Kodėl Lietuvai reikia katalikų Tradicijos?

[kukulis]

Na, žiūriu vėl nuvairavom į liturgiją 

Šiaip tai kas rašoma Katekizme, be abejo yra tikriau  nei ką aš prirašinėjau, bet man norėtųsi vis dėl to žvelgti į Tradiciją labiau kaip į tam tikrą doktrinų sistemą, nei į apeigų atlikimą.

O dėl lotyniškų mišių, tai žinokit esu buvęs, gražu ... bet kadangi daug ko nesuprantu, nesugebu pilnai dalyvauti ... todėl man lietuviškos labiau prie širdies. Kai žinai ką kada atsakinėti ir t.t. Bet čia gal mano problema, kadangi aš nesugebu išmokti lotyniškų atsakymų ar neprisiruošiu nusipirkti tokio maldynėlio lotyniško ar šiaip esu nekantrus ... 

Esu buvęs Švedijoje. Ten buvo mišios švediškai. Tuomet pagalvojau, "Štai kam lotyniškos mišios. Juk seniau žmonės keliaudavo iš šalies į šalį, ir nežinodami kitos kalbos vis vien galėdavo pilnai sudalyvauti mišiose."

Vis dėl to lotyniškos mišios reikalauja tam tikro išsialvinimo lygio, nes ne visa liaudis sugebės išmokti lotyniškai ... todėl yra ir pliusų ir minusų, lyginant su tautine kalba vykstančiomis mišiomis.

Pas pravoslavus viskas paprasčiau - ten "staryj slavianskij", dauguma rusų supranta tą kalbą ir dauguma rytų europos šalių žmonių ją supranta ...

O gal grįžkim prie temos ? 

Man pvz. užkliuvo temos pavadinimas "ar Lietuvai reikia ..." tarsi mes galėtume nuspręsti ko Lietuvai reikia ir ko nereikia ... 

[Silvija]

Tikrai, mes čia pripainiojom visko Kažkada išsigandusi mūsų tokios paaugliškos drąsos kalbėtis viešai apie visiems labai svarbius dalykus be jiems būtino išmanymo net siūliau Tomui kaip nors užprogramuoti komentaro langą, kad po kiekvienu įrašu būtų matyti perspėjimas: Dėl pašalinio poveikio pasitarti su Gydytoju ir Vaistininku

Kažkaip šiomis dienomis irgi vis užkliūvu už nuolankumo, paklusnumo temos. Vakar tokį mažytį atradimą sau padarau (jei bus erezijų, perspėkit )

Ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kokia eilės tvarka tikėjimo dalykai išdėstyti "Tikėjimo išpažinime"? Taigi, atsivertus Ingridos Dievogarbą (beje, šią temą irgi išprovokavo jos straipsnis analogišku pavadinimu) pastebėjau, kad paskutiniu metu ji ten būtent tokia tvarka talpina tekstus. Dabar jie - apie Bažnyčią. Ir man atrodo žinote dėl ko? Nes stebint laiko ženklus dabar yra būtent Bažnyčios tapimo visuotine metas (Šventosios Dvasios metas buvo apie 1962 metus). Beliko išgyventi tai, o po to – tik šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir... finišas

Bet kas man dar krito į akį, ypač svarbius dalykus mano supratimu Ingrida kalba "Tikiu šventą visuotinę Bažnyčią" temoje. Ten kiek painoki išsireiškimai, bet galima atsekti mintį – daugelio išsigelbėjimas eis per paklusnumą, todėl ganytojai šiuo metu turi dėti ypač daug pastangų mokydami apie Bažnyčios slėpinį.

Tą "vaikų paklusnumo Mamai (Bažnyčiai)" klausimą labai gerai galima pasitikrinti ir šeimoje. Paaugliškas nepaklusnumas – normalu, bėda tik kai ta paauglystė užsitęsia. Tiesa, būna ir tokių vaikų, kurie užauga labai sklandžiai, visame kame paklusdami, bet dažnai tokie vaikai tiki tėvais aklai, nesuprasdami dalykų esmės. O nepaklusnieji, dažnai būna, kad perėję neigimo etapą ima suprasti gimdytojus, ypač kai susilaukia savo vaikų. Todėl ypač svarbu tėvų laikysena, atsakingas auklėjimas, kuriuo perteikiama Tiesa.

Perkeliant analogiją į Bažnyčios plotmę – ta motiniška/tėviška laikysena atrodo šiuo metu išgyvena sudėtingą etapą: kai kurių savo vaikų nesuprasta Bažnyčia vis tiek daro tai, ką turi daryti.

[kukulis]

Nesutikčiau, kad Bažnyčia dabar tampa visuotine ...

Gal kaip tik grįžtam į laikus, kai didžioji visuma buvo pagonys ir tik tam tikra saujelė krikščionių.
Sakyčiau grįžtam į pirmuosius krikščionybės amžius, kai krikščionys buvo persekiojami. Dabar persekiojimai vyksta visame pasaulyje. Jau pradedami persekiojimai JAV. Greitai prasidės ir vakarų Europoje.

Nenoriu būti piktu pranašu, bet aš šitą laikmetį suvokiu absoliučiai priešingai nei kad "Bažnyčia tampa visuotine".

[Silvija]

Tu kaip šeimos tėvas turbūt dar neišgyvenai savo vaikų klaidžiojimo ir net visiško tėvų mokymo atmetimo, kartais net atkritimo nuo šeimos. Bet tuomet tėvų meilė ir globa niekur nedingsta, ji tik kiek kitaip (labiau paslėptai, maldoje) išreiškiama. Ji tampa brandesnė, labiau pasitikinti Dievu, nei jaunystėje, kada kiekvieną vaiko judesį norisi koreguoti neleidžiant jam užsigauti ar kitaip klįsti... Visuotinė Bažnyčia – tai aprėpianti visas, labai įvairias bažnyčias (visus savo vaikus, kurių kiekvienas – vis kitoks).

Persekiojimai – tai išorės sunkumai ir jie senatvėje ypač išryškėja, jei tėvai paliekami vieni vargti. Vaikai dažniausiai gyvena savo gyvenimus toli nuo tėvų. Argi ne tas pats Bažnyčioje šiandien? Naujos kartos nebesupranta tos išminties, kuri jų labui buvo sukaupta... Modernas ima viršų... Aš tai matau absoliučią analogiją Bažnyčios gyvenime ir asmeniniame žmogaus, nuo pat gimimo iki mirties.

[kukulis]

Ok.

Tačiau jei grįžtume prie temos, tai tikėjimo išpažinime ir slypi visos pagrindinės Bažnyčios dogmos apie mūsų tikėjimą.

[Pilgrim]

Ką reiškia visuotinė Bažnyčia ?

pažvelkime į tris šaltinius ...

1. Katalikų Bažnyčios katekizmas

III. Bažnyčia yra katalikiška – visuotinė
Ką reiškia ,,katalikiška"?

830  Žodis ,,katalikiškas" reiškia ,,visuotinis" totalumo arba integralumo prasme. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme:
Bažnyčia visuotinė dėl to, kad joje gyvena Kristus. ,,Kur Jėzus Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia." Su savo Galva suvienyto Kristaus kūno pilnatvė  joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą ,,išganymo priemonių pilnatvę": teisingą ir pilną tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

831  Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones:
Visi žmonės pašaukti būti naująja Dievo tauta. Todėl šiai tautai, visada vienai ir vienintelei, skirta paplisti visame pasaulyje visais laikais, kad įvyktų tai, kas Dievo valios numatyta: pradžioje Jis sukūrė vieną žmogiškąją prigimtį ir nusprendė galiausiai suburti į vienybę išsklaidytuosius savo vaikus [...]. Šis Dievo tautą puošiantis visuotinumas yra paties Viešpaties dovana; jos padedama, Katalikų Bažnyčia sėkmingai ir be paliovos siekia visą žmoniją – su viskuo, kas joje gera, – suvienyti Kristuje tarytum Galvoje ir sujungti Jo Dvasia.

2. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 11 21)

Dievo tautos visuotinumas

13. Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn (plg. Jn 11, 52). Tuo tikslu Dievas atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos paveldėtoju (plg. Žyd 1, 2), idant būtų visų mokytojas, karalius ir kunigas, naujosios ir visuotinės Dievo vaikų tautos galva. Tuo tikslu Dievas atsiuntė ir savo Sūnaus Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją, kuri visai Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam yra jų sambūrio ir vienybės apaštalų mokyme ir bendravime, duonos laužyme ir maldose pradas (plg. Apd 2, 42 gr. tekstas).

Taigi visose žemės tautose yra viena Dievo tauta, iš visų tautų imantii piliečius, bet ne žemiško, o dangiško pobūdžio karalystei. Mat visi po pasaulį išsibarstę tikintieji bendrauja vieni su kitais Šventojoje Dvasioje, ir šitaip ,,Romos soste sėdintysis žino, jog Indijos gyventojai yra jo bendruomenės nariai"23. Kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36), Bažnyčia, arba Dievo tauta, įvesdama šią karalystę, nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdama apvalo, stiprina ir pakylėja. Ji atmena turinti rinkti derlių drauge su tuo Karaliumi, kuriam tautos duotos kaip paveldas (plg. Ps 2, ir į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus (plg. Ps 72, 10; Iz 60, 4–7; Apr 21, 24). Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje24.

Šio katalikiškumo dėka kiekviena dalis praturtina kitas ir visą Bažnyčią savo turimomis dovanomis. Šitaip visuma ir paskiros dalys auga, tarpusavyje bendraudamos ir siekdamos pilnatvės vienybėje. Todėl Dievo tauta ne vien surinkta iš įvairių tautų, bet ir pati sudaryta iš įvairių luomų. Mat tarp jos narių esama skirtybių – tiek pagal pareigas, nes kai kurie eina šventąją tarnybą savo brolių gerovei, tiek pagal luomą ir gyvenimo būdą, nes daugelis, vienuoliškai siekdami šventumo siauresniu keliu, skatina brolius savo pavyzdžiu. Todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas, tačiau nepažeidžiančios pirmenybės, kuri priklauso Petro Sostui, ir jis vadovauja visam artimo meilės susirinkimui25, laiduoja teisėtą įvairovę ir sykiu budi, kad skirtumai, užuot kenkę vienybei, kaip tik jai tarnautų. Pagaliau todėl ir įvairias Bažnyčios dalis sieja artimos bendrystės ryšiai dvasinių turtų, apaštalaujančių darbuotojų ir laikinųjų išteklių atžvilgiu. Mat Dievo tautos nariai pašaukti dalytis gėrybėmis, ir toms pavienėms Bažnyčioms galioja apaštalo žodžiai: ,,Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone" (1 Pt 4, 10).

Taigi šiai katalikiškai Dievo tautos vienybei, iš anksto skelbiančiai ir žadančiai visuotinę taiką, pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui.

3. Popiežiai apie bažnyčios visuotinumą

Benediktas XVI
Popiežius vadovavo konsistorijai. ,,Tikiu visuotinę Bažnyčią"
http://lt.radiovaticana.va/storico/2012/11/24/popie%C5%BEius_vadovavo_konsistorijai._%E2%80%9Etikiu_visuotin%C4%99_ba%C5%BEny%C4%8Di%C4%85%E2%80%9C/lit-641839

Pranciškus
Bendroji audiencija. Popiežiaus Pranciškaus katechezė: Bažnyčia – tai ne elitinė grupė, bet visų namai
http://lt.radiovaticana.va/news/2013/10/09/bendroji_audiencija._popie%C5%BEiaus_pranci%C5%A1kaus_katechez%C4%97:_ba%C5%BEny%C4%8Dia_%E2%80%93_tai/lit-735832

[Pilgrim]

Nesutikčiau, kad Bažnyčia dabar tampa visuotine ...

... Nenoriu būti piktu pranašu, bet aš šitą laikmetį suvokiu absoliučiai priešingai nei kad "Bažnyčia tampa visuotine".

Atsiliepimas į tai kas yra visuotinė Bažnyčia 

[Silvija]

Tačiau jei grįžtume prie temos, tai tikėjimo išpažinime ir slypi visos pagrindinės Bažnyčios dogmos apie mūsų tikėjimą.

Tai galima turbūt ir būtų sakyti, kad "Tikėjimo išpažinime" glaustai sudėta Tradicija iš didžiosios, na o iš mažosios... jau yra visa kita Tai išeitų, kad iš tikrųjų kvailas klausimas Kodėl Lietuvai katalikų Tradicijos reikia?

Bet vistik pasiskaičius tas Pilgrim nuorodas imi klimpt į neaiškumus. Pavyzdžiui, kodėl Jėzus ne visus broliais vadino, o dabar popiežius ragina kurt broliškus santykius su musulmonais? Iš kitos pusės - Jėzus samarietį statė kaip artimo pavyzdį savo tautiečiams

[Silvija]

Dabar pagalvojau, kad šiek tiek skirtingai klausimas skamba, kai loginį kirtį uždedi ant skirtingų žodžių:

Kodėl Lietuvai reikia katalikų Tradicijos?

Kodėl Lietuvai reikia katalikų Tradicijos?

Kodėl Lietuvai reikia katalikų Tradicijos?

[kukulis]

Nesutikčiau, kad Bažnyčia dabar tampa visuotine ...

... Nenoriu būti piktu pranašu, bet aš šitą laikmetį suvokiu absoliučiai priešingai nei kad "Bažnyčia tampa visuotine".

Atsiliepimas į tai kas yra visuotinė Bažnyčia 

Aš tai neturiu kantrybės skaityti nuorodas. Tam kad aš suprasčiau, reikia kad man viskas būtų poste, ir pakankamai koncentruota, kad turėčiau kantrybės skaityti, nes jei per ilgas postas, tai irgi viso neperskaitau  .

Be to yra gan sudėtinga diskutuoti, kai imamas labai platus klausimo spektras. Tokiu būdu pradedama vienu, o baigiama kitu.

Pirmiausia reiktų sutarti dėl Tradicijos termino. Kai visus temos postus peržiūrėjau, tai priėjau prie išvados, kad tradicija vadinama
* paprasti liaudies papročiai,
* pamaldumo papročiai,
* liturgija.
Ir dar pasiūliau pridėti ketvirtą:
* bažnyčios mokymas,
kuris man atrodo svarbiausias iš visų keturių.    .

Tai dabar jeigu pereinam prie sekančios dalies t.y. tradicijos reikalingumo, tai  pamatom, kad Tradicija kaip bažnyčios mokymas yra pats reikalingiausias dalykas, netgi sakyčiau mirtinai reikalingas, antraip iš viso nebelieka už ko užsikabinti, ir be to net negalime savęs identifikuoti kaip katalikus.

Nes jei iškeliam Tradiciją kaip papročius, tuomet tampame tais pabalintais karstais, apie kuriuos rašė Sigis. Iš išorės gražius, o viduje (duok Dieve) tuščius, ar (neduok Dieve) pilnus nešvarumų.

Būtent Bažnyčios mokymas apie vidinį nusiteikimą prieinant prie maldos, sakramentų ir pačios krikščionybės ir yra pati esmė kuri užpildo tą tuštumą ir neleidžia įeiti puviniui.

Ar reikalinga Lietuvai - iš viso atskiras klausimo aspektas, apie kurį turiu savo nuomonę, bet apie tai parašysiu kitame poste

[Silvija]

Aš tai neturiu kantrybės skaityti nuorodas...

(...)

Be to yra gan sudėtinga diskutuoti, kai imamas labai platus klausimo spektras. Tokiu būdu pradedama vienu, o baigiama kitu...

Įdomu tave skaityt , bet kas link pirmos tavo replikos - tai paika, nepyk reikia gilintis ir gerbti pašnekovą, nes tikiu, kad Pilgrim kruopščiai atrinko citatas ir nuorodas. Be to, didelė prabanga, kai mums pakišama po nosim būtent to, ko reikia. Ačiū, Pilgrim.

Kas link antros - čia tikra tiesa

[Pilgrim]

Pavyzdžiui, kodėl Jėzus ne visus broliais vadino, o dabar popiežius ragina kurt broliškus santykius su musulmonais? Iš kitos pusės - Jėzus samarietį statė kaip artimo pavyzdį savo tautiečiams

Silvija,
va čia ir reikia tapti mistikais ir prisiminti K. Rahner SJ 
Važiuok į rekolekcijas, tokie atsakymai atrandami dvasinėse pratybose ... matyt jau laikas
į Guronis  jei kas užtarsiu

Aš tai neturiu kantrybės skaityti nuorodas. Tam kad aš suprasčiau, reikia kad man viskas būtų poste, ir pakankamai koncentruota, kad turėčiau kantrybės skaityti, nes jei per ilgas postas, tai irgi viso neperskaitau  .

Ne veltui Benediktas XVI Tikėjimo metais kvietė giliau pažvelgti į savo tikėjimą. Tikėjimas nėra išmokstamas, tikėjimas yra išgyvenamas. Tikėjimo patirtis ateina per truputį pastangų ... nes to už mus niekas kitas nepadarys, be nūsų pačių niekaip
Magisteriumo mokymas kaip tik labai koncentruotas, nors citata ilgoka  Mes vis grįžtam prie tų pačių dalykų, o reikia tik atidžiai perskaityti. Atrask akimirką ... Rasi ir apie Tradiciją  ir labai išsamiai, nors citatos ... kankina 

Tomai,
sukirbėjo tokia mintis, gal pasiūlymas  gal iššūkis  Artėja gavėnia ir kodėl gi ne ? ... išsikelti pasiryžimą ne kažko atsižadėti, sukalbėti papildomų maldų ... bet nusiteikti ... atsiverti, patirti Dievą ... ne Tradicijoje, ne įprastuose dalykuose, net ne Bažnyčioje, bet kažkur kitur ... kaip apaštalas Paulius ... kažkur kelyje ... kažkur ... pakeliui į Damaską.

Giedre,
su tavimi norisi pasidalinti šv. Praciškaus mintimi ... nes kas duoda - gauna, kas atleidžia - tam atleidžiama, kas miršta - tas gimsta amžinai gyventi ... Ir paprašyti gavėnioje sukalbėti už kiekvieną, kurių skaitai žinutes čia forume, po Sveika Marija.

Ir ... atsiprašau  visų jei parašiau ką nors ne taip

[Pilgrim]

Silvija,
gal tavo klausimus dėl Tradicijos truputį pakoreguoti 
ir vietoje žodžio Tradicija įrašyti žodį Tikėjimas,
man kažkaip skamba mintyse Tikėjimas o ne Tradicija 

[kukulis]

Na gerai, pamistifikavom ir užteks. Kažkaip man geriau kai viskas konkretu ir aišku, nes tada yra apie ką kalbėti, o kai mistika, tai tada ne diskusija, o šlovinimas, o tai forume nelabai gausis ...

Ar reikalinga Tradicija krikščioniui?
Manau kad ji būtina, nes kitaip nusivažiuojam į lankas, ir lengvai galime nusifilosofuoti nuo krikščionybės į antikrikščionybę... Nors protestantai kritikuoja katalikus, kad jie "iškraipo" Kristaus mokymą, bet tai sako vien iš nežinojimo, iš puikybės, arba imdami ne Bažnyčios, o atskirų asmenų pavyzdžius.

Visai būtų įdomu padiskutuoti ir pasigilinti kodėl reikalinga Tradicija krikščioniui.


Ar reikia Lietuvai?

Pirmiausia nuo to ar mes nuspręsim kad reikia ar nereikia, tai tai nuspręsim tik už save, o ne už visą lietuvą. Tikėjimo dalykai yra žmogaus asmeninės laisvės dalykai, ir per prievartą tikėjimo nesukimši . Taip pat jeigu referendumo metu būtų nubalsuota kad, tarkim, Lietuvai nereikia Tradicijos, aš to nubalsavimo nesilaikyčiau... taip kad klausimas "ar reikia Lietuvai Tradicijos" mažumėlę nekorektiškas

[Diak. Tomas M.]

... būdami silpnai regintys dvasinius dalykus, mes per tradiciją juos turime išreikštus aiškiau (per šventųjų prisiminimus), ir fiziniu būdu (simboliais, raštais...). Dalyvaudami tradiciniam Bažnyčios gyvenime (kitaip – šventųjų bendravime), mes galim nuolat gaivinti savo tikėjimą.

Bet kas būtų, jei dėl kažkokių kataklizmų aš viso to netekčiau? Sakykime, sugriūtų pastatai, sudegtų raštai, išsisklaidytų žmonės ir nei su vienu negalėčiau susitikus kartu melstis? Kaip tada man išlikti tikinčiai? Ar tai reikštų, kad jau viskas žlugę?

Mes galime to netekti vieninteliu atveju - jei patys tai atiduosime ar išmainysime... ne veltui patarnautojai senosiose Šv. Mišiose mokosi viską atmintinai - net jei raštai sudegtų, jie vis tiek galėtų patarnauti ir perduoti viską kitai kartai

[Varlė keliauninkė]

Toks pamąstymas.
Žiūrėkime į Kristų, nes jis sakė, atėjo "ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti", bet taip pat ir kritikavo istikimai to paties istatymo besilaikancius fariziejus. Taip ir šiuolaikiniai krikščionys turėtų elgtis - ne "užsimarinuoti" tradicijoje, tačiau siekti daugiau. Pasaulis juk nėra statiškas.. Progresas žemiškame gyvenime vyksta tuo atveju, jeigu vaikai tampa ne tik tokie kaip jų tėvai (perima jų patirtį), bet siekia daugiau. Taip dvasiniame gyvenime.

O šiaip mes esam panašūs į viename krūme tupinčių ir čirškiančių žvirblių būrį. Žodžiu "verdam smalą", kaip sako mano močiutė :-)

[Silvija]

Mes galime to netekti vieninteliu atveju - jei patys tai atiduosime ar išmainysime...

Ko to? Ką tai?

Čia ir svarbiausia, manau Turėti TAI. O tada gali nors ir kamuolį spardyti

[Diak. Tomas M.]

...ne "užsimarinuoti" tradicijoje, tačiau siekti daugiau.

Šventieji Bažnyčios tėvai šiaip jau labai vertino šitą marinatą... matomai dvasiniai gurmanai buvo

[kukulis]

Toks pamąstymas.
Žiūrėkime į Kristų, nes jis sakė, atėjo "ne panaikinti įstatymo, bet jį įvykdyti", bet taip pat ir kritikavo istikimai to paties istatymo besilaikancius fariziejus. Taip ir šiuolaikiniai krikščionys turėtų elgtis - ne "užsimarinuoti" tradicijoje, tačiau siekti daugiau. Pasaulis juk nėra statiškas.. Progresas žemiškame gyvenime vyksta tuo atveju, jeigu vaikai tampa ne tik tokie kaip jų tėvai (perima jų patirtį), bet siekia daugiau. Taip dvasiniame gyvenime.

O šiaip mes esam panašūs į viename krūme tupinčių ir čirškiančių žvirblių būrį. Žodžiu "verdam smalą", kaip sako mano močiutė :-)

Stop. Kristus nekalba apie jokį užsimarinavimą. Kaip tik sako "ne panaikinti įstatymo atėjau, o jį įvykdyti".

Jis  nekritikavo ištikimai to paties įstatymo besilaikančių fariziejų dėl jų laikymosi ar ištikimybės , o kritikavo dėl paviršutiniškumo.
Kritikavo dėl išorinio įstatymų laikymosi be širdies nusiteikimo ir nuolankumo, o tik su puikybe. Dėl šios puikybės kritikavo.

[Varlė keliauninkė]

Tikrai zinai, uz ka Jezus kritikavo fariziejus? As nebuciau tokia kategoriska, nes paklausius kaip rabinai aiskina Penkiaknyge, galiu tikrai pasakyti, kad pavirsutiniski fariziejai nebuvo. Galbut, kaip sakai, del sirdies, nes tik Dievas (Jezus) ja pazino.. nors pas zydus, girdejau, "ta vieta" vadinasi inkstai :-) bet jau liaujuos, nes krypstu i kita, dar neegzistuojancia tema - nekalbadieniai man pastaruoju metu, atsiprasau :-)

p.s. smagu, kad nors Toma prajuokinau :-)