Katalikų ir ortodoksų (stačiatikių, pravoslavų) santykiai

[kukulis]

Pasauliečiu vadinu tą, kuriam labiau rūpi politika nei tikėjimas.

Ar tikintis nuviltas? Šito nežinau, todėl ir uždaviau tą klausimą
Pats skaičiau tik tą popiežiaus ir patriarcho deklaraciją. Kažkaip jokių blogybių toje deklaracijoje nepavyko įžvelgti

[Kaštonas]

Atrodo tai identiškas tekstas kurį buvo įkėlusi Keliauninką. Atsakymas #74 Įrašytas: Vasario 14, 2016, 21:47:20 »


ANDREJUS KURAJEVAS: ,,KVIETIMAS RUSIJOS BAŽNYČIAI IŠSILAISVINTI IŠ BAIMIŲ"

Andrejus Kurajevas
Ortodoksų teologas, Maskvos dvasinės akademijos profesorius bei protodiakonas Andrejus Kurajevas atsakė į komersant.ru žurnalistės Anos Kazakovos klausimus apie istorinį vasario 11-osios popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimą Havanoje.

Kaip vertinate šį susitikimą? Kiek jis svarbus krikščionių Bažnyčioms?

Manau, kad jis svarbus vien Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai, – pirmiausia, kad sumažėtų fobijų, baimių. Noriu pasakyti, kad vis dėlto tai nėra pirmas kartas istorijoje, kai Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas susitinka su Romos popiežiumi. Toks susitikimas įvyko 1439 metais, kai metropolitas Izidoras Konstantinopolio patriarchato delegacijos sudėtyje dalyvavo Florencijos susirinkime. Tuomet buvo pasirašyta unija – susijungimas su Katalikų Bažnyčia. Rusijos Bažnyčia tuo metu nebuvo savarankiška, ji buvo viena iš metropolijų Konstantinopolio patriarchato erdvėje ir drauge su jais pasirašė unijos dokumentą.

Rusų vyskupai įvykį nutylėjo, tiek vieni, kurie buvo delegacijos sudėtyje, tiek ir kiti, – tie, kurie buvo likę Maskvoje. Tik rusų kunigaikščio protestai užaštrino situaciją, ir nuo to laiko Rusijos Bažnyčia be išankstinio susitarimo paskelbė nepriklausomybę nuo Konstantinopolio. Tokios buvo prieš beveik 600 metų pirmojo Rusijos Bažnyčios, Rusijos metropolijos vadovo susitikimo su Romos popiežiumi pasekmės.

Šįkart, viliuosi, nieko panašaus nebus, tačiau išsivadavimas iš tam tikrų baimių, kurios pastaraisiais dešimtmečiais susikaupė, ypač pastarisiais, – tai svarbu. Man buvo ypač skaudu matyti, kaip daugybė ortodoksų šaukė eidami iš paskos mūsų patriarchui, atskridusiam į šį susitikimą, kad esą ruošiama nauja unija, nauja išdavystė ir taip toliau.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-17-andriejus-kurajevas-kvietimas-rusijos-baznyciai-issilaisvinti-is-baimiu/140852

[Diak. Tomas M.]

Roberto de Mattei. ,,Istorinis" Pranciškaus ir Kirilo susitikimas - yra įdomios istorinės informacijos.

[Varlė keliauninkė]

Kuo toliau, tuo labiau man patinka Gintaro Sungailos ieškojimai krikščionių vienybės klausimu. Čia jo analitinis straipsnis (Mintys apie lyginamąją teologiją) apie didžiąją schizmą, krikščionių nesusikalbėjimą ir to priežastis.

Viena sudėtingiausių ekumeninio dialogo problemų yra ta, kad jame įvairios besiginčijančios pusės ne tik skirtingai apsibrėždavo sąvokas, bet ir dažniausiai priklausė visai kitoms kultūroms, kur galiojo visai kiti teologinio mąstymo principai.

Įdomiausia šiuos visus ginčus apmąstyti turint omenyje, kad krikščionybė gimė Jeruzalėje, tarp žydų, kur niekas nebuvo girdėjęs nei apie substancijas, nei apie hipostatines vienybes. Biblijoje nėra nei žodžio homoousios (vienesmis), nei ousia, nei Triada (Trejybė), nei Theotokos (Dievo Gimdytoja), ten nepasakojama ir apie Kristaus prigimtis, neparašomas tikslus Šventosios Dvasios kilimo būdas.

Semitinėje kultūroje surašytas Šventasis Raštas niekada nebuvo sumanytas kaip metafizikos, logikos ar kitų mokslų vadovėlis. Tačiau pasikrikštiję graikų filosofai negalėjo jo skaityti kitaip, kaip tik iš savo, filosofų, perspektyvos. Lygiai taip pat ir koptų, etiopų, armėnų, lotynų kultūrų atstovai Bibliją skaitė savaip, joje matė skirtingus dalykus. Visgi visada egzistuoja susikalbėjimo galimybė. Šią galimybę, kaip teigia filosofas Peteris Winchas, liudija pati religijų istorija.

Tiems kam tai rūpi, įdomaus skaitymo.
http://www.satenai.lt/2016/04/22/mintys-apie-lyginamaja-teologija/

[Augustas]

Įdomios mintys. Ačiū, Varle Keliauninke. 

[Diak. Tomas M.]

Bendros katalikų ir Rusijos ortodoksų pajėgos atstatinės Sirijos krikščionių bažnyčias:

Catholics join forces with Russian Orthodox to rebuild churches in Syria

[Varlė keliauninkė]

Tęsiu G. Sungailos straipsnių ciklą apie katalikų ir ortodoksų santykius, šįkart jis polemizuoja su R. Dulskiu.
Atsakymas Romualdui Dulskiui.

Kodėl terminas ,,Rytų Bažnyčia" yra toks pats absurdiškas kaip ir ,,Bizantija" ar ,,Rytai"?
Romos imperijos rytuose beveik visada gyveno 2–4 kartus daugiau krikščionių nei Vakaruose. Romos Bažnyčia ilgą laiką turėjo tik vieną teologinę tradiciją, o Rytuose jau senovėje išsiskyrė Antiochijos, Aleksandrijos, vėliau – ir Konstantinopolio mokyklos, turinčios skirtingą teologinę ir ritualinę tradiciją (dar buvo mažesnės sirų, arabų, gruzinų ir kt. tradicijos). Tačiau terminu ,,Rytų Bažnyčia" ne tik niveliuojami šie Bizantijos Bažnyčios vidiniai skirtumai, pastatant ją vienon greton su gerokai mažesne Romos Bažnyčia, bet ir paprastai prie Bizantijos prijungiamos visos krikščionių bendruomenės į rytus nuo imperijos, kurios neturėjo eucharistinės bendrystės su Bizantijos Bažnyčia, – koptai, armėnai, šv. Tomo krikščionys Indijoje, Asirijos Rytų Bažnyčia ir daugybė kitų bendruomenių. Taip gausybė dar kitų milžiniškų krikščionių bendruomenių (Asirijos Rytų Bažnyčia iki Čingischano užkariavimų galėjo dydžiu lygiuotis į Bizantijos ir Romos Bažnyčias), apimančių pačias įvairiausias tradicijas, pakišamos po tuo pačiu ,,Rytų" skėčiu.