinius, pas kuriuos nieko nebuvo, tik tikejimas. Jis ir isgelbejo tiek siela, tiek padejo pernesti nepriteklius.

[Augustas]

Jau verčiau reikėtų padėti pakoreguoti vertybines nuostatas, įkalbinėti skirti daugiau laiko tvarkyti savo gyvenimo prigimtinius dalykus (darbą, poilsį, mitybą, sportą), o tik po to, kai prigimtiniai dalykai tinkamai sutvarkyti, galima ir reikia pasiūlyti maldą, apmąstymus, katalikų tikėjimą gilinančią literatūrą, nes, anot vyskupo Kęstučio Kėvalo, dvasiniai dalykai statomi ant prigimtinių dalykų.

Įdomu, neseniai žiūrėjau vieną ortodoksų diskusiją ir jie tą, taip vadinamą "Pavlovo piramidės" teoriją atmetė, kaip blogio melą. Geras pavyzdys yra labai skurdžios šalys, kad ir Afrikoje, Indonezijoje - pagal sociologinius tyrimus, tose šalyse žmonės jaučiasi laimingesni, nors realiai jie nieko neturi, gal gauna ryžių puodelį į dieną... vadinasi jei mes manome, kad prigimtiniai dalykai padės kažką išspręsti - galime klysti, nes juk dvasia yra visa ko šerdis, ne kūnas.

Pradėdami viską tvarkyti nuo kūniškų reikalų, pradedame "ne nuo to galo". Suprantu, kad kartais žmonės būna tiesiog priešiški bet kokiam religijos paminėjimui, tada manyčiau vis vien reikėtų kreipti į dvasinę pusę, nors ir nesusijusią su tikėjimu, pvz. paraginti dalyvauti socialinės pagalbos projektuose ir pan. Juk dažnai tokie žmonės, pamatę tikrą skurdą, tikras problemas, supranta, kad jų bėdos, tai tik "gėlytės", susigėsta ir patys save pastato ant bėgių. O mes "mokomi" vakarų individualizmo, skatinami be perstojo "rūpintis" savimi.

Na, manyčiau, kad rūpinimasis kūniškais dalykais neturi užgožti rūpesčio dvasiniais dalykais. Žinoma, žmogaus dvasia yra svarbesnė už kūniškus reikalus, bet jei mes ignoruosime kūniškus poreikius, tai dvasiai irgi bus blogai. Juk mes visi čia esam katalikai, tai dvasiniais dalykais rūpinamės tarsi savaime. O kūno poreikius dažnai ir pamirštam. Pamirštam net, kad turime ir tokius poreikius ir kad turime jais tinkamai pasirūpinti. Aišku, rūpintis kūnu turim protingai, nepulti į tą Vakaruose dabar populiarų, kraštutinį hedonizmą, žinodami, kad kūnu rūpinamės tam, jog mūsų visa asmenybė (t.y. ir kūnas, ir dvasia) galėtų skleistis taip, kaip numatyta Dievo plane. Tad tinkama dienotvarkė, kurioje yra vietos ir kūno poreikiams (darbas, poilsis, mityba, sportas), ir dvasiai (maldai, Šv.Raštui, dvasinėms knygoms, apmąstymams), mums tiesiog būtina.

Pradėdami viską tvarkyti nuo kūniškų reikalų, pradedame "ne nuo to galo". Suprantu, kad kartais žmonės būna tiesiog priešiški bet kokiam religijos paminėjimui, tada manyčiau vis vien reikėtų kreipti į dvasinę pusę, nors ir nesusijusią su tikėjimu, pvz. paraginti dalyvauti socialinės pagalbos projektuose ir pan.

Šitam tai visiškai pritariu, o kai Augustas šnekėjo apie prigimtinių dalykų susitvarkymą, tai manau turėjo omeny tikėjimo krizėje esantį žmogų, bet ne netikintį. Nes tokioje krizėje užsikrovus sau dar masę dvasinių praktikų tam, kad "išpirkt kaltę dėl netikėjimo" galima nuvairuot į nesveiką dvasingumą, o tuo tarpu pabandžius sielogydą darbu ar kita kūnui naudinga veikla, randama lygsvara.

Esam žemėj tiek kūniški, tiek dvasiniai, dėl to ir tenka kartais tokios terapijos griebtis.

Pasisakiau, bet geriau, aišku, būtų jei Augustas savo mintį išplėstų.

Silvija gerai parašė. Mums būtina pusiausvyra, ir asmenybės krizė reiškia, kad pusiausvyra kažkurioje srityje - dvasinėje arba fizinėje - pažeista.

P.S.

Įdomu, neseniai žiūrėjau vieną ortodoksų diskusiją ir jie tą, taip vadinamą "Pavlovo piramidės" teoriją atmetė, kaip blogio melą. Geras pavyzdys yra labai skurdžios šalys, kad ir Afrikoje, Indonezijoje - pagal sociologinius tyrimus, tose šalyse žmonės jaučiasi laimingesni, nors realiai jie nieko neturi, gal gauna ryžių puodelį į dieną... vadinasi jei mes manome, kad prigimtiniai dalykai padės kažką išspręsti - galime klysti, nes juk dvasia yra visa ko šerdis, ne kūnas.

Tik ta piramidė turbūt ne Pavlovo, o Abrahamo Maslou (A.Maslow).