Kas yra meditacija

[Kaštonas]

"krikščionys medituodami siekia minties vienovės su Dievu, siekia dvasinio suartėjimo su savo išpažįstama dievybe."

2726  Maldos kovoje mes turime nepasiduoti savyje pačiuose ir savo aplinkoje sutinkamai klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – susikaupimo pastangomis siekiant vidinės tuštumos. Dar kiti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nesuderinamas su visa tuo, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji maldoje Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla taip pat iš Šventosios Dvasios, ne vien tik iš jų pačių.

"Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems,"

Juk kai jis laimindamas perdavė savo mokiniams visokeriopą galią ir suteikė jiems kitas gėrybes tais vertais žodžiais, kuriais kreipiasi į Tėvą, tada dar pridėjo ir tai, kas yra visų gėrybių viršūnė ir pagrindas: kai jiems reikėsią teisingai apsispręsti ir pasirinkti iš daugelio galimų sprendimų, jie nebebūsią tarpusavyje išsiskaidę, bet visados visi busią viena, susijungę su vieninteliu gėriu. Taip, Šventosios Dvasios vienybe, pasak Apaštalo, sutvirtinti taikos ryšiais, jie visi turi tapti vienu kūnu ir viena dvasia, per vieną viltį, į kurią yra pašaukti. Vis dėlto pasielgtume teisingiau, jei žodis į žodį pridurtume dievišką Evangelijos liudijimą: ,,Tegu visi bus viena, – sakė Viešpats, – kaip tu, mano Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse" (Jn 17, 21). Šios vienybės ryšys yra šlovė. Nė vienas supratingas žmogus nepaneigs, kad Šventoji Dvasia yra vadinama šlove, jei įsiklausys į Viešpaties žodžius: ,,Šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems" (Jn 17, 22). Jis išties mokiniams davė šlovę, kai jiems sakė: ,,Imkite Šventąją Dvasią" (Jn 20, 22). Tą šlovę, kurią turėjo nuo amžių, anksčiau nei atsirado šis pasaulis, jis ir pats priėmė tam laikui, kol buvo apsivilkęs žmogiška prigimtimi. O kai ta prigimtis buvo pašlovinta per Šventąją Dvasią, tai Dvasios dalininkais tapo visi, susiję su šia šlove, pirmiausia apaštalai. Dėl šios priežasties Viešpats kalbėjo: ,,Tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę" (Jn 17, 22–23). Todėl tas, kuris pamažu iš vaiko išaugo į tobulą vyrą, sulaukė tokio amžiaus, kai imame suvokti protu; galop tapo tinkamas Šventosios Dvasios šlovei, nes atsikratė visokių ydų ir pasidarė skaistus; taigi tas žmogus ir yra toji tobula balandė, į kurią žvelgdamas Sužadėtinis sako: ,,Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji" (Gg 6, 9).

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sekmadienio-evangelija-vienybe-su-vieninteliu-geriu.d?id=71208334

[Sigitas]

Nesuprantu tavęs, broli Kristuje Jėzuje, Kaštone. Per tris postus taip ir neparašei ką norėjai tuo pasakyti? Dabar, po mano klausimo dar tris pasisakymus parašysi su visokiom ten citatom, ane? Būk paprastas, rašyk savais ir paprastais lietuviškais žodžiais, be mndrių išvedžiojimų. Filosofų ir pilstytojų iš tuščio į kiaurą sunkiais tarptautiniais terminais, mūsų Lietuvoje ir taip per daug. Esmę rašyk, kad būtų aišku ką nori pasakyti.

[Kaštonas]

Tai nesivargink.