Pasninkaukime kartu

[Sigitas]

Tai atvažiuokite prie jūros, o paskui ir pas mane galėsite užsukti, netoli Klaipėdos, Šernų gyvenvietėj, yra daug vietos kur miegoti. Ypač šiltuoju metų laiku. Čia skaitosi Juozapo darbininko parapijos bendruomenės "Žemės druska" namai. Klebonas žino kur.

Praktiškai labai noriu pailsėti nuo civilizacijos prietaisų, o ypač nuo kompo, tėliko, radijos ir tėvo rūkymo.
Noriu į gamtą, be patogumų. 

O tada ir papasnikausime kartu prie arbatos. 

[Silvija]

Gal visai ir nieko būtų

[Silvija]

Jei kas nori imtis susitikimų organizavimo, kurkite čia naują temą pavadinimu: Antrasis mūsų bendruomenės susitikimas

O dabar noriu pasidalinti kaip praėjo mano pirmas penktadienio pasninkas duona ir vandeniu.

Turiu pasakyt, kad niekad nebuvau to praktikavus Pats nevalgymas nesudarė per didelių sunkumų, na gal kiek trūko kavos puodelio, bet taip atsitiko, kad intencija mano - nugalėti blogį gerumu - subyrėjo kaip kaladėlių bokštelis , o jei tiksliau - blogis nugalėjo mano visus gerus norus, pasidaviau provokacijai ir baisiai supykau ant artimo žmogaus, pykčio pasireiškimo pasekmes dabar teks ilgai atitaisinėt, lygiai kaip mažam vaikui vėl atstatinėti savo bokštelį

Ar tai mano nepatirtis, ar silpnumas, o gal puikybė pasirenkant tokią pasninko formą? Turbūt visko po truputį... o Dievo ir maldos - per mažai. Bet Jis leido man aiškiai pamatyti savo padėtį Dievo, artimo ir savęs pačios atžvilgiu ir tai, manau, yra gerai.

[kukulis]

Žinok ir man tas pats.
Tik aš tą pasninką su duona ir vandeniu bandžiau trečiadienį (pelenų ).
Buvo labai sunku.
T.y. jei būtų ne darbo diena, tai gal baika. Bet kartu su darbu, mane taip baisiai išsunkė, kad vakare per šv. mišias buvau baisiai nejautrus.
Kitą dieną, ketvirtadienį, kažkas su širdim blogai buvo (užspaustos emocijos? ).
Penktadienį, buvo tik vegetariško maisto nusistatymas, o dėl dalinio tylėjimo ir nesibarimo namie tai šnipštas gavosi .. 

[Augucka]

Mano pasninkai pastaruoju metu truputeli atitruke nuo pavadzio. Per Pelenu treciadieni buvau uzsieny, nepavyko susilaikyti  Vakar po ketvirtadienio skrydzio ir kelioniu buvau tokia pavargusi ir kazkaip issekusi, norejosi normalaus maisto, nes buvo silpna 

Kitą dieną, ketvirtadienį, kažkas su širdim blogai buvo (užspaustos emocijos? ).

Esu tikra, kad tau truksta kalio. Nusipirk kalio-magnio vitaminu ir pagerk kursa. Esu susidurusi ir pati su tuo ir keletui pazistamu, kurie skundesi sirdim patariau ir padejo. Dazniausiai panasios sirdies problemos buna jautriems ir intravertams. Kalis padeda, o jei nepades, tai tikrai vitaminai nepakenks 

[Silvija]

Per Pelenu treciadieni buvau uzsieny...

Augucka, tu ir taip esi užsieny Juokiuos

[arabele]

Man lyg ir pavyko nesibarti, bet nemanau kad tai mano nuopelnas nes taip jau išėjo kad beveik visai namie nebuvau tai per pora valandų ir nespėjau nesusipykt su savo atžalom

[Varlė keliauninkė]

Praejusia gavenia kartu su vyru buvom atsisake mesos. Visai. Isskyrus kelis kuriozinius atvejus, tas pasninkas praejo visai nesunkiai.
Na siemet iskart iklimpau kaip musele i isrugas.. Istorija tokia: gerokai pries gavenia susitarem su anyta, kad ji pagamins saltienos..o musu seimoj si patiekala valgo tik moterys, t. y. anyta ir as. Jau zinojau, kad per sia gavenia vel nevalgysiu mesos, taciau penktadieni po pelenu dienos grizusi is darbo, radau svytincia anyta ir didziausia puoda saltienos Kad penktadieni pasninkauju ji zino, bet apie mano gavenios pasiryzimus - nieko..zodziu, jau antra diena atsiprasau Dievo ir kertu saltiena, o jos vis nemazeja..:/

[Varlė keliauninkė]

Kaip kontrasta savo pirmai pasninkinei istorijai idedu istrauka is sv. Benedikto laiku liudijima apie pasninka tada.
"Taciau IV a. pabaigoje minias vienuoliu vyru ir moteru pirmiausia buvo galima pamatyti Jeruzaleje. Ispane keliautoja Egerija labai tiksliai ir gyvai aprase ju uolu dalyvavima sventojo miesto didziosiose liturginese apeigose. Per gavenia daugelis valgydavo tik sestadieniais ir sekmadieniais. Kiti valgydavo dar viena ar keleta kartu per savaite, bet niekas nevalgydavo jokiu budu dazniau kaip karta per diena ir anksciau negu vakare. Sitaip kiekvienas isgyvendavo Kristaus kancios keturiasdesimtdieni visiska pasninka dykumoje." (is knygos apie sv. Benedikta).

Nejau tada zmonese Dievo dvasia stipresne buvo? Ar zmones stipresni?

[Giedrė]

Tai ir buvo tikrasis pasninkas. Neįžeisti anytos, kuri tą maistą gamino, stengėsi. Mano Mamytė pagamino jautienos galkeles Pelenų dienai, nes pas mus šeimoj niekas nepasninkauja. Na, o aš jau buvau apsisprendus pasninkauti. Na, tai ką papasninkavau per pusryčius, o prieš pietus Mama sako. Bus galkelės, specialiai ėjau, pirkau jautieną, kad tau kraujo rodiklis būtų geresnis, apmažėtų mažakraujystė. Nu ir ką sakyti dabar - valgiau tas galkeles ir dėkojau Dievui už Mamos meilę. Manau, Dievas viską supranta ...

[kukulis]

Nejau tada zmonese Dievo dvasia stipresne buvo? Ar zmones stipresni?

Khem ...  negi vien pagal nevalgymą galima spręsti apie žmogaus tikėjimą? 

[Pilgrim]

Keletas pasninkiškų minčių ... 

Tegul įkrenta, tiesiog pasninko mintys, ir tupi kažkur šiuo stabtelėjimo laikotarpiu, įsivaizduokim jog esame dykumoje ... na gal kai pakeliui į darbą ar iš jo, gal prieš miegą ar rytą pakylant iš lovos. Paieškokim gal atrasim šitą ir sau ...

Daugelis Jėzaus mokinių sakė: "Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!" (Jn 6, 60)
,,Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!", – šį sakinį pasako ne tik mokinių lūpos, tačiau mintyse ištariame ir mes. Būna taip, kad esame nepatenkinti tuo, kaip Dievas veikia mūsų gyvenime.
Bet ar ne keista, kad Jėzus, kuris neužgesins rusenančio dagčio ir nepalauš palinkusios nendrės, Jėzaus, kuris yra mylintis ir gailestingas - žodžiai kieti.

Giedre, ir keliauninke (na nesirašo man ta varlė nors tu ką) atsiprašau, kad bus panaudotos, kai kurios Jūsų mintys, nepykit ...

Mama sako. Bus galkelės, specialiai ėjau, pirkau jautieną, kad tau kraujo rodiklis būtų geresnis, apmažėtų mažakraujystė

už Mamos meilę

,,Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs" (Mt 10, 37)

Na, o aš jau buvau apsisprendus pasninkauti.

apie mano gavenios pasiryzimus

"Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių" (Apd 5,29).

Neįžeisti anytos, kuri tą maistą gamino, stengėsi

svytincia anyta ir didziausia puoda saltienos

(Mt 10,34-36) "Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti 'sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais'.

Kietumas tas, kad tai ne plepalai, kurie per vieną ausį įeina, o per kitą išeina. Kietumas tas, kad tai nėra vidurnakčio lyrika, kuri trumpai skambėjusi, keletui valandų ar dienų uždega mūsų širdis ir jausmus. Kietumas tas, kad tai gyvenimo žodžiai, kurie griauna, tai, kas trukdo vykti gyvenimui, ir stato tai, ko gyvenimui dar reikia ir trūksta. Kieti, nes kviečia įsipareigoti, augti ir net gimti iš naujo. Kieti jo žodžiai, nes nemėgsta neteisybės ir nuodėmės, o kiekvienam keitimuisi reikia pastangų. Tai neretai suteikia tam tikro vidinio ar ir fizinio skausmo. Kieti jo žodžiai, nes išlieka, ir joks laikinumo vėjas bei vanduo jų neįveikia.
kun. Rytis Baltrušaitis

P.S. ,,O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja: ,,Tegul jūsų širdys nebūna storžievės".
Jėzus kviečia išeiti iš prisitaikėliškumo, pataikavimo zonos tiesiog žengti už savo komforto zonos.

P.S.S. nepykit už panaudotas citatas

[Augucka]

Gražiai čia Pilgrimas viską suaiškino ir nėra ko čia įsižeisti. Įsižeisti gali tik žmogaus pasipūtimas ir užgautas ego. Kritiką reikia mokėti priimti ir panaudoti tai reikiama linkme.

Aš manau, kad mes randame visokiausių "ekskjuzų" (excuses - pasiteisinimai), kad tik nedaryti to ar ano. Aš taip pat esu linkusi į tuos "ekskjuzus". Reikia visą tai peržengti, vardan Jėzaus, mūsų Viešpaties. Ypatingai šiuo Gavėnios laikotarpiu, kuomet tokia aštri ir skausminga Jėzaus mirties dvasia tvyro tiesiog ore 

[Silvija]

O man atrodo čia ir nebuvo kritika, tik pamąstymas

[Giedrė]

Piligrim, nežinau ar pats esate vedęs, ar turite dar gyvą savo motiną, ar turite, pavyzdžiui, dukterų, bet toks Jūsų radikalumas mane tikrai stebina. Jei taip radikaliai elgiatės su namiškiais ir aplinkiniais, sunkus Jūsų gyvenimas. Tik nepykit, kad taip atvirai sakau, bet man taip atrodo.

Aš visada prisimenu "kas Motiną gerbia, tas Dievą pagerbia"... O darnus marčios sugyvenimas su anyta, kaip pasidalino varlė keliauninkė - tik pagirtinas, retas pavyzdys, kuriuo reikia nuolat žavėtis.

Na ir kas iš tokio pasninko, jei tu nevalgysi savo anytos šaltienos ar Mamos galkelių ir jausiesi labai teisus, o tuo metu jos verks pasislėpusios, nes sūnui, marčiai ar dukrai mat netinka su meile ir pastangomis pagamintas maistas. Nulio vertas artimųjų įžeidimais ir slaptomis jų ašaromis aplaistytas pasninkas. Ir gali man ką nori rašyti kanonai, bet aš neįžeidinėsiu artimųjų, kurie man dar nori paruošti maistą. Tegul jis bus ir mėsiškas per patį pasninką. Aš galiu tik dėkoti Dievui, kad dar yra žmonių, kuriems rūpi, kad nelikčiau nepavalgiusi. Labai taikliai pasakė Kauno katedroje per pamokslą kun. Blužas - bus labai geras pasninkas, jei šeimoje neįžeidinėsite ir "neėsite" vieni kitų. Aukso žodžiai. 

[Varlė keliauninkė]

Aciu, Pilgrimai, viska surasei ir graziai ir teisingai.. Taciau labai noriu, kad skirtum minute laiko paklausyti Antonijaus Bliumo cia nuo 39:00 iki 40:00
http://m.youtube.com/index?q=%D0%BC%D0%B8%D1%82%D1%80%D0%BE%D0%BF%D0%BE%D0%BB%D0%B8%D1%82+%D0%B0%D0%BD%D1%82%D0%BE%D0%BD%D0%B8%D0%B9&search_sort=relevance&search_type=search_all&uploaded=#/watch?v=_4FZuQmzDtM

Ir ka galetum pasakyti apie Mt 9, 15: "Jėzus atsakė: ,,Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus". Ir Mt 28, 20: "Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" ?

Na, o siaip tai cia man reiketu atsiprasyti del tokio keisto vardo pasirinkimo :-) visai nepyksiu, jei vadinsi mane forume ar keliauninke, ar varlyte, jei tau yra priimtina mazybiniais vardais ;-)

[Diak. Tomas M.]

Taip pat manau, kad Pilgrim teisingai visiems mums ant sąžinių "užvažiavo".

Mes stebimės, kaip tie ankstyvųjų amžių krikščionys taip "nesveikai" ir "perdėtai" pasninkavo, pagal dabartinę terminologiją - badavo... O pagalvokime, kaip pal. Katerina Anne Emmerich kelis metus vien su Komunija išgyveno? Sakysime, kad tai buvo ypatinga dovana... o gal ir tie ankstyvųjų amžių krikščionys visi (pabrėžiu: VISI) tokias dovanas turėjo... O tai gal jie jas gavo, nes darė dvasinius žygdarbius ir Dievas, būdamas jais patenkintas, juos palaikydavo savo Dvasia? 

O Jėzaus žodžiai, kad nebūkite paniurę, kai pasninkaujate, ką jie reiškia, ar kada susimąstėte? Jei ryte pavalgai salotų, per pietus užkerti silkutės su svogūnais ir garuojančiom virtom bulvėm, o vakare vėl kokia užkandėlė... kurioje vietoje čia galima būti paniurusiam, susiraukusiam, a? 

Po tos citatos apie ankstyvuosius krikščionis, aš manau, kad Jėzus būtent apie tokį pasninką ir kalbėjo, t.y. apie tikrą pasninką, kuris tavo visą prigimtį prieš tave pastato piestu, ir kada tikrai gana lengva tapti paniurusiu. O mes čia postringaujame, kokie sunkūs mūsų pasninkai... čia aš nekalbu apie Giedrę, ji savo kūno kryžių 1000 kartų sunkesnį kiekvieną dieną nešioja, tai čia kitas variantas.

Dabar apie pasninko apleidimą "iš meilės". Esu skaitęs, kad jei svečiuojiesi ir tave nesuprasdami žmonės vaišina, nėra nuodėmės valgyti ir nesukelti audros. Tačiau kalbant apie savo namus, dykumų tėvai sako, kad nereikia skanumynų, kad būtum svetingas, pavaišink duona, o jei neturi, tai ir geras žodis bus svetingumo išraiška.

Bet geriausiai man patiko istorija apie Šv. Sabiną, nes ji atsivertė dėka savo tarnaitės (ar vergės) pavyzdžio. Šv. Sabina matė jos atkaklią maldą, pasninką, gyvenimą ir tai buvo tas faktorius, kuris padėjo šv. Sabinai atsiversti. Juk mes visi pakviesti liudyti krikščionišką gyvenimą savo asmeniniu pavyzdžiu. O jei mes "iš meilės" atsisakome rodyti tą pavyzdį, tai kada tas artimas supras, kad yra ir kitaip? Ir kaip galima vadinti normalų krikščionišką gyvenimą ir jo praktikas "pasirodymu" ar pan.? 

[kukulis]

Gal čia problema ta, kad jeigu žmonės sukuria savo šeimas, tai jų pagyvenę tėvai nenori lengvai paleisti, ir į jas kišasi? Mano asmeninis pajautimas čia toks: kol mano maži vaikai, tol esu sąlygotas tėvų ir uošvių, bet nežinau ar šis pasidavimas teisingas.

Vienas žmogus išsireiškė, kad tėvų kišimasis į vaikų sukurtas šeimas yra sąlygotas mažo vaikų kiekio. T.y. vyresni tėvai dar ne pilnai išreiškė savo motiniškus ir tėviškus poreikius, todėl nori auklėti ir vaikus ir anūkus. Kadangi patys turėjo ne daug vaikų, tai ir pritrūko tos saviraiškos erdvės .

Vis dėl to esu labai dėkingas ir tėvams ir uošviams už jų pagalbą, tačiau kad ir kaip nesinori ir nemalonu, teks brėžti griežtesnes ribas.

Su pasninku tai susiję taip, kad nors vaikai ir turi klausyti tėvų, bet jei vaikai sukūrę atskiras šeimas,  tai nieks neturi teisės jiems nurodinėti ką ir kada valgyti.

[Pilgrim]

Pamąstymui ...
... Kas yra pasninkas ?
pasiryžimas, pasižadėjimas susilaikyti, nevalgyti ir panašiai ...
taigi pažadas ... o kam pažadas ?
... pažadas Dievui ...
taigi pasninkas - pasižadėjimas Dievui
o toliau ... na pasvarstykim toliau ... pažadas Dievui ir motinos ašaros ... pažadas Dievui ir artimieji, bendradarbiai ir t. t.
beprotiškai sunkus apsisprendimas, bet kas sako, kad tikėjimas lengva dovana ...
Tikėjimo dalykai  ... ir kaip sunku žengti iš komforto zonos, savo sukurtos komforto zonos, sunku bus pakelti artimųjų ašaras, priekaištus ir tada prasideda tikėjimo deformacija, ką jie ten, tie kurie kalba apie tikėjimo tiesas išmano, juk man gyventi reikia ... galvą paskui skaudės, man skaudės ir man reikės moralų klausyti.
Tikėjimas tampa kažkuom atskiestu, kažkuom neaiškiu ... daromės drungni ... tikėjimas netenka aistros ... nes drąsai žengti už komforto ribos reikia ryžto, reikia aistros.
Va čia darausi tradicionalistu, jei tam, kad jausčiausi komfortabiliai pradedu "atskiesti" tikėjimą, na tegul ... sušvelninam ir darome pakeitimus, kad įtikti daugumai ... tada aš už tradiciją. Bet reikia nepamiršti, kad riba tarp tradicijos ir reformos yra labai ir labai siaura ... telieka išgryninti intenciją ...
Pažadas Dievui ... ar ne perdaug apsipratom ... ai juk Jis Dievas, supras mus, kad kitaip negalėjom ... bet ar tikrai supras ... Dieve tu tik man duok va šitą, pridėk dar truputį ... o aš Tau ... na pats supranti nėra progos ...
Taip trokštame, kad Dievas būtų mums ištikimas ... ir pasiliekame pažadukais 

[kukulis]

Ne visai.

Kai pats sau pasižadi, tai gali būti ir ne visai teisingas/protingas pasižadėjimas.

Krikščionybės kūrimosi pradžioje yra buvę tokių atvejų, kad vienuoliai tiesiog užsipasninkaudavo ir mirdavo ganėtinai jaunam amžiuje. Beje viena iš apsižavėjimo formų - kraštutinis pasninkavimas, kuris neneša naudos nei žmogui nei aplinkiniams.

Dėl radikalumo, tai sutinku, reikia pažadų Dievui laikytis, bet kyla kitas klausimas: ar tas mano duotas pažadas nebuvo iš mano paties puikybės, o principe jis nieko naudingo neneša. Va jei tas laikymasis būtų kokioj nors vienuolijoj, apibrėžtas įstatais arba užduotas dvasinių vadovų, tuomet įgija visai kitą svorį

Prijaučiantiems krikščionims/katalikams turbūt pakanka tradicinių minimalių susilaikymo metodų, o užsiangažavusiems, kokie yra vienuolynuose, ar netgi šiame forume, turbūt nelabai išeis išsiversti be dvasinio vadovavimo/patarimo.

Jeigu pasninką įsuktume į paklusnumo rūbą, gal mažiau kiltų įvairių dviprasmybių.