Jausmai ir jausmingumas tikinčiojo gyvenime. Kas yra "sausa" malda?

[sparnai]

Negalima muzikos lyginti su jausmais. Tai is principo skirtingi dalykai. Is esmes musu poziuriai panasus, taciau gerokai ne iki galo Gal kada gyvenime grisim pasidalinti naujomis patirtimis 

[Diak. Tomas M.]

Diskusijos pradžioje labiau dėmesį kreipėme į jausmus ir pojūčius dvasiniame gyvenime. Dabar noriu pasiūlyti pakalbėti ir apie jausmus sprendimų daryme ir kitose gyvenimo apraiškose. Juk daugelis kontraversiškų sprendimų, kaip kad vienos lyties vedybos, buvo prastumtos visuomenei ir priimtos daugumoje jausmų lygyje, sužadinant netikrą gailestį ir pan. Taip pat matome tikrą štormą naujų religinių holivudo filmų, kurie neva bando stumti tikėjimą gražių vaizdų ar graudžių ir sentimentalių scenų pagalba. Tas tikėjimo susentimentalinimas (jei taip galima išsireikšti ), pasirodo pažeidė ir vaikų religinį auklėjimą, kur jausmams buvo atiduota pirmenybė prieš Tikėjimo tiesų aiškinimą.

Per vieną dieną kelios įdomios mintys apie jausmus pasitaikė, tad dalinuosi

"Mes gyvename jausmų amžiuje. Mes daugiau nesivadovaujame Tikėjimu, mes daugiau nesivadovaujame protu, supratimu. Mes vadovaujamės jausmais. Ark. Fulton J. Sheen, 1974 m."

Archbishop Fulton J. Sheen said in 1974, "We live in a sensate age. We are no longer governed by Faith, we are no longer governed by reason. We are governed by feelings."

"Visi pripažįsta pastarųjų  50 metų religinio švietimo nesėkmes. Ir tai ypač akivaizdu tose vietose, kur į tikėjimą žiūrima rimtai ir kur įsipareigojimas perduoti tikėjimą ateities kartoms yra priimamas rimtai. Apgailėtina religinio švietimo būklė 1970 ir 1980 dešimtmečiais buvo bandoma taisyti žmonių, kurie matė, kas vyksta ir kad tai yra negerai. Buvo grįžtama prie doktrino-centriškos katechezės. Tikėtasi, kad jei mes "pripumpuosime" vaikus Bažnyčios mokymo, kažkaip pavyks išspręsti sekuliarizuoto ir sentimentalizuoto religinio švietimo problemą." Kun. Richard G. Cipolla

The failure of religious education in the past fifty years is acknowledged by all.  And this is true especially  in those places where the faith is taken seriously and the obligation to pass on that faith is taken seriously.  The sorry state of religious education in the 1970s and 1980s was answered by those who saw what was happening and saw that it was not good by reverting to a catechesis that was centered around doctrine, that if we pumped Church teaching into our kids that this would somehow solve the problem of a basically secularized and sentimentalized version of religious education. Father Richard G. Cipolla

[Pilgrim]

Krikščionio gyvenimą apibrėžia Karlo Ranerio SJ (Karl Rahner) žodžiai: ateities krikščionis bus mistikas arba jo nebus iš viso.
Praktiškai tai atrodytų - religinis ugdymas apima
* tikėjimo doktrinos mokymą
* dvasines pratybas, rekolekcijas ir pan.
* maldos praktika: asmeninė malda, adoracija ir t. t.
Tik visi šie elementai visumoje ugdo mus, tiek vaikus, tiek suaugusius.

Žmogiškoji būtis yra integrali, apimanti ir kūną, ir sielą. Apima ir jausmus, ir pojūčius, ir protą ir t. t. tiesiog nesupriešinkim jų tarpusavyje.
Tikslas ne priešpastatyti vienus prieš kitus, bet surasti pusiausvyrą tarp jų.

Surasti Dievo valią savo gyvenime ... atrasti savo esminį pašaukimą ... atpažinti ko Dievas nori iš manęs konkrečioje situacijoje ...
Tačiau šiame santykyje dalyvauja visas žmogus, protas, vaizduotė, jausmai, valia. Ignaciškas dvasingumas moko ,,Dvasių atpažinimo". Jis yra susijęs su gilesniais jausmų klodais, su dvasiniu jausmų suvokimu ir įvertinimu – ,,dvasine paguoda" ir ,,dvasine nepaguoda". Ypač su tuo, kur link ši dvasinė patirtis mus veda. Būti ,,įžvalgiam"– tai pamatyti ir įvertinti Dievo meilės ženklus, atsiliepti į Dievo Dvasios kvietimą ir sekti ten, kur ji veda. Tai yra praktinis įrankis kasdienybei, gebantis atsakyti į klausimą o kaip man šiandien rengtis 

[sparnai]

Labai gera mintis, Tomai. Bet pagal savo minciu eiga nesu tikra ar labai aiskiai galiu atskirti jausmu vaidmeni kaip iki siol diskutuota, maldoje, ir ju vaidmeni priimant sprendimus... Vis del to sprendimu ir jausmu sritis yra bent jau is pirmo zvilgsnio sudetingesne. O be to juk ji ir siaubingai plati! Manau turim is karto domen kelti samoninguma kasdieniuose sprendimuose. Turiu omeny, juk daug sprendimu mes atliekam net nepastebedami to. Nuo pirmu dienos akimirku, kai keliames, rengiames, valgome, jau tada sprendziame, manau daugelis, ka rengsimes, ka valgysim ir t.t.. Sprendziame, paklusti valiai ar ne- keltis laiku ar pasiduoti norui ilgiau pamiegoti.. vairuojant kiek sprendimu priimama automatiskai ar priklausomai nuo nuotaikos ir savijautos.. Darbe.. Taigi mano mintis ko gero butu ta, kad kuo labiau esame cia ir dabar, kiekviename momente, tuo samoningesni mano sprendimai, tuo mazesne atskirtis yra tarp mano proto, valios ir jausmu, ir tuo maziau lieka sprendimu, priimtu tik emocionaliai (pavyzdziui ''isigeidziau sokoladiniu ledu, ir pamirsau kad reikia pasaugot sveikata ) . 
Kita vertus, kai ateina kalba apie santykius ir kur kas rimtesnius sprendimus, jausmai igauna visai svori. Pvz. daryti gera darba, mane daugiau paragina jausmai, nei protas, nes protas daznai sako - tu ir vel persiveikvosi. Va berasant kilo geras klausimas. Gal kas pasidalins mintimis. Daznai sakom - pareigos jausmas.  bet pareiga juk yra valios aktas..Ir vis del to puikiai zinau kaip ''atrodo'' tas pareigos jausmas. Kas cia per dalykas? A? 

[Pilgrim]

kuo labiau esame cia ir dabar, kiekviename momente, tuo samoningesni mano sprendimai, tuo mazesne atskirtis yra tarp mano proto, valios ir jausmu, ir tuo maziau lieka sprendimu, priimtu tik emocionaliai (pavyzdziui ''isigeidziau sokoladiniu ledu, ir pamirsau kad reikia pasaugot sveikata )

mano sprendimai, mano nuspręsti ... aš įsigeidžiau ir aš pamiršau ...
O kas sutrukdė paklausti  Jėzau neapsiprendžiu ar pirkti šokoladinių ledų  kas trukdo išgirsti Jo nuomonę šiuo klausimu ... o kodėl reikėtų klausti ? bet šis dialogas ir yra malda ... o apaštalas Paulius sako - nuolatos melskitės

[kukulis]

Aš asmeniškai labai daug svarčiau apie šį klausimą.

Labai sutinku su "sparnai" nuomone, kad ši sritis labai plati. Taip pat sutinku ir su Piligrim nuomone apie mistinius patyrimus.

Vis dėl to čia problema, mano nuomone, yra ta, kad žodžiu "jausmai" mes apibūdiname labai plačią sritį.

Paprastai žodžiu "jausmai" įvardijame stiprius vidinius išgyvenimus; gali būti ir ne tokie stiprūs, bet paprastai tai yra tai, kai pajuntame vidinės būsenos pasikeitimą.

--

Šitoj vietoj įžiūriu ir problematiką.
Aš esu skaitęs knygą apie tam tikrą žmogaus fiziologinį sutrikimą, kai žmogus negali padaryti *jokio* sprendimo, jeigu jam yra pažeista tam tikra smegenų sritis, atsakinga už jausmingumą. ( Na, žinoma, čia yra materialistinis požiūris, gal būti galima šį teiginį išplėsti ir iki tam tikrų sielos funkcijų pažidimų pasekmes. )
Idėja tame, kad kai aš darau sprendimą, aš jaučiu kad jis yra geras. Arba kai sprendžiu uždavinį, aš suprantu kad jį išsprendžiau, "jaučiu" kad sprendimas teisingas. Tas jautimas yra paremtas, be abejo tuo, kad visus sprendimo žingsnius nuo pradžios iki pabaigos atlieku; o taip pat aš tą uždavinį priešinga seka peržiūriu, ir tada "matau" kad grįžus į pradinę salygą - loginis ratas užsidaro, ir iš to "suprantu" kad uždavinį išsprendžiau teisingai.

Analogiškai su visa matematikos sritimi, kurioje yra teoremos ir yra aksiomos.

Mes žmonės užduodam aksiomas, dėl to kad "jaučiame" kad jos yra teisingos. Toks tarsi intuityvus "pajautimas".

Žodžiu savo minties greit neužbaigsiu, o postas jau ilgas gavosi, tai po to pratęsiu

---

Ta prasme, tarsi vien jausmais remtis negerai, o vis dėl to pats loginis mąstymas galų gale atsiremia į jausmus!

Tai čia gal sakau, problema kad žodžiu "jausmai" įvardijame per daug plačią sritį.

[Pilgrim]

Tai čia gal sakau, problema kad žodžiu "jausmai" įvardijame per daug plačią sritį.

O galbūt sudėtingumas kitame ...
Šioje vietoje sakyčiau susikerta dvi jausmų sampratos ir nepadaroma aiškaus išskyrimo:
1. kaip juos ir jų reikšmę supranta psichologija,
2. kaip juos suvokia ir kokią reikšmę skiria dvasingumo praktika.

[kukulis]

Perskaičiau ankstesnius postus. Tą jausmų atskyrimą bando daryti viename savo poste forumietis "sparnai".

Aš kažkada buvau užsibrėžęs išsiaiškinti skirtumą tarp dvasinių ir sielos jausmų. Regis to padaryti taip ir nepavyko , greičiausiai dėl to, kad mūsų kalba nėra tam pritaikyta. Viena vertus ir nepritaikyta - antra vertus nuskurdusi. Atleiskit, kad vėl paimsiu pravoslavų pavyzdį, bet pamenu buvo kalbama, kodėl pas juos per liturgiją Šventasis Raštas skaitomas ne rusų, ar kokia kita tautos kalba, o taip vadinama senąja slavų kalba. (Analogiškai pas katalikus gali būti ir su lotynų kalba !? ) Tai atsakymas buvo tas, kad ta senoji kalba tiksliau nusako dvasinius objektus/reiškinius ar kaip tuos dalykus beįvardintume

Kažkada klausiau per Marijos radiją kun. A.Valkausko atsakymą į klausimą "kaip Dievas atsako?" . Tai A.Valkauskas taip atsakė: "Tikrai nebūna kažkokių balsų girdėjimo, tikrai nebūna kažkokios mintys. O būna supratimas. Ateina supratimas. Atsiranda tam tikras aiškumas kažkokiu rūpimu klausimu ..."

Dabar susiesiu su tuo ką rašiau ankstesniame poste. Taip kaip matematikoje viskas remiasi aksiomomis, o aksiomos priimamos teisingos, nes žmogus intuityviai jaučia kad jos teisingos; taip ir gyvenime daug kas priimama kaip savaime suprantama, nereikalaujant papildomo paaiškinimo. Pvz. mes sudėtingus dalykus galime paaiškinti paprastesniais, tačiau labai paprastų dalykų negalime paaiškinti sudėtingesniais arba kitais paprastais dalykais. Pvz. galime apibūdinti kas yra mašina. Mašina - tai transporto priemonė, kuri padaryta iš to ir to, ir kurioje gali važiuoti žmogus. Tačiau mes negalime kitais terminais paaiškinti, kas yra atstumas, kas yra erdvė, kas yra žalia ir t.t.

Žmogaus mąstymas neprasideda nuo nulio, jis atsiremia į tam tikras savaime suprantamas prielaidas. Klausimas: ar pas visus tos prielaidos tokios pačios, ir ar jų kiekis tas pats? Atsakymas akivaizdus - NE.

Vieni žmonės turi jų daugiau, kiti mažiau. Sakyčiau netgi tikėjimas ir supratimas apie kai kuriuos dvasinius dalykus yra niekaip nepaaiškinamas, vien tik kaip padovanotas intuityvus supratimas, kurio kitam nepaaiškinsi, jei pas jį jo nebus.

Tai va tą intuityvų supratimą ir priskirčiau prie dvasinių jausmų

Dar norisi daugiau parašyti, bet jau kitame poste

P.S.
Bet tas minėtas dvasinis supratimas tai tik vienas iš daugybės dvasinių jausmų.

[Pilgrim]

Jausmai yra jausmai ...
kaip ir koja yra koja. Nekalbame apie dvasines kojas, nes kojos tiesiog yra kojos. Kad jas turime gerai pajusti bus galima pakeliui į Šiluvą. Taip ir jausmai yra tiesiog jausmai.
Protas ir logika yra labai ribotos priemonės, o mes jas labai dažnai suabsoliutiname ir norime panaudoti ten kur jos yra tiesiog neįgalios.
žmogaus centras nėra protas.
Tikėjimas gali būti paaiškintas, bet nereikalaukim, kad tai padarytų protas. Jis ribotas ... panašiai kaip su svarstyklėmis matuoti šviesos greitį.

[kukulis]

Aš dvasiniais jausmais pavadinau dvasinius išgyvenimus. Vis dėl to manau, kad yra skirtumas tarp dvasinių išgyvenimų ir grynai sielos išgyvenimų, todėl palyginimas su kojomis - nevykęs

Kas dėl tikėjimo paaiškinimo protu - su tuo sutinku, kad tai neįmanomas dalykas, tačiau ši sritis apie mąstymą yra tikrai įdomi (ir naudinga). O dėl mąstymo rėmimosi intuityviu suvokimu - tai čia tikrai ne mano išmislas Jei neklystu, kažką tokio ir E. Kantas nagrinėjo.

Kodėl tai svarbu ir kodėl tai naudinga - galiu pagrįsti. Kaip atsimeni, Piligrim, kalbėjome apie mistinius išgyvenimus. Tai va, remdamasis ankstesniame poste išsakytomis mintimis, darau išvadą, kad jeigu dvasiniai potyriai neišgyventi asmeniškai - tuomet tu jų jokiais būdais kitam nesugebėsi išaiškinti. Visų pirma dėl to, kad tų dalykų įvardijimui mūsų kalboje nėra tikslių ir teisingų atitikmenų, antra - jeigu žmogus to nėra patyręs, tai tavo kalba jam neturės jokios prasmės. Todėl gerbdamas kito žmogaus asmenį ir jo menkumą, turėtum neužversti jo savo mistinių išgyvenimų atpasakojimais . Jeigu tai darysi, žmogus tavo žodžius susies su tuo ką žino - paprastus jausmus ir nueis į savo jausminį "dvasingumą".

[Pilgrim]

tarp dvasinių išgyvenimų ir grynai sielos išgyvenimų

Dvasia ir siela ...  ...
Kas tai yra ...  kokie skirtumai ?
Tačiau paieškokim atsakymų be ... man atrodo ... spėju ir pan.

P.S. kaip kojos yra objektyvus dalykas ir mums nekyla noras jų skirstyti į dvasines ir fizines, taip ir jausmai yra objektyvi žmogiškosios prigimties dalis, tačiau noras juos dalinti į dvasinius ir nedvasinius kažkodėl kyla.

[kukulis]

Aišku visad tarp mūsų bus nuomonių skirtumų, gal aš ir klystu, o tu esi teisus

Vis dėl to aš darau tokį skyrimą. Net jei nedarytume šio skyrimo vis dėl to teiginys, kad yra jausmų, kurių kitas nėra niekad išgyvenęs, lieka teisingu?


O šios temos klausimu dar norėčiau kitą mintį išsakyti.

Dėl sausumo.

Kai kalbama apie "sausa malda", iš kart kyla asociacijos apie kažką neigiamą. T.y. jeigu nejaučiu teigiamų jausmų, tuomet kyla diskomfortas; o kas tas diskomfortas? Ar tai ne tie patys jausmai, tik neigiami?

Mintis tokia: ne visi žmonės sugeba išbūti ramybės būsenoje. Esu girdėjęs liudijimų, kad yra žmonių, kurie negali pakęsti tylos. Jiems turi nuolat kažkas "kalbėti fone", antraip jie pradeda jaustis blogai. Diskutavom: iš kur kyla tas nerimas? Vienas iš variantų - kad žmogaus viduje yra nuolat tūnantis kažkoks nerimas, o išoriniai jausmai ir triukšmas tiesiog jį "užtušuoja". Aukščiau paminėti atvejai, kai žmogus negali išbūti tyloje, be abejo - kraštutinumas. Tačiau jeigu teisiu kitą, gal turėčiau pažiūrėti į save patį?

"Štai koks aš dvasingas, galiu išbūti tyloje ir nejausti jokio nerimo". O kas jei tyla nėra vien tai, kad išorėje nėra jokio triukšmo? O kas, jeigu tyla gali būti ir proto nutildymo tyla ir jausmų nutildymo tyla? O kas, jei tas kylantis nerimas ir yra tai, ką norime užtušuoti savo jausmais ir mintimis?

Kitas variantas - tų teigiamų jausmų troškimas. Neišsipildžius šiems troškimams, vėl tyloje jaučiame diskomfortą.  Vadinasi klaida meldžiantis - trokšti šio jausmingumo.

Čia vėl norėčiau daryti skyrimą tarp skirtingų žmonių, tikėjimo brandumo ir kitų faktorių. Pvz. Senajame Testamente patarlių knygoje  parašyta (tiksliai nepacituosiu) "smerk nedorėlį griežtai". Tuo tarpu Naujajame Testamente parašyta (taip pat tiksliai nepacituosiu) "išsiritink iš savo akies rąstą, o tada ieškok krislo brolio akyje".

Vadinasi taip kaip Senąjame Testamente priimamas blogo žmogaus smerkimas kaip didelis dvasinio tobulumo ženklas, taip Naujajame Testamente šis smerkimas jau yra tik pradinis žingsnis į tikrąją tiesą. Taip ir jausmingumas tikėjimo pradžioje - sveikintinas dalykas, o vėliau - tik balastas.

Man dvasinis patarėjas pasakė, kad paprastai po tikrojo atsvertimo momento praeina nuo 3 iki 5 metų kada ir atsiranda ši taip vadinama "Sausra". Ir taip atsitinka daugeliui žmonių. Vadinasi tai Dievo užmanymas?

---

Pačioje pradžioje paskaitęs apie protingąją maldą mėginau melstis nesitikėdamas jokių jausminių patirčių. Aišku buvo sunku taip melstis kažkaip susikaupus, tačiau pabaigoje jaučiau nuovargio nebuvimą ir įdomų žvalumą. Nors tai asmeniniai dalykai, tačiau pratęsiu, kad išsakyčiau mintį. Jausmų nebuvimas vis dėl to yra tam tikra kančia, tačiau perėjus šią kančią atsiranda kažkas labai neapčiuopiamo: lyg ir nuovargio praėjimas, keista vidinė tvirtybė, mąstymo skaidrumas...
Po kiek laiko vėl atsitiko grįžtį į jausminę maldą, pradžioje lyg ir malonu, be vėliau apima nemalonus jausmas tarsi šitie jausmai būtų kažkas ne tai , palyginus su tais neapčiopiamais pojūčiais tarsi kažkas labai vulgaraus ...

----

Reziumuojant:
1) Maldos sausumas - yra vidinės nešvaros sukeltas negatyvus jausmas;
2) Maldos sausumas - yra jausmas, atsirandantis iš teigiamų patirčių troškimo;
3) Dievas duoda tą vadinamą sausumą, kad atsisakę jausmų, iš Jo galėtume priimti daug vertesnes dovanas.

[Silvija]

O kas tada yra "sugrudusi širdis", iš kurios kyla daugelis maldų ir aukų? Ar priimdami, kad tavo reziume trečias punktas teisingas, nenutreniruosime širdies ir neužkietinsime jos?

[Pilgrim]

Reziumuojant:

pasiskaitykim Motinos Teresės iš Kalkutos laiškus ...
yra išleisti ir lietuvių kalba.
Motina Teresė. Ateik, būk mano šviesa.
– Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.
– Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010

[kukulis]

O kas tada yra "sugrudusi širdis", iš kurios kyla daugelis maldų ir aukų? Ar priimdami, kad tavo reziume trečias punktas teisingas, nenutreniruosime širdies ir neužkietinsime jos?

Na, kaip kas priima tą sugrudusią širdį, gal kitam ir sugrudusi širdis yra "sausumas"

P.S.
Ačiū Piligrim už knygos rekomendaciją. Tik pagal tą rekomendaciją nelabai supratau kur čia koks nors teiginys argumentuojamas/paneigiamas/patvirtinamas

[Silvija]

Kažkada klausiau per Marijos radiją kun. A.Valkausko atsakymą į klausimą "kaip Dievas atsako?" . Tai A.Valkauskas taip atsakė: "Tikrai nebūna kažkokių balsų girdėjimo, tikrai nebūna kažkokios mintys. O būna supratimas. Ateina supratimas. Atsiranda tam tikras aiškumas kažkokiu rūpimu klausimu ..."

Kalbant apie sprendimų priėmimą, kiti dar tą ,,supratimą" apibūdina kaip dvasinę ramybę (irgi jausmas?). Nes kai priimi neteisingą sprendimą, jauti priešingą jausmą – neramybę.

Ir čia toks įdomus dalykas kartais nutinka: mažiau patyrę, kurių atžvilgiu tie sprendimai priimami, (tarkim vaikai šeimoje), negali suprasti labiau patyrusių (šiuo atveju tėvų) sprendimų, jie net gali pasipiktinti, ar susižeisti per tai (tarkim per didelį griežtumą ar net bausmę).  Ir tik laikui bėgant per patirtį jie daug ką supras, atleis, jei patys aišku eis tikėjimo keliu... Apaštalas sako: ,,papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam per kurį jie ateina..." Kaip su tokios rūšies papiktinimais?

Mano supratimu sprendimai, priimti gyvenant Dievo Dvasioje, gali būti labai nepopuliarūs ir skausmingi kai kuriomis aplinkybėmis, bet jie bus naudingi ateičiai. Tik čia aš daugiau remčiausi dvasių skyrimo praktika, ne jausmais. Kartais priėmęs sunkų sprendimą tu gali apsiverkti iš skausmo, bet likti ramus... kaip Jėzus ir sakė, kad Jis kitaip teikia ramybę, nei ją duoda pasaulis...

http://www.egzorcistas.lt/teorines-ir-praktines-izvalgos/informaciniai-straipsniai/kaip-issaugoti-sirdies-ramybe

[kukulis]

Aha, taikliai pastebėjai. Man dabar kaip tik toks etapas, kai vyresnioji dukra pradėjo neklausyti. Atrodo tik grąsinimais gali priveikti, bet kai pagalvoji, tai tie grąsinimai irgi ne visai geras sprendimas ...

Dėl papiktinimų, tai čia ta citata iš NT, manau ne tai turėjo Jėzus omeny; čia turbūt apie kitos rūšies papiktinimus kalba.

[Silvija]

Tai jo, apie kitokius papiktinimus ten , ir tu teisus, tai Jėzaus žodžiai, ne apaštalo, ačiū už pataisymą

[kukulis]

Dar apie sugrudusią širdį. Joanas Laiptininkas rašo, kad tai vienas iš nedaugelio jausmų, kuriuos vertas jausti žmogus maldos metu . Širdies sugrudimas kyla iš nuolankumo ir objektyvaus savo dvasinės padėties įvertinimo.

Jeigu žmogus tikėsis kitokio, labiau pozityvesnio, jausmo, tai ir jaus tą sausumą?

[Silvija]

Tai priklauso nuo to, kokia tavo malda. Jei atgailos - tai ji eina iš sugrudusios širdies, jei padėkos - tai žmogų apima dėkingumo jausmas, juk nėra blogai dėkingumo jausmas, ar ne?