Sinkretizmas Katalikų Bažnyčioje - kad kovoti su tuo, reikia susipažinti

[Agnietė]

O jei paieškojęs, suras daugiau panašumų nei skirtumų?  Juk neveltui G.K.Čestertonas yra pasakęs: "Krikščionybė ir budizmas išties yra panašūs, ypač budizmas." 

Ar vis dar abejoji ir bandai surasti, kazka, kas paneigtu vienoduma ir irodytu tau, kad krikscionybe yra tas vienintelis teisingas kelias? 

O už šitą Erika, mano galva, turėtų melsti šv.Benedikto Nursijiečio, benediktinų ordino įkūrėjo ir Bažnyčios mokytojo, užtarimo, kad Dievas pasigailėtų jos sielos.    Tokia netiesa parašyta, kad net man, šiaip jau iškalba nesiskundžiančiam, žodžių tai Erikos klaidai apibūdinti trūksta.

Aciu uz meginima isgelbeti mano siela 
Savais zodziais apibudinau savo LD patirti. Jusu laisve menkinti ir baksnoti.

Kas del LD ir Jezuitu (I.Lojolos) dvasiniu pratimu, mano asmenine nuomone - as ju nesirinkciau. Vien tik del to, kad abejose praktikose suteikiama reiksme pojuciams, vizijoms . Todel asmeniskai manau abi praktikas reiketu atlikti tik su patyrusiu, teologini issilavinima turinciu mokytoju/vienuoliu, kuris padetu interpretuoti patirti. Kitaip, neturint tvirto tikejimo pagrindo ir patirties paprastam mirtingajam yra sunku atskirti dieviskas apraiskas nuo ne dieviskuju ir galima uzsikabinti uz netikro "nusvitimo".

[Augustas]

O jei paieškojęs, suras daugiau panašumų nei skirtumų?  Juk neveltui G.K.Čestertonas yra pasakęs: "Krikščionybė ir budizmas išties yra panašūs, ypač budizmas." 

Ar vis dar abejoji ir bandai surasti, kazka, kas paneigtu vienoduma ir irodytu tau, kad krikscionybe yra tas vienintelis teisingas kelias? 

Tokių dalykų man daryti nereikia, nes jau dariau tai iki Katalikybės atradimo ir tikiu, kad vienintelis (visų žmonių) Išganytojas yra Jėzus Kristus.    Bet, Erika, vadinti Budizmą priešingybe Krikščionybei yra nesusipratimas.

O už šitą Erika, mano galva, turėtų melsti šv.Benedikto Nursijiečio, benediktinų ordino įkūrėjo ir Bažnyčios mokytojo, užtarimo, kad Dievas pasigailėtų jos sielos.    Tokia netiesa parašyta, kad net man, šiaip jau iškalba nesiskundžiančiam, žodžių tai Erikos klaidai apibūdinti trūksta.

Aciu uz meginima isgelbeti mano siela 
Savais zodziais apibudinau savo LD patirti. Jusu laisve menkinti ir baksnoti.

Ką gi, gaila, kad Jūsų pažintis su "Lectio Divina" baigėsi taip liūdnai.  

Kas del LD ir Jezuitu (I.Lojolos) dvasiniu pratimu, mano asmenine nuomone - as ju nesirinkciau. Vien tik del to, kad abejose praktikose suteikiama reiksme pojuciams, vizijoms . Todel asmeniskai manau abi praktikas reiketu atlikti tik su patyrusiu, teologini issilavinima turinciu mokytoju/vienuoliu, kuris padetu interpretuoti patirti. Kitaip, neturint tvirto tikejimo pagrindo ir patirties paprastam mirtingajam yra sunku atskirti dieviskas apraiskas nuo ne dieviskuju ir galima uzsikabinti uz netikro "nusvitimo".

Sutinku dėl dvasinio palydėtojo reikalingumo. Bet tokio dvasinio palydėtojo reikia bet kokiai dvasinei maldos praktikai, nesvarbu, ar tai būtų "Lectio Divina", ar šv.Ignaco Lojolos dvasinės pratybos, ar Mergelės Marijos Rožinis, ar Jėzaus malda, ar dar kokia nors katalikiška dvasingumo forma, nes jas visas lydi pojūčiai. O kas per daiktas yra tos vizijos, kurias minite? 

[Silvija]

Na iš tiesų, Erika, lectio divina nėra toks baubas, kaip tau atrodo

http://tavorankose.org/forumas/index.php/board,26.0.html

Čia esu sutraukus knygelės "Šiuolaikinis požiūris į lectio divina" patarimus, jei kas nors ten tau užklius, pasakyk, bandysim aiškintis.

Mes jau nemažai metų tą metodą naudojam maldos grupėje ir tai, galima sakyt, visai paprastas priėjimas prie Švento Rašto skaitymo, o po to - ir maldos su juo. Gal tik skaitant literatūroje atrodo viskas sudėtinga ir painu, o kaip žinia iš painių dalykų galima ir visai neskanios košės išvirti

Bet, kaip ir Augustas manau, kad pradžiai tikrai reiktų dvasinio vadovo.

[Agnietė]

Sutinku dėl dvasinio palydėtojo reikalingumo. Bet tokio dvasinio palydėtojo reikia bet kokiai dvasinei maldos praktikai, nesvarbu, ar tai būtų "Lectio Divina", ar šv.Ignaco Lojolos dvasinės pratybos, ar Mergelės Marijos Rožinis, ar Jėzaus malda, ar dar kokia nors katalikiška dvasingumo forma, nes jas visas lydi pojūčiai. O kas per daiktas yra tos vizijos, kurias minite? 

Vizijos arba pojuciai, dar kitais zodziais "patyrimai".
Su Rozanciumi nemanau, kad reikalingas dvasinis vadovas, jei samoningai nesirengi vizualizuoti paslapciu, o tiesiog apmastai jas. Kadangi atsiverimo pojuciams nera arba jis minimalus, tai ir tikimybe mazesne neaiskiems pojuciams, isskyrus ramybes jausma. Kas del Jezaus maldos negaliu nieko sakyti, bet esu girdejusi, kad reikalingas vadovas.

Silvija, esu badziusi su maldos grupe, kuriai vadovauja tinkama issilavinima turintis zmogus. Bet jie negalejo paaiskinti man, kaip atskirti, kurios patirtys yra is Dievo, o kurios ne.

As sios praktikos nesirinksiu. Tik norejau pasakyti, kad tie kurie renkasi, butu atsargus su saviveikla.

[Diak. Tomas M.]

Kaip žmogus, visą savo gyvenimą daug dėmesio skyręs fantastikai, turėjau realių problemų maldos metu apmąstyti dalykus, jų neįsivaizduojant. Tada pamaniau sau, kad tikrai tas "protingas darymas" yra didelis darbas, priverčia tave kitaip smegenimis operuoti Tada net ir atsiranda pojūtis, kad mąstai ne vaizduote, bet širdimi, o juk Jėzaus malda ir vadinama "širdies malda". Realiai "išjungti" vaizduotę yra didelis darbas

Gal čia ir mūsų visuomenė kalta, kuri šiais laikais labai iškelia vizualizaciją, kaip kūrybiškumo apraišką? Dažnai apie žmones sako "šis turi gerą, lakią vaizduotę" 

[sparnai]

Sveiki mielieji,

kaip idomu matyt kiek ivairiu poziuriu ir supratimu turime.
As gyvenu ignacisku dvasingumu, ir mastomoji malda bei kontempliacija man yra labai priimtinas maldos budas.
Pirma syki Ignaco dvasinese pratybose dalyvavau pries 5 metus. Tada man kilo irgi panasios baimes ir klausimai kaip Erikai - kaip as atskirsiu savo patirtis, taciau palydetojas labai ramiai atsake - kai patirsi - suprasi. Taip ir buvo.   
Beje I. Lojolos yra akcentuojama, kad malda yra susitikimas su Dievu, o ne patirciu vaikymasis, ir kad mano atejimas i malda turi buti meiles, pagarbos aktas, o ne siekis gauti "saldainiu".
Faktas kad ingaciskas dvasingumas tinkamas ne visiems. Bet man jis labai tinkamas. 

[Augustas]

Sutinku dėl dvasinio palydėtojo reikalingumo. Bet tokio dvasinio palydėtojo reikia bet kokiai dvasinei maldos praktikai, nesvarbu, ar tai būtų "Lectio Divina", ar šv.Ignaco Lojolos dvasinės pratybos, ar Mergelės Marijos Rožinis, ar Jėzaus malda, ar dar kokia nors katalikiška dvasingumo forma, nes jas visas lydi pojūčiai. O kas per daiktas yra tos vizijos, kurias minite? 

Vizijos arba pojuciai, dar kitais zodziais "patyrimai".
Su Rozanciumi nemanau, kad reikalingas dvasinis vadovas, jei samoningai nesirengi vizualizuoti paslapciu, o tiesiog apmastai jas. Kadangi atsiverimo pojuciams nera arba jis minimalus, tai ir tikimybe mazesne neaiskiems pojuciams, isskyrus ramybes jausma.

Man regis, Tamsta, Erika, be reikalo bijo pojūčių ar potyrių. Vienokie ar kitokie pojūčiai ar potyriai yra neišvengiami, meldžiantis bet kokia malda. Sausra, tamsios nakties išgyvenimas, kažkokie išsiblaškymai, lygiai taip pat ir džiaugsmas, ramybė, viltis, saugumo ir pasitikėjimo Dievu jausmas - visa tai yra bet kokios maldos sudėtinė dalis. Bet kurią maldos praktiką paimk (kad ir "Tėve mūsų" maldą), anksčiau ar vėliau išgyvensi visą tą pojūčių ir potyrių gamą nuo A iki Z. 

Kas dėl dvasinio palydėtojo ar dvasios vadovo, tai jis reikalingas visiems, nes, kaip sako daug kam iš jūsų turbūt žinomas posakis, nė vienas žmogus nėra geras teisėjas savo paties byloje. Bet čia yra problema, kad ne visiems jų užteks. Todėl Bažnyčia kviečia turėti bent jau nuolatinį nuodėmklausį ir karts nuo karto pasikonsultuoti su juo maldos ir dvasinio gyvenimo klausimais, jei neįmanoma turėti dvasinio palydėtojo ar dvasios vadovo.

[Augustas]

Kaip žmogus, visą savo gyvenimą daug dėmesio skyręs fantastikai, turėjau realių problemų maldos metu apmąstyti dalykus, jų neįsivaizduojant. Tada pamaniau sau, kad tikrai tas "protingas darymas" yra didelis darbas, priverčia tave kitaip smegenimis operuoti Tada net ir atsiranda pojūtis, kad mąstai ne vaizduote, bet širdimi, o juk Jėzaus malda ir vadinama "širdies malda". Realiai "išjungti" vaizduotę yra didelis darbas

Gal čia ir mūsų visuomenė kalta, kuri šiais laikais labai iškelia vizualizaciją, kaip kūrybiškumo apraišką? Dažnai apie žmones sako "šis turi gerą, lakią vaizduotę" 

Kita vertus, iškyla klausimas, jei jau turi lakią vaizduotę, tai gal ne šiaip sau Tau Dievas tokią vaizduotę davė. Iš to logiškai plaukia, kad laki vaizduotė tai nėra joks velnio kūrinys, o gerojo Dievo gera dovana, ir jei Dievas Tau tokią vaizduotę davė, tai galėtum ja (kaip ir kiekviena Dievo dovana) pasinaudoti Dievui garbinti tiek asmeninėje maldoje, tiek kasdienybėje, tiek profesiniame darbe.

Gal čia ir mūsų visuomenė kalta, kuri šiais laikais labai iškelia vizualizaciją, kaip kūrybiškumo apraišką?

Čia ne visuomenė kalta, nes ne visuomenė iškelia tą vizualizaciją, o New Age, kalbėdamas apie vizualizaciją, kaip apie magišką priemonę kažkokiom asmeninėm (ir visuomeninėm) problemom spręsti. O tas sprendimas atrodo maždaug taip. Vizualizuoji save, turintį daug pinigų, tai ir turėsi daug pinigų. Vizualizuoji taiką tarp tautų, tai turėsi taiką. Ir t.t., ir pan.   

[Diak. Tomas M.]

Man regis, Tamsta, Erika, be reikalo bijo pojūčių ar potyrių. Vienokie ar kitokie pojūčiai ar potyriai yra neišvengiami, meldžiantis bet kokia malda. Sausra, tamsios nakties išgyvenimas, kažkokie išsiblaškymai, lygiai taip pat ir džiaugsmas, ramybė, viltis, saugumo ir pasitikėjimo Dievu jausmas - visa tai yra bet kokios maldos sudėtinė dalis. Bet kurią maldos praktiką paimk (kad ir "Tėve mūsų" maldą), anksčiau ar vėliau išgyvensi visą tą pojūčių ir potyrių gamą nuo A iki Z. 

Sutinku, bet "Tėve mūsų" atveju, tie potyriai ateis natūraliai, kai būsi tam pasiruošęs, kai "bus tinkamas laikas", o įvairių technikų atveju mes kažkuria prasme "vaikomės" tų potyrių. Aišku, pats "potyrių vaikymasis" iš esmės yra klaidingas, bet dažnai net nepastebi, kai puoli į tą pagundą... Todėl ortodoksinis požiūris į maldą ir yra "visiškas buvimas vaiku" - tu lauki savo Tėvo, kai ateis tinkamas laikas, suteikti tau tuos potyrius.

Įdomiai kalba tėvas Benedict Groeschel: "kuo labiau stengsies tai pasiekti, tuo labiau tai taps nepasiekiama..."
http://www.youtube.com/watch?v=oeMheOdUjd8

Kita vertus, iškyla klausimas, jei jau turi lakią vaizduotę, tai gal ne šiaip sau Tau Dievas tokią vaizduotę davė. Iš to logiškai plaukia, kad laki vaizduotė tai nėra joks velnio kūrinys, o gerojo Dievo gera dovana, ir jei Dievas Tau tokią vaizduotę davė, tai galėtum ja (kaip ir kiekviena Dievo dovana) pasinaudoti Dievui garbinti tiek asmeninėje maldoje, tiek kasdienybėje, tiek profesiniame darbe.

Sutinku, kad panaudoti savo dovanas geriems darbams profesinėje veikloje ir kitur gyvenime yra geras dalykas. Tačiau yra toks keistas sutapimas - jei esi kultūristas su dideliais raumenim, pats to nenorėdamas, vis linksti remtis "raumenų jėga", spręsdamas problemas, bei konfliktus. Tai sudaro labai palankias prielaidas piknaudžiavimui savo galimybėmis.

Tokiu būdu malda yra gera vieta praktikuoti nusižeminimą ir paklusnumą. Šiuo atveju mes paliekame savo "raumenis" kitame kambaryje ir einame melstis kaip silpni vaikai, visiškai priklausomi nuo Tėvo

[Varlė keliauninkė]

Visai pritarčiau Erikai, kad reikia būti atsargiems su įvairiausiais potyriais ir ypač su vaizduote. Šiais laikais ta begalybė informacijos būtent ir yra skirta paveikti žmonių vaizduotei, nes taip yra sudarytos mūsų smegenys - jos kaupia info vaizdų, vaizdinių pavidalu. Viskas paprastai kaupiasi pasąmonėje, nes sąmoningai žmogus tokios gausos nepajėgus apdoroti. Ir piktasis tą labai gerai žino. Kaip rašo šv. Kryžiaus Jonas, protavimas ir vaizduotė - tai sielos vartai ar prieangis, pro kur gali įeiti ir Dievas, ir velnias (čia maždaug mintis, ne cituoju). Ar mes pajėgūs atskirti, kas iš Dievo, o kas iš velnio? Juk jis gali apsimesti bet kuo - Jėzum Kristum, Mergele Marija ir t.tt. Todėl labai apsidžiaugiau, kai radau šitas mintis ne tik pas ortodoksus, bet ir katalikų raštuose, konkrečiai pas šv. Kryžiaus Joną.

Pasaulio 'galingieji', galintys finansuoti žmogaus smegenų (ir ne tik) tyrimus, puikiai supranta kaip valdyti žmogų, per procesus vykstančius smegenyse, puikiai nusimano jų dėsniuose. Štai kodėl jie pradeda nuo vaikų, elementaru - žmogus formuojasi jau nuo įsčių, o gimęs - iki 3-5 metų. Todėl 'jie' kuria programas jau darželinio amžiaus vaikams. Mokslininkų įrodyta, kad smegenys formuojasi ir ypač imlios informacijai iki 25 metų, todėl yra griaunama ir keičiama švietimo sistema, paprastai vyksta mokymo imitacija, vaikai nemokomi mąstyti savarankiškai, o tik priimti informaciją mechaniškai. Tokiais žmonėmis ateityje bus lengva manipuliuoti, ane? Ir dabar jau manipuliuojama tendencingai pateikiant informaciją: nėštumas yra liga, o abortai - vaistai nuo tos ligos; gėjų 'teisės'; vaikų 'teisės' ir t.t. Be to, o kokius vaikus jie gimdys ir kaip juos ugdys, kai ateis laikas kurti šeimą??? Logiškai mastant, vaikai turi būti protingesni už tėvus, kad pasaulyje ir visuomenėje vyktų progresas, kad pažinimas vis labiau taptų visuotinesnis ir universalesnis. Bet deja deja, kur tas progresas... greičiau, atvirkščiai... Čia galbūt ir yra atsakymas, KODĖL plinta karingasis islamas, homoseksualizmas, feminizmas, tolerancija ir kitkas - juk tai nėra natūralu. Kažkam to reikia.

na, truputį primaliau čia. bet kas norės, tai supras..

[Augustas]

Visai pritarčiau Erikai, kad reikia būti atsargiems su įvairiausiais potyriais ir ypač su vaizduote. Šiais laikais ta begalybė informacijos būtent ir yra skirta paveikti žmonių vaizduotei, nes taip yra sudarytos mūsų smegenys - jos kaupia info vaizdų, vaizdinių pavidalu. Viskas paprastai kaupiasi pasąmonėje, nes sąmoningai žmogus tokios gausos nepajėgus apdoroti. Ir piktasis tą labai gerai žino. Kaip rašo šv. Kryžiaus Jonas, protavimas ir vaizduotė - tai sielos vartai ar prieangis, pro kur gali įeiti ir Dievas, ir velnias (čia maždaug mintis, ne cituoju). Ar mes pajėgūs atskirti, kas iš Dievo, o kas iš velnio? Juk jis gali apsimesti bet kuo - Jėzum Kristum, Mergele Marija ir t.tt. Todėl labai apsidžiaugiau, kai radau šitas mintis ne tik pas ortodoksus, bet ir katalikų raštuose, konkrečiai pas šv. Kryžiaus Joną.

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę, ir tikrai nėra kažkoks rimtas tiesos kriterijus, į kurį reikėtų kažkaip ypatingai kreipti dėmesį ar kažkaip analizuoti, siekiant kažkokios tiesos atradimo ar ieškant Dievo valios konkrečioje situacijoje. O va sąžinės sąskaitą reguliariai su konkrečiais pasiryžimais daryti reikėtų, jei norime kokios nors pažangos dvasiniame gyvenime. 

P.S.

na, truputį primaliau čia. bet kas norės, tai supras..

Antrą šio savo post'o dalį perkelk į kitą temą.

[Agnietė]

Šiais laikais ta begalybė informacijos būtent ir yra skirta paveikti žmonių vaizduotei, nes taip yra sudarytos mūsų smegenys - jos kaupia info vaizdų, vaizdinių pavidalu. Viskas paprastai kaupiasi pasąmonėje, nes sąmoningai žmogus tokios gausos nepajėgus apdoroti. Ir piktasis tą labai gerai žino.

Visiskai sutinku  Ir tai sunku veliau iskrapstyti is saves.

Cia dar apie Centravimo malda. Liudijimas Bill Kneemiller, kuris uzsiminejo Rytu meditacijomis apie 18 metu, veliau atsiverte ir tapo kunigu.

"As susitikinejau su paciais sauniausiais zmonemis pasaulyje New Age guru Deepak Chopra ir Johny Gray autoriumi "Vyrai is Marso, Moterys is Veneros". Tuo laiku man rodesi, kad tai yra saunu, kad Kataliku lyderiai tokie kaip Trapistu vienuoliai Masaciusete praktikuodavo sia meditacijos technika, o kunigai jai pritardavo. Viskas atrode gerai tuo laiku, nes as galvojau, kad tai tik technika, kuri praturtina kiekvieno sava religija, o mantra naudojama meditacijoje tera tik bereiksmis zodis."

Jam uztruko keleta metu ir ne vienos islaisvinimo maldos, kol jis pagaliau buvo islaisvintas nuo meditaciju pasekmiu.
http://www.courageouspriest.com/warning-eastern-meditation-should-never-be-used

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę

Butum teisus, Augustai, jei viskas butu taip paprasta.
Cia kun. Valkauskas kalba apie tai :
https://www.youtube.com/v/pSJByaVlkbk&start=0&end=193

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę

Ir dar, tavo sie zodziai yra konkretus meditacijos instruktazas. 
Sulyginame : Metodas (CM) susideda is to, kad paleidziame kiekviena minti maldos metu, paleidziami jausmai, paleidziamos net pamaldzios mintys. 

Krikscioniskoje maldoje, atvirksciai yra svarbi pamaldi mintis. St. Teresa of Avila teigia, kad malda butu malda, protas turi dalyvauti joje.

Tu, Augustai, sakai - paleisk viska, nevertink. Atsiprasau, bet tu praktikuoji indu-performuluota malda/meditacija. As praktikuoju krikscioniska malda. Todel mes ir nerandame bendros kalbos.

Visko suplakimas i viena tik klaidina zmones.

[Augustas]

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę

Butum teisus, Augustai, jei viskas butu taip paprasta.
Cia kun. Valkauskas kalba apie tai :
https://www.youtube.com/v/pSJByaVlkbk&start=0&end=193

Erika, visai ne vietoj kun.A.Valkauską įkišai.

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę

Ir dar, tavo sie zodziai yra konkretus meditacijos instruktazas. 
Sulyginame : Metodas (CM) susideda is to, kad paleidziame kiekviena minti maldos metu, paleidziami jausmai, paleidziamos net pamaldzios mintys. 

Krikscioniskoje maldoje, atvirksciai yra svarbi pamaldi mintis. St. Teresa of Avila teigia, kad malda butu malda, protas turi dalyvauti joje.

Tu, Augustai, sakai - paleisk viska, nevertink. Atsiprasau, bet tu praktikuoji indu-performuluota malda/meditacija. As praktikuoju krikscioniska malda. Todel mes ir nerandame bendros kalbos.
Visko suplakimas i viena tik klaidina zmones.

Na, Tu, Erika, čia pasakei. Net KBK svetainėn tingi užeiti. O ten apie tuos potyrius, jausmus, vaizdinius parašyta štai kas:

2727  Mes taip pat turime priešintis ,,šio pasaulio" galvosenai, kuri mus užvaldys, jei nebūsime budrūs; <...> arba dar: tiesos, gėrio ir grožio kriterijai esą juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – ,,Grožio meilei" (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė)...

Žiūr.: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N19726.html

O tai yra beveik lygiai tas pats, ką aš rašiau savo post'e, tik kitais žodžiais pasakyta.
Žiūr. mano visą sakinį: "Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę, ir tikrai nėra kažkoks rimtas tiesos kriterijus, į kurį reikėtų kažkaip ypatingai kreipti dėmesį ar kažkaip analizuoti, siekiant kažkokios tiesos atradimo ar ieškant Dievo valios konkrečioje situacijoje."

[Varlė keliauninkė]

Man asmeniskai is Augusto postu nelabai aisku, ka pats manai. pasakai, gerbiamasis, A, bet nepasakai B.. Tai kas gi tavo manymu butu tas "rimtas tiesos kriterijus' pagal kuri atpazintum Dievo buvima/artuma/valia, etc. ? isties labai idomu..jei galima.

[Agnietė]

...įkišai. 
... tingi užeiti.

Tu daraisi vis labiau ir labiau nemandagesnis. Man nepatinka tavo nemandagumas.

Erika, visai ne vietoj kun. A.Valkauską įkišai.

A. Valkauskas kalba kaip per vaizduote, jausmus apeinamas musu protas ir paveikiama musu samone, musu valia. Per meditacijas, kai pasiekiamas pakeistas samones lygmuo, atsiveriama demoniskam pasauliui. Galima paleisti visus pojucius, vaizdus - protu, bet tai neapsaugo zmogaus samones, valios - nes paveikiama apeinant prota.


Del katekizmo. Visa citata :
2727  Mes taip pat turime priešintis ,,šio pasaulio" galvosenai, kuri mus užvaldys, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda esanti mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiama paslaptis); arba: vertinga tesanti gamyba ir jos našumas (malda gi neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba dar: tiesos, gėrio ir grožio kriterijai esą juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – ,,Grožio meilei" (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė); malda vėlgi supriešinama su veikliu gyvenimu ir laikoma pabėgimu iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškoji malda nei dingsta iš istorijos, nei pasitraukia iš gyvenimo).

Sutinku su viskuom, kas cia pasakyta. Tai aprasymas - tai kas nera malda.

Malda ir nera tai :
2726  Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – susikaupimo pastangomis siekiant vidinės tuštumos.

Žiūr.: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N19726.html

O tai yra beveik lygiai tas pats, ką aš rašiau savo post'e, tik kitais žodžiais pasakyta.

Sekant diskusija po Homo Viator pasisakymo:

Citata iš: homo viator on Liepos 04, 2013, 08:04:48
"Visai pritarčiau Erikai, kad reikia būti atsargiems su įvairiausiais potyriais ir ypač su vaizduote. Šiais laikais ta begalybė informacijos būtent ir yra skirta paveikti žmonių vaizduotei, nes taip yra sudarytos mūsų smegenys - jos kaupia info vaizdų, vaizdinių pavidalu. Viskas paprastai kaupiasi pasąmonėje, nes sąmoningai žmogus tokios gausos nepajėgus apdoroti. Ir piktasis tą labai gerai žino. Kaip rašo šv. Kryžiaus Jonas, protavimas ir vaizduotė - tai sielos vartai ar prieangis, pro kur gali įeiti ir Dievas, ir velnias (čia maždaug mintis, ne cituoju). Ar mes pajėgūs atskirti, kas iš Dievo, o kas iš velnio? Juk jis gali apsimesti bet kuo - Jėzum Kristum, Mergele Marija ir t.tt. Todėl labai apsidžiaugiau, kai radau šitas mintis ne tik pas ortodoksus, bet ir katalikų raštuose, konkrečiai pas šv. Kryžiaus Joną."

Citata iš: Augustas
"Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę, ir tikrai nėra kažkoks rimtas tiesos kriterijus, į kurį reikėtų kažkaip ypatingai kreipti dėmesį ar kažkaip analizuoti, siekiant kažkokios tiesos atradimo ar ieškant Dievo valios konkrečioje situacijoje. O va sąžinės sąskaitą reguliariai su konkrečiais pasiryžimais daryti reikėtų, jei norime kokios nors pažangos dvasiniame gyvenime."

Situ komentaru kontekste, visai ne tas pats. Arba tu neaiskiai destai mintis.

Ir sprendziant is tavo buvusiu komentaru :

...ir gąsdinti visokiais baubais . Ir dar. Man susidaro toks įspūdis ,kad Erikai niekad neteko melstis, pvz., Gailestingumo Vainikėlio, Mergelės Marijos Rožinio, Jėzaus Vardo Rožinio, kurie irgi iš esmės yra tik kartojimas tam tikrų trumpų maldų.

Galima padaryti isvadas:
Kad CM yra nieko bloga. Matomai tu paminetas maldas praktikuoji pagal CM modeli.

[Diak. Tomas M.]

Dėl forumo etiketo - visuomet reikia atakuoti problemą, o ne asmenį. Asmens atakavimas dažnai žymi svarių argumentų trūkumą

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę...

Gal sakyčiau nereikia potyrių ir vaizdinių per daug sureikšminti, bet įvertinti reikėtų, kad sąmonėje pasižymėtum gera tai buvo ar bloga.

Kai savo laiku domėjausi centravimo malda, viename tos maldos sugalvotojo seminare jis pasakė mintį, kad jei maldos metu tave puola blogos mintys, leisk, kad jos tiesiog kiaurai tavo protą praeitų, t.y. neverta naudoti energijos ir pastangų, kad kovoti prieš pagundas, geriau jas ignoruoti... Man asmeniškai tai sukėlė kažkokį įtarimą. Tokiu principu remiasi kai kurie lietuviai - eina gatve, mato, kad kažkas plėšia žmogų, ir tiesiog ignoruoja tai ką mato... Manau, kad viduje visuomet reikia kovoti su blogiu ir aiškiai "pasižymėti" pagundas, kad vėliau atpažinti ir blokuoti jas.

[Augustas]

Dėl forumo etiketo - visuomet reikia atakuoti problemą, o ne asmenį. Asmens atakavimas dažnai žymi svarių argumentų trūkumą

Taip, be abejo.  Atsiprašau Erikos už asmeninius užsipuolimus jos atžvilgiu.

Beje, manau, kad potyrių ir vaizdinių išvis vertinti nereikia. Jie ateina ir išeina, dažniausiai ilgai neužsibuvę...

Gal sakyčiau nereikia potyrių ir vaizdinių per daug sureikšminti, bet įvertinti reikėtų, kad sąmonėje pasižymėtum gera tai buvo ar bloga.

O dar geriau būtų pasižymėti užrašuose (jei rašai dvasinio gyvenimo dienoraštį), kad vėliau galėtum aptarti tai su savo dvasiniu palydėtoju. Beje, kalbant apie potyrius ir vaizdinius maldoje, man susidaro įspūdis, kad Erika ne tik juos be reikalo sureikšmina, bet ir ragina jų dirbtinai vengti. O kaip išvengti to, kas neišvengiama?  Žinoma, siekti kažkokių patirčių ir vaizdinių maldoje nereikia, nes malda nėra patirčių perykla, maldos tikslas yra ne toks. Maldos tikslas yra Dievas, bendrystė su Dievu, o ne kažkokios patirtys ir vaizdiniai. Būtent todėl ir turėtume maldoje į ateinančius potyrius bei vaizdinius stengtis reaguoti ramiai, tiesiog nekreipti dėmesio. O savo dėmesį stengtis kreipti į Dievą, į bendrystę su Dievu.

Kai savo laiku domėjausi centravimo malda, viename tos maldos sugalvotojo seminare jis pasakė mintį, kad jei maldos metu tave puola blogos mintys, leisk, kad jos tiesiog kiaurai tavo protą praeitų, t.y. neverta naudoti energijos ir pastangų, kad kovoti prieš pagundas, geriau jas ignoruoti... Man asmeniškai tai sukėlė kažkokį įtarimą. Tokiu principu remiasi kai kurie lietuviai - eina gatve, mato, kad kažkas plėšia žmogų, ir tiesiog ignoruoja tai ką mato... Manau, kad viduje visuomet reikia kovoti su blogiu ir aiškiai "pasižymėti" pagundas, kad vėliau atpažinti ir blokuoti jas.

Su pagundomis kovoti reikia, bet klausimas čia yra tas, kaip kovoti, kad laimėtum, o ne pralaimėtum. Ir va čia, mano nuomone, yra įvairūs metodai. Vienas iš jų yra paprasčiausias ignoravimas. Kitas metodas yra bėgimas prie Dievo, kai besimeldžiantis žmogus, sutikęs pagundą, ne kovoja su ja tiesiogiai, bet tiesiog pasislepia Dievuje. Trečias metodas yra atiduoti pagundą Dievo teismui. Dar vienas geras metodas yra pradėti melstis už pagundą sukėlusį žmogų užtarimo malda. Pvz., aš meldžiuosi, ir maldos metu mano vaizduotėje iškyla kokia nors gundanti gražuolė, tai aš už tą merginą pasimeldžiu užtarimo malda, pagunda tarsi savaime dingsta, ir aš vėl galiu ramiai melstis toliau. Tokių kovos su pagundomis metodų galima sugalvoti ir daugiau. Kai kurie iš jų galbūt ir yra kažkuo panašūs į Rytų religijų metodus, bet reikia suprasti, kad tai yra būtent panašumas, o ne tapatumas. Erikos klaida ir yra būtent ta, kad ji painioja Rytų religijų dvasines praktikas kaip tokias su Krikščionybės maldos tradicijomis. Ir paskui, kai Krikščionybės maldos tradicijose aptinka kažkokių sutapimų su Rytų dvasinėmis praktikomis (o tokie sutapimai yra tiesiog neišvengiami, nes žmogaus prigimtis yra vienoda tiek Rytuose, tiek Vakaruose), pradeda skubotai įžvelginėti pavojus ten, kur tų pavojų tiesiog nėra, o yra viso labo sutapimai, kylantys dėl vienodos žmonių prigimties.

[Augustas]

Man asmeniskai is Augusto postu nelabai aisku, ka pats manai. pasakai, gerbiamasis, A, bet nepasakai B.. Tai kas gi tavo manymu butu tas "rimtas tiesos kriterijus' pagal kuri atpazintum Dievo buvima/artuma/valia, etc. ? isties labai idomu..jei galima.

Dievo buvimo kriterijai yra surašyti RKB Katekizmo internetinėje svetainėje, ypač žiūr. 31-35 straipsnelius:

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N10374.html


Dievo artumo kriterijus yra NT, ypač Evangelijose aprašyti įvykiai. Va čia yra pagrindinis Dievo artumo kriterijus, o ne kažkokios emocijos, jausmai, vaizdiniai, patyrimai.
O Dievo valia yra išdėstyta ir ST (jei labai konkrečiai, tai Dekaloge), ir NT, ypač žiūr. Kalno pamokslą (Mt 5,1-7,27).

[sparnai]

Labai man keista si diskusija. Ko gero del to kad nelabai esu girdejusi iki siol kas per daiktas yra ta CM?

Siaip bendrai kalbant apie to kas katalikui maldoje dera ar nedera, galbut reiketu nepraleisti tokio dalyko kaip dvasiu skyrimas? Ji juk svarbu ne tik maldos metu, bet apskritai kiekvieno sirdies duzio, kiekvienos minties metu. Juk skirti kas is kur ateina ir kur veda turime ne tik maldoje, bet ir kiekviename savo veiksme. Lygiai tas pats skyrimas galioja ir maldoje. Juk yra normalu maldoj patirti gundymu. Ir tikrai sutinku su Augustu, kad imti su jom kariauti yra tai ko siekia gundytojas - nukreipti mano zvilgsni nuo Jezaus i bet ka kita.

Bendrai, vaizduote yra zmogui duota didziule Dievo dovana. Neatsiejama jo dalis. Tai jei kazka palieku uz borto ateidama i malda, cenzuruoju save, tai juk ateinu i malda ne visa, ne viskas kas esu? Jei turiu suzalota vaizduote kuri nuolat man trukdo melstis, kur man ja padeti jei neatnesti ir neatverti Jezui? Ir jei gaunu izvalgas, tai kaip kitaip jei ne per vaizduote? Niekaip neisivaizduoju kaip galima ja askirti nuo maldos dirbtinai.

Be to, malda yra pokalbis su Dievu auginantis (turintis tai daryti ) santyki su Juo. Taigi kiekvienas zmogus turi savo invidualu maldos buda, ar turi ji rasti, nes kiekvienas yra unikalus, ir kiekvienas pasauktas unikialiam santykiui su Dievu. Tai argi galima mauti viska ant vieno kurpaliaus ir sakyti kad kazkuris maldos budas yra tas vienintelis? Vienas galbut nuolat bendrauja vaizduotes pagalba, o kito malda is viso bezode. As pvz. esu meniskos prigimties, plius labai jausminga. Tai argi keista kad ir mano malda yra kupina to?

[Agnietė]

Atsiprašau Erikos .

 
Erikos klaida ir yra būtent ta, kad ji painioja Rytų religijų dvasines praktikas kaip tokias su Krikščionybės maldos tradicijomis. Ir paskui, kai Krikščionybės maldos tradicijose aptinka kažkokių sutapimų su Rytų dvasinėmis praktikomis (o tokie sutapimai yra tiesiog neišvengiami, nes žmogaus prigimtis yra vienoda tiek Rytuose, tiek Vakaruose), pradeda skubotai įžvelginėti pavojus ten, kur tų pavojų tiesiog nėra, o yra viso labo sutapimai, kylantys dėl vienodos žmonių prigimties.

Manau, reikia vengti generalizacijos. Reikia kalbeti konkreciai - apie kurias konkreciai auksciau minetas krikscioniu maldas/praktikas kalbi, kuriose "pavoju tiesiog nera" ?