Jausmai ir jausmingumas tikinčiojo gyvenime. Kas yra "sausa" malda?

[kukulis]

Malda kuri atėjo iš dėkingumo. Meldiesi kai jauti dėkingumą. Arba meldiesi kai atgailauji.

O kaip su reguliaria malda?

Turbūt tie sausumai ir būna, kai bandai disciplinuotai melstis: reguliariai tam tikru paros metu, o ne vien užėjus kažkokiam jausmui?

T.y. kai meldiesi spontaniškai, pas tave jau yra jausmas, ir jam kilus meldiesi. O kita yra kai meldiesi, ir lauki, tikiesi kažkokio jausmo; tai čia ir yra tas klaidingas nusiteikimas?

[Silvija]

Reguliari malda dažniausiai būna malda su visa bažnyčia, o ne asmeninė. Tėve mūsų, Sveika Marija...melsk už mus nusidėjėlius... Gal šias maldas reikia išmokti išgyventi per bendruomeniškuma? O kol nesame bendruomeniški, tol ir malda sausa? Jei man skauda dėl visos Bažnyčios, mano TM, manau, nebus sausa malda, ji kils iš tos pačios "sugrudusios širdies". Tikėtis kažkokio jausmo maldoje dar prieš pradedant melstis? Man tai nesuprantama.

[Pilgrim]

Malda turi būti kiekvienų rekolekcijų ir kiekvienos dienos tema, nes ją nuolat reikia atnaujinti. Mes daug girdėję apie maldą ir nelabai yra ką naujo apie ją pasakyti. Nebent vis iš naujo paraginti: melskitės! Apsireiškimuose Švč. M. Marija prašo nuolat melstis. Malda tokia svarbi, nes ją praradus prarandamas esmingiausias dalykas - gyvybiškas ryšys su Dievu. Tai panašiai kaip su maistu. Apie maistą kalbama kiek, ko ir kada valgyti. Apie maldą taip pat reiktų kaibėti kaip, kada, kiek. Maldos niekada nėra gana, nes tai nuolatinis kūrybinis procesas. Reguliari ir disciplinuota malda kartu su kitais yra lengvesnė negu spontaniska, kada man norėsis, kur nors prie jūros ar miške.

Pagal kun. Kęstučio Kėvalo vestas metines rekolekcijas
iš http://www.seimosnamuose.lt/node/60

Reguliari - tai reiškia pastovi ir nuolatinė malda.
Bažnyčioje yra bendruomeninė malda ... dažniausiai, bet būna momentų ir asmeninei maldai.
Nuolatos melskitės, sako apaštalas Paulius. Jis neliepia aiškintis sausa, šlapia, drėgna, bet melskitės, o kai maldos metu kažką išgyvensit, tada ir bus aišku ko klausti, kas neaišku.
Maldoje turi būti gyvas dialogas, toks koks tu esi tuo momentu, toks ir ateini į dialogą, prisiminkit Jėzaus maldą Getsemanėje. Tai ką išgyveno tai ir meldėsi ...
Prisidirbai, tai ir melskis ... Dieve prisidirbau ir man taip dabar sunku, nerandu vietos, gelbėk ... Kažkas pradžiugino ... melskis Dieve, kaip gražu, nebetelpu savyje, džiaukimės kartu ... Pagaliau ... Dieve, nepajėgiu suregzti žodžio, minties tiesiog tuščia ... bet žinau Tu būsi šalia ... tiesiog aš tyliu, o Tu budėk ...
Tiesiog nebijokim, prisiminkim Jobo knygą, kaip jis bendravo su Dievu ... ir Dievas nepasakė, kad tai blogai ar netinkama. Lotas derėjosi ... ir tai nebuvo netinkama. Tiesiog maldoje būkim kokie esam.
Kalbėkimės, melskimės ir neturėkim jokios išankstinės nuostatos, kad reikia va šitaip, o gal tiesiog aš noriu, kad taip ir ne kitaip ... Netgi Motinos Teresės išgyventa tamsa ...
Laiške savo nuodėmklausiui Skopjėje sesuo Teresė pirmą kartą užsimena apie tamsą. Sunku tiksliai suvokti, apie kokią tamsą ji kalba, tačiau vėliau šis žodis reikš gilią dvasinę kančią, paguodos nejautimą, dvasinę sausrą, akivaizdų Dievo pasitraukimą iš jos gyvenimo ir sykiu skausmingą Dievo ilgesį.
Ji nėra sausa, kaip tik kupina, jausmų, kančios, ilgesio ...
Jausmų nelieka tik nirvanoje, pas  budistus ... 

[kukulis]

Na nežinau. Matau kad diskusija nukrypo į citatas, kurios tarsi išmoktos ar iškaltos, nesigilinant į turinį ...

Reguliari malda dažniausiai būna malda su visa bažnyčia, o ne asmeninė.

Nesuprantu šito sakinio.

Tikėtis kažkokio jausmo maldoje dar prieš pradedant melstis? Man tai nesuprantama.

Man irgi nesuprantama ką čia turi omeny

[Diak. Tomas M.]

Kažkaip susidarė toks jausmas (matote - ir aš negaliu be tų jausmų ), pasitaisau - susidarė toks įspūdis, kad viskas būtų žymiai paprasčiau, jei vadintume dalykus tikraisiais vardais. Man atrodo, kad mes pernelyg laisvai klijuojame visokiems dalykams jausmų etiketes, o po to laužome savo galvas - kas gi tie jausmai

"Jaučiu, kad tai geras sprendimas" = suprantu, kad tai geras sprendimas
"Jaučiu pareigą" = mano sąžinė primena pareigą
"Jaučiu dėkingumą" = esu dėkingas

P.S. gero sprendimo jautimas moterims gali būti kitoks, nes jos intuicijos daugiau turi, tad gal tikrai kartais nesupranta kodėl gerai padarė, bet jaučia, kad gerai padarė

[Silvija]

  jaučiu pakalbėsim, kukuli, apie tai kelyje, ypač antroje trasos pusėje .

Tomai, o tu tai puikiai pademonstravai vyrų ir moterų prigimties skirtumus, bet įdomiausia, kad padėjai lygybės ženklą:

"Jaučiu, kad tai geras sprendimas" = suprantu, kad tai geras sprendimas
"Jaučiu pareigą" = mano sąžinė primena pareigą
"Jaučiu dėkingumą" = esu dėkingas

[kukulis]

Kai kompiuteryje yra kažkokia informacija, ar tai reiškia, kad kompiuteris "žino" tą dalyką, apie kurią ta informacija kalba??? Manau kad ne.

Taip ir čia : žmogus "žino" nėra tik tai kad jo galvoje yra ta informacija, bet tai tarsi jausmas kur jis lyg ir jaučia kad ta informacija, kuri yra jo "galvoje" yra teisinga.

Taip tas "jautimas" nėra jausmas, ta prasme kuria mes suprantame apie jausmus. Bet tai nėra vien tik tos informacijos turėjimas. Čia man labai padėjo tėvo Kazimiero pamokslas apie ontologinius būties lygius.
1) Daiktas yra arba nėra;
2) Daiktas (gyvūnas) gyvas arba negyvas;
3) Turi jausmus ar neturi (gyvūnas ar augalas);
4) Mąstantis ar nemąstantis; (žmogus, ar paprastas gyvūnas)
5) Tobulas (Dievas) .

Sąvoka "mąstymas" pagal šią seką yra aukščiau nei jausmų sritis. Bet informacijos turėjimas - dar nėra mąstymas. Kompiuteris, deje, tėra tik pirmame būties lygmenyje .

Į mąstymo sritį taip pat įeina ir valia bei apsisprendimas. Teisingoje žmogaus sanklodoje net ir jo jausmai turi paklusti jo mąstymui ir apsisprendimui. Beje, tai galime pastebėti ir stebėdami žmones. Pvz. Jeigu žmogus nusprendžia kad kažkoks dalykas jam nesvarbus, tai jis jo ir nebejaudina.

Vis dėl to protas privalo paklusti žmogaus dvasiai, kuri yra ne kas kita kaip dieviška sėkla, pasėta žmoguje. Jeigu žmogus pasikliauja vien savo protu, atmesdamas sąžinę ir Dievo valią, tuomet jis eina į mirtį.

O vis dėl to sąžinės balsas nėra paprastas jausmas. Bent jau pagal išvardintą seką, tarp jausmo ir dvasinių potyrių yra dviejų ontologinių lygmenų skirtumas

[Silvija]

Pamaniau, šitas čia tiktų:

Apaštalas Paulius sako, kad žmogus yra dvasia, kūnas ir siela. Kiekvienas pažinimas turi visus šiuos lygmenis:

Pirmasis pažinimo lygis yra jutiminis, jis veikia per klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę.

Antrasis - intelektualinis, protinis, t.y. ,,atkodavimo" lygis. Protas, pagal turimą galvoje informaciją atkoduoja, atpažįsta daiktą (pav. palietei – apvalus, pamatei – raudonas, paragavai – skanus. Protas atpažįsta – tai obuolys).

Trečiasis – dvasinis pažinimo lygis apjungia tai ką juslės gauna ir tai, ką protas atpažįsta. Šiame lygyje supranti dalyko esmę. Supranti simbolinę prasmę (pav. Komunijos metu juslės atpažįsta paplotėlį, protas atkoduoja, kad tai yra duonos produktas, o dvasia atpažįsta Kristaus Kūną). Šis lygis nepriklauso vien tik nuo juslių ar proto – suvokia tai, kas yra nepaaiškinama protu.

Dievo pažinimas taip pat turi turėti šiuos tris lygius. Vienas ar kitas pažinimo lygis atskirai negali būti. Jei Dievo pažinimas bus vien tiktai juslinis – bus pagonybė, magija ar stabmeldystė. Jei vien tiktai intelektualus – gnosticizmas, filosofija. Jei vien tiktai dvasinis – sentimentalumas ar spiritizmas. Suvokiame, kad norint pažinti Dievą reikia visų trijų pažinimo lygių kartu. Jų negalime atskirti.

Kadangi juslinis pažinimo lygis apima 5 faktorius (klausą, regą, skonį, lytėjimą ir uoslę) – tai ir ikonos pažinimas turi apimti visus šiuos faktorius. Juslinis pažinimas retai kada būna tik vienu faktoriumi, dažniausiai pasireiškia keli iš karto (pav. aš pasakiau ,,labas", o tu išgirdai).

Liturgijoje dalyvauja visi faktoriai: klausomės Dievo žodžio, matome Eucharistiją, užuodžiame žvakių, smilkalų kvapą, prisilietimu linkime ramybės, pajuntame Komunijos skonį.

Savo įsikūnijimu Kristus apjungė visus jutimo sensorius. Dievas Jėzuje Kristuje tapo kūnu, tapo žmogumi, todėl mūsų tikėjimo pažinimas apima visus tris pažinimo lygius.

,,Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1, 1-3).

Šis šv. Rašto tekstas mini du labai svarbius jutiminius faktorius: klausą ir regėjimą. Bažnyčios Tradicija visuomet šalia šv. Rašto pateikdavo ikoną (girdi ir matai). Bažnyčios susirinkimai sako, kad tai, ką šv. Raštas mums kalba žodžiu - ikona leidžia pamatyti spalvų ir formų išraiška. Pav., jei norime bendrauti su asmeniu, jį pažinti – pirmiausia turime susitikti, jį matyti. Susitikę turime pasikalbėti, vienas kitą išklausyti. Reikia turėti bendrą pasidalijimo vienas kitu patirtį. Ta pati taisyklė galioja ir susipažįstant su Dievu. Mums reikia jį matyti ir čia gali pagelbėti ikona. Mums būtina kalbėtis su Juo, Jo klausytis – tai vyksta per Dievo Žodį. Būtina ir pasidalijimo vienas kitu patirtis – tai ir yra liturgijos bei maldos prasmė.

http://www.polia.info/Ikona/Pazinimas.htm

[Augustas]

Sakyčiau, labai gera ištrauka.  Ačiū, Silvija.