Ar katalikai vis dar turi stengtis atversti kitatikius į Kristų ir į katalikybę?

[Pilgrim]

prielaida vis labiau populiarėja ir krikščioniškame/katalikiškame pasaulyje

Pasaulyje nors ir krikščioniškame.  Bet tai yra pasaulio nuomonė, o ne Magisteriumo mokymas.
Šioje vietoje man norisi užduoti klausimą - ką aš konkretaus padariau/darau jog ši prielaida mažiau plistų mano aplinkoje   

[Augucka]

Valar baigiau skaityti nuostabią knygą ir štai ciatata iš jos, labai tinkanti šiai temai:

"Žmonės, kurie gimę į katalikų bažnyčią (gimę būti katalikais, katalikai nuo lopšio) ir kurie užsispyrusiai susifokusuoja ties savo bažnyčios klaidomis ir dėl to pereina pas protestantus, galutiniame Dievo teisme nebus teisiami kaip protestantų bažnyčios nariai, bet bus teisiami kaip katalikai (suprask: kaip gyveno ir ką padarė ar ko nepadarė, nors turėjo padaryti būdami katalikais).. Dievas teis ir griežtai tokius nubaus ne pagal tai, kurioms bažnyčioms mes priklausėme, bet pagal tai, kad buvome kietasprandžiai pasipūtėliai santykiuose su savo broliais ir seserimis.
Tie, kurie gimę į protestantišką bažnyčią, bus teisiami kaip protestantai, todėl, kad tokį talentą jie gavo iš Viešpaties. Nėra reikalo krikščioniui vylioti kito krikščionio iš skirtingos denominacijos iš jo bažnyčios, kuriai jis priklauso, remiantis tuo, kad Kristus yra labiau esantis vienoje bažnyčioje, nei kitoje.
Tai pakankama priežastis suprasti, kad kažkas yra labai neteisinga.
Mes nesam pašaukti atvertinėti savo bičiulių krikščionių, bet tik tuos, kurie nepažįsta Viešpaties.
Tai tas pats, kas įžengti į vedusios poros namus ir stengtis vyrą perkalbėti, kad jo santuoka nėra pakankamai gera ir pasiūlyti susirasti kitą žmoną.
Tai liūdna daugybės protestantų realybė, kurių misija mus, katalikus, atitraukti nuo katalikų bažnyčios. Kai kurie katalikai taip pat jaučiasi verčiami atversti protestantus į katalikybę. Kaip krikščionys, mes visi priklausome Kristui; tačiau mes turime likti ten, kur mus Viešpats pašaukė, nebent Dievas suteikia protestantui malonę pačiam priimti katalikų tikėjimą, kuomet tokiam bus didesnė pareiga ir atsakomybė iškelti savo dvasingumą krikščionybėje.
Paverskime savo skirtingus gyvenimus Kristuje į vieną šeimos vienetą, netgi jeigu mes Jį ir garbinam po atskirais stogais."

Iš katalikų misionieriaus Marino Restrepo knygos "Iš tamsos į šviesą"
Marino Restrepo išgyveno siaubinga patirtį, kurios metu jo kūnas mirė ir nukeliavo į pomirtinį pasaulį ir stojo akistaton pas Viešpatį. Visą savo patirtį ir tai, ką ten sužinojo, parašė savo knygoje. Viešpats jo, baisaus nusidėjėlio, pasigailėjo ir suteikė jam antrą šansą gyventi. Po šios patirties jis pajuto Dievo kvietimą dalintis visu tuo, ką sužinojo, su kitais. Jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandieną Marino važinėja po visą pasaulį ir dalinasi savo reflekcijomis įvairiose katalikų bendruomenėse.

[kukulis]

Ačiū Augucka. Geros įžvalgos .
Nežinau kiek teisingos kiek ne, bet tikra tiesa, kad prievarta kažką taisyti - bloga praktika; be to daug svarbiau supažindinti su Kristumi žmones, kurie Jo nepažįsta, negu priverstinai taisyti tuos kurie jau Jį pažįsta.

O vis dėl to, nors tiek protestantiška krikščionybė tiek katalikiška krikščionybė abi geros, tačiau antroji vis vien geresnė nei pirma , nors dėl to svarbu nepradėti karų

[Augucka]

Ačiū, Kukuli. Pamaniau, kad būtinai turiu šią dalį išversti lietuviškai, nes tai pasirodė svarbu 
Vadinasi, tie katalikai nuo lopšio, kurie pasavo ir dezertyravo iš katalikų bažnyčios, stos prieš Dievo tribunolą. Dievo tiesa, tai ne mūsų tiesa.
Mes turime būti ištikimi savo talentams, kuriuos gavome nuo Dievo, vienas iš jų - tikėjimo talentas.
Man tiesiog gaila protestantų, nes jie nežino, ką prarado. 

Dar vienas svarbus dalykas, kurį mums, katalikams, reikia žinoti, cituoju iš tos pačios knygos:

"Viešpats paaiškino man, kad pagoniui, kuris nėra girdėjęs ir pažinęs Kristaus ar Kūrėjo, bet gyvenantis harmonijoje su Dievu, savo artimu ir savimi yra lengviau būti išganytam nei krikščioniui, kuris turi atitinkamus pažinimo įrankius, doktriną, religinę orientaciją ir t.t. ir galintis visu tuo pasinaudoti ir pasirenkantis to nedaryti, laidoja save taip, kaip aš palaidojau save..."

[kukulis]

Na, bet jie irgi žmonės ... Pažįstu kelis protestantus, kurie yra tikrai tikintys krikščionys.
O taip pat pažįstu ir daug žmonių, kurie laiko save katalikais, tačiau dalis iš jų netiki kad kada nors gyveno Kristus (nors, pvz. nešioja kryželį), o kai kurie net netiki, kad yra Dievas.

Turbūt tas pats galioja ir pas protestantus, tik ne Lietuvoje, o tose šalyse, kur protestantų yra dominuojanti dauguma. Tuo tarpu Lietuvoje, būti protestantu - jau reiškia plaukti prieš srovę. Todėl dauguma Lietuvos protestantų - sąmoningi krikščionys.

Analogiškai ir pas pravoslavus. Didelė dalis žmonių pravoslavų, daugiau save sieja NE su tikėjimu, o su tautybe. Pvz. daugelis rusų Lietuvoje nepriima katalikų kunigo, ne dėl to, kad būtų netikintys, o dėl to kad yra rusai. Sako: aš esu rusas. Nors būna ir tokių, kurie daug supranta, ir palankiai žiūri, bet taip pat žino, kad pravoslavas negali paprastai priimti katalikiškų sakramentų (nebent kritiniu atveju).

[Pilgrim]

Žmonės, kurie gimę į katalikų bažnyčią (gimę būti katalikais, katalikai nuo lopšio) ir kurie užsispyrusiai susifokusuoja ties savo bažnyčios klaidomis ir dėl to pereina pas protestantus, galutiniame Dievo teisme nebus teisiami kaip protestantų bažnyčios nariai, bet bus teisiami kaip katalikai (suprask: kaip gyveno ir ką padarė ar ko nepadarė, nors turėjo padaryti būdami katalikais).

Labai didelė teologinė abejonė 
Manau šis sakinys paliečia tris klausimus, tris asmeninius įvaizdžius
* kas yra Dievo teismas
* kas yra Išganymo centre
* ką reiškia priklausyti bažnyčiai

[Augucka]

Abejoti yra sveika 

Dievo teismas nėra toks, kokį žmogus gali įsivaizduoti. Nors skamba piktai, lyg Dievas būtų koks tironas, tačiau tai tik mūsų asmeninė interpretacija. Tas teismas kitoks. Tai viso tavo gyvenimo peržvalga, ataskaita, kuomet visa išgyveni vėl iš naujo kitoje dimensijoje, jausdamas savo nuodėmės bjaurumą ir kokias ji turėjo pasekmes kitiems. Turėsime kiekvienas pateikti ataskaitą Dievui, ką gero ir ką blogo mes padarėme savo išganymui, savo artimui, savo aplinkai, visai žmonijai.

Senajame Testamente daugelyje vietų Dievo teismas yra minimas.

[kukulis]

Vienas dalykas - kaip mes išmąstysim, kas tas Dievo teismas, o kitas dalykas kaip yra iš tikrųjų. Todėl teisingiausia šitoj vietoj remtis Šventuoju Raštu ar bent jau šventųjų raštais , o ne filosofų išvadomis

Dėl to, ką reiškia priklausyti Bažnyčiai - irgi sunkus klausimas, nes vieni sako, kad mistinei Kristaus Bažnyčiai priklauso visų denominacijų krikščionys, kiti į tą sąrašą dar įrašo ir žydus ir musulmonus ir net visas kitas religijas . Todėl klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas išganymo centre? Gal žmogus? , nes juk žmogų reikia išganyti?

[Pilgrim]

Vienas dalykas - kaip mes išmąstysim

bet mes visada gyvename pagal tai kaip išmąstome, kaip suvokiame ir tai dažnai skiriasi nuo Magisteriumo.

kas Išganymo centre ... jaučiu reikia paaiškinti savo mintį. Ko reikia kad būtum išganytas. kas yra mano asmeninio Išganymo centre. Kokia žinia yra Išganymo centre

[kukulis]

Vienas dalykas - kaip mes išmąstysim

bet mes visada gyvename pagal tai kaip išmąstome, kaip suvokiame ir tai dažnai skiriasi nuo Magisteriumo.

Na, kai mąstai, vis vien kažkuo remiesi .. ir nuo to kuo remiesi, priklauso ir tavo išmąstymas. Tuo labiau, kad tavo pasirinkimas kuo remtis, irgi atspindi didžiąja dalimi tavo dvasinį stovį.

kas Išganymo centre ... jaučiu reikia paaiškinti savo mintį. Ko reikia kad būtum išganytas. kas yra mano asmeninio Išganymo centre. Kokia žinia yra Išganymo centre

Kristus ir Jo prisikėlimas ?

[kukulis]

Gerą mintį išgirdau.
O mintis tokia:
"Kodėl krikščionis sako:'tikiu', musulmonas 'esu ištikimas', žydas 'darau', budistas 'nežinau', magas 'žinau' ?
Atsakymas: krikščionis sako 'tikiu' todėl, kad savo pasaulėžiūros negaliu įteigti, įrodyti, bet galiu tik pagrįsti, parodyti savo pasaulėžiūros protingumą.  Toks savo pasaulėžiūros pristatymas demonstruoja pristatančiojo nuolankumą.
Kai einu į pokalbį su savo tezėmis kuriomis 'tikiu', aš iš anksto einu į diskusiją su mintimi, kad  su mano tezėmis oponentas nesutiks.
" .

Dar viena mintis prie to paties: "Ar esu ką nors 'atvertęs' į krikščionybę? Ne? Tai ir gerai, nes jei taip būtų, tai būtum tokioje puikybėje, kuri atimtų tikėjimą iš tavęs paties."

[Pilgrim]

Atversti  atversti  atversti  atversti 
paskaitom NT  ... skelbkite Evangeliją,
vadinasi katalikai turi  skelbti Gerąją Naujieną

[Varlė keliauninkė]

Kukuli, krikščionis turėtų sakyti:
Dieve, tikiu, todėl darau ir esu Tau ištikimas, nors ir žinau, kad nieko nežinau.

Pilgrim, ar tik katalikai?

[kukulis]

Na, čia tas tikėjimo iškėlimas, mums atrodo įprastas, bet iki krikščionybės atsiradimo veiksmažodis "tikėti", religiniame kontekste dažniausiai buvo naudojamas antruoju arba trečiuoju asmeniu: tu tiki, jis tiki, o aš žinau. Tuo tarpu "aš tikiu" sakyti tapo įprasta tik krikščionims. Tokią nuomonę išsakė pravoslavų diakonas ir misionierius Andrei Kuraev.

O dėl Evangelijos skelbimo, tai tu Piligrim, esi teisus - visi turi skelbti , tik skiriasi skelbimo būdai. Ir vėl kai skelbi - turi pats pilnai tikėti tuo ką skelbi, nors ar yra nors vienas neabejojantis? Todėl, jeigu abejoji, bet vis vien turi skelbti, turi surasti kelią, ar būdą kaip tavo abejonė dalyvauja tavo skelbime. Nes yra pasakyta - jeigu pats iki galo nežinai, tai tylėk. Vieni šito požiūrio laikosi, o kiti ne. Aš prie tų, kurie laikosi. Todėl man kyla vidinis konfliktas tarp šio požiūrio ir tarp įsakymo - skelbk Evangeliją. Todėl šitas priėjimas su požiūriu "aš tikiu" man svarbus, nes padeda spręsti šį konfliktą, ir vis vien skelbti Evangeliją.

[Silvija]

Aš tai pastaruoju metu esu visiškai nusivylusi evangelizavimu žodžiais. Gyvenk kaip galėdamas pagal evangeliją ir, jei reikia, skelbk žodžiais, bet tik tikėdamas tuo, ką sakai - tai toks būtų mano moto. Kaip vienas mesijinis žydas siūlė testą pasitikrinimui: pasikviesk tą asmenį, kurį nori evangelizuoti, pasisvečiuoti į savo namus ir elkis kaip visada, nei kiek nenorėdamas pasirodyti geresniu. Matysis iškart, kiek trūksta iki tokio gyvenimo, kuris patrauktų kitą, kaip sektino gyvenimo pavyzdys.

[Pilgrim]

Keliauninke,  mąstau kažkiek kitaip 
Evangelijos skelbimo kontekste tai skambėtų šiek tiek ...

krikščionis turėtų sakyti:
Dieve, tikiu, todėl darau ir esu Tau ištikimas

esu ištikimas ne todėl, kad tikiu,
bet todėl, kad esu Kristaus mokinys ir klausau bei vykdau ką Jis sako

skelbk Evangeliją

ir čia iškyla klausimas, kokia pagrindinė Evangelijos žinia kurią turėčiau perteikti kitiems 

[kukulis]

Žinia tokia:
Dievas yra mylintis Dievas, kuris atsiuntė savo sūnų mirti už mūsų nuodėmes, kuris prisikėlė ir todėl žmonės taip pat prisikels amžinajam gyvenimui.

[Varlė keliauninkė]

esu ištikimas ne todėl, kad tikiu

Sir 25, 12
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Sir_25,12

[kukulis]

O man šita patinka :

[Sir 25,13] Nors ir kokia būtų žaizda, kad tik ne širdies!
Nors ir koks būtų piktumas, kad tik ne moters!

[Silvija]

Šiandien dviejuose tekstuose randu tą pačią mintį:

Evangelija mums pateikia keletą klausimų: kaipgi mums sekasi liudyti Jėzaus prisikėlimo žinią? Kokie apskritai esame liudytojai?

Atsakymas yra mumyse. Kiekvieno krikščionio pareiga yra liudyti Kristų kitiems. Suprantame, jog pirmiausia mums patiems reikia asmeniškai susitikti su Juo, kad, bendradarbiaudami su Kristumi, liudytume Jį pasauliui. Žinome, jog šių dienų pasauliui labiau reikalingi ne mokytojai, o liudytojai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-04-19-liudyti-jezu-tai-dovanoti-save/129894

ir kitas:

Kaip kalbėti apie Dievą, mus moko didysis komunikuotojas apaštalas Paulius. Pirmajame laiške korintiečiams jis sako: ,,Aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą" (1 Kor 2, 1–2). Pauliui skelbti Kristų reiškia ne dalintis savo išmintimi, bet viešai ir atvirai sakyti ką jis matė ir girdėjo susitikęs su Kristumi, liudyti kaip tas susitikimas perkeitė jo gyvenimą.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-29-benediktas-xvi-kaip-kalbeti-apie-dieva/91525