• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
lapkričio 27, 2024, 05:25:15

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Ar teisingai katalikai daro kryžiaus ženklą, žegnojasi. Sakramentalijų veikimas.

Pradėjo Diak. Tomas M., liepos 19, 2013, 12:45:21

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Augustas

Atsakinėdamas Tomui vos nepamiršau Auguckos komentaro.  :ashamed:

Citata iš: Augucka  liepos 20, 2013, 16:08:50
Augustai, apverstas kryžius naudojamas satanistų bažnyčiose. Ar satanistai matydami mus, katalikus darančius ant savęs apverstą kryžių, nedžiūgauja?  ::)

Žinoma, tegu sau ir toliau džiūgauja (jei iš tikrųjų džiūgauja būtent dėl to). Jeigu tie satanistai per klaidą laiko mane (arba Tave) savo slaptu šalininku, tegu sau laiko. Tiek man, tiek ir Tau dėl to neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Tai yra tik jų savęs apgaudinėjimas. Svarbu tiktai, kad mes patys neperimtume jų klaidingo požiūrio į pasaulį ir Dievą bei jų mokymų. O visa kita yra antraeiliai ar net trečiaeiliai dalykai.

Ir dar noriu pridurti, kad suprantu Tavo mąstymą. Tau tikriausiai atrodo, kad jei blogiečiai džiaugiasi kažkuo, vadinasi, tas kažkas yra blogas, ir mums reiktų automatiškai to kažko atsisakyti, net nepasigilinus į situaciją, nenustačius, kas konkrečiai sukelia tą blogiečių džiūgavimą. Tačiau taip elgtis, mano nuomone, yra neteisinga. Visų pirma, todėl, kad blogiečiai gali manipuliuoti. T.y. apsimesti, kad džiaugiasi kažkokiu tikrai geru dalyku, ir daryti tai tam, kad apgautų mus, ir mes atsisakytume to iš tikrųjų gero dalyko, pakeistume jį blogesniu.

Antra, gali būti, kad blogiečiai džiaugiasi ne tuo konkrečiu (nesvarbu, ar geru, ar blogu) dalyku, o mūsų situacijos blogėjimu apskritai, tačiau apsimeta, kad džiaugiasi dėl to vieno ar kito dalyko. Tai jie daro tam, kad mes, išmetę vieną ar kitą dalyką, nusiramintume ir nepamatytume, kad iš tikrųjų reikia keisti visiškai kitą mūsų gyvenimo sritį, o gal ir visą mūsų situaciją, kuri yra bloga visa.

Trečia, mūsų situacija gali būti visai gera, tačiau blogiečiai, dėl to džiūgaudami, gali siekti, kad mes sunerimtume ir pradėtume nerimauti dėl neva blogos situacijos ir su nerimu pradėti ieškoti, kas gi mūsų situacijoje yra blogai, jei blogiečiai ja taip džiaugiasi. Tai jie daro tam, kad nerimaudami mes tuščiai eikvotume savo jėgas ir gadintume sau kraują visokiais niekais ir skrupulais, užuot pasitikėję Dievu ir džiaugęsi iš Dievo einančia ramybe. Tad žiūrėjimas į Dievo priešininkus niekada nėra tas kriterijus, pagal kurį būtų galima atskirti, kur yra tiesa, o kur yra netiesa. Nepalyginamai geresnis dalykas būtų visada žiūrėti į Dievą, į Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią, kad galėtumėm teisingai susiorientuoti savo situacijoje ir pakeisti būtent tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų reikia pakeisti, nes jie žlugdo žmogaus gyvenimą.

Augucka

Augustai, manau jūs darote esminę klaidą maišydamas katalikus su protestantais. Katalikų bažnyčia yra transubstanciali, tai reiškia, kad Eucharistija ir Sakramentai bei visos sakramentalijos veikia nepriklausomai nuo to ar žmogus tuo tiki ar ne ir kokiu stiprumu jis tiki ar netiki, ko nepasakytum apie protestantišką bažnyčią, kuri yra konsubstanciali. Jūs kalbate grynai apie konsubstancialumą.

http://en.wikipedia.org/wiki/Transubstantiation

http://en.wikipedia.org/wiki/Consubstantiation

Anglikonų bažnyčioje, kuri yra protestantiška, jų "High Mass" Eucharistija yra konsubstanciali, t.y. veikia tik kaip simbolis ir tik nuo žmogaus tikėjimo priklauso jos veikimas ar neveikimas. Taip ir jūsų čia visi išvardinimai yra grynai konsubstancialumas. Nežinau ką dar jums pasakyti ir kaip  ::)

Jeigu nueitumėte į Marijos radijo puslapį ir paklausytumėte ką kalba kun. A. Valkauskas laidoje "Katekizmo komentaras", pvz. 2011-11-08 laidos tema "Sakramentai", suprasite, kaip sakramentai veikia.

Diak. Tomas M.

Citata iš: Augustas  liepos 21, 2013, 06:39:39

CitataKryžiaus ženklas nėra kažkoks maginis metodas atlikti kažką specifinio  , jis pažymi mūsų kūną dvasiniu Kristaus kančios ir pergalės prieš blogį ženklu. O toks prasmingas ženklas dvasiniame pasaulyje tiesiog nepatinka tamsos dvasioms. Kryžiaus ženklas priverčia demonus prisiminti tą pralaimėjimo nusivylimą, pyktį ir beviltiškumą, kuriuos jos jautė akimirką, kai Kristus už mus atidavė savo gyvybę ir sugriovė pragaro vartus. Kryžiaus ženklas yra Dangaus pergalės ženklas, kuriuo mes pasakome tamsai - šalin, tu jau nugalėta, Kristus yra su mumis ir tu nieko mums negali padaryti, tavo geluonis jau išrautas!

Čia viskas puiku. Tiktai vienas toks klausimas iškyla, kam reikia tamsai sakyti, jog ji jau pralaimėjo. Juk piktoji dvasia tą ir taip puikiai žino. Manau, kad Kryžiaus ženklas yra skirtas pirmiausia mums patiems ir mūsų tikėjimui Dievo pergale sustiprinti. Nes šis ženklas mums (būtent mums, o ne velniui) primena, kad Jėzus Kristus jau nugalėjo blogį, mirdamas ant kryžiaus, ir tuo būdu sustiprina mūsų ryžtą kovoti su piktojo gundymais ir varginimais. Be tikėjimo Kristaus pergale kryžiaus ženklas yra neveiksmingas...

Sutinku, kad "Kryžiaus ženklas yra skirtas pirmiausia mums patiems ir mūsų tikėjimui Dievo pergale sustiprinti", bet noriu patikslinti, "kam reikia tamsai sakyti, jog ji jau pralaimėjo. Juk piktoji dvasia tą ir taip puikiai žino".

Kad piktoji dvasia žino apie savo pralaimėjimą, nereiškia, kad žmogus žino ar svarbiu puolimo momentu atsimena šį svarbų faktą. Juk blogis yra blefo meistras, kaip kitaip jis tiek sielų nugali?

Juk žinai, kad demonai negali skaityti žmogaus minčių (gali jas tik spėti) ir baugindami žmogų, pirmiausiai stebi jo išorinį elgesį, ar jis išsigando, kaip jis elgiasi, kokią dar puolimo ar bauginimo taktiką panaudoti... Tokiu būdu tas fizinis pasakymas yra svarbus, nes nors viduje gal ir tirtėtum iš baimės, visas jėgas sukaupęs, su Dievo pagalba varai blogį šalin, aiškiai jam duodamas suprasti, kad tu žinai, tai, ką iš esmės privalai žinoti, norėdamas išlikti kovoje. Kun. Arnoldas Valkauskas apie tai ne viename savo interviu pasakojo.

Diak. Tomas M.

Citata iš: Augustas  liepos 21, 2013, 07:07:14
Citata iš: Tomas M.  liepos 21, 2013, 03:22:44
Kryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.

Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?

Svarbiausia čia yra gesto ar maldos intencija. T.y. viskas priklauso nuo to, ar tie vienuoliai tai daro dėl to, kad primintų sau ir kitiems, jog Kristus yra nugalėtojas, ar dėl kažkokios nors kitokios intencijos, pvz., maginės. :)

Aš darau tai ne tam, kad priminti, bet tiesiog be žodžių prašydamas, kad Dievas mane apsaugotų Šventuoju Kryžiaus ženklu. T.y. padarai tik Kryžiaus ženklą su intencija. Jei tenka daryti Kryžiaus ženklą ant kaktos besimeldžiant, tuomet nieko net negalvoju (nes tuo metu maldą skaitau), bet tikiu, kad pats fiziškai atliktas Kryžiaus ženklas mane apsaugos.

Savaime suprantama, aš negaliu kalbėti už vienuolius, bet gal Šv. Benediktas padės tai iliustruoti. Yra pasakojama, kad po Kryžiaus ženklo, Šv. Benediktas pridurdavo trumpą maldelę:

"Viešpatie, Šv. Kryžiaus ženklu apsaugok mane nuo mano priešų."

Greičiausiai yra kalbama apie dvasinius priešus. Tai dar kartelį paliudija, kad Kryžiaus ženklas vartojamas ir tik kaip ženklas.

CitataAn optional prayer to pray after signing yourself in the Name of the Father, Son, and Holy Ghost is this one, said to be favored by St. Benedict:

"By the Sign of the Cross, deliver me from my enemies, O Lord."

P.S. Atsiprašau, kad savo atsakyme per daug išsiplėčiau į kitas temas, tad dėl kitų klausimų atidarysiu atskiras temas.

Augustas

Citata iš: Augucka  liepos 21, 2013, 10:45:04
Augustai, manau jūs darote esminę klaidą maišydamas katalikus su protestantais. Katalikų bažnyčia yra transubstanciali, tai reiškia, kad Eucharistija ir Sakramentai bei visos sakramentalijos veikia nepriklausomai nuo to ar žmogus tuo tiki ar ne ir kokiu stiprumu jis tiki ar netiki, ko nepasakytum apie protestantišką bažnyčią, kuri yra konsubstanciali. Jūs kalbate grynai apie konsubstancialumą.

Sakramentai tikrai yra transubstancialūs, nes juos įsteigė Jėzus Kristus. Sakramentalijos tokios nėra, nes jas įsteigė Bažnyčia, ir sakramentalijų paskirtis yra kitokia nei sakramentų. Aš kalbu apie konsubstancialumą tik sakramentalijų atvilgiu. Protestantiškų bendruomenių problema yra ta, kad jie tik vienam Krikštui priskiria transubstancialumą, todėl protestantiškose bendruomenėse tik vienas Krikštas ir tėra tikras sakramentas (na, kai kuriose iš jų galbūt dar ir Eucharistiją iš bėdos galima būtų vadinti sakramentu, bet tik labai labai susiaurinta prasme, nes jie neturi įšventintų kunigų, kurie aukotų autentiškas šv.Mišias). Visa kita protestantiškose bendruomenėse tėra naudingos pamaldumo praktikos, bet niekaip nėra sakramentai RKB suprantama prasme.

P.S.
CitataJuk žinai, kad demonai negali skaityti žmogaus minčių (gali jas tik spėti) ir baugindami žmogų, pirmiausiai stebi jo išorinį elgesį, ar jis išsigando, kaip jis elgiasi, kokią dar puolimo ar bauginimo taktiką panaudoti... Tokiu būdu tas fizinis pasakymas yra svarbus, nes nors viduje gal ir tirtėtum iš baimės, visas jėgas sukaupęs, su Dievo pagalba varai blogį šalin, aiškiai jam duodamas suprasti, kad tu žinai, tai, ką iš esmės privalai žinoti, norėdamas išlikti kovoje. Kun. Arnoldas Valkauskas apie tai ne viename savo interviu pasakojo.

Taip, šį aspektą, kad velnias skaityti tiesiogiai žmogaus minčių negali, buvau išleidęs iš akių.  :ashamed: Ačiū, Tomai, kad priminei.  :thumbup: Tad reikia pasakyti velniui, kad tu jam nepasiduosi, nes esi Dievo mylimas vaikas ir tą tikrai žinai. Ir velnias tikrai tada žino, kad tu jam priešinsiesi, ir, tikėtina, laikinai gali pasitraukti, kol aptiks naują gundomojo silpnąją vietą.

Augustas

Citata iš: Tomas M.  liepos 22, 2013, 02:36:59
Citata iš: Augustas  liepos 21, 2013, 07:07:14
Citata iš: Tomas M.  liepos 21, 2013, 03:22:44
Kryžiaus ženklas gali būti naudojamas visai be žodžių. Vienuoliai, puolami blogio minčių, nykščiu padaro Kryžiaus ženklą ant kaktos, o kai puolama kūno pagundom, daro kryželį ant krūtinės, o kai daro kažką svarbaus, padaro kryželius ant rankų, kad blogis negalėtų pakenkti, kad ranka nesuvirpėtų svarbaus momento metu.

Ar Augustai, priskaitai tai prie magijos praktikos?

Svarbiausia čia yra gesto ar maldos intencija. T.y. viskas priklauso nuo to, ar tie vienuoliai tai daro dėl to, kad primintų sau ir kitiems, jog Kristus yra nugalėtojas, ar dėl kažkokios nors kitokios intencijos, pvz., maginės. :)

Aš darau tai ne tam, kad priminti, bet tiesiog be žodžių prašydamas, kad Dievas mane apsaugotų Šventuoju Kryžiaus ženklu. T.y. padarai tik Kryžiaus ženklą su intencija. Jei tenka daryti Kryžiaus ženklą ant kaktos besimeldžiant, tuomet nieko net negalvoju (nes tuo metu maldą skaitau), bet tikiu, kad pats fiziškai atliktas Kryžiaus ženklas mane apsaugos.

Savaime suprantama, aš negaliu kalbėti už vienuolius, bet gal Šv. Benediktas padės tai iliustruoti. Yra pasakojama, kad po Kryžiaus ženklo, Šv. Benediktas pridurdavo trumpą maldelę:

"Viešpatie, Šv. Kryžiaus ženklu apsaugok mane nuo mano priešų."

Greičiausiai yra kalbama apie dvasinius priešus. Tai dar kartelį paliudija, kad Kryžiaus ženklas vartojamas ir tik kaip ženklas.

CitataAn optional prayer to pray after signing yourself in the Name of the Father, Son, and Holy Ghost is this one, said to be favored by St. Benedict:

"By the Sign of the Cross, deliver me from my enemies, O Lord."

P.S. Atsiprašau, kad savo atsakyme per daug išsiplėčiau į kitas temas, tad dėl kitų klausimų atidarysiu atskiras temas.

Per daug nesiplėsdamas, paklausiu Tavęs. Negi Tu iš tikrųjų manai, kad Dievas Tave saugo tik dėl to, kad padarei Kryžiaus ženklą, pvz., ant kaktos, ant lūpų ar ant krūtinės, o jei nebūtum padaręs to Kryžiaus ženklo, tai Dievas Tavęs jau nebesaugotų? :)
Manau, kad tuo ženklu Tu tiesiog išreiški pasitikėjimą Dievo teikiama apsauga ir savo atsidavimą Dievo apsaugai ir vedimui. Kitaip tariant, Tu, darydamas Kryžiaus ženklą, be žodžių tiesiog atsiduodi į Dievo rankas, pasitikėdamas Jo apsauga. :)

Diak. Tomas M.

Kontra klausimas - kam tada prašyti Dievo, kad saugotų mus (malda Tėve mūsų), jei jis mus ir taip saugo?

Dievas mus saugo savo ruožtu, ir jei prašome maldoje to primygtinai, reikia tikėtis, kad saugo dar "stipriau". Bet tai eina iš Dievo.

Ženklas eina iš mūsų. Kryžiaus ženklas mano asmeniniu atveju atlieka kelias funkcijas - prašo Dievo apsaugos, ir žymi mano asmeninį apsisprendimą - aš laisva valia pažymiu save Kryžiaus ženklu ir neabejoju, kad tai yra matoma dvasiniame pasaulyje. Aš galiu melstis visą valandą, bet tos maldos nepažymės mano kaktos kryžiaus ženklu, matomu dvasiniame pasaulyje, nes tam reikia fizinio atlikimo. Ar tai būtina? Ne, tai yra dvasinė praktika, o kaip kiekviena praktika yra naudojama pagal poreikį ar supratimą.

Gal charizminio atsinaujinimo dvasioje tokia praktika atrodo nereikalinga, pasenusi ar pan., tačiau ji gelbėjo tūkstančius metų, ją naudojo šventieji, vienuoliai, dvasininkai ir paprasti tikintieji ir ji pasiteisino.

Čia mes vėl sugrįžtame prie "supaprastinimo" ideologijos. Toks jausmas, kad tu apskritai nematai ženklo, kaip tokio prasmės, todėl sunku kažką daugiau diskutuoti.

Ir vėl čia galima įžvelgti sąsają su sakramentalijų naudojimu - kam nešioti ant krūtinės kryželį, paslėptą po marškiniais, prie kurio taip pripratęs, kad net nejauti jo, jei tavo širdyje Kristus? Ar tau to kryželio reikia, kad jis primintų, kad esi katalikas? Juk tu ir taip pastoviai apie Dievą galvoji...

Augustas

Citata iš: Tomas M.  liepos 22, 2013, 13:34:00
Kontra klausimas - kam tada prašyti Dievo, kad saugotų mus (malda Tėve mūsų), jei jis mus ir taip saugo?

Dievas mus saugo savo ruožtu, ir jei prašome maldoje to primygtinai, reikia tikėtis, kad saugo dar "stipriau". Bet tai eina iš Dievo.

Dėl kontraklausimo. Taip, žinoma, Dievas mus saugo ir globoja net be jokios maldos. Malda yra būtina mums patiems, nes mes apskritai be maldos gyventi negalim. Tad prašymas Dievo apsaugoti mus nuo pikto - tai didesnis žmogaus atsivėrimas Dievo meilei ir malonei. Ir Dievo malonė gali tada lietis dar stipriau negu nesimeldžiant ir nieko iš Dievo neprašant.

CitataŽenklas eina iš mūsų. Kryžiaus ženklas mano asmeniniu atveju atlieka kelias funkcijas - prašo Dievo apsaugos, ir žymi mano asmeninį apsisprendimą - aš laisva valia pažymiu save Kryžiaus ženklu ir neabejoju, kad tai yra matoma dvasiniame pasaulyje. Aš galiu melstis visą valandą, bet tos maldos nepažymės mano kaktos kryžiaus ženklu, matomu dvasiniame pasaulyje, nes tam reikia fizinio atlikimo. Ar tai būtina? Ne, tai yra dvasinė praktika, o kaip kiekviena praktika yra naudojama pagal poreikį ar supratimą.

Bet ir įdomi Tavo mintis apie tai, kad reikia save pažymėti Kryžiaus ženklu, kuris savo ruožtu yra matomas dvasiniame pasaulyje. Apie tai gal reikėtų ir atskirą temą sukurti?  :-\

P.S.
CitataGal charizminio atsinaujinimo dvasioje tokia praktika atrodo nereikalinga, pasenusi ar pan., tačiau ji gelbėjo tūkstančius metų, ją naudojo šventieji, vienuoliai, dvasininkai ir paprasti tikintieji ir ji pasiteisino.

Čia mes vėl sugrįžtame prie "supaprastinimo" ideologijos. Toks jausmas, kad tu apskritai nematai ženklo, kaip tokio prasmės, todėl sunku kažką daugiau diskutuoti.

Charizminiame atsinaujinime kaip tik yra dar daugiau tokių Kryžiaus ženklų ir apsaugos prašymų, negu Tu gali įsivaizduoti. Tad čia man asmeniškai nieko naujo nėra. O tas klausimas - tiesiog paprovokavimas atskleisti, kokią prasmę teiki tam Kryžiaus ženklui. :)

Augucka

CitataSakramentai tikrai yra transubstancialūs, nes juos įsteigė Jėzus Kristus. Sakramentalijos tokios nėra, nes jas įsteigė Bažnyčia, ir sakramentalijų paskirtis yra kitokia nei sakramentų. Aš kalbu apie konsubstancialumą tik sakramentalijų atvilgiu. Protestantiškų bendruomenių problema yra ta, kad jie tik vienam Krikštui priskiria transubstancialumą, todėl protestantiškose bendruomenėse tik vienas Krikštas ir tėra tikras sakramentas (na, kai kuriose iš jų galbūt dar ir Eucharistiją iš bėdos galima būtų vadinti sakramentu, bet tik labai labai susiaurinta prasme, nes jie neturi įšventintų kunigų, kurie aukotų autentiškas šv.Mišias). Visa kita protestantiškose bendruomenėse tėra naudingos pamaldumo praktikos, bet niekaip nėra sakramentai RKB suprantama prasme.

Matyt, kad niekad nesate nei buvęs nei girdėjęs apie anglikonų High Mass bažnyčią.  ::) Kaip žinia, anglikonų bažnyčia yra protestantiška, tačiau ji dalijasi į tris šakas "Low Mass" Middle ir "High Mass" Būtent "High Mass" mišios yra beveik tokios pačios, kaip ir katalikų bažnyčioje, nes ši protestantiška atšaka beveik nesiskiria nuo katalikų. Jie atlieka visas liturgines apeigas ir ritualus, jų kunigai ir patarnautojai dėvi aprangą, panašią į katalikų bažnyčios kunigų ir t.t. Ir jie turi įšventintus kunigus ir dėvi tokias pačias sutanas. Jie taip pat turi 7 sakramentus, tik supranta juos kiek kitaip - konsubstancialiai.

CitataO tas klausimas - tiesiog paprovokavimas atskleisti, kokią prasmę teiki tam Kryžiaus ženklui. :)

Ot tai ačiū  ;D išplėtėm temą iki begalybės, kur galima buvo santūriai, paprastai ir aiškiai. Na ką padarysi, matyt vieni iš kitų pasimokom, kas yra visai neblogai  ::)

Agnietė

Augucka, sutinku su tavimi del zenklu.

Gerb.  kun. A. Valkauskas i klausima, ar reiktu vengti neaiskios simbolikos:

"Reikia labai saugotis. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Aš dabar sėdžiu su uniforma. Ką ji reiškia? Uniforma išreiškia priklausomybę. Lietuviški ženklai – Lietuvai, kryžius – Dievui. Lygiai tas pat su visais ženklais. Kiekvienas iš jų ką nors reiškia. Yra buvę su ženklais susijusių apsėdimų. Išsitatuiravo žmogus kažkokį vabalą ar gyvatę, o po to pasirodė, kad tas ženklas korėjiečių kalboje reiškia: ,,aš save prakeikiu". Vadinasi, jis visą laiką vaikščiojo save prakeikęs ar pašventęs kažkokiam demonui. Jam ir aplinkiniams tai galbūt estetiškai gražu, bet mes neįvertiname pasekmių, nes nesuprantame, kas yra žmogus."

"...užsidedame papildomų ženklų, kurie reiškia, kad save kažkam patikime. Nesakau, jog visą laiką, bet jie turi pasekmių.
Ženklų nešiojimas gali būti iniciacija į tam tikrą elgesio ir mąstymo sistemą, kai pats žmogus net nesupranta, kur jis patenka"

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-02-kun-arnoldas-valkauskas-zadama-viltis-be-kristaus/76366

Kiek suprantu,  terminas "transubstancialus" yra taikomas isimtinai Eucharistijos sakramentui, duonos ir vandens perkeitimui i Jezaus kuna ir krauja (akcentuojant perkeitima). Ne visiems sakramentams  :ashamed:

Visiskai sutinku su Augucka, kad Dievas veikia per sakramentus ir sakramentalijas nepaisant to, ar tikime tuo ar ne.
Katalikybeje Dievas yra asmeninis Dievas, ir cia veikia zmogaus ir Dievo santykis.
Tai panasu i elektros srove ir jungikli. Jei as jungiu laida i elektros lizda  ir vien tik tikiuosi, kad elektra prades teketi - tai nereiskia, kad ji ir tekes. Jei nera elektros, mano tikejimo rezultatas lygus nuliui. Be elektros, prietaisas, kuri bandau ijungti neveiks.

Citata iš: Augustas  liepos 22, 2013, 12:54:23
1. Jei sakramentai veikia ex opere operato (t.y. vien todėl, kad atliktas ritualas), 2. tai sakramentalijos iš tikrųjų veikia tik dėl ex opere operando (t.y. veikia priklausomai nuo pasitikėjimo Dievu stiprumo).

1. 1128  Bažnyčia tvirtina,44, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato (,,pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu"), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad ,,sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia"45. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.

2. 1670  Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. ,,Beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina, kai jie yra deramai pasirengę, Dievo malonė, kylanti iš velykinės Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslapties; iš Jo gauna savo galią visi sakramentai ir sakramentalijos.

Egzorcizmas yra sakramentalija. Per egzorcizma islaisvina ne kunigo  tikejimo stiprumas, bet Jezus per kuniga.

Kai kunigas meldziasi virs vandens ir praso Dievo pasvesti vandeni, kunigas ne savo tikejimu veikia, bet Dievo praso, kad sis suteiktu savo galia :

"Dieve, Tu žmonijos išganymui net didžiausias paslaptis susiejai su vandens medžiaga. Maloningai išgirsk mūsų maldavimus ir  įliek Tavo palaiminimo galią, kad šis Tavo kūrinys, tarnaujantis Tavo slėpiniams, gautų dieviškos malonės veiksmingumą nuginti velnią ir išvaryti ligas, kad visa, ką jo srovė tikinčiųjų namuose ar būstuose apšlakstys, būtų apvalyta nuo netyrumo ir išvaduota nuo kenksmingumo. Tegul ten negyvena pragaištinga dvasia nei sugedimo kvapas, tesitraukia visos besislapstančio priešo klastos, o jei yra kas nors, kas pavydi jų gyventojams sveikumo ar ramybės, tebėga nuo šio vandens apšlakstymo, kad šaukiantis Tavo šventojo vardo išprašytoji sveikata būtų apginta nuo visų puolimų. Per mūsų Viešpatį..."

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=822&Itemid=101

Ir dar, manau, kad gali buti cia klaida del termino "tiketi".

Cia minimas tikejimas, kad kazkas gali suveikti/atsitikti, priklausomai tik nuo to, kaip stipriai tikiu. Tai yra maginis tikejimas.

Augucka

Erika, tu labai teisi dėl sakramentų ir sakramentalijų. Būtent taip ir aš suprantu.

Dėl tų protestantiškų sakramentų nesuku aš sau galvos, man užtenka žinoti, kad jų bendras suvokimas yra konsubstancialus, t.y. šiek tiek maginis kaip tu sakai. O kaip jie supranta krikštą ar ligonių patepimą ar santuoką - tiksliai negaliu pasakyti. Tikiuosi, kad aš klystu.  ::)

Man iškart kilo klausimas po Augusto parašymo dėl tokios sakramentalijos kaip karmelitų rudasis škaplierius. Juk jo steigėja pati Mergelė Marija ir pažadus jį dėvinčiajam paliko ne be reikalo per savo apreiškimą ant Karmelio kalno. Nedrįstu net sakyti, kad jį įsteigė bažnyčia, nes tai netiesa. Bažnyčia tik patvirtino šią sakramentaliją, bet neįsteigė. Tas, kuris nori jį dėvėti, turi priklausyti Karmelitų brolijai ir praktikuoti jų dvasingumą.

Tai irgi vienas iš galingų mūsų tikėjimo ženklų, kad kas mirs jį dėvėdamas, bus apsaugotas nuo pragaro liepsnų. 1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškusi Marija pažadėjo ateiti pas škaplierių dėvėjusius mirusius pirmąjį šeštadienį po mirties ir išvaduoti iš skaistyklos kančių.

Tai kaip čia su tuo tikėjimu netikėjimu, Augustai? Ar rudasis škaplierius nustos galioti savo pažadų, jei aš dėvėdama jį mažiau tikėsiu šia Dievo teikiama malone arba išvis netikėsiu?  ::)

Augustas

CitataTai kaip čia su tuo tikėjimu netikėjimu, Augustai? Ar rudasis škaplierius nustos galioti savo pažadų, jei aš dėvėdama jį mažiau tikėsiu šia Dievo teikiama malone arba išvis netikėsiu?   ::)

Jeigu netikėsi, tai Dievo teikiamos malonės paprasčiausiai nebepriimsi ir tą malonę atmesi. Žmogaus tikėjimas yra būtinas tam, kad žmogus galėtų tą (ar kitą) Dievo malonę priimti. Dievas negrūda per prievartą savo malonių, bet pasiūlo. Ir žmogus, kuris netiki, netikėdamas paprasčiausiai atmeta tą Dievo siūlomą malonę, teikiamą, pvz., per Karmelio rudąjį škaplierių. Net ir sakramentinės malonės yra atmetamos, jei žmogus tų malonių nepriima su tikėjimu. Ir kuo tas tikėjimas yra silpnesnis, tuo labiau apribojamas Dievo malonės veikimas. Ir tai galioja net ir sakramentų teikimo atveju. Retorinis klausimas. Kodėl sakramentų teikimas ateistams yra beprasmiškas? :)

Diak. Tomas M.

Augustai, tai kaip tada įvyksta atsivertimai? Juk atsiverčia netikintys, t.y. atmetantys malonę. Ar Dievas per prievartą įgrūdo tikėjimą Sauliui/Pauliui? ;)

CitataYpač didelę galią medalikėlis turi netikinčiųjų sieloms. Vienas žinomiausių stebuklų - 1842 metais Romoje jo pagalba įvykęs žydo Alfonso Ratisbonne, vėliau tapusio jėzuitų kunigu, atsivertimas. Šį medalikėlį patartina dovanoti visiems nuo religijos nutolusiems ar pagundas prieš tikėjimą kenčiantiems ir pasimelsti už juos – Marija jau ne kartą suteikė atsivertimo malonę.

http://www.koplycia.lt/index.php/sventieji/ventieji-globjai/155-sv-kotryna-laburiete

Augustas

Citata iš: Tomas M.  rugpjūčio 24, 2013, 14:55:12
Augustai, tai kaip tada įvyksta atsivertimai? Juk atsiverčia netikintys, t.y. atmetantys malonę. Ar Dievas per prievartą įgrūdo tikėjimą Sauliui/Pauliui? ;)

Tikrai atsiverčiama ne per prievartą. Saulius/Paulius galėjo ir atmesti šią Dievo malonę. Pvz., jis galėjo supykti dėl to, jog Dievas jį apakino, ir dėl to užkietėti dar labiau. O dėl netikinčiųjų atsivertimo, tai reiktų pastebėti, kad atsiverčia tik atviri Dievui žmonės. T.y. tokie, kurie nuoširdžiai ieško ir siekia tiesos, nekeldami tai tiesai išankstinių sąlygų. Pvz., tas pats Sauliaus/Pauliaus atsivertimo atvejis - Saulius, persekiodamas krikščionis, nuoširdžiai siekė tiesos. Jis tikrai nuoširdžiai galvojo, kad elgiasi teisingai, persekiodamas krikščionis. O kai jam paaiškėjo (žinoma, jam tą paaiškino pats Dievas, apsireikšdamas asmeniškai), kad tai klaidingas elgesys, Saulius tapo apaštalu Pauliumi.

Silvija

Bet va kaip įdomu, skaitau aš vieną iš judviejų ir atrodo, kad tas neklysta, po to skaitau kitą – šis vėl rodos yra teisus. Štai kaip tiesa sugeba pasislėpti net tarp tikinčių tą patį Dievą žmonių :-\ . O gal, tiksliau, netobulu kalbėjimu mes ją patys užslepiam?

Ar neatsitinka tai šįkart todėl, kad kažką svarbaus praleidžiam, nepastebim arba nesugebam aprėpti pilno dalykų vaizdo? Ar nepraleista šį kartą tarpininkas, užtarėjas, kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo?

Augustas iš dalies teisus, kad sakramentalijos ir sakramentai neveiks, jei žmogus laisva valia pasipriešins. Pastarieji (sakramentai) netgi ims veikti priešingai – šventvagiškai imant malonę, užsitraukiamas pasmerkimas (kad šventvagiškai kas nešiotų škaplierių neteko girdėti :)).

Jei žmogus neprieštarauja nešioti medalikėlį ar škaplierių, tai toks, nors ir minimalus ar mažai sąmoningas tikėjimas, kartais gali būti pakankamas išsiliet malonei, nes už to stovi gausi užtarėjų, pradedant Mergele Marija, baigiant artimaisiais, kurie rūpinasi, jėga. Ir praktiškai tas žmogus yra ,,nešamas ant neštuvų", jis gali būti net ir visiškai ,,suparalyžiuotas", svarbu, kad sąmoningai neatmestų Dievo.

O tikėjimas mūsų visų juk toks dar silpnas ir trapus, jis auga daugelio dalykų įtakotas, tai - ir maldos praktika, ir tikėjimo tiesų pažinimas, ir pati gyvenimo mokykla...

Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui [-O<

Augustas

CitataAr neatsitinka tai šįkart todėl, kad kažką svarbaus praleidžiam, nepastebim arba nesugebam aprėpti pilno dalykų vaizdo? Ar nepraleista šį kartą tarpininkas, užtarėjas, kuris stovi tarp žmogaus ir Dievo?

Tai būtent tą ir mėginau pasakyti.  :thumbup:

CitataJei žmogus neprieštarauja nešioti medalikėlį ar škaplierių, tai toks, nors ir minimalus ar mažai sąmoningas tikėjimas, kartais gali būti pakankamas išsiliet malonei, nes už to stovi gausi užtarėjų, pradedant Mergele Marija, baigiant artimaisiais, kurie rūpinasi, jėga.

Sakramentų atveju tas tarpininkas ir užtarėjas yra pats Jėzus Kristus, tai Jo įsteigti ženklai. O už sakramentalijų stovi Bažnyčia, nes tai - Bažnyčios įsteigti ženklai, vadinasi, jų veiksmingumas (ir vaisingumas) priklauso nuo Bažnyčios narių užtarimo maldos vaisingumo. O Bažnyčios narių užtarimo maldos vaisingumas priklauso nuo užtarėjų asmeninio tikėjimo ir atsidavimo Dievui. T.y. kuo labiau užtarėjas atsidavęs Dievui, tuo jo užtariamoji malda yra vaisingesnė. Vaisingiausias užtarimas yra, žinoma, Dievo motinos Marijos užtarimas, nes ji labiausiai iš visų yra atsidavusi Dievui, toliau eina visų kitų šventųjų Dievo žmonių (tiek Bažnyčios kanonizuotų, tiek ir Bažnyčiai nežinomų šventųjų, kuriuos Bažnyčia pamini lapkričio 1-ąją Visų šventųjų dieną), o po to jau esam mes, čia gyvenantys žmonės. Ir mūsų užtarimo malda bus vaisinga tiek, kiek mes tikim ir esam atsidavę Dievui, kitaip sakant, kiek mes esam laidūs Dievo malonei, tokia yra ir mūsų užtarimo malda.

Silvija

Tai išeitų, kad sutinki su Auguckos mintim, jog žmogelis gali ir menkai tikėt ar išvis netikėt, kad škaplierius padeda, bet jei jam jį užkabino gera linkintis žmogus ir jis jį priėmė, sakramentalija gali veikti?

Tomo pavyzdys su Sauliaus atsivertimu panašus į šv. Augustino atsivertimo, kuris įvyko staiga, pavyzdį. Pastarojo atveju galingai veikė jo motinos Monikos užtarimas, bet pats Augustinas ilgai išvis netikėjo į Dievą, nežiūrint to, jo keliai pamažu į Jį krypo.

Taigi tie Bažnyčios įsteigti ženklai mums ženklina, kas yra už jų.

Silvija

Štai čia - ištrauka iš 1947m. kun. Čibiro "Liturgikos":

Citata25. APIE SAKRAMENTALIJAS APSKRITAI

Bažnyčia gali laiminti ir piktąsias dvasias varyti. Jėzus Kristus, gyvendamas žemėje, kartas nuo karto laimindavo žmones ir daiktus. Taip, sakysime, Kristus dėjo rankas ant vaikų ir laimino (Mk 10,16; Mt 19,15), žengdamas į dangų ištiesęs rankas laimino mokinius (Lk 24,50), laimino duoną ir žuvis, jas padaugindamas (Mk 6,41).

Tą laiminimo galią suteikė Kristus ir apaštalams. Siųsdamas juos tarp žmonių, liepė atsilankius į namus laiminti anuos žodžiais: Ramybė teesie šitiems namams (Lk 10,5). Be to, Kristus suteikė apaštalams galybę ir valdžią ant visų velnių (Lk 9,1; 10,17). Nuo apaštalų ta valdžia perėjo įpėdiniams – vyskupams ir kunigams. Kai Bažnyčia šventina kunigus, aiškiai pažymi, kad teikia jiems laiminimo galią.

Vykdymo būdai ir apeigos. Gautąja (laiminimo ir ant piktųjų dvasių) galia Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių plačiai naudojasi. Daro tai įvairiais būdais: laimina žmonių vartojamus daiktus: laukus, butus, javus (sėklas), ugnį, vandenį, vyną, valgius, žvakes, pelenus ir t.t.; laimina pačius žmones: kaip šit, prieš išpažintį, po mišių, po komunijos, jaunavedžius per ir po jungtuvių, moteris po gimdymo, ligonis ir numirėlius, vaikus ir t.t.; draudžia piktąją dvasią, liepdami jai Jėzaus vardu trauktis nuo daiktų ir žmonių – tos rūšies yra egzorcizmai krikštijant, šventinant druską, vandenį ir t.t.

Kai kuriuos daiktus ir žmones Bažnyčia ne tik laimina, bet ir išima iš kasdieninio vartojimo, paveda Dievo tarnybai. Šios rūšies palaiminimai vadinami pašventinamaisiais; tokie yra pašventinimas bažnyčios, altoriaus, taurės, aliejų, kryžių, paveikslų, ražančių ir t.t., pašventinimas abato (vienuolyno viršininko), subdiakono, akolito, karaliaus ir t.t. Per šį palaiminimą daiktai ir asmens tampa tam tikra prasme šventais daiktais ir asmenimis. Visi tie laiminimai bei egzorcizmai, Bažnyčios įvesti, vadinami sakramentalijomis.

Kad sakramentalijos būtų atliekamos kaip reikiant, tinkamu Dievui ir žmonėms būdu, Bažnyčia yra joms nustačiusi rituoluose maldas ir apeigas, kurių keisti be Bažnyčios leidimo niekam nevalia. Sakramentalijų apeigas kunigas atlieka, apsirengęs kamža ir stula. Apeigos paprastai esti šios: kunigas žegnojasi vardan Šv. Trejybės ir žegnoja daiktus, asmenis, deda rankas, melsdamas atitinkamų malonių, šlaksto švęstu vandeniu, kartais smilko, o per kai kuriuos vyskupo atliekamus palaiminimus yra dar patepimas šventais aliejais. Visa tai Bažnyčia atlieka Jėzaus vardu, pasitikėdama Jo nuopelnais, pažadėjimais ir savo malda.

Sakramentalijų daviniai. Palaiminimai ir egzorcizmai, tinkamai atlikti, turi savo vaisių. Per sakramentalijas Dievas suteikia jų ėmėjams stiprinamųjų geriems darbams malonių, atleidžia esant geram nusistatymui mažąsias nuodėmes, gina sielą ir kūną nuo piktosios dvasios antpuolių (pagundų ir varginimų), teikia palaimos mūsų sveikatai ir gyvenimui, šalina nuo mūsų gresiančias nelaimes. Tų malonių sakramentalijos teikia visuomet; bet jų gauna ypačiai tie, kurie eina prie sakramentalijų be sunkių nuodėmių, su geru, pamaldžiu nusistatymu – ir juo kieno geresnis nusistatymas, juo daugiau gauna malonių.

Iš kur sakramentalijų vaisius? Tačiau nereikia manyti, kad sakramentalijų visas vaisius priklauso vien nuo imančio žmogaus.

Geras ėmėjo nusistatymas tai – tik būtina sąlyga, kad sakramentalijos galėtų veikti. Lygiai ir ne nuo kunigo priklauso, ar bus iš sakramentalijų malonių, ar ne. Kunigo pamaldumas gali tik pagausinti malonių, padaryti sakramentalijas vaisingesnes, bet pagrindinis sakramentalijų vaisius eina iš jas atliekančios Bažnyčios prašymo bei galios. Šiuo atžvilgiu, ir ne vien tik šiuo, sakramentalijos labai panašios į sakramentus, kurių daviniai taip pat nepriklauso nei nuo ėmėjo, nei nuo teikėjo, o yra jau iš Kristaus valios bei įstatymo.


Sakramentalijų apibrėžimas. Žinodami sakramentalijų atsiradimą, davinius, veikimo būdą, mes dabar galime jas taip apibrėžti: Sakramentalijos yra šventi ženklai (veiksmai bei daiktai), kuriuos Bažnyčia nustatė ir kurie teikia žmonėms antgamtinių malonių iš juos atliekančios Bažnyčios galios bei prašymo.

Taip apibrėždami sakramentalijas, mes jas atskiriame ir nuo sakramentų, kurie yra Kristaus įsteigti ir malones teikia savaime dėl Kristaus įstatymo, ir nuo įvairių maldų bei gerų darbų, kaip va: Tėve mūsų, Confiteor, išmalda, žegnojimasis, kurie arba nėra Bažnyčios nustatyti arba malones teikia ne dėl jos nustatymo, tik dėl gero atlikimo ir Kristaus pažadėjimų.

Sakramentalijų vartojimas nėra Bažnyčios įsakytas, bet, kadangi sakramentalijos yra žmonių išganymui naudingos ir Kristaus Bažnyčiai suteikta galia pagrįstos, katalikai dažnai jomis naudojasi. Tikintieji šventina butus, valgius, nešioja pašventintus kryželius, agnosėlius, žegnojasi švęstu vandeniu ir t.t. Eikime ir mes jų takais!

Augustas

Tai viskas taip, kaip ir sakiau apie sakramentalijas, Silvija.  :thumbup: Sakramentalijos yra Bažnyčios įsteigti ženklai ir veikia dėl Bažnyčios maldos vaisingumo. Ačiū, Silvija.  :thumbup:

Augucka

Ar žinojote, kad vakarų (lotynų) katalikai, t.y. mes, iki 12 a. žegnojomės taip, kaip (bizantijos) ortodoksai (rytų katalikai), t.y. viršus, apačia, dešinys petys, kairys petys...
Ortodoksai sako, kad mes žegnojamės atbulai  :o

Nors žegnonę pakeitė popiežius Inocencijus III  (1198-1216). Manoma, kad tai reiškia, kad Jėzus atėjo iš Tėvo į žemę tapti žmogumi, tada mirė kančioje, nusileido į pragarus, į kairę, tuomet į dešinę (prisikėlęs - Dievo Tėvo dešinėje).
Dar kiti sako, kad pirma žymima silpnoji, kairė pusė, t.y. nuodėmės pusė, tuomet dešinė - išganymo pusė, kas simbolizuoja Kristaus mirtį, ir kad mes esame nešami iš kairės į dešinę, iš nuodėmės į išganymą.
Lotynų rito katalikai žegnojasi suglaudę visus pirštus, rytų katalikai tik dviem pirštais.