Sinkretizmas Katalikų Bažnyčioje - kad kovoti su tuo, reikia susipažinti

[Agnietė]

Daugiau CM temos neliesiu, nes nematau tikslo siai diskusijai. Ji virsta i dviguba zaidima.

Zmones yra protingi ir supras mano komentarus.

[Silvija]

Labai ačiū, Erika, už CM. Stipriai padirbėjai

[nf]

Labai ačiū, Erika, už CM. Stipriai padirbėjai

Pritariu 

[Varlė keliauninkė]

Norėčiau apginti ignaciškas pratybas.
Teko atlikti jas su puikiu jėzuitu, jeigu bus atskira tema apie tai, galėsiu daugiau pasidalinti. Tačiau labai įstrigo vienas momentas, kaip sakė sparnai

[...]Pavojus kyla kuomet malda nebera malda ir ieskau nebe paties Dievo, ne santykio su Juo, o malonumu, ziniu, tobulejimo ar dar ko. [...] visu pirma turim klausti saves, ko as ten einu? Jei mano santyki su Dievu augina, Ji pazinti, myleti ir jam tarnauti padeda labiausiai tas maldos budas kuri praktikuoju, tai manau viskas ir yra gerai

taigi tas momentas ir yra ėjimas į Dievą, nes tai yra pakankamai radikalu - kryptys yra tik dvi - link Dievo ir nuo Jo. Arba-arba. Labai paprasta pasitikrinti. Tada jokia cm negresia.

Lectio Divina.
Man patinka šis būdas, kai Dievo žodžiu dalinamasi mažose grupelėse. Matosi, kaip skirtingai kiekvienam Dvasia kalba. tiesiog.. Gyvoji duona. Panašiu dalinimosi būdu veikia dienos Evangelijos skyrelis bernardinuose.lt Gal ir čia galėtų kažkas panašaus atsirasti..

Kalbant apie Rytų praktikas, tai keistu būdu Viešpats mane saugojo nuo daugelio, kuriomis domėjausi (iki atsivertimo). Tarp kitko maža pastabėlė - budizmas nėra religija, bent jau rimti tyrinėtojai taip sako, o viso labo filosofinė sistema. Iki religijos budizmui tolokai. Man rimčiau teko susidurti tik su kiniečių Tai Chi Ciuan pratimais. Tačiau, kai grupėje ėmė dėtis keisti dvasiniai dalykai, aplinkybės privertė juos nutraukti. Matau, kad Augustui teko išbandyti rytietiškas praktikas, tada geriausia būtų pagal klausimyną, kurį nurodė Erika, nuvykti pas egzorcistą, jeigu nebuvo. Man egzorto malda padėjo atsikratyti rytietiškų skanėstų ir ne tik.

Neveltui Rastai kalba apie istikimybe. Visais laikais visi karaliai ja vertino, ir atsilygindavo uz ja. Tai nejaugi musu Karalius to neivertins?

[Augustas]

As rasiau komentarus is savo patirties ir remiantis rimtais dokumentais (kurie aiskiai buvo ignoruoti).

Ar tai reiškia, kad Tu praeityje užsiiminėjai magija? 

Va tokie būdai kalbėtis manau yra visiškai netinkami, Augustai, jie ir paverčia diskusiją ginču, dėl ko nesinori jungtis kitiems.

Taip, žinoma, tai jau panašu ne į diskusiją, bet į tikrą ginčą. O gal net ne į ginčą, o į kivirčą? Ačiū už gerą pastebėjimą, Silvija.  Atsiprašau dėl to kivirčo.

Atrodo, kad supratau, ką Erika nori pasakyti. [...] Tad manau, kad įvyko tam tikras nesusikalbėjimas dėl Erikos ir Augusto neatidumo, kai Augustas rašė apie vieną dalyką, o Erika suprato visai ką kita. 

Aš irgi labai viliuosi, kad čia vyksta nesusikalbėjimas dėl skirtingos terminologijos naudojimo, taip pat dėl skirtingų patirčių. Bet neturėtume būti negailestingi vienas kitam, juk visi ieškome ir ši kelionė kai kam yra visai nelengva.

Man ši diskusija brangi dėl to, kad tikrai ateityje atsargiau žiūrėsiu į naujas maldos praktikas, (toks yra Erikos kalbėjimo tikslas, kiek supratau). Bet dėl lectio divina "apmėtymo akmenimis" esu kiek nuliūdus. Jei galima būtų apibūdinti trumpai ir kuo paprasčiau, išrenkant iš visų kalbėjusių tai, kas labiausia tinka šiam būdui apsakyti, tai jį apibrėžčiau taip: mąstomoji širdies malda su Šventuoju Raštu.
Galbūt žmonės, nusivylę šia praktika, tiesiog buvo "pavesti" tų, su kuriais jiems teko kartu melstis.

Deja, pykstu ne tik dėl Lectio Divina "apmėtymo akmenimis", bet ir dėl šv.Ignaco Lojolos "Dvasinių pratybų" užsipuolimo. Ir mėginu suprasti, kodėl mūsų Erika taip blogai rašo apie šias RKB praktikas. Man tokio rašymo motyvų supratimo labai reikia tam, kad galėčiau atleisti Erikai ir ją labiau atjausti, būti gailestingesnis bei mažiau ant jos pykti. Todėl ir paklausiau, ar Erika praeityje užsiiminėjo magija, nes tai gali būti ta priežastis, dėl kurios mūsų Erika painiojasi sąvokose. Ir čia pasigendu PM funkcijos, nes asmeniškus klausimus būtų galima užduoti per PM.

Daugiau CM temos neliesiu, nes nematau tikslo siai diskusijai. Ji virsta i dviguba zaidima.

O aš dar paliesiu nes Erika labai painioja sąvokas, ir mums reikia išsiaiškinti, kas yra kas.

P.S.

Norėčiau apginti ignaciškas pratybas.

Aš irgi to labai norėčiau.

Kalbant apie Rytų praktikas, tai keistu būdu Viešpats mane saugojo nuo daugelio, kuriomis domėjausi (iki atsivertimo). Tarp kitko maža pastabėlė - budizmas nėra religija, bent jau rimti tyrinėtojai taip sako, o viso labo filosofinė sistema. Iki religijos budizmui tolokai. Man rimčiau teko susidurti tik su kiniečių Tai Chi Ciuan pratimais. Tačiau, kai grupėje ėmė dėtis keisti dvasiniai dalykai, aplinkybės privertė juos nutraukti. Matau, kad Augustui teko išbandyti rytietiškas praktikas, tada geriausia būtų pagal klausimyną, kurį nurodė Erika, nuvykti pas egzorcistą, jeigu nebuvo. Man egzorto malda padėjo atsikratyti rytietiškų skanėstų ir ne tik.

Teko išbandyti beveik viską: ir Jogą, ir Taichi su Chigong, ir Zen'ą, ir dar kitas Rytų ir Vakarų ezoterines dvasines praktikas, kurių pavadinimų čia neminėsiu. Žinau, kas ir su kuo valgoma ar, tiksliau sakant, nevalgoma.
Dėl Budizmo. Na čia priklauso nuo to, kaip apibrėšime religiją. Jei religija yra apeigos, tai Budizmas yra religija. Jei religija yra tai, kas turi mistinių elementų, tai Budizmas irgi yra religija, nes irgi turi mistinį elementą. Tačiau jei religiją apibrėšime tiktai kaip Dievo (ar dievybės) kultą, tada ir tik tada Budizmas nėra religija, nes iš esmės neturi dievybių.

[Augustas]

Vieną Erikos klaidą paliesiu dabar, nes ji labai ryški ir dažnai daroma viešumoje.

...
Kur tas ribos taskas tarp Krikscioniskos maldos ir Indu/Budizmo/New Age malda ?
...

Ta klaida yra tokia. Hinduizme (bent jau senajame, tradiciniame), Budizme ir New Age nėra maldos. Visiškai. Malda visada yra dialogas, kur asmuo kalbasi su kitu Asmeniu. Hinduizme (Budizme, New Age) tokio dialogo nėra (ir iš principo negali būti, nes nėra asmens, į kurį būtų galima kreiptis su malda). Todėl Rytų religijose ir nėra maldos. Visos šių sistemų dvasinės praktikos yra tam tikrų asmenybės, charakterio savybių ugdymo ir tobulinimo technikos. Ne malda, bet tobulinimo technikos.

[Augustas]

Ar čia (t.y. tuose Rytų pratimuose ir technikose) kyla sunkios nuodėmės pavojus, per kurį krikščionis gali patekti ir, deja, kartais tikrai patenka į velnio spąstus, t.y. "užsidirba" velnio apsėdimą? Taip, čia pavojaus tikrai esama, nors jis ir nėra toks, kaip tą pavojų vaizduoja Erika. Problema vėlgi yra ta, kad tie pratimai, tos technikos kartais padaro taip, kad susidaro hiperventiliacijos sindromas, ir deguonies prisotintas kraujas suteka į galvą, sukeldamas tas technikas praktikuojančiam žmogui klaidingą visagalybės jausmą bei kitokias iliuzijas (pvz., žmogui gali pasirodyti, kad jo siela palieka fizinį kūną ir plevena kažkur palubėje arba gali net į kitas planetas "nukeliauti", nors iš tikrųjų taip nėra, čia veikia tik hiperventiliacijos sindromas).

Ir jei praktikuotojas supranta (o dauguma praktikuotojų tikrai supranta), kas vyksta, tai jokio pavojaus praktiškai nėra. Sunkios nuodėmės pavojus kyla tik tada, kai praktikuotojas (dažniausiai tai nepatyręs praktikuotojas) iš tikrųjų patiki tomis iliuzijomis ir iš tikrųjų pradeda laikyti save visagaliu arba bent atradusiu magišką kelią į tą visagalybę, dieviškumą ir pan. T.y. patiki tuo, kad pats gali save išganyti, kad jam nereikia Išganytojo, nereikia Jo Bažnyčios, nereikia sakramentų, nes jis pats jaučiasi esąs Dievas arba galįs pasiekti dieviškumą, apsieidamas be Dievo pagalbos. Va čia ir yra ta sunki nuodėmė, kuri, dažnai kartojama, gali nuvesti (ir kartais tikrai nuveda) žmogų į apsėdimą, iš kurio ištrūkti jau prireikia egzorcisto pagalbos.

[Silvija]

Ir jei praktikuotojas supranta (o dauguma praktikuotojų tikrai supranta), kas vyksta, tai jokio pavojaus praktiškai nėra. Sunkios nuodėmės pavojus kyla tik tada, kai praktikuotojas (dažniausiai tai nepatyręs praktikuotojas) iš tikrųjų patiki tomis iliuzijomis ir iš tikrųjų pradeda laikyti save visagaliu arba bent atradusiu magišką kelią į tą visagalybę, dieviškumą ir pan. T.y. patiki tuo, kad pats gali save išganyti, kad jam nereikia Išganytojo, nereikia Jo Bažnyčios, nereikia sakramentų, nes jis pats jaučiasi esąs Dievas arba galįs pasiekti dieviškumą, apsieidamas be Dievo pagalbos. Va čia ir yra ta sunki nuodėmė, kuri, dažnai kartojama, gali nuvesti (ir kartais tikrai nuveda) žmogų į apsėdimą, iš kurio ištrūkti jau prireikia egzorcisto pagalbos.

Nesutinku. Krikščioniui sunki nuodėmė yra jau nuo pirmo momento, kai jis laisva valia sutinka užsiiminėti kitos religijos (ar dvasingumo) praktika. Tai yra mūsų Dievo išdavystė. Vienareikšmiškai.

[Varlė keliauninkė]

Teko išbandyti beveik viską: ir Jogą, ir Taichi su Chigong, ir Zen'ą, ir dar kitas Rytų ir Vakarų ezoterines dvasines praktikas, kurių pavadinimų čia neminėsiu. Žinau, kas ir su kuo valgoma ar, tiksliau sakant, nevalgoma.

Žinok skamba neįtikinamai, nes
- paskaičius tavo prisistatymą forume, suprantu, kad atsivertei būdamas 20 metų. Iki to spėjai tiek daug išbandyti? Arba labai paviršutiniškai, arba giriesi. Nereikia savęs apgaudinėti, tokio amžiaus dar tik pienas nuo lūpų nudžiūvinėja... o įsigilinti į tūkstantmetes praktikas išties laiko mažokoka, sakyč..
- todėl tavo argumentai gali būti perskaityti knygose ir be rimto įsigilinimo. Knygučių ne problema gauti.
- ir dar pastaba - 17 metų pakankamas laiko tarpas pažinti Jėzui ir jo mokymui. Kur dar vis klajoji?

induizme (bent jau senajame, tradiciniame), Budizme ir New Age nėra maldos.

Na, šituo pasakymu ir ankstesniais, kad ten nėra Dievo, pats įrodei, kad rytų praktikos yra tik praktikos ir technikos, o ne religijos. Nežinau ir neturiu atsakymo kodėl tikintys į Jėzų žmonės imasi praktikuoti rytietiškas technikas. Galiu tik spėti, jog tokiu būdu - savo pastangomis - nori pažinti Nepažintąjį. o Kryžiaus Jonas rašo, kad norint susivienyti su Juo, reikia tapti panašiu į Jį, t.y. neprisirišti nei prie jokių formų ir išraiškų, kitaip sakant tapti Niekuo. Nes kuo labiau Jo sieksi, tuo atsidursi toliau nuo Jo - vienas iš Dievo paradoksų. Žiūrėk, kaip Marija.. to meto moterys troško pagimdyti Atpirkėją, kaip skelbė žydų raštai. O Marija ruošėsi likti skaisčia - tiesiog atsisakė visuotinio troškimo, ir buvo apdovanota, pripildyta. Paskaityk macena.lt - apie Mariją. Dėl egzorcisto, tai tavo valia, aš tik perspėjau. Draugiškai.

Giedrei apie Ignaco reikalus parašysiu vėliau :-)

[Augustas]

Ir jei praktikuotojas supranta (o dauguma praktikuotojų tikrai supranta), kas vyksta, tai jokio pavojaus praktiškai nėra. Sunkios nuodėmės pavojus kyla tik tada, kai praktikuotojas (dažniausiai tai nepatyręs praktikuotojas) iš tikrųjų patiki tomis iliuzijomis ir iš tikrųjų pradeda laikyti save visagaliu arba bent atradusiu magišką kelią į tą visagalybę, dieviškumą ir pan. T.y. patiki tuo, kad pats gali save išganyti, kad jam nereikia Išganytojo, nereikia Jo Bažnyčios, nereikia sakramentų, nes jis pats jaučiasi esąs Dievas arba galįs pasiekti dieviškumą, apsieidamas be Dievo pagalbos. Va čia ir yra ta sunki nuodėmė, kuri, dažnai kartojama, gali nuvesti (ir kartais tikrai nuveda) žmogų į apsėdimą, iš kurio ištrūkti jau prireikia egzorcisto pagalbos.

Nesutinku. Krikščioniui sunki nuodėmė yra jau nuo pirmo momento, kai jis laisva valia sutinka užsiiminėti kitos religijos (ar dvasingumo) praktika. Tai yra mūsų Dievo išdavystė. Vienareikšmiškai.

Na, aš manau, kad svarbiausi čia yra nekrikščioniškų dvasinių praktikų rinkimosi motyvai. T.y., kodėl žmogus renkasi tas Rytų kilmės praktikas? O motyvai gali būti ir nesuvokti iki galo, bet jie vis tiek yra. Dažniausias motyvas, kurį dažnai tom Rytų dvasinėm praktikom užsiimantis krikščionis ir pats nuo savęs stengiasi paslėpti, ir yra tas, kad slapčia norima rasti kitą kelią į išganymą, nei siūlo Krikščionybė. Jei taip yra iš tikrųjų, toks dalykas krikščioniui tikrai yra sunki nuodėmė, nes kito kelio, išskyrus Kristų, paprasčiausiai nėra.

[Silvija]

Man dabar toks klausimas kirba: kaip tu, Augustai, gali teisinti visus klaidžiojančius krikščionis, pats jau atradęs Tikrąjį Kelią? Man tai nesuvokiama, atrodo, tiek perėjęs ir patyręs turėtum juo karščiau visiems rodyti tik į Tą Vienintelį.

Bet sutinku, kad nežinojimas ką darai yra lengvinanti aplinkybė.

[Augustas]

Teko išbandyti beveik viską: ir Jogą, ir Taichi su Chigong, ir Zen'ą, ir dar kitas Rytų ir Vakarų ezoterines dvasines praktikas, kurių pavadinimų čia neminėsiu. Žinau, kas ir su kuo valgoma ar, tiksliau sakant, nevalgoma.

Žinok skamba neįtikinamai, nes
- paskaičius tavo prisistatymą forume, suprantu, kad atsivertei būdamas 20 metų. Iki to spėjai tiek daug išbandyti? Arba labai paviršutiniškai, arba giriesi. Nereikia savęs apgaudinėti, tokio amžiaus dar tik pienas nuo lūpų nudžiūvinėja... o įsigilinti į tūkstantmetes praktikas išties laiko mažokoka, sakyč..
- todėl tavo argumentai gali būti perskaityti knygose ir be rimto įsigilinimo. Knygučių ne problema gauti.

Tai žinoma, kad pats praktikavau labai trumpai - ten pamėginau, laimės neradau, kitur nuėjau, ten irgi laimės neradau, dar kitur laimės paieškojau, bet ir vėl neradau... Bet tam tikrą praktinę bazę tikrai turiu, nes iki šiol Rytų kovos menų srityje sukuosi. Beje, teoriškai irgi esu neblogai pasikaustęs - religijų istoriją praeityje studijavau. O kokie tie mano argumentai neįtikinamai atrodo?

- ir dar pastaba - 17 metų pakankamas laiko tarpas pažinti Jėzui ir jo mokymui. Kur dar vis klajoji?

Ir kodėl nusprendei, kad aš klajoju? Šiaip religijų istoriją studijavau, tai susipažinau su įvairiom religijom ir jų doktrinom.

P.S.

Man dabar toks klausimas kirba: kaip tu, Augustai, gali teisinti visus klaidžiojančius krikščionis, pats jau atradęs Tikrąjį Kelią? Man tai nesuvokiama, atrodo, tiek perėjęs ir patyręs turėtum juo karščiau visiems rodyti tik į Tą Vienintelį.

Bet sutinku, kad nežinojimas ką darai yra lengvinanti aplinkybė.

Tai aš tų krikščionių ir neteisinu, aš kaip tik rašiau, kad man skaudu, kai sužinau, jog krikščionis palieka Krikščionybę ir pereina į kitą tikėjimą, nes Krikščionybėje nerado to, ko ieškojo.

P.P.S.

Giedrei apie Ignaco reikalus parašysiu vėliau :-)

Gal geriau kitoje temoje? 

[Silvija]

Iš tiesų tai dėl tų kovos menų dar irgi reiktų pasigilinti, bet čia man jau trūksta kompetencijos, pati esu šiame forume citavusi Diūringą - vienuolį benediktiną, kuris krikščionybę aiškina per japonų kovos meną. Dabar jau imu abejoti ar tai teisėta

[Augustas]

Iš tiesų tai dėl tų kovos menų dar irgi reiktų pasigilinti, bet čia man jau trūksta kompetencijos, pati esu šiame forume citavusi Diūringą - vienuolį, kuris krikščionybę aiškina per japonų kovos meną. Dabar jau imu abejoti ar tai teisėta

Manau, kad teisėta, nes vyksta Krikščionybės įkultūrinimo procesas. Vienaip ar kitaip tų interpretacijų per Rytų kultūrų prizmę neišvengsi. Klausimas tik tas, kur yra konkretaus kultūros elemento (pvz., kokio nors japonų kovos meno) krikščioniškos interpretacijos ribos, t.y., kur yra dar krikščioniška interpretacija, o kur jau nebe.

[Silvija]

Klausimas tik tas, kur yra konkretaus kultūros elemento (pvz., kokio nors japonų kovos meno) krikščioniškos interpretacijos ribos, t.y., kur yra dar krikščioniška interpretacija, o kur jau nebe.

Va va, dėl tų ribų, manau, ir visas šis ginčas, ar ne taip, Erika?

Likti tėvų tradicijoje, teisingai ją suprantant, manau, yra gerokai saugiau, nei veržtis į "įkultūrintą" krikščionybę. Dabar imu suprasti tavo pasakymą apie tai, kad galbūt ne mes esame tie adresatai, kuriuos kviečia, pvz. krikščioniškos meditacijos ar krikščioniškų šokių pamokos. Tik ar tas "įkultūrinimas" nepridarys daugiau bėdos nei naudos?

[Agnietė]

Todėl ir paklausiau, ar Erika praeityje užsiiminėjo magija, nes tai gali būti ta priežastis, dėl kurios mūsų Erika painiojasi sąvokose.

Magija tikrai neuzsiminejau, apsaugok, Dieve.

Ta klaida yra tokia. Hinduizme (bent jau senajame, tradiciniame), Budizme ir New Age nėra maldos. Visiškai. Malda visada yra dialogas, kur asmuo kalbasi su kitu Asmeniu. Hinduizme (Budizme, New Age) tokio dialogo nėra (ir iš principo negali būti, nes nėra asmens, į kurį būtų galima kreiptis su malda). Todėl Rytų religijose ir nėra maldos. Visos šių sistemų dvasinės praktikos yra tam tikrų asmenybės, charakterio savybių ugdymo ir tobulinimo technikos. Ne malda, bet tobulinimo technikos.

As nemaniau, kad zodis"malda" keicia is esmes prasme to, ka stengiausi pasakyti.

Teksta isverciau tiesiogiai is straipsnio, parasyto Margaret A. Feaster , kuri priklauso Katalikisko Charizmatinio atsinaujinimo vadovaujanciam komitetui  Atlantoje, taip pat sekuliariam Karmeliciu Ordinui. Buvo atspausdintas ne viename katalikiskame puslapyje.

O aš dar paliesiu nes Erika labai painioja sąvokas, ir mums reikia išsiaiškinti, kas yra kas.

Besivaikydamas vadovelinio apibrezimo smulkmenisku detaliu, tu tolsti nuo esmes. Taip pats save supainioji ir kitus i painiava vedi.

Ar čia (t.y. tuose Rytų pratimuose ir technikose) kyla sunkios nuodėmės pavojus, per kurį krikščionis gali patekti  ir, deja, kartais tikrai patenka į velnio spąstus, t.y. "užsidirba" velnio apsėdimą? Taip, čia pavojaus tikrai esama, nors jis ir nėra toks, kaip tą pavojų vaizduoja Erika.

As parasiau konkrecia analize ir nuomone kunigu, kataliku, egzorcistu. Ne savo nuomone. Ar egzorcistu nuomone nieko nereiskia?

Citata, kuria anksciau buvau idejusi, is egzorcistu klausimyno - kartoju dar karta, su paildymu apie rytu kovos menus:

"Okultines praktikos :
9. Ar dalyvavai/atlikai  kitų religijų apeigose: budistų, kitų rytų religijų apeigose, pagoniškose apeigose, seminaruose, kursuose, tokiuose kaip Ajurveda, ,,vidinio potencialo" didinimo, poveikio kitiem
žmonėms darymo, kvėpavimo pratimų mokymosi ir pan.
2. ar esi lankęs/atlikes Rytų kovos menų kursus? Transcendentine meditacija, joga, karatė? "

Sis klausimynas yra paruostas gerb. kun. A. Valkausko. Isvardytos praktikos yra okultines.
http://jokuboparapija.lt/?downloads

Is egzorcistu puslapio apie rytu kovos menus:
"[12] Rytų kovų apeigos ir pratybos grindžiamos krikščionybei svetima filosofine bei religine sistema, veda žmogų į susiliejimą su slaptomis (okultistinėmis) ,,energijomis" ir gamta, taip žmogus prisiriša prie piktųjų jėgų ir netgi gali tapti spiritizmo mediumu."

http://www.egzorcistas.lt/svarbu/kada-reikalinga-islaisvinimo-malda#ftn12

[Agnietė]

Nesutinku. Krikščioniui sunki nuodėmė yra jau nuo pirmo momento, kai jis laisva valia sutinka užsiiminėti kitos religijos (ar dvasingumo) praktika. Tai yra mūsų Dievo išdavystė. Vienareikšmiškai.

Vienareiksmiskai.

Na, aš manau, kad svarbiausi čia yra nekrikščioniškų dvasinių praktikų rinkimosi motyvai. T.y., kodėl žmogus renkasi tas Rytų kilmės praktikas? O motyvai gali būti ir nesuvokti iki galo, bet jie vis tiek yra. Dažniausias motyvas, kurį dažnai tom Rytų dvasinėm praktikom užsiimantis krikščionis ir pats nuo savęs stengiasi paslėpti, ir yra tas, kad slapčia norima rasti kitą kelią į išganymą, nei siūlo Krikščionybė. Jei taip yra iš tikrųjų, toks dalykas krikščioniui tikrai yra sunki nuodėmė, nes kito kelio, išskyrus Kristų, paprasčiausiai nėra.

Cia tikras pavyzdys interpretaciju, lyg ir taip, lyg ne. Visumoje - neaisku iki galo.

Reikia suprasti, kad nuo motyvacijos priklauso, ar padarau nuodeme?

Ar manai, nepadarau nuodemes, kai tik noredama atsipalaiduoti/atrasti ramybe, atsisedu lotoso pozoje ir kartoju (kazkur girdetus) garsus "OM"?
"Om" yra kreipimasis i saules dieva. Tikslas issaukti saules dieva, kad jis apviestu mane.
Ar nezinojimas atleidzia nuo atsakomybes, kad pagarbinai kita dievuka ir  nukirtai rysi su Dievu ?

Ir jei praktikuotojas supranta (o dauguma praktikuotojų tikrai supranta), kas vyksta, tai jokio pavojaus praktiškai nėra.

Anksciau buvau idejusi straipsni apie buvusi Rytu meditaciju praktikanta, dabar kuniga Father Bill Kneemiller. Kuris 18 metu praktikavo  ir studijavo TM, Rytu meditacijas, keliaudavo i tarptautines programas tobulintis. Manau, kad 18 metu yra pakankama praktikos, kad zinotum, kas vyksta?
Bet po penkiu metu seminarijos, jam buvo atlikta islaisvinimo malda. Praejo dar keletas metu, kol sutiktas kunigas egzorcistas (buves meditaciju mokytojas) jam tiesiai pasake " Tavyje vis dar yra Rytu meditacija!". Jam reikejo dar vienos islaisvinimo maldos issizadant konkreciai kiekvieno Indu dievo. Nes mantros, naudojamos meditacijose yra Indu dievu vardai, kurios kartojamos ju issaukimui.
Iseina, tas dvasinis pavergimas gali ir nepasireiksti akivaizdziai, zmogus gali ir pats nesuvokti to (jei kunigas galejo sekmingai baigti seminarija), bet tai egzistuoja ir daro savo darba.

http://www.courageouspriest.com/warning-eastern-meditation-should-never-be-used

[Silvija]

O aš bevaikščiodama pirmyn atgal dar kai ką apmąsčiau - TAI, dėl ko tas vadinamas krikščionybės "įkultūrinimo" procesas yra blogai.

Suprantu, kad globalėjant žmonių gyvenimo sąlygoms, sunku bus kur nors pabėgt nuo kultūrų maišymosi, bet kam tai daryti dirbtinai, kam skatinti procesus??? Viena, kai koks nors katalikų vienuolis misionierius būdamas svečioje šalyje domisi jos kultūra ir bando krikščionybę perteikti vietiniams suprantama kalba, bet visai kas kita, jei visokiomis meditacijomis ir sakraliniais šokiais prisidenginėjama Lietuvoje, norint sugrąžinti tuos pačius katalikus prie tikėjimo. Tokia praktika gali pasitarnauti tik klaidinimui ir vieni kitų supriešinimui.

Vieton to, kad žmogus grįžtų prie tikėjimo pagrindų, išmoktų apibūdinti dekalogą, ydas ir dorybes, sužinotų apie gerus darbus sielai ir kūnui ir t.t., jis įstumiamas į n'iolikto svarbumo (nežinia ar išvis reikalingų) praktikų mokymąsi (pvz. sakralinių šokių pamokos GTI), kurios jį tik dar labiau supainioja. Toliau seka maždaug toks scenarijus: tokie "pasitobulinę" katalikai jau visai nesunkiai gali "pramušt" savo idėjas provincijos parapijoje, kur kunigas vienas nebespėja visų darbų nuveikt arba pasiūlo tas idėjas kokiam nelabai gerai besiorientuojančiam klebonui ir jau ima taikyti saviveiklą vietinių renginių metu.

O čia - pavyzdys apie silpną orientavimąsi ir žinių trūkumą net tokiame renginyje kaip neseniai vykusios LJD. Girdėjau kunigą V. Sikorską per MR kalbant apie šv. Mišių liturginę muziką ir dažnai iš nepatyrimo ir neišmanymo daromas klaidas. Jis paminėjo LJD padarytą tokią klaidą (ties 21:45) - įvadinės Mišių giesmės metu komentatorius per garsiakalbį komentavo įvykius, kai tuo tarpu įvadinė giesmė yra tas pats, kas malda ir pagal galimybes visi turi giedoti arba tyliai pamaldžiai dalyvauti. Deja neužteko organizatoriams laiko šiems svarbiems dalykams, nors to laiko buvo antraeiliams

Mano dukra grįžusi emocingai dėstė, kaip jaunimui svarbus populiarus katalikybės (roko koncertai, šlovinimai nuo scenos - tik ar tai katalikybė???) pateikimas. Sunku buvo ginčytis, nes paauglystėje tėvai – ne autoritetai, o tie, kas galėtų būti autoritetais, patys nežino ką daro

[Giedrė]

LJD man pasirodė visai nieko renginys, nes buvo organizuota vieša procesija per visą miestą (kitose šalyse katalikai bijo į gatvę išeiti su procesija) ir gražios užbaigiančiosios šv. Mišios - mačiau per TV. Esu kažkada dalyvavusi panašioje katalikų šventėje FIRE - Kaune, dar Nepriklausomybės pradžioje. Tada turbūt savo tėvams grįžusi irgi "dėsčiau tiesas", bet jaunimui to aktyvumo labai reikia, nes mūsų bažnyčiose eilinę dieną neretai per liūdna ir per šalta. Nesijauti laukiamas. O LJD - visai kas kita.

Neseniai patyriau nuomonių skirtumą - man klausantis MR labai patiko ICHTIUS giesmė su roko prieskoniu "Šventas, šventas ..." O mano Mamai tai atrodė tikras siaubas, nes tokiai muzikai ne vieta Bažnyčioje, kur turi gausti vargonai ir skambėti tradicinės giesmės, pavyzdžiui, "Pulkim ant kelių". Man tarp kitko patinka vargonai ir tradicinės giesmės, bet ir rokas visai prie širdies. Matyt, natūralūs skirtumai tarp kartų turi egzistuoti, reikia tik išlaikyti kažkokį "aukso vidurį".

Na, o dėl tų sakralinių šokių, tai nelabai apie juos išmanau, bet manau, kad Dievui jie turbūt netrukdo. O žmonės negali būti Bažnyčioje tik statistai ir nebylūs šv. Mišių lankytojai. Jau geriau šokti Dievui, negu bėgti nuo nuobodžios bažnytinės rutinos neatsisukant. (Tokia pagunda man neseniai buvo iškilusi, nes parapijoje viskas pasidarė labai vienoda.)

O, kad kiti kunigai kritikuoja arkivyskupo S. Tamkevičiaus iniciatyvas - ne naujiena. Patys neretai tokio didelio masto renginių paprasčiausiai nesugeba surengti, neretai ir pritingi. Verčiau ne kritikuotų, o patys surengtų ką nors. Kritikuoti dėl vieno ar kito  - visi gudrūs, o imtų ir padarytų, ką gero. Pavyzdžiui mano klebonas kun. Vaškelis jau kelinti metai daro remontus parapijos namuose, o va saugaus panduso neįgaliesiems į bažnyčios pastatą niekaip negali įrengti, nes "per brangu". Kad gali važiuodamas dabartiniu suskilusiu ir slidžiu sprandą nusisukti, kaulus susilaužyti, tai jam neatrodo problema. Ne kartą sakiau jam apie tai į akis, bet be rezultatų. Labai dėl to ant jo pykstu, nes ir man, ir kitiems judėjimo negalią turintiems užkertamas kelias patekti į  Bažnyčią. Kam tada verti jo visi straipsniai apie artimo meilę? Nulis sveikų. Nėra tos meilės ir viskas, nors jis ir egzorcistas.

[Silvija]

Tikrai nenoriu nuvertinti LJD kaip labai reikalingo sambūrio, bet savikritika (juk faktiškai kritikuojame save pačius ) visada į sveikatą.

Dėl rutinos - ji nebus rutina, jei vis labiau išmanysime tikėjimo paslaptis. O kai jas išmanysime, nereiks dirbtinių būdų aktyvuot mūsų tikėjimui, Dievą garbinsim Dvasia ir tiesa:

Jn 4   
23 Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, –
kai tikrieji garbintojai
šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.
Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.

Reikia kažką sugalvot dėl to panduso