Apie Lietuvos šventumą

[Silvija]

Šiais laikais prabilti apie Šventąją Lietuvą sunkiai verčiasi liežuvis. Bet žinau, kad tokia yra ir kad ji dar gyva, nors ir giliai paslėpta po mūsų nuodėmių ir nusikaltimų luobu. Norint įveikti kasdienybės triukšmą ir aklumą reikia nemažai valios pastangų tam, kad galėtum pajusti ramybės dovaną, sklindančią iš Šventųjų kaulų ir jų dulkių. Šventieji tyli, tačiau jų tyla, anot šv. Jono Auksaburnio, nepalyginamai iškalbingesnė už visus mūsų žodžius [...]

Šio internetinio puslapio ,,Lietuvos šventumo garsas – Fama sanctitatis Lituaniae" pagrindinis tikslas – pristatyti tuos asmenis, kurie liudija Lietuvos Katalikų Bažnyčios šventumo garsą. Jame pristatomi šventumu garsėjantys asmenys: šventieji, palaimintieji, Dievo Tarnai, XX amžiaus tikėjimo liudytojai ir galimi kandidatai į Dievo Tarnus.

http://angelorum.lt/

[Silvija]

Vartant šiuos puslapius mane labai sudomino viena Ortodoksų Bažnyčios šventoji - šv. Charitina Lietuvaitė († 1281).

Pasiskaičius darau tik vieną išvadą - visi mes gyvenam po ta pačia Dievo saule. Ar ne laikas tad būtų ir mums rūpimus klausimus spręsti drauge? Tiesa, tai jau po truputį vyksta (eitynės ir susirinkimai dėl šeimos reikalų), bet norisi, kad ir toliau v i s i Lietuvos išlikimui svarbūs klausimai būtų vieningai sprendžiami.

Kaip viename straipsnyje radau gražų sulyginimą mūsų, katalikų ir ortodoksų, su šv. Petru ir Pauliumi:

Palijus yra vienybės su Apaštalų Sostu ir Petro įpėdiniu Romos soste ženklas. Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacijos dalyvavimas akivaizdžiai išreiškia abiejų bendruomenių - Romos ir Konstantinopolio - vienybės troškimą.

Roma dažnai vadinama apaštalų Petro ir Pauliaus miestu, o Romos vyskupas kartais vadinamas abiejų apaštalų - Petro ir Pauliaus įpėdiniu. Šie du vyrai – kuriuos iškilmės liturgija vadina tikėjimo mokytojais ir Bažnyčios kolonomis - nuo pat ankstyvųjų Bažnyčios egzistavimo amžių minimi kartu. Šventosiose Mišiose apaštalų Petro ir Pauliaus garbei, dėkojimo giesmėje, meldžiamės: Tavo išrinktais šventais apaštalais gėrimės ir didžiuojamės, nes Petras mums - tikėjimo vadas, o Paulius - jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas.

[Silvija]

Šitą įrašą darau su šypsena ir liūdesiu vienu metu. Radau įdomų pastebėjimą, kurio įžvalgos žvelgiantiems į pasaulį dvasinėmis akimis, sukelia dviprasmiškumo jausmą:

http://www.bernardinai.lt/zmones/valdas_kilpys/blog/irasas/new_age_lietuvoje