Kuklumas ir orumas aprangoje, išvaizdoje. Ar moterys turi būti patrauklios?

[sparnai]

Man visada labai nemalonu kai apmastymuose apie bet ka, susijusi su Dievu, atsiranda tokie terminai kaip "reikalavimai". Arba skamba sakiniai apie tai, kas daro zmogu Dievui malonu. Gal as neteisi, bet man tai skamba tik kaip visiskas santykio su Dievu iskreipimas. Jei kalbam apie Dievo garbe ir jo slovinima isorinemis priemonemis, tai vis vien centre turi buti santykis su Juo ir klausimas kas JAM svarbu.

As laikyciausi tokios pozicijos, kad einant i baznycia, esme ne mano isvaizda, o mano sirdies nusiteikimas. Tikiu kad visi su tuo ir taip sutinka. Tik va, diskutuojant apie detales, velgi pamirstam kokia musu kaip kataliku, kriskcioniu pareiga sesiu ir broliu atzvilgiu, tiek tikinciu tiek nesusivokianciu - padeti jiems atrasti ir puoseleti santyki su Dievu. Ar musu keliami reikalavimai, taisykles ir normos (neneigiu kad tam tikros taisykles isties butinos) neveda musu ne kur kitur bet stacia galva i fariziejiskumo spastus? Ko is ties nori Dievas? Sijono ilgis yra mano meiles zenklas mano broliams ir sesems, zinoma per tai ir Dievui, bet sijono puosnumas ar isvaizdos iskilmingumas manau yra kur kas subtilesnis reikalas. Vienuoles nepastebejau kad butu isitaisiusios iseigine ir kasdiene apranga ir kad eidamos i misas rengtusi kaip nors kitaip negu kasdienybeje. Is vienos puses man labai grazi tradicija i sekmadienines misias eiti pasipuosus, jei tik tai padeda zmogui pasipuosti sirdi, taciau is kitos puses man atrodo labai vertinga gyventi kuo labiau integruotu tikejimu, taigi eidama i baznycia as einu namo. Teoriskai sie du dalykai neturetu priestarauti tarpusavyje, vis del to praktika kolkas rodo ka kita... 

[Silvija]

Kol rašiau šią savo žinutę, pirma atėjo sparnų

Bet paliksiu ir savąją, kaip atsakymą Tomui.

Kaip kiekvienas geras turistas, privalai būti pasiruošęs visokiems kelionės netikėtumams, o jei jau esi turistas katalikas, tai tuo labiau, o Italija labai gera vieta treniruotis tokiam "turistiniam-piligriminiam" pasiruošimui, kaip matėme iš Pilgrim įdėtų nuotraukų

Moteris visad gali turėti skarą pečių apsidengimui ir net skraistę improvizuotam sijonui Čia ne aš sugalvojau, čia skaičiau, kaip vienoje parapijoje pačios moterys ėmėsi iniciatyvos sugrąžinti padorią aprangą Dievo namuose

Ir tikrai sutinku, kad Dievas myli paprastumą, bet mūsų, kaip tikinčiųjų pareiga - duoti Dievui geriausią...

Na, turėčiau šioje vietoje jau ,,sudėti ginklus" Bet taip norisi dar vieną mintį pabaigai

Vistik išlieka tikimybė, kad Viešpats pasišauks į savo puotą nepasipuošus ir nepasiruošus išore (Jis juk sakė: atveskite visus vargšus ir paliegėlius, surinktus iš visų kelių ir patvorių... o tie, kurie rado ,,pateisinamų" priežasčių neit, nors galėjo ir pasipuošt ir pasiruošt, tapo atmestini (Lk 14, 15-24)).

Ar šventimas Mišių šiame gyvenime nėra repeticija To, į ką esame kviečiami ruoštis? Ar apsirengti tinkamai nesimbolizuoja pirmiausia to, kad esu pasirengęs ir vidumi? Juk Jėzaus palyginime su 10 mergaičių svarbiausia buvo alyva, kurios atsargomis jos turėjo pasirūpinti, o juk tai yra mūsų vidinis malonės stovis.

Kaip ir sakei, Tomai, Mišių metu būtų griekas užsiiminėti kitų apžiūrinėjimu ir vertinimu, dar blogiau – smerkimu už negerą kvapą ar stilių, bet suprantama, kol esame kūniški, tie dalykai mus veikia. Kaip ir visur, čia turi mums vadovauti išmintis, ateiname pas Dievą juk kartu su kitais, todėl negalime jiems savimi (ryškumu, kvapais...) JO uždengti. Bažnyčių puošyba taip pat turėtų ,,kalbėti" tik apie JĮ, kad padėtų įeiti į slėpinį, bet čia jau kita tema.

[Diak. Tomas M.]

Jei kalbam apie Dievo garbe ir jo slovinima isorinemis priemonemis, tai vis vien centre turi buti santykis su Juo ir klausimas kas JAM svarbu.

Nelabai suprantu, kurioje vietoje paneigiau tai?  Kas JAM svarbu? Ar ne Tradicija ir jos pagrindu susiformavęs dorovės supratimas mums pasako tai? Juk per tuos tūkstančius metų žmonės ieškojo tų atsakymų ir lašas po lašo kaupė juos į vieną vietą, kad mums nereikėtų tam be reikalo gaišti laiko.

As laikyciausi tokios pozicijos, kad einant i baznycia, esme ne mano isvaizda, o mano sirdies nusiteikimas.

Tai yra gili filosofinė diskusija - koks yra santykis tarp indo ir jo turinio, ir kokia kiekvieno jų reikšmė, svoris. Jei lieka tuščias indas - gauname fariziejiškumą, jei tik turinys - nekontroliuojamai skilinėjantį protestantų judėjimą. Vadinasi reikia ir indo ir turinio, o koks santykis tarp jų, tai kiekvienas asmeniškai pasirenkame, bet Bažnyčia savo mokymu ir tradicijomis suteikia mums gaires, kad nenukeliautume į šoną.

[Giedrė]

Turbūt tiesa kaip visada kažkur per vidurį - apsirenk padoriai ir švariai, o svarbiausia - pasirenk širdimi. Vienuolių uniforma jau ir taip suteikia iškilmingumo ir rimties, o mums, pasauliečiams, irgi reikia nebūti apsivėlusiems, netvarkingiems. Nežinau, kaip jums, bet man jau pats išsirengimas į pamaldas ir tas iškilmingesnis pasipuošimas yra kaip savotiškas įvadas, kreipiantis mintis link Dievo. Na, o po pamaldų namuose mes paprastai pasidengiam stalą pietums ir sau gražiai apsirengę pavalgome, išgeriame kavos. Gaunasi tokia mažytė namų šventė. Pabandykit, gal ir jums patiks tokia "sekmadienio praktika"  .

O dėl atėjimo į Bažnyčia su berankoviu ar su treningu jau sukaitus - hm...  99 proc. tikimybė, kad būdama tokiame stovyje į Bažnyčią tikrai neičiau. Na nebent taip nutiktų kažkokio ypatingo kalnų žygio metu, o bažnyčia būtų retos istorinės vertės - vienintelis šansas apsilankyti (ir tai ne pamaldų metu).

[Silvija]

Na, o po pamaldų namuose mes paprastai pasidengiam stalą pietums ir sau gražiai apsirengę pavalgome, išgeriame kavos. Gaunasi tokia mažytė namų šventė. Pabandykit, gal ir jums patiks tokia "sekmadienio praktika"  .

O dėl atėjimo į Bažnyčia su berankoviu ar su treningu jau sukaitus - hm...  99 proc. tikimybė, kad būdama tokiame stovyje į Bažnyčią tikrai neičiau. Na nebent taip nutiktų kažkokio ypatingo kalnų žygio metu, o bažnyčia būtų retos istorinės vertės - vienintelis šansas apsilankyti (ir tai ne pamaldų metu).

Įdomus sutapimas, šiandien Sigitas kaip tik liudijo, kaip norėdamas parvesti Namo, Dievas jį grįžtantį iš kelionės, visą suvargusį ir suplukusį, parvedė į savąją bažnytėlę . O jei jis tuomet būtų neatliepęs į Dvasios vedimą?

Svarstau dabar, kiek kartų pati esu pražiopsojus tokius Šv. Dvasios impulsus

[Augucka]

Aš pritariu Giedrei  Manau, kad į bažnyčią reikia eiti pasitempus ir kaip į šventę. Nes mums pasakyta: Švęsk sekmadienį!
Mūsų senoliai, ar jie buvo paprasti miestiečiai, ar dvarininkai ar valstiečiai - visi be išimties vilkdavosi savo geriausią apdarą sekmadienio pamaldoms 

[sparnai]

Labai grazi praktika, Giedre 
Susimasciau, Augucka, kas pas mane butu geriausias drabuzis?  Bent jau man tai praejo tas laikas kai turejau "iseigine'' apranga. O jei kazka tokio spintoj ir rasciau, tai neatitiktu nei sezono nei sekmadienines nuotaikos... Et, vasara is ties viskas paprasciau... Nors tai jau ir nukrypimas nuo temos :

[Diak. Tomas M.]

Įdomus sutapimas, šiandien Sigitas kaip tik liudijo, kaip norėdamas parvesti Namo, Dievas jį grįžtantį iš kelionės, visą suvargusį ir suplukusį, parvedė į savąją bažnytėlę . O jei jis tuomet būtų neatliepęs į Dvasios vedimą? Svarstau dabar, kiek kartų pati esu pražiopsojus tokius Šv. Dvasios impulsus

Silvija, juk realiai mes nekalbam apie impulsus, išimtis, bet apie kasdienybę, apie dalykus, kuriuos darai 100, 1000 ir daugiau kartų. Ir visais tais kartais stengiamės padaryti geriausiai, o išimtys yra išimtys, jos tik patvirtina taisyklę

[Silvija]

Man atrodo jūs manęs nesupratot Aš ir kalbėjau apie kasdienybę, kurioje kiekvieną minutę ir sekundę Jame gyvename, judame ir esame, tarsi plaukiojam Šventojoje Dvasioje, o ji pučia kur nori... todėl bet kada gali mus nuvest visai mums netikėtais takais.

O mūsų žemiškos taisyklės tada mus paveda. Nes už Dievą jos tampa svarbesnės. Arba iš įpročio viską daryti tvarkingai, iš savo kietumo, mes imame ir neišgirstame slėpiningo Dievo balso. Ir dar blogiau, jei Jį išgirstame (mano pavyzdys su kvietimu į Avinėlio puotą), tačiau išoriniai dalykai (ai, Dieve, aš čia negražiai atrodau, nekaip kvepiu...) man sutrukdo bėgti į ištiestas Dievo rankas.

[Diak. Tomas M.]

Arba iš įpročio viską daryti tvarkingai, iš savo kietumo, mes imame ir neišgirstame slėpiningo Dievo balso...

Tuomet vienuoliai su savo įpročiais ir geležine regula turėtų būti visiškai kurti Dievui? Kaip čia gaunasi? Ar ne Dievas pirmasis žmogui davė įvairias taisykles, kad jam padėtų? Juk nekalbame apie kažkokias taisykles, bet Tikėjimo Tradicijos įkvėptas taisykles vardan Dievo. Plaukiojimas Šventojoje Dvasioje tikrai nereiškia plaukiojimą padebesiais

Mano požiūris yra toks, kad nusižeminimas yra svarbesnis dalykas, nei "spėjimas" užšokti ant debesėlio, kuris tave kažkur nuskraidins. Juk jei Dievas norės tau kažką parodyti ar pasakyti, tai Jis tikrai suras kaip tai padaryti

... todėl bet kada gali mus nuvest visai mums netikėtais takais.

Jei mes rengsimės, elgsimės ir gyvensime vedami katalikiškos moralės ir dorovės, nebijosime netikėtų takų, nes visuomet mes būsime pasiruošę. Ir vis tiek manau, kad čia sutirštinta su netikėtumų skaičiumi. Iš tavo gyvenimo, Silvija, kiek kartų ėjai sekmadienį į Bažnyčią ir kiek buvo netikėtumų?

[Silvija]

Tomai, aš ne prieš taisykles , kai kas man net prikiša tam tikrą smulkmeniškumą, tik norėjau atkreipt dėmesį, kad net ir tai žmogui gali pakišti koją.

[Diak. Tomas M.]

Toks jausmas, kad šis pavyzdys iš Rytų Apeigų:

[sparnai]

Kad jau kuklumas, tai kam tas ryskus makiazas? 

[Diak. Tomas M.]

Ryškus? Net nepastebėjau  Ča nebent įgudusi moteriška akis gali tai įvertinti

Tačiau jei tai yra tiesa, galime tik pasiguosti, kad tobulėjimui ribų nėra

[Diak. Tomas M.]

Vieno vyro požiūris į skraistes ir jo žmonos istorija:

http://liturgyguy.com/2014/02/09/a-guys-view-of-the-veil/

[Diak. Tomas M.]

Olimpietė katalikė Yuna Kim - Pietų Korėjos Dailiojo čiuožimo komanda.

[sparnai]

Labai grazu 
Tik argumentu uz tokios tradicijos butinybe, kuriais patikeciau visame ka aptariame ir ka skaitau, vis nerandu. Kiek spejau suprasti, kai kurios moterys dengia galva baznycioje is vidiniu paskatu, asmeninio pajautimo. Bet kokia priezastis tai tradicijai apart kulturines raidos, nematau. Bent kolkas. 
Man grazu yra musulmonisku saliu moteru isvaizda, jos orumas. Visgi mastant bendrai, ar tai is ties nesa viena laisve ir sveikuma i vyru ir moteru santykius?

[Diak. Tomas M.]

O Apaštalo Pauliaus žodžiai nurašomi prie "kultūrinės raidos"? Jei bendrai traktuojame aprangos dorovę kaip suvaržymą (kad ir kokioje kultūrinėje aplinkoje tai būtų), tuomet ir skraistės dėvėjimas bažnyčioje sunkiai priimamas.

[Pilgrim]

Antrasis Romos Katalikų Bažnyčios popiežius - šv. Linas.
Šiam popiežiui priskiriamas nutarimas, kad moterys bažnyčioje turi būti užsidengusios galvas.

[Varlė keliauninkė]

Ai, kyštelsiu ir aš savo trigrašį.. Čia daug šnekos apie moters galvos dengimą, ir apie išorinius pamaldumo ženklus. Apie tai kalbėjo apaštalas Paulius, o ne Jėzus. O kad suprasti, ką Paulius norėjo pasakyti, reikia gilintis į jo žodžius Evangelijoje. Pvz, yra tokie "Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo" 1 Kor 9, 20. Kur A. Kurajevas sako, kad reikia teisingai suprasti, kas buvo skirta vidiniam Bažnyčios gyvenimui, o kur buvo prisitaikyta prie socialinės ir kultūrinės aplinkos:
https://www.youtube.com/watch?v=0HWObDRHpgQ o poto verta paklausyti kitų dviejų stačiatikių dvasininkų pasisakymų apie galvos dengimą:

1. Kaskuno, kietai besilaikančio tradicijos
https://www.youtube.com/watch?v=0NKjO0XohvA
2. Smirnovo, plačiau ir laisviau mąstančio (mano nuomone)
https://www.youtube.com/watch?v=EnJIENtk9uw

Bet geriausia, manau, viską daryti (dengtis galvą, ar nesidengti) dėl Jėzaus, Tėvo mylimo sūnaus, kad viskas būtų Dievo garbei :-)